Gyvenimas po komos: garsaus leidėjo nesupranta ir draugai (0)

Anonimusas
+ 31 - 3
Autorius: Darius Sėlenis
Šaltinis: http://kauno.diena.lt/naujieno...
7534-10-17 (2016 m.), skaitė 1347
0

Iš komos jis pabudo trečią dieną. Artimiesiems prisipažino, kad kūne pasijuto it ankštame narve, nes tomis valandomis jautė absoliučią laisvę ir neaprėpiamą erdvę. Dabar buvęs "Žurnalų leidybos grupės" įkūrėjas Vilius Užtupas kardinaliai kitoks – neskubantis, vegetaras, studijuojantis šventraščius, itin mylintis Dievą ir žmones.

– Japonai sako, kad žmogus kasdien turi nueiti 10 tūkst. žingsnelių.

– Tą planą ir vykdome, nors Mugas sensta – jau dešimti metai, dažnai susisuka į kamuoliuką. Bet žmonėms būtinai reikia vaikščioti, judėti. Įdomu tai, kad daug dirbdamas ir kitaip gyvendamas buvau sergantis, negaluojantis, o šiandien, po komos, ačiū Dievui, esu absoliučiai sveikas. Jau beveik septynerius metus nevartoju jokių vaistų, esu prieš juos kategoriškai nusiteikęs. Tai žmonių kvailinimas. Vaistai žmonėms nereikalingi. Tą patį patyriau ir aš, ir uošvė, kuri gyveno pagal vaistų grafiką: 10 val. – vieni, 12 val. – kiti, per pietus, vakare – treti. Pirmiausia reikia išvalyti savo organizmą, atsisakyti gyvulinės kilmės produktų.

– Ir pozityvus mąstymas?

– Taip. Tai mūsų programinė įranga. Tai yra mumyse. O kas yra programinė įranga? Siela. Ta maža dalelė. Svarbu, kaip mes dabar gyvename, kaip nugyvenome praėjusį gyvenimą. Beje, kad žmogus inkarnuojasi, kaip sako vaišnavai, anksčiau pripažindavo ir krikščionys, o Jėzus Kristus, nuo 13–14 metų iki, atrodo, 30-ojo gimtadienio, gyveno, keliavo, praktikavo Indijoje. Tai liudija atrasti pėdsakai ir dokumentai. Indijoje jo vardu yra bažnyčia Išua (Issa).

– Jei jus iki komos pažinoję žmonės paklaustų, kaip jūs gyvenate dabar?

– Nuostabiai, fantastiškai! – plačiai šypsosi. – Viskas priklauso nuo gerumo, jei širdyje randi savo Dievą. Ir jei atrandame savo sielą, ji suteikia ramybę, prasmę. Gyventi čia ir dabar. Kodėl būtina lėkti, skubėti? Bėgau, lėkiau, buvau prileidęs krūvas žurnalų... Na, ir kodėl reikia skubėti?

– Bet su savo žurnalais sukėlėte perversmą rinkoje – "Aha", "Laima", "Naminukas", "Pelėda", "Penki", "Virtuvė", "Edita", "Būrėja", "Žmonės" ir daugelis kitų...

– Labiausiai džiaugiuosi šiuo, – iš spintelės atsineša pirmąjį "Aha" numerį. – Išleidome kartu su a.a. Lietuvos kryžiažodžių tėvų Algiu Šeduikiu. Mįslės, kryžiažodžiai, galvosūkiai. "Laima" buvo iššūkis žurnalui "Tarybinė moteris", kuris kažkada turėjo pusės milijono tiražą! Apie žurnalą "Žmonės" galvojau labai seniai...

– "Žmonės" – tuštybės, blizgučių, paviršutiniško, glamūrinio gyvenimo atspindys. Likimo ironija, bet po komos dabar vertinate kitokius dalykus...

– Absoliučiai sutinku. O tada "Žmonių" mintį nusižiūrėjau nuo žurnalo "Viva". Bet galinga imperija sušlubavo būtent pradėjus leisti žurnalą "Žmonės". Patyriau didelių nuostolių – daugiau nei milijoną. Kažkas iš pradžių žmonėms netiko. Mažai bulvaro, popso... Pardaviau estams, jiems skrupulingai papasakojęs planą. Ir nuo 20 tūkst. tiražo jis pakilo iki 70, 80 tūkst., o po metų kaip raketa pasiekė 120 tūkst. tiražą!

– Jūs pats tuomet gyvenote kaip raketa?

– Ugnis nedegs, kur niekas jos neuždegs ir nesuteiks energijos. Jei degsi – gali tuo uždegti ir kitus, jei smilksi – nieko nebus. Turi žinoti, ką darai, kodėl, kur eini ir kaip eini.

– Jūs lyginote, koks buvote iki infarkto, kai patyrėte komą, ir koks tapote po to?

– Negaliu savęs lyginti. Tai tarsi lyginti du skirtingus žurnalus. Be to, daug dalykų nepamenu. Anksčiau bėgau išdegęs akis, lėkdavau į Vilnių, kur buvo pagrindinės žurnalų redakcijos. Buvau raketa, tačiau mano energija, greitis buvo nukreiptas ne į vidų, bet išorę. Dabar bandau rasti gilesnę gyvenimo prasmę, pažvelgti į save.

– Pamatyti save, koks esi be kaukių, viena drąsiausių ir sunkiausių užduočių?

– Viskas mūsų rankose. Deja, apie didžiuosius, didelius, o kartais ir mažesnius dalykus mums meluoja. Nežinome tiesos, priimame ją kaip norime. Didieji dalykai puikiai paaiškinti vedose. Pasidomėkite.

Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau Egipto piramides, kalbėjau su dėde: ar galėtų jas pastatyti dabartiniai egiptiečiai? Vargu. Arba tai pareikalautų neįmanomų išteklių, technikos, laiko. O prieš kelis tūkstančius metų? Kai jie buvo dar labiau atsilikę, neišsivystę.

Mes degraduojame. Ne per metus, o šimtmečius, tūkstantmečius. Dabar gyvename Kali juga – geležies, degradacijos, tamsos amžiuje. Charleso Darwino aiškinimas apie žmogaus kilmę iš beždžionės – juokingas. Kodėl per tiek laiko neišsivystė protingų beždžionių? Bet kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių.

– Bet apie tai kalbate po komos. Kaip jūs vadinate tą laiką, kai patyrėte infarktą?

– Iš vienos pusės tai vertinu kaip tragišką nelaimę, iš kitos – kaip pabudimą. Po to klausiau, kodėl gydytojai komos dirbtinai nesukelia daugumai žmonių? Iš jos pabudau sveikas, daug sveikesnis nei buvau. Turėdavau stiprią alergiją saulei. Mėgau tenisą, žaisdavau net su pirštinėmis, dažnai skaudėdavo nugarą, sirgdavau, turėjau stiprią migreną – kas savaitę ar dvi vieną dieną neidavau į darbą. Bet po komos tarsi persikrovė mano kompiuteris.

– Gal pasikeitė jūsų gyvenimo būdas? Pabudote ne tik fizine prasme?

– Pabudome ir kelkimės? (Juokiasi.) Esmė mūsų nežinojime. Deja, didžiosios žinios nuo mūsų slepiamos.

– Anot sąmokslo teorijų, jei mes jas žinotume, nevartotume vaistų, būtume sveikesni, harmoningesni, taikesni, nebūtų agresijos, karų. Bet kažkas prarastų milijardus?

– Žmogaus pyktis, agresija kyla, nes jis negyvena harmonijoje. O tam reikia vidinių pastangų, mokymosi. Norėdami geriau matyti, kartkartėmis mes prasivalome akinius. Vadinasi, reikia prasitrinti akis, kad geriau suprastume ir praregėtume. Reikia nevalgyti mėsos. Ko, beje, anksčiau nesupratau. Buvau absoliutus mėsėdis ir važiuodavau į Žaliakalnio turgų pirkti mėsos. Jos nevalgau jau kelerius metus ir jos man nereikia. Esu visiškai sveikas. Tik reikia mokėti viską suderinti. Net primityviai žvelgiant – nejau mūsų žarnynas, skirtas valgyti mėsai? O vaistai – vienas pelningiausių verslų.

– Galite prisiminti tą nelemtą dieną?

– Skubėjau, kaip visada buvau lyg ant iešmo kepama mėsa. Kitą dieną su draugu turėjau vykti žiūrėti teniso varžybų į Hamburgą. Man prireikė dar vienų batų. Buvau įklimpęs į nereikalingą daiktų pirkimo karuselę. Už kilometro nuo namų – "Akropolis". Su žmona ėjome pėsčiomis, po to vaikšiojome po parduotuves. Vienoje jų – sandalai aukštyn, ir viskas.

– Ir trys dienos – koma?

– Taip. Žmona, draugai intensyviai ieškojo pagalbos, medikai prijungė prie aparato. Po to jau man įsiuvo širdies stimuliatorių, – rodo į krūtinę ir juokiasi. – Kai keliavau į Egiptą oro uoste, sakau, kad ten mano viduje yra metalo. Paradoksas, bet po metų pajutau, kad stimuliatorius neveikia. Nuėjau pas gydytoją, o jis netiki: "To pajausti neįmanoma." Patikrino – išties neveikė. Prapjovė, paaiškėjo, kad kažkoks laidelis nutrūkęs.

– Jūsų sesuo Rita Banienė prasitarė, kad po komos jūs prisipažinote, jog, grįžęs į kūną, jaučiatės kaip narve, nes buvoe išėjęs į neaprėpiamą erdvę ir jautėte absoliučią laisvę.

– Galbūt. Neatsimenu. Bet tai – mūsų galvoje ir priklauso iš aukščiau, kokią karmą atsinešėme. Jei būsime pasirengę kažką pamatyti ar išgirsti – taip ir bus. Tačiau tai – ne pageidavimų koncertas.

– Sutinkate, kad atsitiktinumų nebūna? Lėkėte, skubėjote gyventi ir norėjote nusipirkti dar vienus batus...

– Atsitiktinumų nebūna. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Prieš pabaigą mes dažnai skubame, gal kūnas turi kažkokią misiją? Bėgti, daryti per negaliu? Artimieji, draugai iškart pastebėjo, kad dabar niekur neskubu. Niekur. Gyvenu ir džiaugiuosi. Viskuo.

Kaip nugyvensime šį gyvenimą, gyvensime kitą. Tiki tuo žmogus ar ne. Galite netikėti eismo taisyklėmis, bet jų laikytis reikia. Kitaip, – pliaukštelėja delnais, – partrenks mašina, ir viskas.

– Beje, buvote ne iš blogiausių darbdavių, nes šimtai žmonių degino už jus žvakeles bažnyčioje, meldėsi ir krikščionys, ir budistai,  žurnalistas Vidas Mačiulis pagalbos pasikvietė net ekstraseansus.

– Žmonių, kurie padėjo, buvo labai daug. Net visų nežinau, nepamenu – ir medikų, ir artimųjų, ir draugų, ir pažįstamų ar nepažįstamų. Bet savęs vertinti negaliu. Iškelti save galime dėl puikybės, susireikšminimo, nuvertinti – iš nihilizmo. Kaip rasti aukso vidurį?

– Bet atradote laiką.

– Oi, jo dabar užtenka. Atrandu dalykų, kurių lėkdamas kaip išdegęs akis nevertinau, nepastebėjau. Žmonės nežino, kiek daug turi savyje. Deja, to vidaus knygos puslapio jie neatverčia. Gyvename pagal vaistų gėrimo, mėsos valgymo, darbo grafiką. Pamirštame išmintį, kuri ateina iš širdies.

– Po komos jūs greitai pasikeitėte?

– Turbūt pajutęs, kad neveikia širdies stimuliatorius. Ir kai pasijutau absoliučiai sveikas. Mums atrodo, kad svarbiausia – kūnas, bet svarbiau yra siela, ta nematoma, atomo ar neutrono dydžio dalelė. Dažnai tai suprantame po tam tikrų išgyvenimų. Ir tai supranta daug žmonių. Pavyzdžiui, apie tai jau kalba ir akademikas Jurgis Brėdikis. Pabuvus už ribos mums duoda galimybę pasikeisti, kažko išmokti. Aš taip pat buvau orientuotas į kitas vertybes, vertinau materiją, neturėjau laiko, mėgau daiktus. Ir kaip smėlio laikrodyje – paskutinė kruopelytė iškrito ir viskas kardinaliai pasikeitė.

Nereikia galvoti apie ligą. Jei viskas tarsi išsitrynė man, tai gali būti ir kitiems? Liga yra mūsų galvoje. Viskas prasideda nuo minčių. Jas reikia kontroliuoti. Kiekvienas esame savo gyvenimo valdovai.

– Žinote, kad tokie žmonės, vadinamieji pabudusieji, daugeliui atrodo, švelniai tariant keisti.

– Taip, iš pradžių buvo sunku. Kas mane pažinojo – visiškai nesuprato. Išverčiau kaip chameleonas odą. Kai leki, skubi, geri vaistus, valgai daug mėsos, perki automobilį, antrą, namą, drabužius, batus, visko, ko neapimi, kankina ligos ir sukiesi kaip mėsmalėje. Suvokiau, kad mums beveik nieko nereikia, užtenka, kiek turime, kiek galime paimti su savimi. Ar mums reikia tiek daug daiktų? Tačiau iškritęs iš to žaidimo būni nesuprastas.

– Viliau, bet kodėl mums reikia tiek daug drabužių, daiktų, automobilių, namų? Ar jais apsistatome, kad niekas nematytų, jog mūsų viduje tuščia?

– Nutolome nuo Dievo. Nuo pradžios. Užmiršome, kad pradžia yra ir pabaiga. Žemė – aistros planeta, mūsų sielos čia turi kūnus kaip batus.

– Kas jums yra Dievas?

– Visus rūpimus atsakymus į klausimus galime rasti vedose. Jis yra vienas, o mus aplanko nušvitusieji, jo pasiuntiniai – buvo Sidharta Gautama, po to – Jėzus Kristus, po to – Mahometas, netrukus ateis dar vienas nušvitęs. Nesu išminčius ir nepretenduoju į juos, mano žinios menkos, nemoku sanskrito. Atsakymus rasite vedose.

– Ką jūs atsakytumėte vieną didžiausių pasaulyje intelektą turinčiam mokslininkui Richardui Dawkinsui, parašiusiam garsią knygą "Dievo iliuzija" ir argumentuotai paneigusiam jo egzistavimą?

– Kiekvienas patiriame tai, ką galime patirti. Kai Dievas yra visko pabaiga ir pradžia, kai yra stiprus, gali leisti sau viską. Jis leidžia ir Dawkinsui: prašau, ieškok. Jo fiziniam kūnui leidžia ieškoti sielos, atrasti, kodėl ji paklydusi. Kelias ilgas, bet viskas turi pradžią ir pabaigą, o pabaiga kartu yra ir pradžia. Tik mes viską vertiname pagal savo gyvenimo trukmę. Ir užmirštame karmą – tai, ką padariau šiame gyvenime, kitame būsiu priverstas patirti už savo darbus. Beje, karma egzistavo ir krikščionybėje. Tik XII ar XIII a. popiežius su savo svita nusprendė ją ištrinti.

– Dasingumas dvasingumu, bet už maistą ir šildymą susimokėti reikia?

– Taip, taip, – juokiasi. – Kadaise buvau statybos ir architektūros studentas, buvo praktika, klojau su staliumi parketą. "Atsiprašau, o ką mes darysime prie kampo?" – pradėjęs darbą klausiu jo. "Vaikeli, – atsakė jis, – jei bus bėda, bus ir sprendimas. Nereikia bėgti į priekį ir spręsti menamų problemų." Bet dažniausiai mes neturime laiko išgirsti atsakymų ir bėgame toliau.

– Kas jums gyvenimo prasmė?

– Mylėti Dievą ir visus žmones. Jei mylėsi Dievą, mylėsi ir visus žmones. O meilės mes turime tiek, kiek sugebame atiduoti: mažai atiduosime, mažai ir gausime, daug atiduosime – daug ir gausime. Meilė – mūsų gyvybinė energija.

– Sakote, jums nereikia tiek daug daiktų. Ko jums reikia? Kas suteikia džiaugsmą?

– Žmogui reikia labai mažai. Pirmiausia, pajusti, kad yra ne vienas. Vienišumo jausmas gimsta, kai nutolsti nuo Dievo. Ir reikia mylėti jį nuoširdžiai, bet ne žodžiais arba tik nueinant į bažnyčią. Potyriai man leido suprasti, kad esu ne tik kūnas, bet ir siela. O ji – nemirtinga. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Išties, kas gali būti blogai? Benzinas šiandien pabrangs, ryt – atpigs, čia – didžiųjų žaidimai, kuriems tu negali turėti įtakos. Bet mes užmirštame karmą. Užmirštame, kad šiandien gyvename taip, kaip gyvensime rytoj, o rytoj gyvensime taip, kaip gyvenome vakar.

91% Plius 91% Plus
9% Minus 9% Minus
31   3
Komentarai: 0

Siųsti komentarą



Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Apie skiepus: „Kodėl tai slepiama nuo mūsų, medikų?“
Lietuvos inteligentijos atstovė: "Ko čia lenda į mokslą visokie ubagai, sėdi savo Maksimose, tai ir sėdėtų." (1)
Kenksmingi patarėjai
Bus tiriama, kodėl "lyties keitimo" siekia 4 000 proc. daugiau britų vaikų (1)
Auksinės gyvenimo taisyklės
Aleno Daleso planas kaip sunaikinti TSRS (2)
Rusė-modelis tvirtina: „Putinas bandė mane nužudyti žiurkių nuodais Solsberio restorane“
Mirštančios tautos požymiai (3)
Liberalai mėgsta kritikuoti Mahometą, bet nebandykite liesti Serenos Williams
Vartojimo fenomenas: Daugiau yra geriau vs. mažiau, bet geros kokybės
Atidėta motinystė ir kūno grožis
Abortas negali būti „pagrindinė žmogaus teisė“ ar „laisvė“
Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys?
Vokiečių koncentracijos stovykloje Auschwitz veikusi “Zonderkomanda“ (5)
Jūs šluostotės užpakalį tualetiniu popieriumi? – Jūs taip pat esate miško naikintojas! (3)
Pleputis gimdoje. Jau įsčiose mažyliai bando kalbėti!
Maisto produktų galiojimo laikas: kada išmesti nevertėtų?
Elektra varomos transporto priemonės XX a. Kur jos dingo?
Jam vienodai rodo!
„Greito maisto“ taisyklė bendravime. Iš pradžių klausykis, paskui kalbėk
O, va, "kultūros darbuotojai nori gyventi oriai."
Vaidas ir Ričiardas apie čeburėkus, pomidorus, braškes, medžius, Grybauskaitę, Dievą, muziką ir visą kitą (1)
Dirbtinis protas linkęs į prietarus ir išankstinį nusistatymą
Vyro mama ir vėl nusišnekėjo apie vaikų auginimą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Straipsnių TOPas

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA
Laisva informacija - laisvas žmogus!

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito