Dėl pabėgėlių vokiečių šeima bėga iš Miuncheno. Dviejų vaikų mamos Annos atviras laiškas Miuncheno merui

781405734-aktion-zusammenspiel-buendnisse-junge-fluechtlinge-RPRpZDQQja7

Miuncheno laikraštyje „Tageszeitung“ spalio 14 dieną buvo paskelbtas dviejų vaikų mamos trisdešimt penkių metų amžiaus „Annos“ atviras laiškas Miuncheno miesto merui. Straipsnis pavadintas: „Integracija Miunchene: liūdesio užmuštos motinos atsisveikinimo laiškas“. Jame pasakojama apie Miuncheno vokiečių šeimą, kuri dėl sugužėjusių svetimos kultūros imigrantų, dėl nepakenčiamų sąlygų švietimo įstaigose, viešoje erdvėje, buvo priversta bėgti iš šio miesto. Spalio 21 dieną laikraštis „Tageszeitung“ paskelbė socialinės tarnybos atsakymą dėl šio laiško, kuriame žada atsižvelgti į pretenzijas, ir miesto merijos pranešimą, kad laiškas perduotas svarstyti atsakingoms tarnyboms. Annos laiškas Vokietijoje sukėlė audrą atsiliepimų socialiniuose tinkluose ir daugybę analogiškų vokiečių skundų.

Dviejų vaikų mama savo laiške dienraščiui „Tageszeitung“ detaliai argumentuoja priežastis, dėl kurių jų keturių asmenų pasiturinti šeima nebegali gyventi Miuncheno rajone, kuriame lyg šiol gyveno.

Anna laiške nurodo, kad jų šeima gyveno Miuncheno Milbertshofen rajone, prestižiniame dviejų butų name greta parko, su dviem mažamečiai vaikais ir gerai uždirbančiu vyru, kuris užtikrina galimybę Annai likti namie ir rūpintis šeima.

Anna savo būstą ir materialinę padėtį vertina labai gerai. Kol ji buvo netekėjusi, ji taip nejautė aplinkos įtakos, bet gimus vaikams padėtis pasikeitė. Anna reiškia nuomonę, kad ir politikai, kurie nevažinėja visuomeniniu transportu, nevaikšto miesto gatvėmis, nesilanko švietimo įstaigose, matomai nejaučia imigrantų sukeltų problemų.

Toliau savo laiške Anna aprašo Miuncheno socialinės tarnybos pabėgėlių integracijai skirtus privalomus renginius.

Ji rašo: „Pirmadienį iš ryto aš dalyvavau Miuncheno miesto surengtuose pusryčiuose. Čia aš sutikau 6-8 motinas su savo vaikais. Visos mamos dėvėjo hidžabus ir nekalbėjo vokiškai. Išskyrus socialinį pedagogą. Jis pranešė man tada, palyginti greitai, kad ką aš darysiu, nes mane, matomai, čia sunku integruoti (originali kalba!!!). Aš norėjau jam pasakyti, gal todėl, kad aš vokietė. Aš laisvai kalbu vokiškai ir nedėviu skarelės. Aš kiek nusišypsojau, o po to atsakiau, kad norėčiau pabandyti save integruoti“.

Annai, jos žodžiais, „nepavyko integruotis“ nes ji atsinešė su savim rankinėje saliamį ir kumpį. „Todėl aš turėjau dar mažiau šansų integruotis“, pasakoja ji.

Anna pasiklausė socialinio darbuotojo ar ji negalėtų dalyvauti su savo vaikais alternatyvioje susitikimų grupėje. Socialinis darbuotojas surauktu veidu jai tuomet paaiškino, kad yra grupė antradieniais, bet joje vien kinietės.

„Aš tada paklausiau ar negalėčiau dalyvauti šeimyniniuose susitikimuose,“ – paklausė Anna. Jai paaiškino, kad šie susitikimai vyksta atskiruose kambariuose. Vyrai ir moterys atskirai.

„Iš pradžių aš galvojau, kad tai buvo blogas pokštas. Bet tai buvo tiesa“, rašo laiško autorė.

„Ir taip, mano įspūdis apie šias integracijos įstaigas yra apverktinas. Čia niekada neįvyks jokių mainų!!! Kaip galima pakęsti tokią įstaigą Miunchene??“

„Mano požiūriu, visa koncepcija šitų renginių integracijai skatinti turi būti kvestionuojama… Man pranešė, kad negalima įtraukti kiaulienos mano vaiko mokykloje! Labas. Mes Vokietijoje čia! ….“

Laiško autorė reziumuoja savo požiūrį į esamą „pabėgėlių integracijos“ vajų Miunchene, kuriame buvo verčiama dalyvauti: “…visumoje aš čia suradau sąlygas, kurios priverčia mane jaustis, kad nėra patenkinti mūsų buvimu čia. Kad mūsų šeima nelabai čia pritampa. Mano vyras sako, kad mes esame vieninteliai stambiausi minoritarijai be lobbi. Kiekviena socialinė grupė turi įstaigą, palankumą, visuomenės interesą, bet mums, vedusiai heteroseksualiai šeimai su dviem vaikais, ne bedarbiams, ne invalidams, ne islamistams, tokiems nerodoma jokio intereso.“

„Kai aš užsiminiau savo sūnaus vaikų darželyje, kad mes ketiname išsikelti iš miesto ir aš papasakojau jiems kodėl, aš buvau ryžtingai atakuota mokyklos vadovybės. Dėl tokių žmonių, kaip mes, jie pasakė, integracija nevyksta, būtent todėl, kad mes pasiimame mūsų vaikus. Kaip minimum, dvi kitos mamos ėmė kaip laukinės keiktis. Vadovybė dabar pavadino mane „ksenofobe“.“

„Tai būtent ta priežastis, kodėl žmonės kaip aš praranda kantrybę ir mes nutarėme balsuoti už kitas politines partijas… Sąžiningai kalbant, aš apkeliavau pusę pasaulio, tūrių daugiau draugų užsienyje, nei Vokietijoje ir nėra jokių nusistatymų ar pasibjaurėjimo žmonėmis dėl jų kilmės. Aš mačiau didesnę pasaulio dalį ir žinau, kad integracijos kelias čia prives prie tos pačios išvados, kurią padarėme mes: arba mes siunčiame savo vaikus į privačias mokyklas ir vaikų darželius, arba mes išvyksime į kitas savivaldybes. Bet tada – viso gero!!!!!!!!!!! Аnna.“

Kai aš girdžiu neadekvačius Lietuvos valdininkus, kalbančius apie mums per prievartą vežamų musulmonų integraciją Lietuvoje, aš net neabejoju, kad po kelių metų lygiai tokia pati beprotiška ir nepakenčiama padėtis bus ne tik Miunhene, bet ir mano gimtąjame Vilniuje. Stabdykime šitą mūsų valdžios-nusikaltėlės vykdomą beprotystę ir nusikaltimą lietuvių tautai. Ateinančios kartos neatleis mums už mūsų tylėjimą ir neveikimą.


Įvertink straipsnį: 21   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956