Skandinavija ir socializmas

Autorius: Žilvinas Butkus Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-12-17 08:34:15, skaitė 4196, komentavo 0

Skandinavija ir socializmas

Map_of_Scandinavia

Lietuvoje, ir ne tik joje, ganėtinai paplitusi nuomonė, kad Skandinavijoje yra socializmas, kurio ir reikia siekti kitiems. Iš tiesų, skandinavai susigebėjo susikurti itin aukštą pragyvenimo lygį, gerą socialinio aprūpinimo sistemą. Tačiau nors valstybė Skandinavijos šalių ekonomikoje kol kas dar užima stiprias pozicijas, yra ir milžiniškas privatus sektorius. Jis sudaro didžiąją ekonomikos dalį, o valstybinio sektoriaus vaidmuo (neskaitant valstybinių kompanijų) susiveda į pinigų, gaunamų iš privataus sektoriaus per mokesčius, paskirstymą. Tais pinigais aprūpinama socialinė sistema. Priedo, yra maišyto tipo kompanijos, kuriose dalis akcijų priklauso valstybei, o dalis – privačios. Taigi, Skandinavijos modelis yra hibridinis. Tačiau hibridinio modelio socializmu pavadinti negalima. Juolab, kad Skandinavijoje jau seniai yra stambus kapitalas. Pvz., dar devintajame dešimtmetyje Švedijos finansinė grupė „Skandinaviska Enskilda Banken“, į kurią įėjo Valenbergų, Junsonų, Lundbergų, Sederbergų ir Banjerų šeimyninės grupės, kontroliavo 40 proc. eksporto, 20 proc. šalies BVP ir aprūpino 40 proc. užimtumo Švedijos pramonėje. 1986 m. 25 Valenbergų kompanijos turėjo 250 mlrd. kronų apyvartą.

Nors skandinavai tokiu hibridiniu modeliu ir susikūrė aukštą pragyvenimo lygį, tačiau tai nėra toji panacėja nuo kapitalizmo blogybių. Kiekvienas neapsivalgęs reformizmo haliucinogenų supranta, kad hibridinis modelis istoriniu atžvilgiu turi trumpą kelią, kuris veda į akligatvį. Privataus ir valstybinio sektorių suderinamumas tėra miražas, kuris išnyksta vos tik pasirodo skirtinga šių dviejų sektorių prigimtis. Negali būti auksinio viduriuko tarp socializmo ir kapitalizmo. Jei ekonomikoje yra privatus sektorius, t. y. egzistuoja buržuazija, tai ji neišvengiamai turi savo pelno interesus, kurie vienoje ar kitoje formoje pradeda kirstis su valstybės interesais ir su laiku neišvengiamai pradeda augti, kadangi kapitalisto pagrindinis tikslas yra kuo didesnis pelnas. Anksčiau ar vėliau ateina momentas, kada buržuazija pradeda kelti galvą, plėsti savo „valdas“ valstybės organizme kaip vėžys. Tada valstybė turi du variantus: arba nusodinti buržuaziją nacionalizuojant stambias kompanijas ir pan. ir tapti socialistine šalimi, arba palaipsniui kapituliuoti prieš ją virstant įprasta kapitalistine, kur sąlygas diktuoja privačios kompanijos, o ne valstybė. Skandinavijoje po truputį ir realizuojasi antrasis variantas. Valstybės pozicijos po truputį silpnėja, o privatus kapitalas palaipsniui skverbiasi į visas sritis.

Paimkime, pvz., Norvegiją. Anksčiau valstybei priklausė 51 proc. naftos-dujų kompanijos „Norsk Hydro“ akcijų. Tuo tarpu dabar valstybei priklauso 43,8 proc. akcijų. Garsioji naftos kompanija „Statoil“ buvo sukurta kaip valstybinė, tačiau 2001 m. Norvegijos vyriausybė pardavė 17,5 proc. akcijų paketą. Jau tada buvo žinomi reformistiniai vyriausybės planai toliau tęsti naftos-dujų šakos, kuri yra nacionalinės ekonomikos pagrindas, privatizaciją. Priedo, privatizacijos projekto finansinis direktorius Inge Hansenas yra sakęs, kad valstybinės kompanijos pavertimas akcine bendrove sumažins vyriausybės kišimąsi į kompanijos reikalus.[1] Dabar valstybei priklauso jau 70,9 proc. „Statoil“ akcijų. Tiesa, neseniai tapo žinomi „Statoil“ ir „Norsk Hydro“ planai susijungti, kuriuos palaiko Norvegijos vyriausybė. Nauja kompanija turi būti sukurta 2007 m. Joje valstybei priklausys 62,5 proc. akcijų. Tapo žinoma, kad vyriausybė planuoja palaipsniui padidinti savo dalį kompanijoje iki 67,5 proc. Tačiau įgyvendinti šiems planams prireiks maždaug 30 mlrd. kronų (virš 4,8 mlrd. dolerių) ir kol kas neduotas aiškus atsakymas iš kur vyriausybė paims tokią sumą.[2]

Kaip ten bebūtų, žiūrint plačiau matyti, kad Norvegija po truputį slysta į gryną kapitalizmą. Pvz., 1994 m. iš valstybinės monopolinės kompanijos telekomunikacinėje sferoje „Norwegian Telecom“ buvo sukurta akcinė bendrovė, kurios akcijos pradžioje priklausė valstybei, bet 2000 m. kompanija, tuo momentu pavadinta „Telenor“, buvo dalinai privatizuota. Dabar valstybei priklauso 53,97 proc. akcijų. Iš viso 1980-1997 m. buvo reformuota 50 valstybinių įmonių, tame tarpe ir paverčiant į pusiau valstybines. 1999-2001 m. pilnai arba dalinai buvo privatizuota dar 19 įmonių (pagrinde apdirbamojoje pramonėje). Dabar Oslo biržoje valstybei priklauso apie 40 proc. akcijų. Visą tai lydi lėtas laipsniškas nedarbo augimas. 2000 m. nedarbas sudarė 3,4 proc., 2005 m. – 4,8-4,9 proc.[3]

Galima numatyti, privatizacija ir toliau plėsis. Žinoma, galima būtų pasakyti, kad tai nieko baisaus, kadangi valstybė ir taip gauna dalį kompanijų pelno per mokesčius ir gali toliau finansiškai aprūpinti socialinę sistemą. Buvęs Norvegijos finansų ministras Peras-Kristianas Fosas pasakytų, kad tai net gi naudingiau valstybei, kadangi, pvz., jei naftos srityje dirba kompanijos, tai joms tenka rizika, o valstybe niekuo nerizikuoja, bet savo dalį per mokesčius vis tiek pasiims. Tačiau tas pats Fosas 2006 m. sausį sakė, kad „per pastaruosius 4 metus mokesčių suma sumažėjo dvidešimčia milijardų kronų“, ir kad dabar „įmonės gali užsidirbti gerus pinigus“.[4] Taigi, reformistai apsimeta nesuprantą, kad jeigu šalyje yra privatus kapitalas, jis sieks vaduotis iš valstybinių pančių. Ir galima numatyti, kad ateis laikas, kada šie mokesčiai bus dar labiau sumažinti.

Be to, Norvegijoje yra įdomių fenomenų, gimstančių dėl to paties privataus ir valstybinio sektoriaus nesuderinamumo. Jau dabar galima spėti, kad šiais fenomenais ateityje pasinaudos dešinieji. Pvz., teigiama, kad ten egzistuoja reiškinys, kad kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo sunkiau gali būti rasti darbą. Jei darbdavys pajunta pinigų trūkumą, tai jis gali nepriimti į darbą gerai išsilavinusio žmogaus, kadangi jei priims, tai privalės mokėti didelę algą, antraip turės reikalų su profsąjungomis. O nedarbas nešoka aukštyn todėl, kad dėl geros socialinės sistemos žmogus tiesiog mokosi toliau. Todėl ten yra vadinamas „amžinai besimokančio jaunimo“, kuris jau nebėra jaunas, fenomenas.[5] Kaip tuo galėtų pasinaudoti dešinieji? Jie galėtų pareikšti, kad nuo per didelės socialinės gerovės žmonės išlepo, nieko nedirba, ir todėl reikia apkarpyti visas socialines garantijas taip skatinant žmones dirbti. Ar toks scenarijus realus? Pilnai, kadangi Švedijoje tai jau vyksta – griaunama ta socialinių garantijų sistema, dėl kurios „švediškas modelis“ taip ir išgarsėjo.

2006 m. rugsėjo parlamento rinkimuose Švedijoje su nedidele persvara dešinieji laimėjo prieš socialdemokratus. Per rinkiminę kampaniją dešinieji mušė per socialdemokratus smarkiai išaugusio nedarbo Švedijoje vėzdu ir teigė, kad reikalingas socialinių programų apkarpymas. Tai suveikė, kadangi yra paplitusi klaidinga nuomonė, kad būtent dėl puikių socialinių garantijų neva susidarė žmonių sluoksnis, kuriam naudingiau yra sėdėti valstybei ant sprando gyvenant iš jos socialinių programų ir nieko nedirbti. Tai yra liberalizmo propaganda, ir, žinoma, nedarbo šaknys visai ne ten, kur ji rodo. Bedarbiais Švedijoje tampa pagrinde jaunimas ir imigrantai. Pastoviame ir gerai apmokamame darbe įsitvirtinę pagrinde vidutinio amžiaus etniniai švedai. Tuo tarpu naujai ateinantiems iškyla problemų. Teigiama, kad tam, kad įsidarbinti, kai kada tenka ieškoti darbo, neperdedant, 200-300 vietų. Priedo, kaip teigiama, reikšmę turi ne išsilavinimas ir pan., o pavardė – kuo labiau užsienietiška, tuo mažiau šansų, kad tą žmogų darbdavys priims. Dėl to atvykusiems į Švediją kai kada nepavyksta įsidarbinti metų metais. O etniniai švedai tuo tarpu mano, kad tie bedarbiai sėdi jiems ant sprandų naudodamiesi gera socialine sistema.[6] Taigi, esmė ne kažkokiame išlepime, o, faktiškai, rasizme.

Dešinieji, atsidūrę valdžioje, nelaukia. Gruodį parlamentas pritarė įstatymams, keičiantiems garsiąją „švediško modelio“ socialinę sistemą. Dabar bus sumažintos pašalpoms bedarbiams ir smarkiai apkarpytos lėšos kai kurioms socialinėms programos. Darbo ministerijos vadovas jau pareiškė, kad dabar svarbiausia sudaryti situaciją, kada dirbti šalyje bus naudingiau, nei atseit gyventi iš pašalpų. Tai gali tik padidinti prarają tarp skurdžių ir turčių, kuri kol kas yra palyginti maža. Žinoma, tai iššaukė nepasitenkinimą tarp gyventojų. Tą patį mėnesį 24 šalies miestuose įvyko mitingai prieš reformas.

Žinoma, dešinieji neapsieina ir be privatizacijos. Gruodi vyriausybė paskelbė apie savo planus išparduoti valstybės turtą. Artimiausiais metais ketinama parduoti banko „Nordea“ (kuriame 19,9 proc. akcijų priklausė valstybei), telekomunikacinio koncerno „TeliaSonera“ (45,3 proc.) valstybinius akcijų paketus, nekilnojamo turto prekybos kompaniją „Vasakronan“ ir kt. Kam buvo reikalinga ta privatizacija? Dešinieji mėgsta šnekėti apie mažą valstybinių kompanijų efektyvumą, konkurencingumą, ir kaip vaistą nuo to pateikia privatizaciją, tačiau šiuo atveju jokių problemų su kompanijom nebuvo. Jos pelningos. 2005 m. jų pelnas be mokesčių išskaičiavimo sudarė 6,7 mlrd. eurų.[7] Apskritai valstybinės kompanijos Švedijoje yra konkurencingos ir neša pelną. Kalbama, kad pinigus, kurie bus gauti per privatizaciją, vyriausybė panaudos valstybės skolos sumažinimui. Tačiau net šiuo atveju iš esmės galima buvo be to apsieiti, kadangi biudžetas ir taip proficitinis, t.y. valstybės pajamos viršija išlaidas.

Tačiau ar dešinieji padarė ką nors naujo, ko nebūtų padarę socialdemokratai? Greičiausiai šis procesas, gal tik lėtesniais tempais, būtų vykęs ir tuo atveju, jei dešinieji nebūtų laimėje. Privatizacija vyko ir prie socialdemokratų. 1980-2000 m. Švedijoje buvo padarytas 21 privatizacinis sandėris. Pvz., 1994 m. valstybinė telekomunikacinė kompanija „Televerket“ buvo paversta į valstybės kontroliuojamą akcinę bendrovę ir pavadinta „Telia“. O 2000 m. buvo parduota 30 proc. kompanijos akcijų. Apskritai, privačios kompanijos Švedijoje gamina virš 90 proc. pramonės produkcijos.[8]

Taigi, Skandinavijoje matyti aiškios hibridinio modelio krypimo į įprastą kapitalizmą tendencijos. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi, kaip minėjau, negali būti auksinio viduriuko tarp socializmo ir kapitalizmo. Dar keli dešimtmečiai tokios evoliucijos, ir Skandinavija turės savo Bilą Geitsą bei savo harlemus ir bruklinus. Kartu visa tai rodo ir reformizmo trumparegiškumą, kadangi dabar reformistai ir jų šalininkai kaišioja Skandinaviją kaip etaloną matydami tik tai, kas yra DABAR.


[1] «Нефтяное счастье Норвегии: как повезло потомкам викингов», Тема дня, 20 мая 2002 г. http://temadnya.ru/spravka/20may2002/1338.html

[2] «Правительство Норвегии поддерживает решение Statoil и Hydro об объединении операций по добыче газа и нефти», Журнал Слияния и Поглощения, 19-12-2006 http://www.ma-journal.ru/news/26143/

[3] «Норвегия. Национализация и приватизация». Андрей Бунич. Энциклопедия. 15.11.2005 http://bunich.ru/encyclopedia/content.php?id=2&gid=14

[4] «Нордический характер министра Кудрина», Российская газета, 12 января 2006 г. http://www.rg.ru/2006/01/12/norvegiya-neft.html

[5] Ten pat.

[6] «Правые пришли к власти в Швеции», Indymedia Ukraine, 2006-09-20 http://ukraine.indymedia.org/1234

[7] «Приватизация: теперь и в Швеции», Эксперт Online, 25 декабря 2006 г. http://www.expert.ru/printissues/expert/2006/48/news_privatizaciya_teper_i_v_shvecii/

[8] «Швеция: национализация и приватизация», Андрей Бунич. Энциклопедия. 15-11-2005 http://bunich.ru/encyclopedia/content.php?id=2&gid=10