Pagonys džiūgauja: jų aukurą kursto ir Ramūnas Karbauskis

Anonimusas
+ 4 - 0
Autorius: Dalia Gudavičiūtė
Šaltinis: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/pagonys-dziugauja-...
7534-11-15 (2016 m.), skaitė 1840
0

Latvijos respublikos p-rezidentas Raimondas Vėjuonis

Baltijos šalis ima valdyti pagonys. Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis oficialiai skelbiasi esąs pagonis, o po šių Seimo rinkimų būrys pagonių atėjo į valdžią ir Lietuvoje. Rinkimų į Seimą rezultatai pradžiugino „Romuvos“ religinės bendrijos narius – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis laikomas romuvių tikėjimo žmogumi.

Savo priklausymą romuvių tikėjimui yra oficialiai nurodę dar keli Seimo nariais išrinkti „valstiečiai“. Romuviečiai tikisi, kad tai padės be didesnių kliūčių tapti valstybės pripažinta religine bendrija.

– Ar pagal jūsų religinės bendrijos tvarką R.Karbauskis turi paklusti aukščiausiai „Romuvos“ vadovei – krivei Inijai Trinkūnienei? – „Lietuvos rytas“ paklausė Molėtų romuvos vaidilos Jono Vaiškūno.


Jonas Vaiškūnas

– Ne, krivė neturi jokių įgaliojimų nurodinėti R.Karbauskiui. Mūsų religinę bendruomenę sudaro romuvos – religinės bendruomenės, kurios jungiasi į didesnį vienetą – religinę bendriją. R.Karbauskis į kokią nors romuvą nėra įstojęs ir religinei grupei nepriklauso. R.Karbauskis tik priklauso tai pasaulėžiūrai. Pavadinčiau jį puoselėtoju. Tarkime, jei Naisių romuva būtų grupė, R.Karbauskis būtų jos vadovas, o ta grupė prisijungtų prie „Romuvos“, tada atsakymas būtų: „Taip, jis turėtų paklusti krivei.“ Laisvų tradicijos išpažinėjų, tokių kaip R.Karbauskis, yra nemažai.

– Ką reiškia „laisvas tradicijos išpažinėjas“?

– Aš pavadinčiau R.Karbauskį romuviu, nes jis dalyvavo mūsų renginiuose. Jis kvietė „Romuvą“ rengti šventes Naisiuose, kur pastatė Baltų areną. Latviai taip gali pasakyti apie savo prezidentą R.Vėjuonį – jis yra pagonis ir to neslepia. Jis yra ir dievturis (dievturiai – romuviečių atitikmuo Latvijoje), ir prezidentas tuo pat metu. Tarp į Seimą išrinktų Valstiečių ir žaliųjų partijos narių yra keli žmonės, kurie savo biografijose įrašę, kad yra romuviai.

– Ar „Romuva“ puoselėja vilčių, jog pasikeitus valdžiai kas nors keisis?

– Po rinkimų visi žmonės turi lūkesčių, kol nepraėjo 100 dienų. Bet mūsų lūkesčiai susiję su etnine kultūra. Kitąmet sukanka 25 metai, kai „Romuva“, kaip religinė bendruomenė, buvo įregistruota Teisingumo ministerijoje. Įstatymas numato, jog praėjus 25 metams galima prašyti Seimo, kad tokia bendruomenė būtų pripažinta valstybės. Taigi, nepaisant to, ar „valstiečiai“ būtų atėję į valdžią, ar ne, mes būtume prašę pripažinimo. Vis dėlto tikimės, kad dabar mažiau kliūčių tai pasiekti.

Valstybės pripažintos religinės bendruomenės negauna jokio finasavimo, bet įgyja daugiau teisių: pripažįstama jų sudaryta santuoka, jos gali rengti tikybos pamokas mokykloje, jei vaikų tėvai išreiškia tokį pageidavimą, be to, jų dvasininkai draudžiami privalomuoju valstybės sveikatos draudimu. Valstybė yra sukūrusi religinėms bendruomenėms savotiškus pripažinimo laipsnius – ne visas laiko vienodomis. Čia akivaizdi diskriminacija. Juk devynios tradicinės valstybės pripažintos religinės bendruomenės gauna biudžeto pyrago dalį.

– Kiek žmonių priklauso jūsų bendruomenei?

– Oficialiais gyventojų surašymo duomenimis, apie 5 tūkstančius. Tačiau, aš manau, iš tikrųjų yra daugiau.

– Kokį poveikį žmogui turi jūsų apeigos?

– Jau 20 metų rengiu šventę prie Molėtų observatorijos. Sulaukiu nemažai kritikos, kad tai šou, kičas, kad susirinkus keliems šimtams žmonių šventumas dingsta. Tačiau tie žmonės, kurie atlieka apeigas, stengiasi įsijausti, nepaisant žiūrovų iš šalies antplūdžio.

Neseniai išgirdau apie vieną giminaitę. Būdama maža ji daug metų dalyvaudavo apeigose, o dabar užsienyje studijuoja šokį ir yra priversta dirbti užkandinėje. Ji parašė: „Kai grįžtu iš baro pavargusi, o dar reikia ruoštis pamokoms, man būna sunku. Bet prisimenu Jorės šventę ir mane užplūsta tokia jėgų banga, kad vėl galiu šokti.“

Geras pavyzdys yra meilė. Jei būtų galima mums atkurti tą jausmą, kai dar skraidėme! Religinis jausmas ir veikia panašiai žmogų kaip meilė, bet, kitaip nei meilę, jį galima sukurti. Jis suteikia didžiules galias sielai.


Jorės šventė prie Molėtų observatorijos

– Ar „Romuva“ turi vietų, kur nuolat atlieka kokias nors apeigas?

– Kiekviena romuva turi apsiimti globoti kokią nors šventvietę – aukurą, alką, piliavietę, pilkapį. Ja turi rūpintis, tvarkyti. Ugnies kūrenimas šventvietėje – tai dvasinis veiksmas, savotiškas simbolis. Čia vyksta kūryba, nes kūrenama ugnis ir švietimas susiję – ne tik ugnis šviečia, bet ir žinia platinama.

– Kodėl reikia, kad ugnis neužgestų?

– Galima prisiminti šiuolaikinę amžinosios ugnies metamorfozę – ugnis ant nežinomo kareivio kapo. Tiesa, ten dujos prijungtos. Bet simbolinė jos paskirtis – atmintis. Kaip nuolat dega ugnis, taip mes niekada neužmiršime to kareivio žygdarbio. Taip ir čia: tradicija perduodama iš lūpų į lūpas, ji paremta atmintimi. Ugnis – toks pat reikšmingas simbolis kaip vėliava ar valstybės antspaudas.

– Pažįstu žmonių, kurie skeptiškai žiūri į romuviečių ritualus. Ar gerai jaučiatės darydami veiksmus, kurie yra sugalvoti?

– „Romuva“ stengiasi tęsti tradiciją, perimtą iš vietos žmonių. Iš pradžių buvo žmonės, kurie keliavo po kaimus, kalbindami skurdžiai gyvenančias senoles. Būtinai skurdžiai gyvenančias, nes tik jos buvo išsaugojusios giesmes ir giedojo. Susidarė žmonių grupė, kuri pradėjo bandyti jų giesmes atkartoti. Paskui – šventės. Vėlinės, Kūčios, papročiai. Mes visa tai bandėme pakartoti ir suprasti, ką tai duoda. Mūsų religija – tai vienos iš tų moterų žodžiai: „Jei nebūčiau, vaikeli, giedojusi, būčiau išdurnėjusi.“

– Ar „Romuva“ priklauso „Naujojo amžiaus“ (angliškai „New Age“) judėjimui?

– „Naujasis amžius“ – terminas, Vakaruose apibūdinantis neopagonybę. Europos religiniai judėjimai, kuriems priskiriamas neopagonybės terminas, asocijuojasi su žmonėmis, kurie, surinkę Rytų, indų arba indėnų tradicijų atplaišas, padaro tokį mokslo, energetikos ir visokių šiuolaikinių psichoenergetikos srovių kratinį.

Mes, lietuviai, iš esmės nuo jų skiriamės, nes turime su kuo tapatintis – su tradicija, kurią tiesiogiai perėmėme.

– Ar romuvius vadinti pagonimis – nemandagu?

– Kiti pyksta, aš – ne. Kiekviena tauta turi savo žodžius tiems patiems reiškiniams apibūdinti. Čigonai nori būti vadinami romais, gruzinai – džordžais. Bet mes vadiname juos kitaip – taip, kaip juos vadino mūsų protėviai. Tie, kurie reikalauja keisti vardą, nori atsikratyti kai kurių toje tautoje su tuo vardu susijusių nepageidautinų prasminių sąsajų. Bet kiekviena tauta pati sprendžia ir vertina, kaip ką vadinti ir su kuo tai yra susiję.

Iš pirmų lūpų

Ramūnas Karbauskis:

„Aš „Romuvai“ nepriklausau, kartais dalyvauju jų renginuose, bet ne apeigose, nesu nei įšventintas, nei priklausau organizacijai.

Taip, krivė buvo Naisiuose, bet ten nebuvo apeigų. Jei žmogus rengiasi tautiniais rūbais, tai nereiškia, kad jis priklauso organizacijai. Aš priklausau Lietuvai ir jos istorijai.

Taip, aš su jais bendrauju, bet niekada tie žmonės nebandė man sakyti apie jokius vaidilas.

Tiesiog darau viską, kad lietuviai žinotų savo praeitį. Aš ir vyskupams taip sakiau: jei žmogus žino savo šalį ir istoriją, jis bus geras krikščionis.

Savo partijos narių niekada neklausiau apie tikėjimą, nes tai yra asmeninis žmogaus reikalas.

Mano pažiūrų sistema paremta tolerancija ir meile žmonėms. Tai gali tikti visoms religijoms.“


Naisiai iš paukščio skrydžio


4   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito