Atviras laiškas garsiausiam Lietuvos anūkėliui – Šv. Gabrieliui

Autorius: Andrius Dzidolikas Šaltinis: http://visuomenedotcom.wordpre... 2014-12-29 23:35:22, skaitė 7678, komentavo 0

Atviras laiškas garsiausiam Lietuvos anūkėliui – Šv. Gabrieliui


Kas dar nepažįstate - naujas šventasis Lietuvos politikos Kunstkameroje - Gabrielius, Landsbergio anūkas

Jūsų šviesybe, sere!

Aš, Andrius Dzidolikas, emigrantas ne savo noru, karštas patriotas širdyje ir sveikai bailus dviejų vaikų tėvas sieloje, nusižemindamas kreipiuosi į Jus, prašydamas pradėti gelbėti skęstančius Lietuvos žmones.

Prašau išklausyti, ką sugalvojo jūsų mylimos konservuotų begalvių partijos sugadintos mano jaunos smegenys.

Knygoje “Making Globalization Work” Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas mini vadinamąją “spermos loterijos” teoriją, kai individui pasiseka gimti atitinkamoje vietoje atitinkamu laiku. Pavyzdžiui, jūsų senelis propagandinės spaudos klapčiukų ir vargšių avelių prapalautomis smegenimis vadinamas Tautos tėvu, Rezistentu Nr. 1, Patriarchu, Sąjūdžio idėjiniu vedliu, visas mūsų sielas nuo maskolių išgelbėjusiu Mesiju, Dievo sūnumi ir dar biesas žino, kuo. Kitaip sakant, pirmasis ir pats lengviausias būdas tapti sėkmingu aviganiu, – būtina, kad tavo gyslomis tekėtų “geras kraujas”, priešingu atveju Durniškių rezidencijoje tavo baltai sėdynei nebus kur vietos padėti.

LRT laidoje “Dėmesio centre” jūs, Šv. Gabrieliau, porinate:

“Pirmiausiai reikėtų kalbėti, ką aš asmeniškai esu gavęs. Būti šalia tokio žmogaus [kalba apie Rezistentą Nr. 1] visada buvo didelė privilegija ir tebėra privilegija. (Kartą netyčia romantiškai vaikščiojausi su minimu Gabrieliumi. Tai jis keikė paskutiniais žodžiais senelį, sakė, jog neturi namų, šeimos, jog senelio rezidencija – muziejus, neįmanoma niekur prisiliesti, jog jo gyvenimas sušiktas, jog jis nemato ateities iš viso… Kai iš pasimatymo grįžau namo, išsigandusi mama sakė: kur tu buvai, čia Landsbergienė senoji jau skambino, pergyveno… Taigi, Gabrielius tikrai neturėjo gyvenimo… Paskui mums buvo uždrausta susitikinėti. Gabrieliui buvo parinkta šešeriais metais vyresnė žmona, baigusi du aukštuosius, nors vaikelis buvo tik abiturientas… K.S.) Mes turbūt nesame turėję šeimos šventės, kurioje nebūtų diskutuojama apie politiką, nebūtų aptariami Lietuvos ar pasaulio įvykiai. Pamenu, kai įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktas, pirmas žmogus, kuriam paskambinau, buvo senelis. Su juo norėjosi pakalbėti, paklausti, kaip jis viską vertina, kaip supranta. Senelis visada buvo asmeninis pavyzdys”.

Nuoširdžios graudos skaitytojai gali natūraliai suklusti – ko čia po “Juodojo scenarijaus” autoriaus praeitį knaisiojuosi, negi išties tikiu ta nelaiminga liaudies patarle, girdi, “obuolys nuo obels netoli rieda”?

Nevadinčiau jūsų, p. Gabrieliau, šventu, jei liautumėtės iš tuščio į kiaurą pilstyti. Kam girtis atliktais darbais ar nušienautais atolais, kai nei vienais, nei antrais nesate nei truputėlio tikras. Kam girti p. Kubiloido Vyriausybės darbą ir tvirtinti, esą “Skausmingi, tačiau itin tuo metu reikalingi Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiksmai leido atstatyti valstybės ekonomikos kursą”.

Koks čia nevykęs pokštas, Šv. Gabrieliau? Kiek pamenu, Kubilius yra Lietuvos nelaimė Nr. 2, – po jūsų senelio, žinoma. Ar tik ne pliktelėjęs fizikas per ketverių metų premjeravimo Durniškių aviganiams laikotarpį su savo konservuotų begalvių armija sugriovė gimtinės socialinės apsaugos sistemą, iš šalies išvijo šimtus tūktstančių badmiriaujančių avių, sugadino santykius su Lenkija, o jau apie energetikos strategiją kalbėti teigiamai man liežuvis nudžiūtų. Vaidenosi toksai neva energetikos, neva “kalbu, nes man pakišo tokį tekstą ir dar neblogai primokėjo”, ministras Sekmokas. Ir kokią situaciją turime dabar – nei atominės elektrinės, nei apskritai jokios branduolinės energetikos plėtros (labai dėkokime Zigmukui Vaišviliokui, kuris 1989 su savo protestais sustabdė Švedijos karalystės finansuotą ir subalansuotą Ignalinos AE III-iąjį bloką – K.Sulikienės pastaba), nei tuo labiau apie kažkokią apčiuopiamą žaliąją energiją jūsų partiją konkrečių darbų nepadarė.

Mėgsta buvęs fizikas už širdies griebiančias kalbeles deklamuoti. Anot Tėvynės Sąjungos idėjinio lyderio p. Kubiliaus –  Konstitucinis Teismas yra neteisus, kad krizės metu neproporcingai sumažintos aukštesnes pareigas einančių prokurorų algos, todėl jas būtina kompensuoti.

Ech, Andriau, Andriau, ir kaip jums liežuvis apsiverčia šitaip saldžiai avelėms makaronus kabinti. Mylite jūs tą mūsų Tėvynę, neprikibsi. Gaila, kad jūsų energingi žodeliai niekaip konkrečiais darbais nepavirsta.

Ar teko jums kartu su Šv. Gabrieliumi vartyti vieną tokį tyrimą baisiai ilgu pavadinimu  – „Vakarų Lietuvos regione esančių geoterminės energijos resursų potencialo išaiškinimas ir pagrindimas, bei galimybės jų panaudojimui energijos gamybai“. Apimtis – 221 psl. Šiek tiek išsamiau, nei metinė VSD ataskaita… visuomenei.

Skaitant šį mokslinį dokumentą atidžiau, nei kad skaito VSD trečiosios valdybos, atsakingos už ekonominių procesų valstybėje stebėjimą, berniukai, apima šiurpus jausmas: kokioje valstybėje gyvename – demokratinėje ar bananų respublikoje. Pateikiami moksliniai faktai gali pritrenkti.

Tyrime teigiama, kad Pietvakarių Lietuvos geoterminės anomalijos […] „bendras elektros gamybos potencialas yra 242 MW (p. 72). […] Pagal kol kas pasiektus rezultatus Vakarų Lietuvos geologinėmis sąlygomis jėgainės galingumas vertinamas 0,9 MW“.

Kaip dėl Lietuvos gyventojų kišenės? Tyrime rašoma, jog […] „kapitaliniai įdėjimai elektrinės įrengimui sieks apie 85 mln.Lt. […] Priimant, kad elektrinė dirbs 30 metų (tai priklauso nuo pasirinktų cirkuliacijos parametrų ir geologinių sąlygų), suma sudarys atitinkamai 76-255 mln.Lt. (p.70)”.

„Apibendrinant, galima planuoti, kad eksploatacijos ir palaikymo išlaidos gali būti vertinamos įvairiai, kadangi nėra […] darbo patyrimo. […] Tad, bendros išlaidos kapitaliniams įdėjimams ir eksploatacijai sudarys 160-340 mln.Lt. Priimant, kad tipinė geoterminė jėgainė Lietuvoje bus bendros 3,5 MW galios ir atėmus 1 MW vadinamosios parazitinės energijos, reikalingos siurblių darbui, elektros savikaina vertinama 24-52 centais už 1 kW, neatsižvelgiant į pinigų kainą“ (p. 71).

Apie kokius naujojo VAE projekto kaštus plyšavo portalas „Delfi“?

Skirtumas – visiškai „nedidelis“. „Delfi“ 2014 m. liepos 30 d. naujienos tekste parašyta:

„2012 skaičiuota, kad VAE projekto vertė dabartinėmis kainomis gali siekti iki 5 mlrd. eurų (17,3 mlrd. litų), o įskaitant prognozuojamas palūkanas, infliaciją bei investicijų vertės pokyčius dėl valiutų kursų svyravimo – apie 6,8 mlrd. eurų (23,5 mlrd. Litų)”.

Turtinga mūsų valstybė, neprikibsi. Tik milijardais į kairę – į dešinę švaistomės, tik projektus ir pagiriamąsias kalbas japonų investuotojams kurpiam. Gyvenk ir žvenk.

Kai tik kalba pasisuka apie kitus energijos šaltinius, na, tuos, kurie “be “otkato”, iškart pasigirsta graudenimai “nekonkurencinga technologija, oponentai dirba Kremliui, trūksta mokslinio pagrindo” ir t.t. (Kas dieną vis miške pasirenku medienos, šakučių, kelmų, kiek mėtosi, kad dvi Lietuvas apkūrenti galėtume…K.Sulikienės pastaba…)

Reiškia, visi Lietuvos Geologijos instituto darbuotojai – gryni Kremliaus agentai. Su gerbiamu profesoriumi Vilemu priešaky (Profesorius buvo pirmasis fizikas, kuris nurodė, jog Hitachi reaktorius yra ne tik neefektingas, bet ir pavojingas – K.Sulikienės pastaba). Bet kuris pilietis, kuriam kyla abejonių, ar pagaliau branduolinė energija nėra atgyvenusi ir, baisiausia, kad itin pavojinga technologija, – automatiškai tampa “Kremliaus papirktais valstybės išdavikais”.

Nesuprantu, kaip jūsų patronas, Šv. Gabrieliau, nevykęs fizikas Andrius Kubilius sugebėjo per šitiek metų ano tyrimo rezultatus pražiūrėti? Juk tyrimą 2008 metais palaimino Energetikos ministerija, vykdė – Geologijos ir geografijos institutas.

Džiugu, Šv. Gabrieliau, kad domitės Lietuvos verslininkais, džiaugiatės, esą verslas atgavo “ikikrizinius” pelnus. Tiesa, atsigavo vargšai mūsų verslininkai, tačiau ką daryti tiem kitiems, kurie, priešingai nei jūs sakote, nėra veržlūs, optimistiški, jauni karjeristai, nesuspėję į nulekiantį traukinį, be to, dar ir “alergiški korupcijai”. Nuo kada jaunas žmogus patapo alergiškas otkatų sistemai? Kas apie tai ir kokia mokslo įstaiga moko, kur apie tai dėstoma? Gal mokiniai patys turi susivokti, visokių “raisų melnikovų” etikos vadovėlius vartydami? Jei šios mokslininkės knygą laikome vadovėliu, kuriame daugiau, nei pusė teksto – citatos, tada man tikrai įdomu būtų pamatyti, kur Lietuvėlės korupcijos indeksas atsidurs po dvidešimties metų.

Grįžtant prie energetikos problemų, kažkaip negirdėjau nei vieno rimto pasiūlymo, ką jūsų įžvalgioji partija ketina daryti žaliosios energijos atžvilgiu. O rimtų pasiūlymų darbštūs Lietuvos vyrai ir moterys pastoviai atranda. Dar 2012-ųjų gegužės antrąją „Žinių radijo“ eteryje Lietuvos biodujų asociacijos prezidentas Virginijus Štiormer teigė, esą „2012 metais Lietuvoje „stovėjo“ apie 400 000 hektarų dirvonuojančios žemės. Jei bent pusę šio ploto būtų galima paversti tinkama žeme biomasei gaminti, per valandą pasigamintume apie 300–400 megavatvalandžių elektros energijos“. Kitais žodžiais tariant, turėtume tą patį kiekį, kurį gautume, jei, anot p. Štiormer, statytume naująją AE „su Lietuvos proporciniu indėliu – 1,3 gigatvalandės galingumo […]“.

Ne, gal tiek to, – užteks ir keleto biodujų ar geoterminių elektrinių, nebent jūs, Šv. Gabrieliau, iš savo kišenės 6.8 mlrd. eurų planuojate išpurtyti.

O technologijos tuo tarpu iš tiesų pinga. Ir nereikia tam šimtų metų. Pavyzdžiui, kompanija „Bloom Energy“ 2013 metų lapkritį teigė, jog visoje JAV yra įdiegusi per 100 MW galingumo elektrą gaminančių vadinamųjų kuro kasečių (fuel cells). Šiuo metu šios kompanijos elektrą gaminančius 20 megavatų galingumo įrenginius naudoja tokios kompanijos kaip „Google“, „Coca-Cola“, „FedEx“, „eBay“, „Staples“, „Wallmart“, „Bank of America“, „Cox Enterprises“, „Kaiser Permante“, „Becton&Dickinson“. Teigiama, kad šių kuro kasečių gaminama elektros energija – 20 proc. pigesnė, nei gaunama iš elektros tinklų. Kompanija žada, jog netrukus ir namų ūkiams galės pasiūlyti įrenginį elektros energijai gaminti – vos už 3000 JAV dolerių. Ir – sudiev visokie “LEO LT,

Bet jūsų mylimos partijos vadukai, Šv. Gabrieliau, nemoka daryti pigiai. Jiems paprasčiausiai kitaip neišeina. Kam tie tūkstančiai, kai galima lobti milijardais. Prikuri visokių “LEO LT”, o paskiau plyšauk sau “rusai puola”, kiek širdis geidžia.

Kam kvaršinu jauną galvelę tokiais, rodos, neišsprendžiamais klausimais, paklausite?

O gi liaudyje pikti liežuviai plaka, esą Audrius Butkevičius, geriausias Lietuvos saugumo tarnybų patikėtinės Giedrutės draugas, buvęs Vadovybės apsaugos departamento vadas, kartu su garbaus amžiaus neva verslininkės Kristinos suvedžiotu ir pamestu vienu “didžiausių Lietuvos politikų” a.a. AMB, palaimino super slaptos “targeted killing” tarnybos Lietuvos žemėse įkūrimą. Žinoma, oficialiai tokio daikto nėra, kaip ir užsakomųjų straipsnių žiniasklaidoje ar politinių žmogžudysčių. “Targeted killing” sistema buvo sukurta draugų amerikonų. Sistemą vienas labiau už savo tėvynainius taiką mylėjęs JAV prezidentas uždraudė. Deja, iš istorijos pamokų vargšės Užatlantės avelės nepasimokė, ir “targeted killing” sistemą Amerikos politikieriai atgaivino – Izraelio slaptosios tarnybos “MOSSAD” kruvinais darbais Artimuosiuose Rytuose pradedant bei Lietuvos kolonija neužbaigiant. Taigi mūsiškiai sėkmingai perėmė šitos kruvinos sistemos veikimo  metodus.

Mes verkiame, esą kaip baisu buvo gyventi “Glavlito” laikais, kaip dvasios milžinas Aleksandras Solženicynas lageryje ant skiaučių savo knygą surinkinėjo. Kokius pokyčius nuo anų laikų regime šiandien? Mano galva, – tais laikais KGB-istai bent į duris pasibelsdavo, net ir prieš lemtingąją naktį, kai eidavo šeimos ar vargšės pavienės avelės “imti”, kaimynai vieną kitą gandą nugirsdavo, kaip antai, “Jonai, tavęs ateis šiąnakt, nešk kudašių”. (Dėl to mano močiutę Donatą Kubiliūtę mano a.a. senelis Alfredas Kligys, Rokiškio rajono švietimo vedėjas, mano močiutės kolega, mokytojas, priėjęs prie informacijos, kada ką tremia, atėjo su stribais tą lemtingą dieną, ją pagrobė, suklastojo jos pasą, tapatybę, ir ją išgelbėjo… nes informacija nutekėdavo… - Kristina Sulikienė)

Kaip šiais laikais gyvena eiliniai Lietuvos “ganomieji”? Taigi aviganius pakeitė vilkai. Arba, jeigu ir neapsikeitė varovai su budeliais vietomis, tai vilkų paslaugomis aviganiai naudojasi itin aktyviai. Vadinamasis “targeted killing” skyrius veikia pilnu pajėgumu. Tik pamėgino Vilis Normanas giliau kairiąją idealogiją panagrinėti – 2008 gavo pasimėgauti lazdų masažu, vos Kauno Klinikose nenumirė po sunkios galvos traumos. Po to dar aštresnių straipsnių griebėsi, nežinia, kieno ir kaip paskantintas, dar ėmė neva dešiniajai idealogijai savo pamąstymais tarnauti, – ir netikėtai jo kūnas Nemuno upėje išplaukia. Spauda, policija, Vytauto Didžiojo universiteto bendromenė – tyli. “Stebuklas” po “stebuklo”.

Iš to, kas išvardinta viršuje, rodytųs, sveiko proto žmogui užtektų pakankamai jėgų nustoti pezėti nesąmones, esą kokia konservatorių partija šauni, pažangi, rūpinasi jaunomis šeimomis ar socialiais pažeidžiamais žmoneliais. Deja, tik ne jums, Šv. Gabrieliui. Ar tik ne jums nusišypsojo likimas, atseikėjęs ir “gero kraujo”, ir nekaltą “šventojo” veidelį, ir sugebėjimą atitinkamai malti liežuviu, ir madingai rengtis? Ar tik ne jūsų bilietą stebuklingai ištraukė baltarankis kolega, panašiai, kaip kad geriausio CŽV draugo Adamkovičiaus “kompiuterių  užlinkimo” Kaune atveju?

Palaukite, ir vėl nervingai paklausite manęs, – kuo susijusi žalioji energetika, jūsų senelis, subankrotinta Ignalinos AE, teisingoji konservatorių partija ir jūs? Manote, man, dviejų vaikų tėvui, ramu miegoti naktimis? Prieš pusantrų metelių sukalu trumputį rašinėlį “Laisvam laikraščiui”. Jame naivios mano akys stebisi įžūlia aviganio Broniaus Bradausko išmone – įtraukti į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą šiuos nekaltus žodžius: “Pagal šį kodeksą neatsako religinė bendruomenė, religinė bendrija ir politinė partija”.

Lyg ir nekarščiavau tą šiltą balandžio mėnesį. Pamenu, su būsima žmona sėdime prie jūros, kavutę siurbčiojam. Skambutis. Iš “private number”. Nei “Labas”, nei “Sveikas”.

  • Tau tavo šeima rūpi?
  • Rūpi, – numekenu.
  • Tai užsičiaupk.

Skambučio pabaiga.

Sėdžiu sau delnais prakaituotais, nugara prakaitas žliaugia. Vėliau skambučiai kartojosi gal tris keturis kartus. Paskambina dienos metu, naktį, atsiliepus girdisi ofiso garsai. Ir… iškalbinga tyla.

Taip mintyse ir regiu a.a. Vilio Normano iš Nemuno traukiamus palaikus. Ir galvoju: pats turiu du vaikus, mylimą žmoną, gyvenimu nesiskundžiu. Tai ko gi mano jaunai sielai dar trūksta?

O trūksta visai nedaug – kad jūsų širdis, gerbiamas Gabrieliau, suminkštėtų bent per kelis mikro neuronus. Jūsų žmona “Žinių radijo” eteryje moko, kaip priversti daryti vaiką kažką, ko jis nenori. Pvz., jūs liepiate jam sėstis į automobilį, važiuosite mokyklon, o vaikui ragai dygsta, ir tiek, – trys metukai šiemet. Tai jūsų žmona Austėja laidos vedėjui drėbteli:

  • Nu tai pasodinu vaiką, ir viskas.

Ir prapliumpa juoku.

Palaukite – čia kaip ir smurtas gaunasi, ar ne? Daryti tai, ko vaikas nenori? Norvegijos didieji vaikų gynėjai, anot jūsų žmonos, pasibaisėtų, tokius vaikų elgesio žalojimų scenarijus išvydę.

Nesuprantu, kaip jums sąžinė leidžia šitaip gyventi. Panašiai, kaip mano didžiai gerbiamas apžvalgininkas, anot “Bernardinai.lt” redaktoriaus Andriaus Navicko, šių laikų didvyris – Dalius Stancikas. Tikrai garbingas, aštraus žodžio šalininkas. O tuo tarpo jo žmona, Aurelija Stancikienė, savo parašą “taip” po skalūnų dujų paieškų ir gavybos įstatymu suraityti nepamiršta. Kai paklausiu, “kaip suprast”, atrašo “negaliu toliau komentuoti, jei jūsų turima informacija neatitinka realybės”.

Taip, tikrai, kad “neatitinka realybės”. Ukrainoje močiutės, tarsi filme “Matrica”, iš medžių šokinėja ir plikomis rankutėmis lėktuvus ore apvertinėja.

Pritariate konservatorių partijos ir Jos Ekscelencijos karo kurstymui, o Prezidentę Kazimierą Danutę Prunskienę ar Artūrą Antaną Skučą užmiršate. Ar todėl, kad pirmajai labiau rūpi ne karas, o duona, sviestas ir ekonomika, o antrajam – alternatyvūs Lietuvėlės gynybos būdai? Pvz., narystę NATO apsprendė mūsų genialieji Seimo nariai, stojimą į Eurosajūzą – pora butelių alaus ir skalbimų miltelių pakelis. Pirmieji Europoje apsiseilėję ES Konstituciją pasirašėme, kai ją vėliau net patys Konstitucijos kūrėjai atmetė. Ką, negi Vokietija, Lenkija ir Pabaltijo šalys negalėtų suformuoti savarankiško karinio, – ech, atsiprašau, seni įpročiai, – gynybos aljanso? Ir nereiktų raudoti vargšei Rachelei savo sūnų, galvas už “taiką pasaulyje” po amerikonų vėliava paguldžiusių.

Naivios mano akys tikisi, kad sugebėsiu jūsų širdį suminkštinti.

Raportą baigiu.

Eilinis Andrius Dzidolikas