D.Trampas: anądien „marginalas“, šiandien – prezidentas

Autorius: Povilas Gylys Šaltinis: http://www.respublika.lt/lt/na... 2016-11-29 08:07:32, skaitė 1530, komentavo 0

D.Trampas: anądien „marginalas“, šiandien – prezidentas

Dar vasarą, rodos, „The Washington Post“ aptikau man atminty įstrigusią kažkokio Amerikos aštrialiežuvio išpoškintą frazę: „Jei išrinksime Donaldą Trampą (Donald Trump), JAV bus pilietinis karas. Jeigu išrinksime Hilari Klinton (Hillary Clinton), kils pasaulinis karas.“ Tai su humoro doze pasakytas ir labai talpus, kondensuotas posakis, atspindintis bent dalies analitikų, žurnalistų, politikų ir apskritai kritiškai mąstančių JAV ir pasaulio piliečių požiūrį.

Tas Amerikos šmaikštuolis, gal net kiaušingalvis, pirmąja savo posakio dalimi norėjo pasakyti tai, kad jo šalies diduomenė, isteblišmentas, tikėtina, lengvai nesitaikstys su „išsišokėliu“, „marginalu“ Donaldu, jų ratui nepriklausančiu prezidentu ir provokuos vidinį politinį konfliktą – JAV galingieji prieš „nesavą“ prezidentą.

Kita aštrialiežuvio posakio, pareiškimo dalis yra aliuzija į tai, kad buvusios valstybės sekretorės H.Klinton retorika tarptautinės politikos klausimais buvo karinga ir kad jai užėmus aukščiausią politinį postą ta retorika galėjo virsti rimtais pasaulinio lygio konfliktais. Gal net trečiuoju pasauliniu karu.

Amerikos, apskritai Vakarų isteblišmentas investavo daug, siekdamas, kad laimėtų sava kandidatė į prezidentus. Ir rodės, kad „marginalas“ Donaldas bus tikrai nugalėtas. Tačiau įvyko tektoninis politinis poslinkis – nepaisant vos ne totalaus Vakarų elito pasipriešinimo, lietuviška nomenklatūra irgi aktyviai dalyvavo tame pasipriešinimo judėjime, laimėjo svetimas. Tai sukėlė šoką, neigiamų emocijų cunamį. Neatgavę savitvardos kai kurie galingieji iš inercijos ir sutrikimo kurį laiką išrinkto prezidento adresu vis dar laidė nepagarbias, netgi įžeidžias replikas. Prireikė keleto dienų grįžti į politines realijas – amerikiečių nacija kad ir neidealiuose, bet pakankamai laisvuose rinkimuose išsirinko savo šalies prezidentą.

Tie Jungtinėse Valstijose, kas sakosi išpažįstą demokratijos principus, neturėtų sakyti: „Tai ne mano prezidentas!“ Reikėtų sakyti kitaip: „Tai nebuvo mano kandidatas, bet po rinkimų pripažįstu jį kaip šalies vadovą, kaip mano prezidentą.“ Tokios yra demokratinio valdžios formavimo taisyklės. Priešingu atveju rizikuojama nusiristi iki vidinio politinio konflikto. Gal net iki pilietinio karo. Apie jo grėsmę ir norėjo įspėti anksčiau cituotas JAV aštrialiežuvis. Mat jeigu po rinkimų, kad ir kas juos laimėtų, pralaimėjusi pusė nepripažįsta jos netenkinančio rezultato ir tas nepripažinimas reiškiamas agresyviais veiksmais, fizine prievarta laimėjusių atžvilgiu, pogromais ir tai sukelia simetrinę reakciją iš laimėjusių pusės, iškyla pavojus, jog nuo argumentų bus pereita prie abipusės prievartos. Tik to JAV ir pasauliui betrūko…

Užtikrinu įtariuosius – pasakyta visai nereiškia, kad patys protestai yra negalimi, nepriimtini. Piliečiai turi teisę reikšti savo nuomonę. Juk rinkimai nėra politinio proceso pabaiga ir su rinkimais nuomonių įvairovė neišnyksta. Žmonės ne tik gali, bet ir turi galvoti apie ateities rinkimus, apie ateities politinius pokyčius, kurie šiandien pralaimėjusiems kitą kartą gali būti palankesni. Kad taip įvyktų, politinės jėgos – judėjimai ir partijos – turi ruoštis. Ir ruoštis jau kitą dieną po praėjusių rinkimų. Tačiau, pirma, neturėtų būti kvestionuojami teisėtais pripažinti rinkimų rezultatai, amerikiečių nacijos pareikšta valia (apie rinkimų rezultatų klastojimą beveik nieks nekalba). Antra, protestas turėtų būti civilizuotas. Agresyvesnės protesto formos galbūt būtų suprantamos išaiškėjus faktams, kad rinkimai buvo klastojami. Gaila, kad ir nesant duomenų apie galimą rinkimų klastojimą, į kurį būtų įsivėlę laimėtojai, fizinės prievartos nebuvo išvengta…

O dabar apie trečiąjį pasaulinį. Iš tos informacijos, kuri man buvo prieinama JAV rinkimų kampanijos metu ir pastarosiomis dienomis, susidariau įspūdį  – prezidentas elektas bus tvirtas savo šalies nacionalinių interesų gynėjas. Atrodo, kad tai darydamas jis gali imtis ir „kietų“ bei neįprastų priemonių. Pavyzdžiui, keisdamas tarptautinę ekonominę politiką, kuri galėtų turėti protekcionistinių bruožų, nukreiptų prieš pasaulyje įsigalėjusią liberalią ekonominę tvarką, kurios dalis yra, pavyzdžiui, NAFTA organizacija (Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimas). Daug kas sako, jog baimė dėl galimo laisvos prekybos sutarčių peržiūrėjimo yra viena pagrindinių puolimo prieš D.Trampą priežasčių.

Yra pagrindo manyti, kad gana „kieta“ bus ir jo tarptautinio saugumo politika. Nėra požymių, kad jis nulenkęs galvą trauksis iš visų ar pagrindinių tarptautinės politikos frontų. Jis tikrai atsižvelgs į savo šalies strateginius interesus, į viešąją ir ekspertų opiniją bei pagrindinių šalies galios centrų nuomonę.

Kita vertus, esama požymių, kad, peržiūrėdamas tarptautinės politikos strategiją, prezidentas D.Trampas bus linkęs ieškoti išeičių iš užsitęsusių ir daug aukų bei išteklių pareikalavusių konfliktų. Vienas jų – karas Sirijoje. Prezidentas elektas, sakydamas, kad pagrindinis veiksmų šioje šalyje tikslas yra islamo fundamentalistų likvidavimas, o ne prezidento Bašaro al Asado (Bashar al-Assad) nuvertimas ir kad jis tuo klausimu yra pasiruošęs tartis ir su kitais konflikte dalyvaujančiais subjektais, taip pat ir su Rusija, demonstruoja pragmatizmą, norą pasiekti konkrečių ir visai tarptautinei bendruomenei naudingų rezultatų. Juk kuo ilgiau tęsis konfliktas Sirijoje, tuo didesnė tikimybė, kad, pavyzdžiui, Europos Sąjungą į skudurus draskanti masinės migracijos problema negalės būti greitu laiku išspręsta. Apskritai vertėtų turėti omenyje, kad užsitęsęs konfliktas Sirijoje reiškia nestabilumo didėjimą visuose Artimuosiuose Rytuose. Apie šio regiono geopolitinę svarbą nekalbėsiu – ji gerai žinoma.

Tai tik vienas argumentas parodant, kad naujasis JAV prezidentas yra linkęs savo šalies nacionalinius interesus ginti naudodamas ne vien spaudimo, bet ir derybines priemones. Laikas parodys, kokį „kietų“ ir diplomatinių priemonių derinį ir kokiuose regionuose D.Trampas naudos per artimiausius ketverius metus. Bet indikacijos, kad jis bus linkęs ne tik spausti, bet ir ieškoti išeičių iš tarptautinės politikos aklaviečių, yra viltį teikiančios.

Kai kas ims niurzgėti – o kaip su vertybėmis? Jiems atsakyčiau paprastai – apie ką, ponios ir ponai, kalbat? Gyvename labai netobulame pasaulyje. Demokratija, tikros žmogaus, bendruomenių, tautų teisės jame žengia tik pirmuosius žingsnius. Bet kuriame – demokratiniame, autoritariniame ir pan. – kontekste svarbiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Karas šią vertybę visiškai nuvertina. Pristabdant žmones, šeimas, jų socialinę aplinką traiškančią karo mašiną yra galimybė žmogaus gyvenimui suteikti didesnę vertę. Tai ir yra pagrindinis kovos už vertybes orientyras. Ir jis yra akivaizdus bei daug kam suprantamas. Išskyrus galbūt vadinamuosius liberalus.

Baigti norėčiau keliomis pastabomis apie mūsų nomenklatūros elgseną rinkimų JAV metu. Švelniai pasakysiu – ji buvo nesolidi, provinciali. Nors daug kas prognozavo pergalę demokratei H.Klinton, mūsų galingiesiems nederėjo elgtis vienpusiškai ir aktyviai dalyvauti antitrampiškoje kampanijoje, nereikėjo žarstytis nekorektiškais jo asmenybės ir jo politikos vertinimais. Ypač to reikėjo vengti mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kurio frazeologija tikrai ne kartą peržengė tiek etiketo, tiek etikos ribas. Taip pat sveiko proto taisyklę – neatmesk galimybės, kad sąjunginės valstybės rinkėjai išrinks ne tavo pageidaujamą kandidatą. Kadangi šios taisyklės nebuvo laikomasi, ministras, jei išliks tame poste, neturės gerų asmeninių santykių su prezidento D.Trampo komandos nariais. O tai yra nuostolis ne tik ministrui, bet ir mūsų valstybei.