Noam Chomsky: „Socializmas turtingiesiems, Kapitalizmas vargšams“

Noam Chomsky: „Socializmas turtingiesiems, Kapitalizmas vargšams“
Noamas Chomskis (Noam Chomsky) SISSA renginyje 2012 m. rugsėjo 17d. Demokratijoje visuomenė įtakoja politiką, bet JAV valstijos, daugumoje atvejų, dirba privilegijuotų ir turtingųjų labui. Dmitri Grigoriuo fotografija/SISSA; redaguota: JR/TO)

Interviu rengė C.J. Polychroniou

Kaip mes pasiekėme istoriškai beprecedentį nelygybės lygmenį Jungtinėse Valstijose? Nauja dokumentika, Rekviem Amerikietiškajai Svajonei, kreipiasi į kaip niekad įžvalgų Noam Chomsky prašydama paaiškinimo, kokiu būdu tiek daug turtų ir galios susikoncentravo tokiose mažose rankose. (Paspaudus nuorodą galima užsisakyti mokamą DVD – vert. past.)

Jungtinės Valstijos smunka daugybėje sričių: griūnanti infrastruktūra, didžiulis atotrūkis tarp privilegijuotųjų ir beturčių, įšaldyti atlyginimai, aukštas kūdikių mirtingumas, aukščiausias įkalinimo lygmuo pasaulyje ir tai tebesitęsia, esant vienintele šalimi pažangiame pasaulyje, kuri neturi universalios sveikatos apsaugos sistemos.

Dėl to, klausimai apie JAV ekonomikos pobūdį ir jos prastai veikiančią politinę sistemą yra kaip niekad svarbūs, įskaitant klausimus apie taip vadinamos Amerikietiškos Svajonės statusą, kuris ilgai tarnavo kaip įkvėpimo šaltinis amerikiečiams bei būsimiems imigrantams. Iš tikrųjų, pastarojoje dokumentikoje, Noam Chomsky, ilgai laikytas vienu iš Amerikos sąžinės balsų ir vienu iš pasaulio vedančiųjų intelektualų, prakalbo apie Amerikietiškos Svajonės pabaigą. Išskirtiniame interviu Truthout, Chomsky aptarė kai kurias problemas su kuriomis šiandien susiduria Jungtinės Valstijos, ir ar Amerikietiška Svajonė „mirė“, ir pirmiausiai ar apskritai kada nors egzistavo.

C.J. Polychroniou: Noamai, pastaruosiuose savo tekstuose jūs kvestionuojate įprastą požiūrį į Jungtines Valstijas kaip archetipinę kapitalistinę ekonomiką. Prašau paaiškinkite.

Noam Chomsky: Apsvarstykime tai: kiekvieną kartą esant krizei yra kviečiami mokesčių mokėtojai, kad teiktų finansinę pagalbą bankams ir didesnėms finansinėms institucijoms. Jei jūs turėtumėte realiai veikiančią kapitalistinę ekonomiką, taip nevyktų. Kapitalistai, vykdę rizikingas investicijas ir žlugę, būtų nušluoti. Bet turtingieji ir galingieji nenori tikros kapitalistinės sistemos. Jie nori galimybės valdyti „valstybę auklę“ taip, kad jiems patekus į bėdą, mokesčių mokėtojai suteiktu jiems finansinę pagalbą. Tradicine tapusi frazė: „yra per dideli, kad žlugtų.“

TVF prieš kelerius metus padarė įdomų tyrimą apie didžiųjų JAV bankų pelnus. Daugumą jų (pelnų rūšių) jis priskyrė prie didžiosios dalies įplaukų, kurios atėjo iš numanomos valstybės draudimo politikos, – ne tik iš vyravusios finansinės pagalbos „bailouts“, bet ir priėjimo prie pigių kreditų ir daugybės kitų, tame tarpe ir tokių, kurių netyrė TVF tyrėjai, kaip paskata užsiimti rizikingomis transakcijomis labai pelningomis trumpuoju periodu ir, jei kas nors nepavyktu, visada yra mokesčių mokėtojai. Bloomberg Businessweek įvertino numanomas mokesčių mokėtojų subsidijas bankams apie 80 mlrd. Usd. Per metus.

Daug kas buvo pasakyta ir parašyta apie ekonominę nelygybę. Ar ekonominė nelygybė šiuolaikinėje kapitalistinėje epochoje labai skiriasi nuo to, kokia ji buvo post-vergoviniu Amerikos istorijos periodu?

Šiuolaikinio periodo nelygybė yra beveik beprecedentė. Jei jūs pažiūrėtumėte į bendrą nelygybę ji užima vietą tarp blogiausių Amerikos periodų. Tačiau, jei jūs pažiūrėtumėte į nelygybę iš arčiau, jūs pamatytumėte, kad ji kyla iš turtų, kurie yra mažyčio populiacijos sektoriaus rankose. Amerikos Istorijoje buvo periodai, tokie kaip Aukso Amžius 1920 ir griaudėjantys 1990-ieji, kai vyko kažkas panašaus. Bet dabartinis periodas yra kraštutinis, nes nelygybė kyla iš super-turtų. Praktiškai, viršutinis vienos dešimtosios procentas yra tiesiog super turtingas. Tai yra, ne tik savaime nepaprastai neteisinga, bet parodo ir visuomenės vystymąsi, kuris turi ėdančius demokratiją ir padorios visuomenės vizijos defektus.

Ką visa tai reiškia kalbant apie Amerikietišką Svajonę? Ar ji mirė?

„Amerikietiškoji svajonė“ reiškė klasių mobilumą. Tu gimei neturtingas, bet galėjai ištrūkti iš skurdo sunkiai dirbdamas ir suteikti geresnę ateitį savo vaikams. Tas buvo įmanoma [kai kuriems darbininkams], rasti padorų atlyginimą mokantį darbdavį, nusipirkti namą, automobilį ir apmokėti vaikų mokslą. Visa tai sugriuvo, ir mes neturėtume turėti per daug iliuzijų, kad tai buvo dalinai realu. Šiandien socialinio mobilumo galimybė Jungtinėse Valstijose yra žemesniame lygmenyje už kitų turtingųjų bendruomenių.

Ar tai reiškia, kad JAV demokratija tėra tik pavadinimas?

JAV apsimeta, kad yra demokratija, bet ji aiškiai tapo kažkuo panašiu į plutokratiją, nors pagal lyginamuosius standartus ji tebeturi atvirą ir laisvą visuomenę. Bet būkime atviri apie tai, ką reiškia demokratija. Demokratijoje visuomenė įtakoja politiką ir tada valdžia vykdo veiksmus nustatytus visuomenės. JAV, daugumoje atvejų, vykdo naudingus korporaciniams ir finansiniams interesams veiksmus. Taip pat yra svarbu suprasti, kad privilegijuoti ir galingi visuomenės sluoksniai niekada nemėgo demokratijos, dėl jos gerojo pobūdžio daugumai priežasčių. Demokratija sutelkia galią populiacijos rankose, o iš privilegijuotųjų atima. Faktiškai, privilegijuota galinga šios šalies klasė visada siekė atrasti būdą, kaip perimti galią, apribojant bendrai populiacijai prieigą prie jos, ir šioje vietoje jie nesiekia kažko ypatingai naujo.

Turtų koncentracija veda prie galios koncentracijos. Aš manau, kad tai nepaneigiamas faktas. Kapitalizmas pabaigoje visada priveda prie turtų koncentracijos – ar tai nereiškia, kad kapitalizmas yra priešingas demokratijai?

Turtų koncentracija natūraliai veda prie galios koncentracijos, kuri savo ruožtu virsta įstatymais, palaikančius turtingųjų ir galingųjų interesus, ir dėl to didina dar didesnę galios ir turtų koncentraciją.

Įvairios politinės priemonės, tokios kaip fiskalinė politika, dereguliacija ir korporatyvios valdžios taisyklės yra sukurtos tam, kad padidintų turtų ir galios koncentraciją. Ir tai yra tai, ką mes matėme neoliberalios eros metu. Tai yra žiaurus ciklas ir nuolatinis progresas.

Valstybė egzistuoja tam, kad užtikrintų saugumą ir pagalbą privilegijuotųjų ir turtingųjų sektorių interesams visuomenėje, kol visa kita likusi populiacija yra palikta patirti brutalią kapitalizmo realybę. Socializmas turtingiems, kapitalizmas vargšams.

Taigi, šia prasme kapitalizmas realiai dirba tam, kad pakenktų demokratijai. Bet tai, kas tik ką buvo aprašyta, šis žiaurus galios ir turtų koncentracijos ratas yra toks tradicinis, kad jis yra net aprašytas Adamo Smito 1776. Jis, savo įžymioje „Wealth of Nations“ sako, jog Anglijoje, žmonės, kuriems priklauso visuomenė, to meto prekybininkai ir gamintojai yra „principiniai politikos architektai.“ Ir jie pasistengia, kad jų interesais būtų labai gerai pasirūpinta, tačiau tos politikos, kurią jie gina ir įgyvendina per valdžią, liūdnas poveikis gula ant Anglijos ar kitų žmonių pečių.

Dabar ne prekybininkai ir gamintojai yra tie, kuriems priklauso visuomenė, ir ne jie diktuoja politiką. Tai finansinės institucijos ir tarptautinės korporacijos. Šiandien jos yra tos grupės, kurias Adamas Smitas vadino žmonijos monstrais. Ir būtent jie siekia tos pačios šlykščios, jo suformuluotos maksimos: Viskas mums, o likusiems nieko. Jie vadovausis ta politika, kuri duos jiems naudą ir žalos visus kitus, nes kapitalizmo interesai diktuoja jiems, kad jie tai darytų. Tai yra sistemos esmė. Ir nesant pagrindinės, populiarios (žmonių?) reakcijos, tai viskas, ką jūs gausite.

Grįžkime prie Amerikietiškosios Svajonės idėjos ir pakalbėkime apie Amerikos politinės sistemos kilmę. Aš turiu omenyje, ji niekada ir neturėjo būti demokratija (iš tikrųjų terminas, kuris visada buvo naudojamas siekiant apibūdint Amerikos politinę sistemą buvo „respublika“, kuri labai skiriasi nuo demokratijos, ką gerai suprato senovės Romėnai), ir ten visada buvo kova dėl laisvės ir demokratijos iš apačios, kuri tebesitęsia iki šių dienų. Šiame kontekste, ar nebuvo Amerikietiškoji Svajonė pastatyta, bent jau dalinai, ant mito pamatų?

Žinoma. Per visą Amerikos istoriją vyko susidūrimas tarp laisvės ir demokratijos kylančios iš apačios ir elito pastangų kontroliuoti ir dominuoti iš viršaus. Tai tęsiasi nuo pat šalies įkūrimo, kaip jūs tą ir pabrėžėte. „Įkūrėjai“, net Džeimsas Madisonas (James Madison), pagrindinis formuotojas, kuris tiek tikėjo demokratija, kiek bet kuri kita lyderiaujanti politinė figūra tomis dienomis jautė, kad Jungtinių Valstijų politinė sistema privalėtu būti turtingųjų rankose, nes turtingieji yra „labiau atsakingų žmonių rinkinys.“ Ir todėl, formalios konstitucinės sistemos struktūra suteikė daugiau galių Senatui, kuris tomis dienomis nebuvo renkamas. Jis buvo parenkamas iš turtingų žmonių, kurie, kaip rašo Madisonas, simpatizavo turtų ir privačios nuosavybės savininkams.

Tai darosi aišku, kai skaitome Konstitucinės Konvencijos debatus. Kaip sakė Madisonas, pagrindinis politinės santvarkos rūpestis turi būti „nuo daugumos apginti pasiturinčią mažumą“. Ir jis turėjo tą pagrindžiančius argumentus. Jei kiekvienas galėtu laisvai balsuoti, sakė jis, dauguma neturtingųjų susivienytų ir susiorganizuotų atimti nuosavybę iš turtingųjų. Tai, papildė jis, būtų akivaizdžiai neteisinga, taigi konstitucinė sistema turėjo būti įsteigta tam, kad užkirstų kelią demokratijai.

Pamenu, kad Aristotelis minėjo kažką panašaus savo Politikoje. Jis jautė, jog iš visų politinių sistemų demokratija yra pati geriausia. Tačiau matė tą pačią problemą, kurią matė Madisonas tikroje demokratijoje, kad neturtingieji gali susiorganizuoti tam, kad atimtų nuosavybę iš turtingųjų. Tačiau sprendimas, kurį jis siūlė, buvo kažkas panašaus į „socialinio aprūpinimo sistemą“ su siekiu mažinti ekonominę nelygybę. Kita alternatyva, kuria vadovavosi „Įkūrėjai“, buvo demokratijos sumažinimas.

Ta, taip vadinama Amerikietiškoji Svajone, visada rėmėsi dalinai mitu ir dalinai realybe. Nuo pat ankstyvojo XIX amžiaus, skersai ir išilgai iki daugmaž šiandienos, darbo-klasės žmonės, tame tarpe imigrantai, puoselėjo lūkesčius, kad jų gyvenimas Amerikos visuomenėje pagerės sunkaus darbo dėka. Ir tai buvo dalinai tiesa, nors tai negaliojo didesnei daliai afroamerikiečių ir moterų iki daug vėlesnio laikmečio.

Šiandien bėda jau ne tame. Stagnuojančios pajamos, smunkantis pragyvenimo lygis, nežmoniškas studentų įsiskolinimo lygmuo ir sunkiai randamos gerai apmokamos darbo vietos sukūrė beviltiškumo pojūtį daugumos amerikiečių tarpe, kurie pradeda žiūrėti į praeitį su tam tikra nostalgija. Tai daugumoje atvejų paaiškina tokių kaip Donaldas Trampas (Donald Trump) kilimą ir jaunimo palankumą tokių, kaip Bernie Sandersas politiniams pasisakymams.

Po Antrojo Pasaulinio karo, ir iki pat 1970 metų JAV buvo judėjimas link labiau egalitarinės ir didesnės laisvės visuomenės, nepaisant didelio pasipriešinimo iš elito ir įvairių valstybės agentūrų pusės. Kas po to atsitiko, kas atsuko atgal pokario eros ekonominį progresą, proceso eigoje sukuriant naująją socio-ekonominę tvarką, kuri buvo identifikuota kaip neoliberalizmas?

Pradedant nuo 1970-tųjų, dalinai dėl ekonominės krizės, kuri ištiko ankstyvaisiais to dešimtmečio metais ir pelno rodiklių nuosmukio, o taip pat dalinai dėl požiūrio, kad demokratija pasidarė per daug išplitusi, milžiniška, koncentruota, koordinuota priešiška verslui, pradėjo bandyti atmušti egalitarines pastangas pokarinės eros, kuri tebeintensyvėjo einant laikui.

Pati ekonomika pasisuko į finansializaciją. Nepaprastai išsiplėtė finansinės institucijos. Jau 2007 metais, prieš pat krachą, už kurį ant jų gulė pakankama atsakomybė, finansinės institucijos apskaičiavo pribloškiantį 40 proc. įmonių pelną. Žiaurus ciklas tarp koncentruoto kapitalo ir politikos pagreitėjo, kol turtas, pagrindinai, susikoncentravo finansiniame sektoriuje.

Politikai, susidūrę su pakilusia [rinkiminių] kampanijų kaina, buvo dar giliau įvaryti į turtingųjų rėmėjų kišenes. Ir politikai juos apdovanojo naudingų įstatymų stūmimu Volstritui ir kitiems galingojo verslo interesams. Mes turime per šį periodą atsinaujinusią klasinės kovos formą, verslo klasės, nukreiptos prieš dirbančiuosius žmones ir neturtinguosius, kartu su sąmoningu bandymu atsukti ankstesnių dešimtmečių pasiekimus.

Kai jau dabar Trampas yra išrinktasis prezidentas, ar baigėsi Bernie Sanderso politinė revoliucija?

Tai spręsti mums ir kitiems. Sanderso „politinė revoliucija“ buvo gan nepaprastas fenomenas. Aš buvau labai nustebintas ir patenkintas. Bet mes turėtume atsiminti, jog terminas „revoliucija“ yra kažkuo klaidinantis. Sandersas yra nuoširdus ir įsipareigojęs Naujasis Dileris. Jo politika nelabai nustebintų Eisenhoverį. Tas faktas, kad jis laikomas „radikalu“ mums parodo, kaip toli politinis elito spektras per neoliberalųjį periodą pasislinko į dešinę.

Galėtu ir turėtu būti dedamos pastangos sukurti autentišką, nepriklausomą kairiąją partiją, tą, kuri ne tik pasirodo kas ketverius metus, bet ir nuolat veikia nuo pat pagrindų, tiek nuo rinkėjų lygio (viskas nuo mokyklos lentų iki miestelio susitikimų, iki pat valstybės įstatymų leidybos ir aukščiau) ir iki visų kitų būdų, kurių gali būti siekiama. Yra daugybė galimybių ir statymai žaidime yra esminiai, ypač, kai mes atkreipiame dėmesį į du didžiulius virš visko kabančius šešėlius: branduolinio karo ir aplinkos katastrofos, – abu grėsmingi, reikalaujantys neatidėliotinų veiksmų.

Pagal truth-out.org parengė: Alenas Kostiugovas


Įvertink straipsnį: 8   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956