Lygiai prieš 26 metus JEDINSTVO mitingas Vilniuje vos nesukėlė pilietinio karo Lietuvoje

Autorius: Simonas Kroydonas
2017-01-07 | 217 | 2   7 | 0
https://www.facebook.com/silvijus.maciul...
paG-pliusink! Slėpti reklamą

Lygiai prieš 26 metus JEDINSTVO mitingas Vilniuje vos nesukėlė pilietinio karo Lietuvoje. Jeigu Sąjūdiečiai būtų kalbėjęsi su Jedinstvininkais ir suradę bendrą komporomisą, nebūtų įvykę ir kruvinųjų Sausio 13 įvykių,

Lietuvos Rusai, Lenkai, Žydai buvo ne ką mažesni Lietuvos patriotai už mus pačius Lietuvius. Tarybų Sąjungos griūtis buvo neišvengiama, ir tai buvo tik laiko klausimas. Neilgai trukus po Sausio 13-tosios įvykių įvyko Rusijoje pučas ir Tarybų Sąjunga, galingiausia tuometinė imperija pasaulyje žlugo, ir visi išsilakstė į savo puses. Ar tikrai Jedinstvininkai ir jų lyderiai buvo grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tuo metu Lietuva vis dar priklausė Tarybų Sąjungai.

O dabar įsivaizduokite situaciją Lietuvoje. Tarybiniais metais į Lietuvą atvažiavo šimtai tūkstančių imigrantų iš visos Tarybų Sąjungos. Taip kaip Lietuviai važiuoja dirbti į Britaniją, Airiją, Norvegiją, taip Rusai, Ukrainiečiai, Baltarusiai, Tadžikai ir kiti atvažiavo statyti mūsų miestų, dirbti mūsų gamyklose. Visi tikėjo, kad Tarybų Sąjunga bus amžina ir nepajudinama. Taip, kaip dabar visi tikime Europos Sąjunga. Ir įsivaizduokite tokią situaciją. Sminga naftos kainos ir Tarybų Sąjungą ištinka colapsas. Ištinka tikras ekonominis sepsis, ekonominis kraujo vežys. Planinė ekonomika nepasiteisina, viskas žlunga, maisto produktai pabrangsta dvigubai, trigubai, Lietuvoje pradeda reikštis nacionalizmas. Taip pat, kaip po Brexit anglai rytų europiečiams pradeda sakyti, lauk iš Anglijos į savo šabakštynus.

Jedinstvo (liet. Vienybė, lenk. Jedność) – Lietuvos protarybinė organizacija, buvo įkurta 1988 metais ir veikė lygiai tris metus iki 1991 metų. Organizacija buvo Įkurta Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų institute 1988 m. lapkričio 4 dieną. 1989 m. gegužės 13-14 d. Vilniuje įvyko steigiamasis suvažiavimas, organizacijos pirmininku išrinktas Valerijus Ivanovas, taip pat buvo išrinkta Respublikinė taryba. 1989–1990 m. kartu su LKP (SSKP) organizavo demonstracijas ir streikus, priešinosi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, reikalavo įvesti tiesioginį SSRS prezidento valdymą, paleisti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. 1989–1990 m. buvo leidžiami laikraščiai „Vienybė-Jedinstvo-Jedność“, „Lygūs ir drauge“. Panaikinta po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje

Jedinstvo tai dabartinių Socialdemokratų kūrinys. Seniau Socdemai vadinosi paprasčiau. Komunistais. Nu ir šiaip jie dar yra valdančiojoje daugumoje, ir jūs rinkėjai jiems davėte nemažai balsų ir jie vis dar yra įsikibę į Lietuvos Geležinkelius.

1991 m. sausio 7–14 dienomis Tarybų kareiviai užpuolė beginklius Lietuvos piliečius, Lietuvos Vyriausybė išgyveno rimtą politinę krizę, promaskvietiškos jėgos pasiskelbė perimą valdžią, o šimtai tūkstančių lietuvių iš visų respublikos kampelių važiavo į Vilnių rodydami, kad remia šalies nepriklausomybę. Galiausiai, nors jokios aiškios pergalės pasiekta nebuvo, lietuviai išėjo iš krizės su nauja tautinės vienybės ir ryžto dvasia. Vytauto Landsbergio vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos ir Kazimieros Prunskienės vadovaujamos Ministrų Tarybos santykiai jau kurį laiką buvo labai įtempti. Pagrindinis klausimas, kuriuo išsiskyrė parlamento dešiniųjų ir kairiųjų nuomonės, buvo toks: kaip užbaigti ekonominę blokadą, kurią 1990 m. pavasarį ir vasarą Lietuvai paskelbė SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. Prunskienė, anksčiau priklausiusi Lietuvos komunistų partijai, ėmėsi vadovauti deryboms su Maskva, tuo tarpu iki širdies gelmių antikomunistiškai nusiteikę parlamento dešinieji jos iniciatyvomis nepasitikėjo ir jas kritikavo. Kadangi pagal Lietuvos Konstituciją nepasitikėjimui Vyriausybe pareikšti reikėjo 2/3 balsų, dešinieji, kuriems iš 141 vietos Aukščiausiojoje Taryboje priklausė apie 60–70, Prunskienės nuversti negalėjo, bet rugsėjo pradžioje Antano Terlecko vadovauja Lietuvos laisvės lyga ėmė rengti demonstracijas priešais Aukščiausiąją Tarybą, reikalaudami Prunskienės „komunistinės“ Vyriausybės atsistatydinimo.

Galutinė krizė įsiliepsnojo sausio 7 ir 8 dienomis, Vyriausybei paskelbus apie staigų maisto prekių kainų padidinimą. Antradienį, sausio 8 dieną, Aukščiausiosios Tarybos deputatams susirinkus po Naujųjų Metų pertraukos į posėdį, demonstrantai apgulė jos pastatą. Terleckas vadovavo Lietuvos laisvės lygos demonstrantams, reikalaujantiems Prunskienės atsistatydinimo, o promaskvietiškos Tarybų kariuomenės dalinių Lietuvoje remiamos organizacijos „Jedinstvo“ rėmėjai – maždaug 2000 daugiausia rusų tautybės darbininkų, kurie reikalavo, kad parlamentas būtų paleistas, o kabinetas atstatydintas. (Promaskvietiškos jėgos pasivadino Demokratinių jėgų kongreso vardu. ) Supratęs, su kuo susidėjo, Terleckas savo rėmėjus atitraukė į šalį, ir daugiau jie šioje akcijoje nebedalyvavo.


"Sąjūdis - tai nacizmas"

„Jedinstvo“ rėmėjai puolė parlamento pastatą, daužydami langus, ir prasibrovė į pirmą aukštą, tačiau apsaugos darbuotojai vandens čiurkšlėmis iš gaisrinių žarnų nustūmė juos atgal. Ministrės Pirmininkės pavaduotojas Romualdas Ozolas pasiūlė demonstrantams sudaryti delegaciją deryboms su Vyriausybės atstovais, o pastato viduje po dešimties minučių netrukusių diskusijų deputatai 100 balsų už, 4 susilaikius skubiai atšaukė kainų padidinimą.

Specialioje radijo laidoje Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis įspėjo, kad Lietuva atsidūrė pavojuje: „Ginkluotas kumštis virš mūsų galvų pasirengęs smogti bet kurią dieną, o gal ir minutę“. Jis ragino lietuvius ateiti ginti savo parlamento ir Vyriausybės, „kuriuos jūs pasirinkote“. Po to jis pasirodė trečiojo aukšto lange ir demonstrantams pranešė, kad parlamentas kainų padidinimą atšaukė.

Jei kainos būtų buvusios pagrindiniu to meto klausimu, demonstracijos būtų tuo ir pasibaigusios. Vladislavas Švedas, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Lietuvos filialo antrasis sekretorius ir, visų manymu, tikrasis jo bosas, primygtinai teigė, kad šalyje yra susidariusi ekonominė krizė ir kad „ekonominė padėtis Lietuvoje blogėja greičiau nei Rusijoje“. Kainų padidinimo demonstracija faktiškai buvo tik politinių tikslų pretekstas, o demonstracijos, reikalaujančios Vyriausybės atstatydinimo ir parlamento paleidimo, tęsėsi.

Sąjūdis, pertvarkos judėjimą Lietuvoje įžiebusi organizacija, parengė tvarkaraštį, pagal kurį dviejų valandų trukmės pamainomis miesto rajonai ir net kiti miestai bei miesteliai siuntė žmones prie parlamento „saugoti respublikos“, bet susilaikyti nuo provokuojančių veiksmų. Plūstančios lietuvių minios į Nepriklausomybės aikštę priešais parlamentą pečiais išstūmė „Jedinstvo“ rėmėjus, kurie savo demonstracijas nuo šiol galėjo rengti priešais Mažvydo respublikinę biblioteką, kitoje šalia parlamento esančio didelio fontano pusėje.

Už antivyriausybinių demonstracijų nugaros stovėjo Tarybų armija, kuri pirmadienį, sausio 7 dieną, į visas tris Baltijos respublikas atsiuntė pastiprinimus. Vis dėlto stebėtojai tikėjosi, kad Maskva imsis žingsnių prieš nesuvaldomas Baltijos respublikas. Visai neseniai, gruodžio 17 d. , Gorbačiovas kalbėjo apie būtinybę atkurti ir teisėtumą Tarybų valstybėje, gruodžio 19 d. tarybinių politinių veikėjų grupė pareikalavo karinės intervencijos ir prezidentinio valdymo Baltijos šalyse. Gruodžio 20 d. Eduardas Ševardnadzė, protestuodamas prieš diktatūros giesmę Tarybų Sąjungoje, paskelbė apie savo atsistatydinimą iš užsienio reikalų ministro posto. Visą likusią gruodžio dalį Maskva siuntė papildomus karinius dalinius į Lietuvą, ir, pavyzdžiui, Ignalinos atominėje elektrinėje Sniečkuje pastatė karinę sargybą. Per Kalėdas Tarybų valdžia atkirto lietuviškų laikraščių kelius į išorinį pasaulį. Kariniai veiksmai prasidėjo sausio 7 d. , naktį iš sausio 7 į 8 dieną daugiau kaip 100 tankų riaumojo Vilniaus pagrindinėmis gatvėmis.

Tarybų kariškiai skelbė, kad jų tikslas Lietuvoje – ieškoti iš Tarybų armijos pabėgusių arba tarnybos joje vengiančių jaunuolių. Lietuviai skatino savo jaunimą nepaklusti šaukimams į kariuomenę, ir dabar Audrius Butkevičius, Lietuvos vietinės gynybos būrių, kuriuos Tarybų oficialioji valdžia pasmerkė kaip „neteisėtai sukarintą organizaciją“, vadas, pakartojo savo iššūkį Tarybų kariškiams: „Aš manau, kad ateinančias porą savaičių šaukiamojo amžiaus jaunuoliai neturėtų rodytis savo namuose“. Tačiau kadangi kareiviai, kurie į Lietuvą įžengė sausio 7 d. , nedalyvavo gaudant lietuvių jaunuolius, šis pretekstas buvo tik dar vienas Maskvos dūmų pūtimo į akis triukas.
Nors kai kas tikėjosi, kad Maskva pirmiausia smogs Latvijai, kur buvo stipri rusų tautinė mažuma, Lietuva Maskvai buvo ypatinga rakštis, todėl, Meloro Sturua žodžiais tariant, „nubausdama Lietuvą, Maskva siekė įbauginti kitus“ („Wall Street Journal“, 1991 m. sausio 25 d. ). Gorbačiovas, matyt, pasijuto drąsesnis, kai po Naujųjų Metų moldavus pavyko priversti atsisakyti mėginimų sudaryti nacionalinę vyriausybę. Be to, Maskva puikiai žinojo apie didėjančią įtampą tarp Lietuvos Vyriausybės ir parlamento, o SSKP jau kuris laikas skelbė, kad jos narių skaičius auga greičiau nei kurios nors kitos partijos.
Pulkininkas leitenantas Viktoras Alksnis, atvirai remiąs kietesnę Tarybų politiką Baltijos šalyse, vėliau aiškino, kad Maskvos planas buvo išprovokuoti demonstrantų susidūrimą su Lietuvos valdžia; tuomet kariškiai būtų įsikišę kaip taikdariai ir Lietuvoje paskelbę prezidentinį valdymą. Kita galimybė buvo, kad demonstrantai paskelbtų patys sudarą Lietuvos Vyriausybę ir paprašytų karinės pagalbos. Nors vėliau Michailas Gorbačiovas teigė, kad jis nieko nežinojo apie kariškių slaptuosius planus, Tarybų kariuomenė turėjo savo programą.

Pirmasis demonstrantų užpuolimas sausio 8 d. sukėlė sumaištį Lietuvos Vyriausybėje. Išstūmus jedinstvenikus iš Nepriklausomybės aikštės, parlamento dešinieji užsipuolė Prunskienę. Pirmadienio vakare Landsbergis suabejojo „keistu Tarybų armijos grasinimų ir staigaus kainų šuolio sutapimu“. Antradienį deputatas Zigmas Vaišvila išreiškė mintį, kad Prunskienė kainas padidino specialiai tokiu metu, kad sutaptų su Tarybų armijos dalinių atėjimu. Landsbergio tonas duodant interviu Algimantui Čekuoliui, Gimtojo krašto redaktoriui, buvo nuosaikesnis: jis aiškino, kad parlamentas nesutinka su tuo, kada ir kaip buvo pakeltos kainos ir kad kabinetas neatsižvelgė į naują padėtį, susidariusią įvedus papildomus Tarybų armijos dalinius į Baltijos šalis. Kaip ten bebūtų, dešinieji pasinaudojo momentu suvesti sąskaitas su Vyriausybe.

Apie kainų pakėlimą Prunskienė pranešė parlamento nariams pirmadienį ir po to išvyko į Maskvą aptarti su Gorbačiovu Tarybų armijos dalinių judėjimą Baltijos šalyse ir galimybę atnaujinti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Gorbačiovas atsisakė aptarinėti armijos dalinių judėjimą ir dar kartą pabrėžė savo reikalavimą, kad Lietuva priimtų jo planą kovo 17 d. surengti referendumą dėl Tarybų Sąjungos vientisumo. Vėliau Prunskienė pasakojo, kad Gorbačiovas atrodė „neįprastai pasyvus ir bejausmis“, o atsisveikinant jo paskutiniai žodžiai buvo: „Grįžkite, suvaldykite padėtį ir atstatykite tvarką, kad man nereikėtų daryti to pačiam“.

Ministrė Pirmininkė grįžo į Vilnių sausio 8 d. 5 val. 15 min. po pietų ir tuoj pat susidūrė su reikalavimais atsistatydinti. Aukščiausioji Taryba, 108 nariams balsavus už, vienam prieš, aštuoniems susilaikius, priėmė Konstitucijos* pataisą, pagal kurią deputatai gali paleisti kabinetą paprasta balsų dauguma. 7 val. 30 min. vakare Prunskienė, sprendimą atšaukti kainų padidinimą aiškindama kaip nepasitikėjimo išreiškimą, pranešė apie savo atsistatydinimą. Deputatai jos atsistatydinimą priėmė 72 balsais, 8 balsavus prieš, 22 susilaikius.

Lietuvoje prasidėjo suirutės ir krizės dienos be Vyriausybės. Įtampą didino tai, kad maisto parduotuvės nedirbo dvi dienas: jos užsidarė antradienį padidintoms kainoms perskaičiuoti, o trečiadienį neatsidarė, nes vėl skaičiavo sumažintas kainas. „Vremia“, oficialioji Maskvos televizijos vakaro informacinė programa, antradienio vakare pranešė: „Atrodo, kad Aukščiausioji Taryba nebekontroliuoja padėties“. Promaskvietiškos jėgos žengė toliau.

Atrodė, kad trečiadienį popiet bus pasiektas aukščiausias įtampos taškas. Antradienį vakare Landsbergis įspėjo, kad prieš Vyriausybę nusiteikę demonstrantai gali šturmuoti ir paimti parlamentą; 9-osios dienos rytą Lietuvos aidas rašė: „Ateikite palaikyti savo valdžios – kitaip galite turėti svetimųjų valdžią“. „Jedinstvo“ elgesys rodė, kad jie ketina veikti: ketvirtą valandą buvo paskirtas masinis mitingas priešais Mažvydo biblioteką; popiet prie šiaurinės bibliotekos pusės privažiavo Tarybų šarvuočiai ir ten sustojo. Kareiviai demonstrantams padėjo pastatyti garsiakalbius ir kitą mitingui skirtą įrangą.

Promaskvietiškos jėgos veikė ir kituose frontuose. Ankstyvą popietę Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas, pilnas Tarybų desantininkų, kuriems vadovavo generolas pulkininkas Vladislavas Ačalovas, Maskvos gynybos ministro pavaduotojas. Kelios minutės prieš 4 val. Tarybų tankai užgrobė televizijos bokštą, ir Lietuvos televizijos transliacija nutrūko kelioms valandoms. Maskvoje Gorbačiovas asmeniškai susitiko su Lietuvai prijaučiančiųjų grupių atstovais, kurie pareikalavo, kad Tarybų prezidentas Lietuvoje įvestų savo tiesioginį valdymą. Lietuvos parlamente Švedas pasiūlė parlamentui išsiskirstyti, o SSKP Lietuvoje paragino pradėti visuotinį streiką.
4 val. popiet prasidėjo „Jedinstvo“ mitingas priešais biblioteką. Dar didesnė lietuvių minia susirinko prieš parlamentą; abi susirinkusių žmonių minias skyrė reta beginklių apsauginių vorelė.

Perspėdamas, kad Aukščiausioji Taryba gali būti užpulta bet kurią minutę, Landsbergis tuo pačiu ragino lietuvius nesigriebti smurto. Dvi susipriešinusios minios taikiai stovėjo šalia, skambant dainoms ir šūksniams abiejose fontano pusėse. Kai kurie rusų transparantai rodė, kad demonstrantai nesuprato savo pačių šūkių, pavyzdžiui, viename lietuviškai buvo užrašyta: „Reikalaujame Vyriausybės atsistatydinimo“, nors Prunskienės Vyriausybė jau buvo atsistatydinusi. Po to, kai rusų stačiatikių arkivyskupas Chrizostomas kreipėsi į žmones, ragindamas juos laikytis ramiai, mažiau laiko leisti masiniuose mitinguose ir vengti smurto, rusai pradėjo skirstytis, užleisdami teritoriją lietuviams. Iki septintos valandos neliko ir šarvuočių.

Vakare Vilniuje buvo ramu. Tankai pasitraukė nuo televizijos bokšto taip pat netikėtai, kaip ir buvo atvažiavę, televizija vėl pradėjo transliuoti laidas, o Maskvos naujienų tarnyba TSN pastebėjo, kad Lietuvoje „įtampa šiek tiek sumažėjo“. Kai tą vakarą nuėjau į Nepriklausomybės aikštę, didelė žmonių minia taikia dainavo, šoko ir kalbėjosi. Keli lietuviai sustabdė mane ir kartojo: „Mes nebijome nieko“. Kai vėliau tą vakarą televizija pakartotinai rodė krepšinio rungtynes, kuriose Kauno „Žalgiris“ įtikinamai nugalėjo Maskvos centrinį armijos klubą rezultatu 101:70, daugelis vylėsi, kad ši pergalė simboliškai reiškia pergalę ir kituose to meto įvykiuose.
Ketvirtadienį Vilniuje sklandė gandų debesys. Užsienio korespondentai rašė, kad prieš valdžią nusiteikusių demonstrantų nesimatė, bet tarp lietuvių Prunskienės atsistatydinimas kėlė aistras. Dešinieji kalbėjo apie tai, kad jai reikia kelti baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo valdžia; kairieji – apie švaistymąsi talentais. Du Lietuvos laikraščiai – Lietuvos rytas ir Respublika, kurie dažnai kritikavo parlamentą, – paskelbė telefoninę apklausą: skaitytojai buvo kviečiami įvardyti, ką jie laiko geriausiais ir blogiausiais kandidatais į Ministro Pirmininko postą. Kaip pranešė penktadienio laikraščiai, skaitytojai nurodė Prunskienę kaip geriausią kandidatę, o Virgilijų Čepaitį, Nepriklausomybės partijos vadovą, kaip blogiausią. (Landsbergiui teko penktoji vieta tarp blogiausių kandidatų. ) Lietuvos aidas, kuris nuosekliai rėmė Landsbergį, kritikavo apklausą ir pasiūlė savo blogiausių kandidatų sąrašą, kuriame buvo ir „Dogas Buldogas“.

Vyriausybės krizė tęsėsi ir ketvirtadienį. Sąjūdis ragino kuo greičiau sudaryti kabinetą, bet sprendimą priimti buvo nelengva. Trečiadienio vakare įvykusiame Sąjūdžio susirinkime Terleckas pareiškė apie savo pasirengimą imtis šio darbo, bet grupė jo neparėmė. Svarstomos buvo dvi galimybės: dešiniųjų kabinetas ar koalicijos kabinetas. Aukščiausiosios Tarybos Centro grupė pasiūlė koalicijos kabinetą, vadovaujamą Ozolo, ir iškėlė sąlygą, kad prezidento ir Aukščiausiosios Tarybos galios būtų sumažintos. Tai buvo nepriimtina Landsbergiui.

Karštai buvo ginčijamasi ir apie tai, kaip reikėtų aiškinti Tarybų armijos, kurios veiksmai iki tol atrodė nelabai ryžtingi, ketinimus. Kazimieras Antanavičius, Socialdemokratų partijos vadovas, teigė, kad Landsbergis perdėtai reaguoja į jedinstvenikų keliamą grėsmę, ir sakė, kad žmonių budėjimas prie Aukščiausiosios Tarybos „nereikalingas, nes niekam nėra jokios grėsmės“. Bronius Genzelis, Demokratinės darbo partijos (LDDP, buvusios nepriklausomos Lietuvos komunistų partijos) narys, pareikalavo Landsbergio atsistatydinimo. Vis dėlto valdžia sustiprino Aukščiausiosios Tarybos apsaugą; pirmasis pastato aukštas priminė kareivinių barakus, kuriuose laikinai gyveno 650 vyrų – apsauginių ir karatė specialistų.

Ketvirtadienį 2 val. 30 min. gauta Gorbačiovo telegrama, kurioje buvo reikalaujama, kad lietuviai nustotų bandę „atkurti buržuazinę santvarką“. 3 val. popiet Kazimieras Motieka, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas, per radiją pasakė: „Atrodo, atėjo valanda, kai mes visi turime priimti svarbiausią Lietuvai sprendimą: arba nepriklausomybė, arba amžina vergija“. Pranešęs, kad rusų darbininkai eina prie Aukščiausiosios Tarybos, jis kvietė dar daugiau žmonių ateiti ginti pastato: „Mes turime pastoti jiems kelią ir taip jiems pasipriešinti“. Iš savo stebėjimo taško Mažvydo bibliotekos aukštutiniame aukšte mačiau, kaip žmonių virtinės ėjo, kai kurie bėgo, iš visų pusių, ir per pusvalandį aikštė jau buvo pilna. 4 val. popiet spaudos konferencijoje Landsbergis pasakė, kad sovietai nori kraujo praliejimo, kad galėtų pateisinti karo padėties paskelbimą Lietuvoje. 4 val. 30 min. rusų darbininkams taip ir nepasirodžius, minia Nepriklausomybės aikštėje pradėjo skirstytis.

Parlamento viduje, iš aikštės skambant dainoms, Landsbergis galų gale pasirinko Ministrą Pirmininką – Albertą Šimėną, ekonomistą, Centro grupės narį. Centro grupės nariai ir kairieji neprieštaravo Šimėno kaip asmens kandidatūrai, bet abejojo jo kompetencija šioms pareigoms užimti. Kairieji vis dar negalėjo pamiršti Prunskienės atsistatydinimo aplinkybių: Lionginas Šepetys, LDDP narys, man sakė, jog Lietuva neturi tiek daug stiprių lyderių, kad galėtų nerodyti pagarbos tiems, kuriuos turi. Justas Paleckis, taip pat buvęs LDDP narys, Šimėno paskyrimą pavadino „politiniu manevru“ ir kėlė klausimą, kodėl dešinieji nesudarė savo kabineto; jo žodžiais tariant, jei Prunskienės kabinetas buvo „kamikadzės kabinetas“, Šimėno kabinetas bus „superkamikadzės“ ir neišsilaikys daugiau nei du tris mėnesius.

Dešinieji Šimėną stipriai rėmė. Čepaitis džiaugėsi, kad „komunistų Vyriausybė pašalinta“, ir sveikino „galimybę sudaryti nekomunistinę Vyriausybę“. Jis man aiškino, kad dešinieji „nepajėgūs“ sudaryti Vyriausybės vieni ir todėl turi „eiti į kompromisą su centristais“, net jeigu sudarytai Vyriausybei „pritrūktų ryžto“ atsiskirti nuo Maskvos. Landsbergis, savo ruožtu, prieštaravo minčiai, kad Šimėnas – dešiniųjų kandidatas. „Aš siūlau kandidatą“, – teigė jis. Tačiau vokiečių korespondentas Šimėną apibūdino kaip „lengvasvorį“, o „The Washington Post“ korespondentas Michaelis Dobbsas pacitavo Lietuvos žurnalisto Viliaus Kavaliausko žodžius: „Šimėnas – silpna asmenybė. Tai reiškia, kad Landsbergis bus savo paties Ministras Pirmininkas. “

Ketvirtadienio vakare Tarybų spaudimas sustiprėjo. Sustreikavę Vilniaus oro uosto darbininkai rusai paskelbė oro uostą uždarytą. Vyriausybės nariai savo tiesioginę diskusijų laidą nusprendė transliuoti ne iš televizijos studijos, o iš parlamento pastato, kur buvo saugiau. Naktį po miestą važinėjo apie 30 Tarybų tankų ir 1000 desantininkų, jie pravažiavo pro Spaudos rūmus, kur buvo leidžiami centriniai laikraščiai, ir televizijos bokštą. Pasklidus žiniai apie Tarybų karių judėjimą, lietuviai skubiai rinkosi prie abiejų objektų, bet susidūrimų neįvyko.

Penktadienio rytą valdžia pradėjo veikti rimčiau. Vilniečiai atsibudę išgirdo, kad „Jedinstvo“ organizuoja darbininkų eitynes prie parlamento pastato; radijo pranešimai įspėjo: „Turime informacijos, kad persirengę užsienio šalies kareiviai taip pat dalyvaus arba kad šiame susibūrime juos planuojama panaudoti“. Septintą valandą ryto buvo pranešta, kad 100 Tarybų tankų su paleistais motorais stovi savo bazėje Šiaurės miestelyje, pasirengę važiuoti į miestą. Kai demonstrantai atėjo į Nepriklausomybės aikštę, didelė lietuvių minia buvo pasirengusi duoti jiems atkirtį; Michaelis Dobbsas rašė: „Susipriešinusios minios svaidė viena kitai šūksnius per retą Lietuvos policininkų kordoną. . . Vienu metu kažkas iš rusų darbininkų pradėjo dainuoti „Internacionalą“, komunistų himną, bet juos užgožė lietuvių patyčių ir pajuokos šūksniai. “

Sąjūdis ragino lietuvius siųsti protesto telegramas Gorbačiovui, o Motieka paskelbė, kad parlamentui papildomų gynėjų nebereikia ir paragino juos eiti prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Kai tą rytą aš užėjau į Spaudos rūmus, kokios dvi dešimtys gynėjų su gaisrinėmis žarnomis ir Lietuvos vėliava buvo pasirengusios po penkiolikos minučių sutikti rusų darbininkus. Vietoj jų atvažiavo tankai.

Tarybų kariai pradėjo puolimą apie 11 val. 30 min. užpuldami Lietuvos savanorių pastatus Alytuje ir Vilniuje. Lietuvos radijo pranešimuose buvo raginama laikytis ramiai: „Venkite provokacijų!“ Ankstyvą popietę kareiviai puolė Spaudos rūmus, greitai juos užėmė ir praliejo pirmąjį tą savaitę kraują. Septyni žmonės buvo nuvežti į ligoninę, du nušauti, sunkvežimio vairuotojas, Antrojo pasaulinio karo Tarybų armijos veteranas, sužeistas, tankui pervažiavus kelyje jo sunkvežimį. Televizijos kameros nufilmavo užpuolimą ir parodė, kaip įtūžęs dėl to, kad jį apipylė vandeniu, pulkininkas paleido automato papliūpą į Spaudos rūmų sieną. Televizijos vaizdai, pakartotinai rodyti 36 valandas, be abejonės, sustiprino Tarybų mintį, kad reikia nutildyti Lietuvos visuomenės informavimo priemones.

Spaudos rūmų užpuolimas pakeitė susipriešinimo pobūdį. Promaskvietiškų demonstrantų minia Nepriklausomybės aikštėje ėmė skirstytis. Nors TASS pranešė, kad Demokratinių jėgų kongresas paskelbė ultimatumą, kad jis sudarys „nacionalinį Lietuvos gelbėjimo komitetą“, jei Vyriausybė iki 3 val. po pietų nepatenkins Gorbačiovo reikalavimų, viešų demonstracijų prieš Lietuvos Vyriausybę nebebuvo. „Die Welt“ korespondentas Walteris Stoessingeris rašė, kad iki vakaro dingo „paskutinis rusas“, o „lietuviai, vyrai, moterys ir vaikai, vėl ėmė dainuoti“. Lietuviai buvo susirinkę prie Spaudos rūmų paspoksoti į ten stovinčius Tarybų tankus ir pasiginčyti su kareiviais. Kiti nuskubėjo prie televizijos bokšto, kur, artimiausiose gatvėse pastatę savo automobilius ir autobusus, sustojo aplink bokštą keliomis eilėmis. Stoessinger`io apskaičiavimu jų buvo apie 5000.

Tarybų daliniai bokšto nepuolė. Nors atrodė, kad tankai važiuoja ta kryptimi, apie 3 val. jie pasuko atgal. Tarybų daliniai pasirinko kitus objektus: netoli Alytaus užblokavo pagrindinį kelią nuo Lenkijos sienos į Vilnių, matyt, tikėdamiesi sustabdyti ginklų srautą; jie taip pat apsupo tarptautinę telefono stotį ir visoje respublikoje puolė kitus savanorių pastatus.

Lietuviai rengėsi parlamento puolimui. Landsbergis kartu su katalikų kunigu Robertu Grigu vadovavo priesaikos ceremonijai, kurios metu savanoriai davė priesaiką Lietuvos vėliavai ginti pastatą „iki paskutinio kraujo lašo“. Po pietų Landsbergis bandė prisiskambinti Gorbačiovui du kartus, bet jam nepavyko. Parlamentas skubiai patvirtino vienuolika paskirtų Šimėno kabineto ministrų, kad posėdžiuose būtų kvorumas ir Lietuva vėl galėtų turėti oficialią Vyriausybę.

Niekas negalėjo būti tikras dėl Tarybų kariuomenės ketinimų, nors atrodė, kad televizijos ir radijo įrenginių užpuolimas – tik laiko klausimas. Kai Mečys Laurinkus, Lietuvos saugumo vadovas, pasirodė parlamente pranešti, kaip klostosi įvykiai, jo patarimas buvo žiūrėti vakare „Vremia“ ir klausyti, ką pasakys Maskva. Kaip ir kiti, jis nurodė, kad iki to meto dar buvo galima teigti, kad valdžia nori tik paimti „Komunistų partijos turtą“, kaip kariškių veiksmai buvo aiškinami 1990 m. pavasarį, bet Landsbergis deputatus įspėjo, kad armija užėmė Spaudos rūmus „kaip banditai“ ir kad įvykiai liudija apie „karinius veiksmus prieš Lietuvą“.

Penktadienį po pietų Juozas Jarmalavičius, promaskvietiškųjų komunistų vadovas, pranešė apie Lietuvos gelbėjimo komiteto sudarymą (Komitet spasenija Litvy), kuris savo ruožtu paskelbė perimąs „visą valdžią Lietuvoje“. Komiteto įgaliojimai perimti valdžią, išskyrus jo akivaizdžią ištikimybę Maskvai, buvo neaiškūs; buvo pranešta, kad jo nariai nenori skelbti savo pavardžių saugumo sumetimais; tačiau „The Washington Post“ korespondentas M. Dobbsas vėliau teigė, kad „praktiškai tarp partijos [Maskvai ištikimos Komunistų partijos] ir komiteto jokio skirtumo nėra“.

Landsbergis siūlė Aukščiausiajai Tarybai priimti nutarimą, kad „jeigu būtų sudaryta marionetinė Vyriausybė“, Lietuvos žmonėms veiksmai, kurių ji gali imtis, būtų neprivalomi. Aleksandras Abišala teigė, kad toks pareiškimas nebūtinas, o Čepaitis pareiškė, kad parlamentas iš esmės tokį pareiškimą jau yra padaręs. Landsbergis atkirto, kad „nepakenktų“, bet sutiko, kad klausimą spręsti būtų pavesta Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui.

7 val. popiet Landsbergis grįžo pranešti, kad Tarybų pajėgos užėmė tarptautinę telefono stotį, ir vėl ragino padaryti pareiškimą dėl marionetinės Vyriausybės teisės aktų negaliojimo. Butkevičius dar kartą paragino Lietuvos jaunuolius atsisakyti tarnauti Tarybų kariuomenėje, o televizijos bokšto gynimą įvardijo kaip svarbiausią to metų uždavinį.

Tą vakarą „Vremia“ nieko aiškaus nepasakė apie Maskvos ketinimus. Joje nieko nebuvo kalbama apie Spaudos rūmų užgrobimą, tik paminėta, kad Tarybų kareiviai pastatą „laiko“; Lietuvos gelbėjimo komitetą „Vremia“ apibūdino kaip Lietuvos piliečių teisių gynėją; taip pat pranešė, kad Ignalinos atominės elektrinės darbininkai grasina streiku sausio 15 dieną, jei Lietuvos parlamentas neišsiskirstys. Žinias apie Lietuvą „Vremia“ baigė skųsdamasi, kad lietuvių chuliganai neleidžia ištikimiems Maskvai žmonėms, tokiems kaip Švedas, įeiti į parlamentą.

„Panorama“, Lietuvos informacinė laida, rodoma tuoj po „Vremia“ laidos, visą savo laiką skyrė padėčiai šalyje aptarti. Tarybų kareiviai plėtė veiksmų mastą, jie užpuolė Medžiotojų ir žvejų draugijos patalpas, ieškodami ginklų. Laida baigėsi Landsbergio ir populiaraus poeto Justino Marcinkevičiaus kreipimusi į klausytojus. Landsbergis ragino žmones būti ryžtingiems. „Lietuva vėl pakils“, – jis teigė, pareikšdamas, kad Lietuva gyvuos, „kol bus gyvas nors vienas lietuvis“. Marcinkevičius kalbėjo apie „juodą grėsmingą negandą“, ragino lietuvius būti pakantiems vienas kito ir kitų nacionalinių grupių atžvilgiu. „Laisvės reikalas“, – baigė jis, – „visuomet teisus“.
Po „Panoramos“ Vilniaus meras Vytautas Bernotas kreipėsi į lietuvius prašydamas padėti Vilniaus geležinkelio stotyje įstrigusiems keleiviams, nes Tarybų kareiviai užvaldė stotį ir ją uždarė. Žinios apie naujus karinius veiksmus prieš lietuvių gynybinius postus ėjo nenutrūkstamu srautu. Kai Maskvos televizija pavėlavo pradėti vėlyvąsias vakaro žinias, lietuviai suprato, kad žinios bus cenzūruojamos. Kai laida pagaliau prasidėjo, laidos pranešėjai leido suprasti, kad jie tikrai yra cenzūruojami.

Tarybų kariuomenės spaudimas neatlyžo per visą naktį. Prieš pat vidurnaktį eidamas pro savanorių pastatą netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, pagalvojau: „Kaip viskas atrodo ramu“. Po pusvalandžio pastate sprogo bomba. Antrą valandą nakties Šimėnas pranešė, kad Vilniaus stotyje jau stovi 11 traukinių, iki ryto jų gali būti iki 20. Jis pareiškė, jog negali išsiaiškinti, kas iš karininkų vadovauja padėčiai, o pareigūnai Maskvoje neatsako į telefonų skambučius. Beveik tuo pat metu Tarybų šarvuočiai pradėjo važinėti po miestą; 1 val. 45 min. televizija pranešė, kad po miestą važinėja 20 tankų. Čepaitis pareiškė: „Jie nenori mums leisti miegoti“; „tai“, – sakė jis, – „senas Tarybų valdžios metodas“.

Lietuviai liko savo postuose. Demonstrantai priešais parlamentą klausėsi roko muzikos koncerto, kuris staiga nutrūko pradėjus važinėti Tarybų šarvuočiams. Televizijos reporteriai pranešė, kad, nepaisant Spaudos rūmų užgrobimo, Lietuvos aidas išleido šeštadienio numerį, o naktį 3 val. 11 min. Landsbergis, išvargęs ir išsekęs, pasirodė per televiziją pasveikinti šeštadieninį numerį „kaip mūsų atsaką į tankus, dujas ir šaudymus. Mes nugalėsime!“

Lietuvos televizija tęsė transliaciją visą naktį: sekė šarvuočių judėjimą, perdavė interviu su Lietuvos politiniais veikėjais ir kartojo svarbesnes anksčiau rodytas laidas. Per televiziją buvo perduotas kreipimasis į baltarusius ir lenkus Lietuvoje, o 2 val. 16 min. naktį pakartotas Česlovo Okinčico, lenkų tautybės Lietuvos parlamento nario, kreipimasis į Lenkijos Senatą, kurį skaitydamas Okinčicas pravirko, atrodo, ypač padėjo suartinti lenkus ir lietuvius šioje krizėje.

Ketvirtą valandą ryto, nepaisant žinios, kad rusų kareiviai užėmė Lietuvos specialiųjų pajėgų akademiją, didesnių karinių veiksmų grėsmė atrodė praėjusi, ir nuotaika priešais parlamentą vėl tapo šventinė. Tačiau problemos neišnyko. Dešimtą valandą ryto Čepaitis vėl pasirodė televizijoje, prašydamas žmonių padėti geležinkelio keleiviams, atsidūrusiems keblioje padėtyje dėl Tarybų kariuomenės veiksmų. Stotyje dabar stovėjo du tarptautiniai traukiniai, ir Čepaitis ragino lietuvius atnešti maisto šioms nekaltoms Tarybų kariuomenės aukoms. (Kitame pranešime buvo nurodyta, kad šeštadienį 12 val. stotyje buvo 35 traukiniai su 20 000 į spąstus pakliuvusių keleivių. )

Šeštadienis išaušo nežadėdamas nieko gero. Devintą valandą ryto Vyriausybės atstovas pareiškė: „Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų ketinimai tapo nedviprasmiški: jos siekia sunaikinti mūsų teisinę sistemą, sukliudyti savanorių darbui ir, pasinaudojusios padėtimi, griebtis veiksmų prieš kitas Lietuvos Vyriausybės institucijas“. 11 val. 49 min. radijo pranešime cituoti Marlino Fitzwaterio žodžiai, kad dar per anksti kalbėti apie jėgos panaudojimą Lietuvoje, lietuvių nenuramino nei dėl Maskvos, nei dėl Vašingtono ketinimų.

Šeštadienį dėmesio centre buvo Gorbačiovo naujosios Federacijos Tarybos, susidedančios iš SSRS respublikų atstovų, posėdis, kuris, kaip buvo tikimasi, turėjo priimti sprendimą dėl prezidento pasiūlytos naujosios SSRS respublikų sąjungos sutarties. Lietuviai buvo atsisakę dalyvauti Taryboje, ir kai kas dabar būkštavo, kad Gorbačiovas į Tarybą ketina pakviesti Lietuvos gelbėjimo komitetą.

Apie šeštadienio popietės abejones ir nežinomybę liudija kai kurių parlamente buvusių žmonių pasisakymai. Nepriklausomybės aikštėje primityvi gynybinė siena buvo sudaryta iš pusračiu sustatytų autobusų, parlamento viduje deputatai ir žurnalistai kalbėjosi tyliai. „Jie mūsų dar nesušaudė“, – pamatęs mane linksmai pareiškė jaunas žurnalistas Audrius Siaurusevičius. Čepaitis atrodė įsitikinęs, kad parlamento nepuls: „Mes įsitikinę, kad prieš teisėtus vyriausybės atstovus smurtas nebus panaudotas“.

Ir dešiniesiems, ir kairiesiems Maskvos tikslai buvo nesuprantami. Ketvirtadienio vakare Kazimieras Antanavičius man sakė, kad susidariusi krizė – tai „įprasta situacija, kurių buvo daug ir dar daug bus“; Paleckis kalbėjo, kad lietuviai patys išprovokavo Maskvos pyktį. Šeštadienį Valatka susitaikiusiu tonu kalbėjo: „Jie mus smarkiai spaudžia, ir atrodo, kad kai kurie mūsų veiksmai tik padeda jiems tai dar greičiau daryti“. Eduardas Vilkas padėtį apibūdino kaip „visiškai be jokios logikos“ – „jei jie viską užgrobs, nebeliks su kuo pasirašyti susitarimą“. Tą popietę Čepaitis „The Washington Post“ reporteriui sakė: „Neįmanoma šios šalies sugrąžinti į Stalino laikus. Jie Maskvoje galbūt kvaili, bet ne visiški idiotai“.

Kiti deputatai tikėjosi geresnės ateities. Rašytojas Kazys Saja pareiškė: „Aš į tai žiūriu optimistiškai. . . Net jei mes čia žūtume. . . jie nenugalės visų žmonių širdžių Lietuvoje. “ Rašytojas Saulius Šaltenis save apibūdino kaip „pesimistinį optimistą“, sakydamas, kad žmonės – tai baterijos, kurias pakrauna laikmečio įtampa.

Antrą valandą popiet Algirdas Brazauskas padarė oficialų pareiškimą, reaguodamas į gandus, kad jo partija, Demokratinė darbo partija, bendradarbiauja su rusais. Tą dieną 8 val. ryto Brazauskas buvo mėginęs skambinti savo draugams ir pažįstamiems Tarybų stovykloje, stengdamasis išsiaiškinti, kas vyksta, ir dabar jis pareiškė: „Mes smerkiame kolaborantus. “ LDDP, tvirtino jis, ir toliau remia 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos nepriklausomybės paskelbimą. Jis pasmerkė „nežmoniškus, antihumaniškus“ Tarybų kariuomenės veiksmus, sustabdant eismą Vilniaus geležinkelio stotyje, ir ragino televizijos žiūrovus „laikytis ramybės. “

Popiet lietuvius nudžiugino žinia, kad Boriso Jelcino vadovaujama RSFSR vyriausybė pasmerkė jėgos panaudojimą Baltijos šalyse, o vėliau žinia, kad Federacijos Taryba Maskvoje paragino išspręsti konfliktą Lietuvoje politinėmis priemonėmis. Pranešęs, kad Taryba paskyrė trijų asmenų delegaciją, kuri į Lietuvą turėtų skristi sekmadienio rytą, Landsbergis sutiko, kad „be abejonės“ turėtų būti konflikto politinis sprendimas, tačiau spaudos konferencijoje suabejojo, ar galima pasitikėti Maskva, kad ji jėgos nenaudos. Atskiroje Vilniuje surengtoje spaudos konferencijoje Tarybų kariuomenės vadai neigė, kad jie naudoja jėgą.

Lietuviai rengėsi sutikti naktį su viltimi, kad ji bus rami. Organizacijos siūlė nakvynę iš kitų miestų ir miestelių atvykusiems demonstrantams, o Lietuvos operos ir baleto teatras kvietė į nemokamą „Pilėnų“ operą apie lietuvių, kurie viduramžiais sunaikino savo pilį liepsnose, bet nepasidavė vokiečių įsiveržėliams, didvyriškumą. Vakare televizija pranešė, kad Vilniaus mieste duonos iškepta 50 procentų daugiau, siekiant patenkinti atvykusių į miestą ginti Respublikos žmonių poreikius.

Iš tiesų, sausio 12 d. šeštadienio vakare Lietuvoje atrodė ramu, per „Panoramą“ Abišala ragino Lietuvos žmones išlaikyti budrumą, „nors įtampa slūgsta“, o Juozas Tumelis, Sąjūdžio pirmininkas, dar kartą perspėjo žmones laikytis tik pasyvaus pasipriešinimo ir vengti provokacinių veiksmų. Beginkliai lietuviai stovėjo aplink televizijos bokštą ir parlamentą, Vilnius buvo atkirstas nuo išorinio pasaulio, bet pranešimuose per Maskvos televiziją buvo teigiama, kad Gorbačiovas savo kariuomenę laiko ant pavadžio, o delegacija vyksta į Vilnių tikrinti padėties.

Po vidurnakčio viskas pasikeitė. Zigmas Vaišvila pasirodė per televiziją ir pranešė apie keistą Ministrų Tarybos pastato užpuolimą, kurį įvykdė, kaip atrodo, girti asmenys. Jis kvietė laikytis ramiai ir pasakė, kad žiūrovai, išgirdę nerimastingus gandus, gali skambinti į Aukščiausiosios Tarybos informacijos biurą. Televizijos pranešėjai ragino klausytojus nepalikti televizijos bokšto ir nevykti prie Ministrų Tarybos; jie turėtų likti saugoti bokšto.

Tuoj po pirmos valandos mieste vėl pradėjo riedėti tankai, iš paskos juos sekė lietuvių motociklininkai. Tarybų pajėgoms vadovavo generolas pulkininkas Ačalovas. Mano stebėjimo duomenimis, pirmieji tankų šūviai nuskambėjo 1 val. 36 min. , jiems važiuojant prie televizijos bokšto. 1 val. 38 min. Butkevičius televizijos žiūrovams pasakė, kad šaudoma iš tuščių šovinių ir kad Vyriausybė dar funkcionuoja. 1 val. 40 min. pasigirdo ketvirtasis šūvis, 1 val. 43 min. Butkevičius vėl pasirodė per televiziją ir pakartojo, kad šaudoma iš tuščių šovinių paprasčiausiai pagąsdinti žmones. Valdžia, pareiškė jis, nešaudytų į beginklius žmones, ir lietuviai turėtų laikytis tvirtai. 1 val. 44 min. Tarybų šarvuočiai privažiavo prie parlamento prieigų, bet jokių aiškių veiksmų prieš jį nesiėmė. Minia Nepriklausomybės aikštėje laikėsi tvirtai, skandavo „Lietuva“, o Butkevičius vėl pasirodė per televiziją ir ragino laikytis pasyvaus pasipriešinimo.

Landsbergis kalbėjo 1 val. 47 min. , jis pasakė: „Mes jau patyrėme laivės vertę“, žadėjo, kad lietuviai rems nepriklausomybę, ir papasakojo, kad bandė paskambinti Gorbačiovui Maskvoje, bet prisiskambinti negalėjo: „Jei kraujas bus pralietas, jis kris ant jo galvos“. Savo kalbą jis užbaigė žodžiais „tebūnie Dievo valia“, bet lietuviai turėtų prisiminti, kad „ateina laisvės rytas“.

1 val. 53 min. televizijos pranešėja Eglė Bučelytė pranešė, kad Tarybų kareiviai yra prie radijo ir televizijos pastato ir kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai tuoj pat turi vykti į parlamentą. Ji žadėjo savo poste likti tol, kol jai bus leista. 1 val. 59 min. ginkluoti kareiviai įsivežė į pastatą. 2 val. 2 min. paskutinėmis savo transliacijos akimirkomis Vilniaus radijas iš antrojo aukšto pareiškė: „Mes su tavim, Lietuva! Mes teiksime informaciją tol, kol galėsime. “ Tada pasigirdo trenksmas ir po jo – tyla.

Kadangi televizijos studijos buvo viršutiniuose aukštuose, laida tęsėsi, kareiviams naršant po pastatą. Koridoriuose išdėstytose videokamerose buvo matyti, kaip Tarybų kareiviai landžioja į kiekvieną kambarį. 2 val. 2 min. Landsbergis pakartojo: „Lietuva bus laisva“, o 2 val. 8 min. garsas iš televizijos studijos nutilo, Bučelytės atvaizdas poste išblėso 2 val. 9 min. Dar aštuonias minutes televizija rodė minią ir vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės: žmonės kalbėjo „Sveika, Marija!“ 2 val. 17 min. vaizdas dingo, o po minutės ir garsas, demonstrantams Nepriklausomybės aikštėje dainuojant „Lietuva, brangi!“. . . neoficialųjį Lietuvos himną sunkiausiais Tarybų valdžios metais.

Smurtas aplink televizijos bokštą tęsėsi dar dvi valandas. Audrius Siaurusevičius Londono laikraščiui „The Guardian“ rašė: „Kareiviai tankuose ir šarvuočiuose nedavė jokio garsinio įspėjamojo ženklo. Tą naktį tuoj po pusės antros aš sekiau iš paskos, 16 tankų ir šarvuočių kolonai staugiant link televizijos bokšto. . . O tada prasidėjo tikras pragaras. Kareiviai ėmė šaudyti į orą, tankai važiavo per jų kelyje pasitaikiusius sunkvežimius ir automobilius, traiškydami juos. . . „Fašistai, okupantai, eikite lauk!“ – jie šaukė. „Lietuva, Lietuva, Laisvę Lietuvai!“ Geležiniams vikšrams važiuojant į priekį, jie stovėjo tvirtai, bandydami juos sustabdyti savo kūnais, net plikomis rankomis. . . O tuomet dujos – jų šmėkliški debesys ritosi per dūstančią minią. Nuo raketų pliūpsnių išdužo dauguma bokšto langų, apipildami žemai stovinčią minią stiklo šukėmis, kurios daug ką sužeidė. Per dvi valandas viskas baigėsi. Televizijos perdavimo bokštas atsidūrė tvirtose Tarybų kariuomenės rankose“.

Kareiviai link bokšto važiavo per minią; demonstrantams atsisakius skirstytis, tankai apsupo bokštą traiškydami visa, kas pasitaikė jų kelyje. Juozas Jermalavičius, kuris praeitais metais man sakė, kad labiausiai nori išvengti kraujo praliejimo, nuo tanko viršaus paskelbė Lietuvos gelbėjimo komiteto valdžią ir liepė žmonėms eiti namo. Kai aplink bokštą pagaliau viskas nurimo, lietuvių demonstrantai grįžo su nešiojamaisiais radijo aparatais ir, įjungę Laivės radiją, kareivius privertė išgirsti rusų kalba perduodamą pasakojimą apie skerdynes.

Ketvirtą valandą ryto, šūviams prie televizijos bokšto vis dar girdintis Nepriklausomybės aikštėje, kur minia nerimastingai laukė galimo puolimo, užbarikaduotame parlamento pastate susirinko 82 Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Pradėjo plaukti informacija apie žūtis prie televizijos bokšto, Nepriklausomybės aikštėje garsiakalbiai skelbė ieškomų draugų ir giminių pavardes, kad žmonės lengviau susirastų ir nuramintų vienas kitą. Pastato viduje parlamentas įgaliojo Lietuvos užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą, tuo metu buvusį Lenkijoje, prireikus sudaryti egzilinę vyriausybę, ir dar kartą pabrėžė, kad visos vietinės valdžios institucijos ir toliau turėtų laikytis įkurtosios Vyriausybės nurodymų: „Bet kuri kita Vyriausybė Lietuvoje yra neteisėta ir jos įsakymai Lietuvos žmonėms nėra privalomi. “

4 val. 11 min. mano radijo aparatas pagavo Kauno radijo, kuris, matyt, jau veikė nuo 2 val. 10 min. , pranešimą, kad prie televizijos bokšto žuvo devyni žmonės, 70 sužeista. Kadangi buvo manoma, kad Tarybų pajėgos dar puls parlamentą, pranešėjas prašė, kad moterys ir vaikai į Nepriklausomybės aikštę neitų. Po kelių minučių aukų skaičius išaugo: devyni žuvę, 108 sužeisti; pranešėjas pakvietė Lietuvos žmones į vidurdienį įvyksiančius masinius mitingus, o vėliau ragino kasdien organizuoti protesto mitingus. Šešiomis kalbomis – lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir anglų – radijas kartojo: „Kreipiamės į Latviją, Estiją ir visas pasaulio šalis: čia Lietuvos radijas. . . Jie negali mūsų nutildyti“. Kauno televizija taip pat pradėjo transliuoti savo programas; nors Vilniuje Kauno televiziją buvo sunku pagauti, jos vaizdai pasiekė vakarinę Respublikos dalį ir Lenkiją.

4 val. 30 min. radijo siųstuvas pradėjo veikti parlamento pastate Vilniuje ir Lietuvai pranešinėjo paskutines naujienas bei gandus. Buvo pranešta, kad televizijos pastatas Kaune atiteko valdžiai, bet vėliau tai buvo paneigta. Aukų skaičius prie televizijos bokšto išaugo iki vienuolikos žuvusių ir 108 sužeistų. Buvo pranešta, kad Tarybų snaiperiai šaudo į parlamentą; kaimyninių namų gyventojų paprašė išjungti šviesas. 4 val. 39 min. pasigirdo pranešimai, kad valdžia puola parlamentą. „Mūsų tauta beginklė, “ – pranešė vokiškai kalbantis balsas. 4 val. 42 min. Tarybų tankai vėl nuriaumojo Vilniaus gatvėmis, užbaigę savo darbą prie televizijos bokšto. 4 val. 47 min. Vyriausybė užtikrino žmones, kad ji vis dar valdo padėtį, kad visuomeninis transportas ir maisto tarnybos veikia.

5 val. 2 min. Butkevičius paprašė lietuvius civilius, stovinčius priešais parlamentą, atsitraukti apie 200 metrų, bet teritorijos nepalikti. Buvo gauta žinių, kad prie pastato artėja civiliniais rūbais persirengę Tarybų kareiviai, ir gynėjams buvo svarbu, kad juos galėtų atskirti. Butkevičius prašė, kad žmonės pasiliktų netoli parlamento, bet vengtų provokacijų: „Mums reikia liudininkų, o ne aukų“. Laukto puolimo nebuvo; 5 val. 8 min. Vyriausybė pranešė turinti ryšį su išoriniu pasauliu. 5 val. 20 min. Juozas Olekas, Lietuvos sveikatos ministras, per radiją paprašė medikų pagalbos. 5 val. 32 min. radijas paragino lietuvius rinktis saugoti telefono stotį Kaune.

6 val. 13 min. kalbėjusieji per radiją prašė, kad minia Nepriklausomybės aikštėje neišsiskirstytų; jos teikiama apsauga vis dar buvo reikalinga. 6 val. 32 min. pranešėjas per radiją vokiškai pranešė, kad parlamentas „apsuptas“ ir kad tai gali būti paskutinės Vyriausybės gyvavimo minutės. 6 val. 38 min. Vyriausybė pranešė, kad ji susisiekė su Pasaulio lietuvių bendruomenės būstine Šveicarijoje, ir nusiskundė, kad Tarybų visuomenės informacijos priemonės jau skleidžia dezinformaciją, teigdamos, kad televizijos bokšto užėmimas nebuvo „planuota“ operacija.

Kai vilniečiai atsikėlė sekmadienio rytą, Tarybų karinės mašinos važinėjo gatvėmis per garsiakalbius skelbdamos, kad Lietuvos gelbėjimo komitetas perėmė valdžią, Vilniaus komendantu paskirtas generolas majoras Vladimiras Uschopčikas, Vilniaus garnizono vadas, ir vilniečiai nuo 10 val. vakaro iki 6 val. ryto turi laikytis komendanto valandos. Mitingai, demonstracijos ir eitynės uždraustos, taip pat draudžiama spausdinimo ir kopijavimo įrangą naudoti antivyriausybiniams tikslams.

Radijas tuo tarpu pranešė, kad Aukščiausioji Taryba vis dar funkcionuoja. Tarybų kariuomenės veiksmų aukos – 13 žuvusių, 165 sužeisti, iš jų 26 sunkiai. Prie parlamento gynėjai tempė statybines konstrukcijas prieigoms į Nepriklausomybės aikštę blokuoti. Delegacija iš Maskvos Vilniaus oro uoste turėjo nusileisti vidurdienį.

Lietuviai moraliai jautėsi tvirtesni, žinodami, kad išorinis pasaulis sužinojo, kas įvyko. Anksčiau jie bijojo, kad gali būti izoliuoti ir atkirsti, bet sekmadienį tapo aišku, kad daugeliui užsienio korespondentų, kurie buvo tiesiog užtvindę miestą, pavyko išsiųsti savo pranešimus. Į Lietuvą nenutrūkstamu srautu plūdo pasipiktinimo ir paramos žodžiai. Lietuvius drąsino ir tai, kad jų siekiams pritarimą reiškė Borisas Jelcinas. Jie sveikino iš viso pasaulio ateinančias žinias apie nepritarimą Michailo Gorbačiovo Nobelio taikos premijai.

Tarp blogesnių naujienų buvo žinia, kad dingo Ministras Pirmininkas Šimėnas; sklido gandai, kad jį pagrobė Tarybų kariškiai. Naujuoju Lietuvos Ministru Pirmininku parlamentas išrinko Gediminą Vagnorių; Landsbergis aiškino, kad tokiu būdu buvo bandoma apsaugoti Šimėną ir Lietuvos Vyriausybę, jei Ministras Pirmininkas tikrai pateko į priešo rankas. Jau seniai buvo žinoma, kad Vagnorius laikomas Prunskienei priešiško dešiniųjų šešėlinio kabineto Ministru Pirmininku.

Visą dieną lietuviai nervingai laukė parlamento puolimo. Motieka sakė, kad Tarybų komendantas pateikė ultimatumą ir pareikalavo, kad iki 4 val. po pietų pastatas būtų tuščias; vėliau pasidarė nebeaišku, ar nustatytas terminas – 4 val. , 6 val. , 8 val. ar net 10 val. Po pietų Čepaitis per radiją tvirtino, kad jokio ultimatumo nebuvo. Nors Tomas Baranauskas šiuo atveju gali turėti ir kitokią versiją.

Vis dėlto įtampa buvo didžiulė, greitai pasklisdavo įvairūs gandai, kai žmonės nesuprasdavo, ką sako radijas. Vienu metu kai kam pasirodė, kad jie girdi, kaip Landsbergis kalbasi su įsiveržėjais, prašydamas leidimo „dar vieną paskutinį kartą“ kreiptis į žmones. Jie taip pat nesuprato, kai Landsbergis pasakojo apie tai, kaip jis kreipėsi į Gorbačiovą, sakydamas: „Duokite ranką“; jiems pasirodė, kad Landsbergis kapituliuoja. Apie 5 val. po pietų parlamente kažkas paskelbė, kad „įvedama karo padėtis“, nes laukiama puolimo. Netrukus tai buvo paneigta, bet Vyriausybė įspėjo žmones prie parlamento atsitraukti toliau nuo langų, jei prasidėtų kariniai veiksmai.

Sumaištį dar labiau padidino Šimėno pasirodymas; jokio aiškaus jo dingimo paaiškinimo taip ir nebuvo sulaukta – vieni kalbėjo, kad jis vežęs savo vaikus į saugią vietą, kiti – kad jis pasislėpė nepasitikėdamas vairuotoju ir asmens sargybiniu. Aukščiausiojoje Taryboje Antanavičius pareikalavo, kad Landsbergis paaiškintų, kas vyksta, bet Landsbergis tvirtino, kad tai ne viešų diskusijų klausimas, nes ji gali išgąsdinti žmones aikštėje. Vagnorius liko Ministru Pirmininku, Vaišvila tapo Ministro Pirmininko pavaduotoju; Vyriausybė pareiškė padėką demonstrantas, kurie įvykdė savo „pilietinę pareigą“.

Delegacija iš Maskvos suvaidino teigiamą vaidmenį, ieškant laikinosios išeities iš aklavietės. Atvykusią į Vilnių delegaciją oro uoste pasitiko Jermalavičius ir kiti Lietuvos gelbėjimo komiteto atstovai. Jie bandė patys nustatyti delegacijos darbotvarkę, tačiau delegatai tvirtai pareiškė norį vykti tiesiai į parlamentą. Po pietų Landsbergis pranešė, kad delegatai žiūri įvykių prie televizijos bokšto vaizdo įrašus. Buvo kalbama, kad jie apstulbę ir susirūpinę.

Vakare rusų delegatai tarpininkavo sudarant paliaubas. Lietuvių delegacija, į kurią įėjo Motieka, Laurinkus ir Abišala, susitiko su Tarybų komendanto atstovais ir susitarė, kad Lietuvos Vyriausybė paprašys demonstrantų pasitraukti nuo parlamento, o kariškiai pažadėjo, kad naktį gatvėse jų patrulių nebebus. Radijas tuoj pat pradėjo skelbti, kur į Vilnių atvykę demonstrantai galėtų pernakvoti, bet Vaišvila parlamentui pasakė: „Skirstymasis nebus greitas, “ o lauke esantiems demonstrantams pridūrė: „Neskubėkite. “ Naktis praėjo ramiai, nors per radiją buvo pranešta, kad kareivių dalinys Kaune tvirtina, jog jie pavaldūs tiesiogiai Maskvos nurodymams, ir todėl susitarimas jiems negalioja.

Pirmadienį gyvenimas Lietuvoje ėmė tekėti tokia vaga, kokia nusistovėjo keliems ateinantiems mėnesiams. Vyriausybė ir toliau dirbo parlamento pastate. Vagnorius nenorėjo naudotis Ministrų Tarybos pastatu, nes jis buvo neapginamas, ir, rekvizavęs Užsienio santykių komisijai* priklausiusį kabinetą, ant durų prikabino ranka rašytą iškabą: „Čia Vyriausybės štabas“.

Lietuvos Aido žurnalistas Vagnoriaus paklausė apie sumaištį, susijusią su jo postu. Ministras Pirmininkas atsakė: „Šį klausimą tiria speciali deputatų komisija, kuriai vadovauja pirmininko pavaduotojas K. Motieka. Kol kas sunku pasakyti, kokia bus jų išvada. Dabar galime būti tik tikri, kad klausimas bus ištirtas išsamiai, ir visuomenė gaus būtiną informaciją. “ Atrodo, kad valstybės laikraštis Lietuvos aidas darė prielaidą, kad Vagnorius Ministro Pirmininko poste liks.

Pirmadienį specialusis Pskovo dalinys, pagrindinis chaoso ir žudynių Lietuvoje dalyvis, išvyko į Latviją vykdyti kitos savo užduoties. Tą pačią dieną į Vilnių atvyko generolas Valentinas Varennikovas, Tarybų sausumos pajėgų vadas; Lietuvoje esantys daliniai toliau darė spaudimą lietuvių ryšių sistemai.

Pirmadienio vidurdienį kareiviai užėmė patalpas, iš kurių buvo perduodamos radijo laidos, Gedimino prospekte, už SSKP pagrindinės būstinės. Tai buvo gyvenamasis namas; kareiviams daužant pirmąjį aukštą, nieko nebodama pro trečiojo aukšto langą Lietuvos vėliava mojavo moteris. Susirinkęs prie namo nemažas jaunuolių būrys skandavo: „Fašistai, fašistai. “ Ant pirmojo aukšto palangės užsilipęs kareivis mosavo šautuvu prieš minią, bandydamas ją įbauginti. Kai jis nustojo mosuoti ir šautuvą nerūpestingai nukreipė į mane, aš staiga supratau, kad galiu tapti atsitiktine smurto auka. Sausio 23 d. kareiviai užgrobė laikraštinio popieriaus sandėlį.

Pirmadienį ir antradienį Tarybų delegacija toliau dirbo Vilniuje. Pirmadienį per pietus ji susitiko su lietuvių intelektualais didžiojoje Mokslų akademijos salėje. Garso sistema veikė prastai, norėdami ką nors pasakyti, žmonės šaukė iš vietų, ir apskritai susirinkimas nedavė jokių aiškių rezultatų, be to, jį pertraukė žinia apie radijo perdavimo patalpų užgrobimą. Delegacija dirbo toliau susipažindama su padėtimi, tačiau kuo toliau, tuo labiau jos darbas ėmė rodytis bevaisis, lietuviai skundėsi, kad delegacija nenori klausytis jų argumentų. Didžiausiu delegacijos pasiekimu reikia laikyti sekmadienio paliaubas.

Pirmadienį Gorbačiovas telefonu kalbėjosi su Landsbergiu: nors vėliau Landsbergis pokalbį pavadino „konstruktyviu“, Gorbačiovas jį laikė „nekonstruktyviu“. Gorbačiovas tvirtino nieko nežinojęs apie įvykius, smurtas buvęs vykdomas ne jo įsakymu. Nors Gorbačiovas prašė Landsbergį priimti delegaciją kaip jo asmeninius atstovus, jis nelaukė, kol sugrįš delegacija, ir apkaltino lietuvius, kad jie patys „išprovokavo“ kareivius. Argi ne taip buvo su Gorbačiovu Lauras Bielinis ?

Pagrindinės konfrontacijos problemos liko ir ateityje greičiausiai nežadėjo nieko gero. „The Washington Post“ korespondentas M. Dobbsas rašė, kad jam tikrai atrodo, jog „krizė dar nepasiekė savo aukščiausio taško“. Lietuviai ir toliau budėjo prie parlamento. Oras smarkiai atšalo, laužai Nepriklausomybės aikštėje skleidė aitrius dūmus. Antradienį aplink aikštę parlamento gynėjai pradėjo statyti gynybinę sieną iš betono blokų. Antradienį vakare pradėta būgštauti, kad parlamentą gali pulti sraigtasparniai, bet naktis praėjo ramiai ir atrodė, kad nerimastingos Maskvos ir Vilniaus paliaubos dar kurį laiką galios.

Pirmadienį po pietų prasidėjo paskutinis atsisveikinimas su žuvusiaisiais prie televizijos bokšto. (Sklido gandai, kad bokšto viduje nuo Tarybų žuvo dešimtys žmonių, bet kareiviai jų kūnus slapta kažkur išvežė. ) Dešimt žuvusiųjų – devyni vyrai ir viena moteris – buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose, prie jų išsirikiavo gedinčiųjų eilė. Mano apskaičiavimu, 8 val. vakare po penkis ar šešis sustojusių žmonių eilė driekėsi daugiau kaip kilometrą, o turint galvoje Rytų Europos elgesio taisykles eilėse, kiek joje iš viso žmonių, pasakyti buvo neįmanoma. Du mano draugai stojo į eilę 5 val. vakare, o į pastatą įėjo vidurnaktį, prieš tai dar valandai parėję namo užmigdyti vaikų. Trečiadienį šimtai tūkstančių lietuvių dalyvavo procesijoje lydint žuvusiuosius iš Sporto rūmų į gedulingas mišias Katedroje.

Apžvelgiant pragarišką savaitę Lietuvoje, reikia pasakyti, kad nors kai kurie lietuviai šnairomis žiūrėjo į Landsbergio taktiką kviesti žmones ginti Vyriausybės – jis dažnai kreipdavosi į žmones, sakydamas „Tėvynė pavojuje“, – lietuvių tautos tvirtas nepriklausomybės palaikymas tikriausiai buvo pagrindinis veiksnys, kuris sužlugdė Tarybų kariuomenės planus. Po to, kai masiniai lietuvių mitingai nustelbė jedinstvenikų demonstracijas, kareiviams toliau viską teko daryti patiems. Penktadienį buvo užimti lengviausiai užgrobiami pastatai. Federacijos Tarybos raginimas susidariusią padėtį spręsti politinėmis priemonėmis kariuomenei, matyt, buvo didžiausia kliūtis, o radijo ir televizijos įrenginių užpuolimu sekmadienio naktį, matyt, buvo bandoma delegaciją pastatyti prieš įvykusį faktą.

Be to, dėl lietuvių pasyvaus pasipriešinimo taktikos atsakomybė už smurtą atiteko kariuomenei ir jos vietiniams bendrininkams. Už visus materialiuosius nuostolius ir visas žūtis atsakinga buvo kariuomenė ir „Jedinstvos“ demonstrantai. Lietuviai gynė „įstatymą ir tvarką“; promaskvietiškos jėgos bandė įvykdyti perversmą.

Aukščiausiosios Tarybos pastatas tapo karinės intervencijos žlugimo simboliu. Ar vladžia ketino užimti pastatą? Turint galvoje kitus panašius įvykius, tikriausiai taip. Kodėl jie nepuolė? Žudynės prie televizijos bokšto, matyt, ir tokiems rinktiniams daliniams buvo per daug rimta; netikėtas 200 užsienio žurnalistų buvimas Vilniuje Maskvai žadėjo blogą įvaizdį pasaulio spaudoje; buvo kalbama, kad lietuviai pasirengę paskandinti pastatą liepsnose – iš jo nebūtų išėjęs gyvas nė vienas rusų kareivis. Nors pulkininkas Alksnis aiškino, kad kariuomenė buvo pasirengusi žengti toliau, bet Gorbačiovas juos sulaikė.

Gorbačiovas išėjo iš konfrontacijos, švelniai tariant, skaudžiai sugadinęs savo reputaciją. Jo užsienio draugai, tokie kaip Vokietijos ir Amerikos Vyriausybės, iš kailio nėrėsi bandydami pateisinti kiekvieną argumentą, kokį tik jis galėjo pateikti, bet Tarybų Sąjungoje pasitikėjimo juo beveik nebeliko. Jo paties delegacija palaikė lietuvius; vienas delegacijos narys, Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas, kariuomenės veiksmus pavadino „nekonstituciniais“ ir sakė, kad net delegacija negalėjo sužinoti Lietuvos gelbėjimo komiteto narių pavardžių. Vėliau Gorbačiovas pripažino, kad komandavimą Tarybų tankams keista priskirti anoniminiam komitetui, ir įsakė komitetą paleisti. (Akivaizdu, kad valdžiai ištikimus jiems žmones reikėjo prisiminti kitaip įvardytus. ) Tačiau jis nepasmerkė karinių veiksmų ir toliau tvirtino, kad kariuomenė veikė savigynos tikslais. Be to, jis nebuvo linkęs įsakyti kariuomenei atiduoti užgrobtus pastatus.

Lietuvos įvykiai taip pat sukėlė Tarybų visuomenės informavimo priemonių krizę. Aleksandras Nevzorovas, televizijos veikėjas, ragino statyti paminklus Tarybų dalinių, puolusių televizijos bokštą, didvyriškumui atminti. (Valdžia teigė, kad lietuviai iššovė pirmieji, bet niekas, įskaitant mane ir užsienio korespondentus, nebuvo matęs ginkluoto lietuvio prie parlamento pastato. ) Kita vertus, TSN pranešėja Tatjana Mitkova atsisakė skaityti Vyriausybės pateiktą pranešimą, atidavė jį kažkam kitam ir pakomentavo: „Tai buvo oficialioji versija, kas įvyko prieš prasidedant kariuomenės veiksmams Vilniuje ir Kaune, deja, tai visa informacija, kurią iš Lietuvos gali skelbti Televizijos naujienų tarnyba. “ Gorbačiovas į problemą reagavo, pareikalaudamas suteikti daugiau galių cenzūrai žiniasklaidos atžvilgiu.

Lietuvoje Maskvos veiksmai sustiprino dešiniųjų pozicijas parlamente. Jedinstvo demonstracijos, įvykusios tuoj pat po to, kai buvo padidintos kainos, prisidėjo prie Prunskienės Vyriausybės žlugimo, ir nors iš pradžių dešinieji nesijautė pakankamai stiprūs, kad galėtų turėti savo Ministrą Pirmininką, sekmadienį jų kandidatas Vagnorius jau vadovavo Ministrų Tarybai. Antra vertus, manipuliacijos Konstitucijai pakeisti, kad lengviau būtų smogti Prunskienei, ir paslaptingas Šimėno išstūmimas į šalikelę nežadėjo nieko gero tolesnei Lietuvos politinei kultūrai.

Nors Gorbačiovas ir apgailestavo, kad Lietuvos Vyriausybei vadovauja Landsbergis, pati Maskva prisidėjo prie jo pozicijų stiprinimo, sistemingai pakirtinėdama lietuvių, kurie pritarė lankstesnėms deryboms, pozicijas. Maskvos sunkios rankos politika nuolat baigdavosi konfrontacijomis, kuriose kaip tautos lyderis priešininkus pranokdavo Landsbergis. Antanas Terleckas man tvirtino, kad „komunistai“ Lietuvoje bando išstumti Landsbergį, bet „Landsbergis nepakeičiamas“.

Lietuviai daug iškalbingiau už bet kokį referendumą parodė, kad remia nepriklausomybės idėją. Jie išėjo iš krizės įsitikinę, kad kokia niūri bebūtų rytdiena, ateityje jie laimės. Liongino Šepečio žodžiais tariant, „mūsų pusėje tiesa“. Tačiau ateinančios dienos buvo grėsmingos. Sausio 13 dieną Justinas Marcinkevičius rašė: „Aš ką tik grįžau iš Nepriklausomybės aikštės, aš žvelgiau į žmonių veidus ir akis, į jų ryžtą ir su didžiuliu, baisiu nerimu galvojau, kas laukia mūsų visų, kas laukia Lietuvos. Aš tikiu, kad sėkla pasėta ir kad anksčiau ar vėliau išaugs daigas, vadinamas Nepriklausomybe. “ Filosofas Arvydas Juozaitis pridūrė: „Dieve duok, kad kaina būtų kuo mažesnė. “

Jeigu tuo metu Sąjūdiečiai kažkokiu būdu būtų susitarę su Jedinstvininkais Sausio 13-tos tragedijos nebūtų buvę. Todėl Vytauto Lanzbergio nenoras eiti į kompromisus su Tarybų valdžia išprovokavo neramumus ir Sausio 13 -tosios žudynes.

Įvertink: 2 7 | Skaitė: 217
https://www.facebook.com/silvijus.maciulis/posts/1...

paG-pliusink! Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: