Apie eugeniką. EUGENIKA: vektorius - tobulybė

Autorius: Aleksandras Borisovas
2017-01-09 | 197 | 5   0 | 0
https://www.facebook.com/groups/TautosBa...
paG-pliusink! Slėpti reklamą


Viskas vardan žmonijos!

"Daugelis šiuolaikinių mokslininkų vis dar nori atrodyti „lygybės“ šalininkais, todėl savo darbuose visą dėmesį sutelkia į vadinamas „bendražmogiškąsias“ vertybes. Jie stengiasi neigti bet kokią genetinę žmonijos rasių įvairovę. Kai kurie netgi neigia patį rasių egzistavimo faktą. Tokiu būdu populiacinės, medicininės, mokslinės problemos užgožiamos klyksmų apie “diskriminaciją”.

Pradėti diskusiją kokiu nors kontraversišku klausimu nuo vienpusiškos ar kraštutines idėjas propaguojančios nuomonės pateikimo turbūt nėra pats tinkamiausias kelias. Visgi mes ryžtamės tai padaryti ir išspausdiname mums atsiųsto straipsnio vertimą. Tuo pačiu primename skaitytojams, kad mūsų tikslas nėra ateities totalitarinės visuomenės, formuojamos pagal neaiškius atrankos kriterijus, propaganda. Mūsų tikslas – diskutuoti dėl būdų, kuriais visuomenė galėtų išvengti jai prievarta primetamo rūpinimosi tomis gyventojų grupėmis, kurios parazituoja daugumos sąskaita.

Aleksandras Borisovas
EUGENIKA: vektorius - tobulybė

„Dėl įgimtų defektų mūsų civilizuotuoji žmonių giminė žymiai silpnesnė, nei bet kurios rūšies gyvūnų, tiek laukinių, tiek prijaukintų... Įsivaizduokite, kokią genialumo visatos mes galėtume sukurti, jei žmonių rasės tobulinimui paskirtume bent dvidešimtąją dalį tų jėgų ir priemonių, kurios eikvojamos žirgų arba galvijų veislėms gerinti“.
Frensis Galtonas (Francis Galton) (1822-1911)

Kas yra eugenika?

Eugenika, išvertus iš graikų, reiškia “geriausiųjų gimimas”. Ši žmonijos minties kryptis ieško būdų, kaip, panaudojant genetikos principus, pagerinti paveldimas žmogaus savybes. Pirmasis, pasiūlęs pakoreguoti žmogaus prigimtį, buvo Platonas (428-347 m. pr. Kr.). Savo veikale „Politika“ jis propagavo valstybinį santuokų reguliavimą, kartu aiškindamas, kaip parinkti sutuoktinius, pajėgius susilaukti vaikų su geriausiomis fizinėmis ir dvasinėmis charakteristikomis. Senovės Spartoje žmonių selekcija buvo vykdoma radikalesnėm priemonėm – naikinant naujagimius, nepasižyminčius būsimam kariui būtinomis fizinėmis savybėmis.

Eugenikos tėvu bei šio termino autoriumi laikomas Frensis Galtonas. Išnagrinėjęs daugelio talentingų žmonių genealogiją, 1869 metais jis padarė dvi išvadas:

1. Genialios savybės yra paveldimos.

2. Kiekvienas žmogus savyje turi paveldimų požymių krūvį, kuris pasireiškia charakteryje, intelekte bei paveldimose ligose. Gyvenimo sąlygos ir išsilavinimas vaidina tik antraeilį vaidmenį, papildantį paveldimumą.

Eugeninis požiūris į gyvybę ir dauginimąsi remiasi evoliucijos doktrina, pirmąsyk aprašyta Čarlzo Darvino 1859 m. išleistame veikale „Dėl rūšių kilmės, remiantis natūraliosios atrankos teorija, arba išrinktųjų rasių išlikimas kovoje už būtį“.

Galtonas nedelsdamas ėmėsi moksliškai tyrinėti žmonijos įvairovę, žmonių talentus, paveldimumą ir civilizacinių gabumų vystymąsi. 1865 metais jis išleido du svarbius straipsnius su bendru pavadinimu „Paveldimas talentas ir charakteris“, o 1869 metais išleido knygą „Genialumo paveldėjimas: jo taisyklių ir pasekmių tyrinėjimas“, kurioje jis apjungė mokslą (vėliau gavusį “žmonių genetikos” pavadinimą) ir atrankos metodų panaudojimo žmonijos naudai principus, 1883 m. pavadintus “eugenika”.

Pasak Galtono, eugenikos mokslas turi padėti išvysti pasaulį geriausiems žmogiškos prigimties pavyzdžiams, tiek rasės, tiek atskirų individų lygmeniu, – žodžiu, geriausiems žmonijos atstovams. Humanitarinį eugenikos tikslą Galtonas galutinai suformulavo 1908 metais: „Aš manau, kad natūralią atranką būtų galima pakeisti kitais procesais, kurie yra humaniškesni, bet ne mažiau efektingi”. Paveldimumo tyrinėjimui Galtonas įvedė naujus metodus, tapdamas ne tiktai eugenikos, bet ir šiuolaikinės statistikos “tėvu”.

Tuo metu prie jo prisijungė jaunas taikomosios matematikos specialistas ir socialinis aktyvistas Karlas Pirsonas (Karl Pearson), vėliau tapęs pagrindiniu Galtono moksliniu bendradarbiu ir biografu. Karlas Pirsonas apibendrino Galtono statistinių koncepcijų matematinius pagrindus ir toliau vystė statistiką savo eugeniniuose tyrinėjimuose. Jis buvo vienas įtakingiausių savo epochos mokslininkų. Propagavo eugeniką savo knygose „Nacionalinis gyvenimas moksliniu požiūriu“ (1901) ir „Gamta ir mityba – ateities problema“ (1910).
Periodas iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio buvo eugenikos suklestėjimo viso pasaulio moksle, visuomenėje ir įstatymų leidyboje laikotarpis (Norvegija, Švedija, Danija, Suomija, Jungtinės Valstijos, Estija, Dancigo laisvasis miestas, Šveicarija, Anglija, Bermudai, Kanada, Meksika, Japonija, Vokietija).

Daugelis tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų politinių pažiūrų humanitarų sutarė, kad ne tik įmanoma, bet ir pageidautina pagerinti žmonių giminę ir iš anksto užkirsti kelią žmonių kančioms. Eugenikos idealams pritarė tokie žmonės kaip Bernardas Šo, Herbertas Velsas, Vinstonas Čerčilis bei Teodoras Ruzveltas. Karnegio institutas Vašingtone kartu su Harimano fondu teikė finansavimą eugenikos projektams, vedamiems eugeniko Čarlzo Davenporto (Charles Davenport).

Su tokiu plačiu palaikymu eugenika galėjo toliau vystytis kaip pagrindinis visuomeninio progreso komponentas, tačiau šiame judėjime vystėsi erezijos. Iškilo prieštaravimai tarp tų, kurie susižavėjo “rasės gerinimo” idėjomis, ir tų, kuriems atrodė svarbiau užkirsti kelią paveldimoms ligoms. Tuo pačiu metu prieš eugenikos idealą prasidėjo visų reakcingų srovių, atsidavusių egalitarizmo idėjoms, masinis puolimas. Prasidėjo intensyvios emocinės kovos, ir šiandien dominuojančios akademinėje terpėje ir masinėse informavimo priemonėse, epocha. Dabar ši kova persivertė į diskusiją dėl politinio korektiškumo, dėl tyrinėjimų elgesio genetikos srityje “neleistinumo” ir teisės platinti informaciją apie paveldimumo vaidmenį žmogaus gabumų ir elgesio formavimuisi uždraudimo.

„Niekam tikusiųjų išlaikymas geresniųjų sąskaita yra kraštutinė žiaurumo išraiška. Tai sąmoningas nelaimių ateinančioms kartoms kaupimas. Nėra didesnio prakeiksmo palikuonims, nei palikti jiems kaip palikimą augančią imbecilų populiaciją“.
Herbertas Spenceris (Herbert Spencer)

Seniausiais laikais, kai žmonės nuolat jausdavo maisto trūkumą, dažnai buvo praktikuojamas senelių ir ligonių – tų, kurie negalėdavo prasimaitinti patys, – numarinimas. Vystantis civilizacijai, žmonės, atvirkščiai, ėmė rūpintis seneliais kaip sukaupusiais nemažai išminties, ypač turint omenyje, kad rašto dar nebuvo, o taip pat ėmė kolektyviai rūpintis vaikais. Tačiau žmonėms būdingas mąstymo inerciškumas. Žmonės dažniausiai sprendžia pagal išorinius požymius, o ne pagal vidinį turinį, juk tam reikia žymiai mažiau žinių ir išminties.

Kai pragyvenimo sąlygos itin skurdžios, nėra nieko atliekamo, nereikalingo. Kai šios sąlygos pakenčiamos, galima pasirūpinti tais, kurie nesugeba to padaryti savarankiškai (seneliais, vaikais). O ką gi mes gauname, pereidami į trečiąjį etapą, spręsdami vien pagal išorinius požymius? Ogi tų pačių požymių pratęsimą, būtent: reikia rūpintis visais vargšais, reikia padėti protiškai atsilikusiems ir tiems, kurie tokie yra nuo gimimo. Visiškai yra pamirštamos perėjimo prie antrojo etapo priežastys, ir jau mažai kam rūpi, dėl ko tai daroma. Buvo priimta rūpintis seneliais, rūpinsimės ir degeneratais. Tai dar vienas pretekstas pasididžiuoti – kokie mes geri, gailestingi ir humaniški. Tuo pačiu praktiškai niekas nesusimąsto dėl tokio niuanso: ankstenės žmonių kategorijos, kurioms reikėdavo priežiūros, nesusilaukdavo palikuonių. Senukai (su retom išimtimis) būdavo jau nebepajėgūs, o vaikams tai būdavo ateityje. O čia mes turime gyventojų kateogoriją, kuria rūpinamasi (pilnaverčių sąskaita!), ir kuriai tuo pačiu dar palikta galimybė daugintis.

Iš tikrųjų pavojų kelia ne tie silpnapročiai, kurie net negali savarankiškai pavalgyti – jiems retai suteikiama galimybė turėti vaikų, nes jų fiziologiniai sutrikimai pernelyg dideli. Realią grėsmę ateities visuomenės genofondui kelia tie, kurie juridiškai yra laikomi pilnaverčiais, teisiškai veiksniais, bet kurie iš prigimties turi labai žemą intelekto lygį. Jie dirba savo darbą (gali duobes kasti, o gali ir nekasti), gauna už tai pinigus, žodžiu, save išlaiko. Bet pažiūrėkime į tai iš kitos pusės. Būtent tokie žmonės savo DNR neša didelę grėsmę nacijai.

Kada gi pasikeitė natūrali evoliucijos eiga žmonijos atžvilgiu? Mano nuomone, tai įvyko du kartus. Pirmą kartą tada, kai patys protingiausi žmonės pradėti vertinti taip pat kaip ir patys stipriausi (tuo metu tokie dažniausiai tapdavo žyniais), nes duodavo savo genčiai tai, ko negalėdavo visi kiti – ligų gydymas, įrankių gamyba, naujovių, palengvinančių buitį, išradimai. Tokie žmonės perduodavo savo žinias savo palikuonims arba išrinktiesiems mokiniams, kurie tapdavo Žinijos saugotojais gentyje. Antrasis evoliucijos eigos pasikeitimas įvyko tada, kai žmogaus išsivystymo lygis suteikė galimybę išgyventi ne tik patiems stipriausiems ar protingiausiems, išties vertingiems savo giminei, bet ir visiems kitiems.

Šiuolaikinis mokslo ir technikos išsivystymo lygis leidžia išgyventi ir tiems, kas gimė su pačiomis rimčiausiomis fizinėmis patologijomis. Aš visgi, nekreipdamas dėmesio į moralistų inkštimą, leisiu sau užduoti klausimą: kodėl?

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Ogi tuo, kad žmogus gali mąstyti abstrakčiai bei logiškai, naudotis protu, o ne instinktais. Deja, dauguma mąsto atvirkščiai. Tas faktas, kad jie moka kalbėti, dar nereiškia, kad jų instinktai žymiai skiriasi nuo gyvuliškų.

Prisiminkime senovės Spartą. Žiauru? Bet kodėl jūs galvojate, kad tai yra neteisinga? Leisti išgyventi nepilnaverčiam kūdikiui pagal to laiko reikalavimus reiškė: papildomos išlaidos, sugaištas laikas, ir jis vis tiek būtų žuvęs pirmame mūšyje. Ar nebūtų logiškiau padaryti tai iš karto, su mažesniais nuostoliais bendruomenei, ir – specialiai humanistams – kol dar motina neprisirišo prie jo? Spartoje vaikų gimimui buvo teikiama tokia prasmė, jog buvo reikalingi kariai. Tais laikais spartiečiai ir buvo geriausiais kariais – tikslas buvo pasiektas. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame raumenų jėga vaidina daugiau estetinį vaidmenį, būtina savarankiško išgyvenimo sąlyga yra intelektas.

Tai kodėl gi mes negalėtume vykdyti atrankos pagal intelektą, analogiškai kaip Spartoje ji buvo vykdoma pagal fizinius parametrus? Dar daugiau, šiandien nėra būtinybės tuos, kurie neatitinka aukštų intelektinio elito kriterijų, mėtyti nuo uolos – visada reikalingi ūkininkai, darbininkai, kiemsargiai ir kiti, kurių profesija ar veikla nereikalauja aukšto intelekto lygio. Bet žmonijos vystymosi kriterijumi yra būtent sugebėjimas mąstyti.

Tai kodėl gi tokiu “nenatūraliu” laikomas visiškai logiškas reikalavimas įvesti gimstamumo kontrolę tuose gyventojų sluoksniuose, kurių poreikio žmonijos vystymuisi nėra?

Ne vieną šimtą metų visokio plauko humanistų vykdytas smegenų plovimas privedė prie to, kad žmonėms uždrausta teisė į eutanaziją – vienintelę galimybę išeiti iš gyvenimo garbingai, o ne užgęsti senatvės marazme, vegetuojant kaip augalui, kai iš žmogaus belikęs susiraukšlėjęs apvalkalas. Dėl tos pačios priežasties (gailestingumas – visiems ir privalomai!) egzistuoja specialios įstaigos, kuriose egzistuoja (negaliu parašyti „gyvena“) apsigimę idiotai – tie, kurie negali net savarankiškai pavalgyti, tačiau kuriuose kvalifikuoto medicininio personalo jėgomis palaikoma ne gyvybė, o paprasčiausias vidaus organų funkcionavimas – iki pačios jų natūralios mirties.

Analogiški veiksmai vyksta ir sociumo lygyje – prisiminkite mokyklą, kur vienoje klasėje sėdi tiek ir dvejetukininkai, tiek ir tie, kuriems mokymo programa per lengva. Kodėl jų negalima atskirti anksčiausiame etape ir neversti mokytojo per prievartą orientuotis į vidutinį lygį, duodant nereikalingas žinias pirmiesiems (kurie jas pamirš po savaitės) ir neleidžiant vystytis antriesiems?

Gal kažkas turi paprastą atsakymą, bet aš niekaip negaliu suprasti, kodėl, stengdamiesi pagerinti viską, kas yra aplinkui, žmonija nepaliaujamai prastina save?

Kaip galėjo atsitikti, kad į moralinių ir fizinių žmogaus kančių nutraukimo idėją imta žiūrėti kaip į didžiulį blogį? Už tai mes turime „dėkoti“ egalitarinės ideologijos (t.y. lygybės utopijos), palaikomos nuo realybės ir sveiko proto atitrūkusių politikierių ir tiražuojamos masinių informavimo priemonių, aktyviam diegimui. Galų gale jie įvedė tabu temai apie biologinius žmonijos skirtumus. Nežiūrint į tai, kad šiuo metu mokslas sparčiai vystosi, įvertindamas didžiulę paveldimumo reikšmę žmogiškų gabumų formavimuisi, pernelyg mažai žmonių nesuvokia to svarbos – dėl “visuotinės lygybės” prietaro, kuris diegiamas nuo pradinių klasių, nors turbūt nėra labiau besiskiriančių tarpusavyje būtybių nei žmonės.

Kaip teigia savo knygoje R. Pirsonas, žmonija visais laikais, pradedant nuo neolito, giliai tikėjo paveldimumo ir rasės reikšme. Šis tikėjimas vyravo nuo pačių ankstyviausių laikų iki XIX amžiaus vidurio, kuomet ankstesnių epochų miglotus tikėjimus imta įrodinėti mokslu.

Dabar jau sukurta ištisa pseudomokslinė ideologija, kuri propaguoja visišką žmonijos unifikaciją. Naujiesiems radikalams Amerikos socialiniuose moksluose pasirodė naudinga niekinti paveldimumą. Tarp labiausiai “pasižymėjusių” šio “mokslo” atstovų – lesbietė ir komunistė Margaret Mid (Margaret Mead) (1901-1978), „Amerikos antropologijos motina“, kaip ją vadina šalininkai ir propagandininkai, ir Izraelis Erenburgas (Israel Ehrenburg) (dar žinomas kaip Ashley Montagu). Pastarasis pasidarė karjerą dėka fanatiškų puldinėjimų prieš tokius gerbiamus mokslininkus kaip Karltoną Kuną (Carleton S. Coon), kuris laikė rasę gyvenimišku reiškiniu ir žmonijos vystymosi produktu.

Deja, paskutiniai pasaulinio mąsto įvykiai labai prisidėjo prie antieugeninio egalitarizmo išaugimą. Ne pačiu paskutiniu faktoriumi buvo visuomenės nelaimės, susijusios su pasauline depresija, sekusia po Pirmojo pasaulinio karo. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sąmoningai diskredituojami terminai rasizmas ir nacionalsocializmas, kuo nepraleido progos pasinaudoti apsukrūs egalitarizmo pranašai, tarp eugenikos ir nacizmo padėję lygybės ženklą. Tame yra ne daugiau tiesos ir prasmės, jei kas nors būtų pareikalavęs pasmerkti ir uždrausti sanitariją arba operacinę chirurgiją vien dėl to, kad šios medicinos šakos buvo gerai išvystytos Trečiojo reicho valstybėje. Ironiška ir tai, kad vokiečių liaudies teismai viso labo tik kartojo amerikiečių eugeninę politiką. Dar 1930 m. Hitleris prisipažino savo ekonominiam patarėjui Vageneriui (Otto Wagener): „Aš su dideliu susidomėjimu išstudijavau kelių Amerikos valstijų įstatymus, draudžiančius reprodukciją tų, kurių palikuonys, didžiausia tikimybė, būtų bereikalingi arba žalingi rasės sveikatai”.

Propaganda prieš eugeniką buvo tokia masiška ir odiozinė, kad praktiškai tapo nebeįmanoma net užsiminti apie rasinių elgesio skirtumų galimybę. Tuo pačiu metu kitame pasaulio gale, Sovietų Sąjungoje, siautėjo „lysenkovščina“, pasmerkusi visą genetiką persekiojimams. Grigorijaus Lysenko pareiškimas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kad jokie rasiniai paveldimi požymiai neegzistuoja, o visus požymius nulemia tik aplinkos poveikis (šią abejotiną idėją dar XIX amžiuje iškėlė Bokslis), atvėrė kelią “rusiškumo” sampratos performavimui pagal stalininius šablonus.

Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose teorija, jog intelektą lemia vien aplinka, sukūrė teisinį pagrindą ieškiniams dėl rasinio cenzo prieš tas įstaigas, kurios naudoja IQ ir SAT testus (pagal kuriuos baltieji ir azijiečiai parodo žymiai geresnius rezultatus, nei negrai ir lotynų amerikiečiai).

Neaiškus JUNESKO požiūris į eugeniką – kartais už, kartais prieš – vertas dėmesio, nes parodo, kaip gimstamumo procesus bandoma pakreipti į vieną ar kitą pusę politiniams tikslams.
Brokas Čisholmas (Brock Chisholm), buvęs Pasaulinės Sveikatos Organizacijos vadovas, JUNESKO tikslą apibrėžė taip: „Žmonių visame pasaulyje pareiga – praktikuoti gimstamumo kontrolę ir mišrias santuokas tam, kad sukurti vieną rasę visame pasaulyje, valdomą vienos vyriausybės”. Tokie pareiškimai puikiai iliustruoja, kaip eugenika, atitinkanti humanizmo idealus, perinterpretuojama pagal rasių lytinio nevaržomumo ir lygybės šūkius, tuo pačiu metu, kai eugenikos pradininkų siekiai doroviškai ir intelektualiai tobulinti atskiras rūšis kaip ir anksčiau prakeikiama kaip velnio pagunda.

Daugelis šiuolaikinių mokslininkų vis dar nori atrodyti „lygybės“ šalininkais, todėl savo darbuose visą dėmesį sutelkia į vadinamas „bendražmogiškąsias“ vertybes. Jie stengiasi neigti bet kokią genetinę žmonijos rasių įvairovę. Kai kurie netgi neigia patį rasių egzistavimo faktą. Tokiu būdu populiacinės, medicininės, mokslinės problemos užgožiama klyksmų apie “diskriminaciją”.

Šiuolaikinių populiacijų eugeninio gydymo klausimai iškyla prieš žmoniją vis aštriau – su pakibusia virš žmonijos “disgenikos” (dysgenics) katastrofa, apie kurią įspėja žymus mokslininkas Ričardas Linn (Rychard Lynn).

Valstybių, kurios įsiklauso į šį įspėjimą, yra. Kinijoje 1995 birželio 1 d. įsigaliojo naujas „Motinystės ir vaikystės įstatymas“, kuris įveda kai kurias eugenines procedūras. Agentūra „Sinchua“, komentaruodama šio įstatymo pasirodymą, pranešė, kad „Kinijoje šiuo metu gyvena daugiau nei 10 milijonų nesveikų žmonių, kurių gimimui galėjo būti užkirstas kelias, jei panašus įstatymas būtų įsigaliojęs ankščiau”.

Tuo metu vakaruose eugenika vis dar susiduria su aktyviais bandymais pakirsti jos vystymąsi politinėmis priemonėmis. Ar įmanomas racionalus paaiškinamas, kodėl vis labiau progresuojant mokslui elementarios genetikos žinios nėra panaudojamos tam, kad gerinti visuomenės sveikatą? Tikriausiai todėl, kad mes toliau slystame į antiintelektualinio totalitarizmo erą.

„Tie, kurie yra fiziškai arba protiškai nesveiki, neturėtų įamžinti savo kančių palikuonyse. Švietimo keliu valstybė turi mokyti piliečius, kad liga nėra jokia gėda, o tik nelaimė, kuri verta užuojautos, bet tuo pat metu yra nusikalstama ir žema, vadovaujantis grynai egoistinėmis paskatomis, tą nelaimę didinti, perduodant ją niekuo nenusikaltusiems vaikams”.
Adolfas Hitleris

Apžvelkime kai kuriuos eugenikos principų praktinio pritaikymo atvejus Skandinavijos šalyse, konkrečiai Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje. Nuo pat XX amžiaus 3 dešimtmečio pabaigos – 4 dešimtmečio šių šalių vyriausybės vykdė plačią protiškai atsilikusių sterilizacijos politiką. Nedraudžiant gyventi santuokoje, chirurginė sterilizacijos operacija visam laikui atima galimybę turėti vaikų, o reiškia, kaip pabrėždavo šios priemonės šalininkai, tuo pačiu nutraukia žalingų genų, lemiančių paveldimus nukrypimus ir ligas, perdavimą.

Iš tikrųjų, be Skandinavijos šalių, o taip pat kultūriškai joms joms artimų Islandijos bei Estijos, sterilizacijos įstatymai galiojo tiktai Vokietijoje ir JAV. Pastarosiose daugelio valstijų politikai, mokslininkai ir gydytojai pasiekė, kad būtų išleistas įstatymas, pavadintas „Indiana“, – pagal valstijos, kurioje jis pirmąsyk įsigaliojo 1907 metais, pavadinimą.

Visose Skandinavijos šalyse šis sterilizacijos įstatymas buvo priimtas konsensusu, tai reiškia, nesutikdamas opozicijos nei parlamente, nei visuomenėje, nei mokslininkų ir gydytojų tarpe. Kas įdomiausia, kad pagrindine jėga kuriant šį įstatymo projektą ir priimant jį parlamente buvo ne dešinieji, kaip Amerikoje ir Vokietijoje, bet socialdemokratai. Dar daugiau, šis įstatymas buvo jų „visuotinės gerovės valstybės“, kurioje silpniesiems, ligotiems ir vargstantiems teikiama didžiulė socialinė parama, vizijos sudedamąja dalimi. O socialinės inžinerijos planai buvo įkvėpti racionaliai sutvarkytos visuomenės vertybių.

Išsigimimo baimė vienu iš pastebimiausių XIX amžiaus II pusės – XX a. pirmųjų dešimtmečių Europos kultūros fenomenas. Dvasinių ligonių skaičiaus augimas ir žmogiškos prigimties – psichinės, fizinės, moralinės – didėjantis išsigimimas buvo aptarinėjamos kaip mokslo nustatytas faktas.

Urbanizacija visoje Skandinavijoje aktyviai prasidėjo XIX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais. Ji įtakojo tai, kad vis didesnis protiškai nepilnaverčių ir psichinių ligonių, kurie anksčiau buvo globojami šeimos, kaimynų arba vietinės bendruomenės, ėmė priklausyti nuo valstybės. Visame pasaulyje šios grėsmės rimtumą didino tai, kad mažiausiai vaikų gimdavo labiausiai išsilavinusių ir apsirūpinusių, profesinės sėkmės pasiekusių miestiečių sluoksnyje.

1924 metais, kai tiktai Danijoje į valdžią atėjo pirmoji socialdemokratinė vyriausybė, prasidėjo diskusijos dėl sterilizacijos įstatymo. Buvo sudaryta komisija, kurią sudarė gydytojai, juristai ir mokslininkai. Į parlamento sukurtą komisiją įėjo gydytojai, mokslininkai ir teisininkai. Jos veikloje dalyvavo ir vienas iš žymiausių genetikų Vilhelmas Johansenas (Wilhelm Ludvig Johannsen), mokymo apie individualias linijas autorius, į mokslo terminologiją įvedęs terminus „genas“, „genotipas“, „fenotipas“.

Sukurtas protiškai atsilikusių sterilizacijos įstatymo projektas buvo priimtas parlamente 1929 metais, o 1934 metais jis buvo žymiai sugriežtintas dėl “Didžiosios depresijos”, užaštrinusios socialinės politikos kainos klausimą. Skirtingai nei daugelyje kitų valstybių, svarsčiusių panašių priemonių priėmimą, Skandinavijoje toks įstatymas netapo didelės politinės kovos objektu. Danijos parlamente prieš įstatymo priėmimą balsavo tik 6 deputatai konservatoriai. Suomijoje prieš analogišką įstatymą pasisakė tik keli kairieji socialistai. Vienintele gyventojų grupe, aktyviai pasisakę prieš sterilizaciją, buvo katalikai. Tačiau šiuose kraštuose jie buvo labai negausūs. Ko gero, katalikai būtų neturėję nieko prieš sterilizaciją ar kastraciją, jei ji būtų naudojama kaip bausmė, tarkim, už seksualinius nusikaltimus, bet nebūtų savavališkas nustatytos iš aukščiau žmogaus kūno sandaros pakoregavimas.

Pati genetikų bendrija Danijoje buvo negausi, o žmogaus genetikos institutas buvo įsteigtas prie Kopenhagos universiteto tik 1938 metais. Šiuo atžvilgiu Švedija smarkiai skyrėsi nuo Danijos ir kitų Skandinavijos šalių. Genetikų bendrija Švedijoje buvo didžiausia, joje, vienintelėje iš Skandinavijos šalių, egzistavo ir organizuotas eugeninis judėjimas. Nežiūrint į visa tai, eugenikos vystymasis rėmėsi tam tikru bendru pavyzdžiu, pagal kurį sterilizacijos praktika laikyta skandinaviško socializmo modelio sudedamąja dalimi.

1909 metais Stokholme buvo įkurta rasinės higienos bendrija ir tik po metų įsikūrė pirmoji genetikų bendrija, pavadinta „Mendelejevo bendrija“. Maždaug tuo metu Svalefe atsirado selekcijos centras – vienas iš pirmųjų pasaulyje, kuriame jau tuo metu prasidėjo selekcijos ir genetikos apjungimas. Susijęs su šio centro veikla ir dėka kiekybinių požymių tyrinėjimų įgijęs pasaulinę šlovę Nilsonas-Ele rašė, kad rasinė biologija yra nepalyginamai svarbiau, nei jo paties moksliniai tyrinėjimai.
Eugenikos medis – populiarus eugenikos bendrijų simbolis.

Valstybinio rasinės biologijos instituto, įsteigto Upsaloje specialiu parlamento sprendimu 1922 metais, tyrinėjimuose rasės klausimai vaidino pagrindinį vaidmenį. Pirmasis šio instituto direktorius Hermanas Lundborgas (Herman Lundborg) užsiėmė antropologiniu tarprasinių santuokų palikuonių tyrinėjimu, bendradarbiaudamas šiais klausimais su kolegomis iš JAV.

Tarprasinių santuokų žala, tradicinių vertybių praradimas, neigiama industrializacijos ir urbanizacijos įtaka gyventojų sudėčiai, dėl kurios prarandami patys vertingiausi rasės elementai, antisemitizmas ir genetika – štai tokie ideologiniai atspalviai didesniu ar mažesniu mastu vyravo to laikmečio eugenikos tyrinėjimuose Švedijoje. Viskas žymiai pasikeitė 1933 metais, kai į valdžią Vokietijoje atėjo nacionalsocialistai. Instituto veiklos kryptis imta smarkiai kritikuoti. Socialdemokratų politikai neigė rasizmą ir, be to, stengėsi laikytis kuo atokiau nuo visko, kas priminė nacionalsocializmą. Naujasis direktorius Gunaras Dalbergas (Gunnar Dahlberg) buvo paskirtas daugiausia dėl savo ryšių su kairiaisiais politikais, nors paties instituto darbuotojai buvo linkę matyti šiose pareigose kokį nors kitą mokslininką.

Žvalgomieji tyrinėjimai fizinės antropologijos srityje buvo nutraukti, o į rasinės biologijos vietą atsistojo paveldimų ligų tyrimai – darbas ligoninėse ir archyvuose, eksperimentai su gyvūnais siekiant nustatyti paveldimumo reikšmę daugeliui somatinių susirgimų. Tačiau būtent tuo metu, 1936 metais, Švedijos parlamentas priėmė sterilizacijos įstatymą. Vienas iš švediško socializmo modelio teoretikų Gunaras Miurdalis (Gunnar Myrdal) apibūdino nepilnaverčių sterilizaciją kaip neišvengiamą elementą didžiojame žmogaus socialiniame “prisitaikymo” procese prie šiuolaikinės miesto ir industrinės visuomenės. Sterilizacija, autoriaus nuomone, buvo socialinės inžinerijos dalimi, labai tampriai susijusi su kitomis jos sudedamosiomis dalimis.

Pati sąvoka „prisitaikymas“ reiškė, kad sterilizacija nebuvo lydima tiesioginės prievartos kaip nacionalsocialistinėje Vokietijoje. Iš tiesų, dokumentuose, reguliavusiuose sterilizaciją įvairiose Skandinavijos šalyse, buvo nurodoma, kad ji neturi būti vykdoma panaudojant jėgą. Tačiau buvo naudojamos tiesioginės civilizuotos prievartos formos, kurios, kaip ir reikėjo laukti, buvo savaip ne mažiau efektyvios. Protiškai atsilikusį berniuką, kaip tai buvo Danijoje, galėjo pagal testų rezultatus paimti į uždarą įstaigą, o kaip grįžimo namo sąlygą iškelti sterilizaciją.

Suaugusiajam, esančiam ligoninėje, reikėjo iš anksto pranešti apie numatomą sterilizaciją ir gauti jo sutikimą, tačiau net jeigu jis nesutikdavo, buvo rekomenduojama vis tiek pradėti pasiruošimus operacijai ir kalbėti apie ją su pacientu kaip apie neišvengiamą ir savaime suprantamą dalyką. Instancijos, priiminėjusios sprendimus dėl sterilizacijos, skirtingose Skandinavijos šalyse skyrėsi. Tai galėjo būti sveikatos apsaugos ministerija, paprasčiausiai du gydytojai, komisija, susidedanti iš pastoriaus, gydytojo ir švietimo arba globos institucijų atstovo.

Nors Skandinavijos šalyse sterilizacija buvo vykdoma žymiai mažesniu mastu, nei tuometinėje Vokietijoje (tiktai 1942 m. sterilizuotųjų skaičius viršijo tūkstantį), daugelis ekspertų ketvirtajame dešimtmetyje buvo pasiruošę pereiti prie radikalesnių variantų: pradėti valkatų, prostitučių ir “linkusių link antisocialaus elgesio” sterilizaciją.

Kadangi socialdemokratai išvengė asociacijų su nacionalsocialistais, eugeninės sterilizacijos atsisakymas įvyko ne iš karto po Antrojo pasaulinio karo, tam tikrą laiką ši praktika buvo tęsiama tais pačiais ar netgi didesniais mastais. Jos taikymo sritis ima riboti šeštajame dešimtmetyje. O vėliau, septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, kaip taisyklė, įvairiose Skandinavijos šalyse buvo formaliai pakeistas ir pats įstatymas.

Eugenika ir religija

Skirtingų religinių konfesijų požiūris į eugeniką gana nevienareikšmis. Kartais jinai tampa rimtų ginčų objektu.

Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios griežtai neigiama reakcija į tokią genetikos sritį kaip klonavimas grindžiama ne tik moraliniais motyvais, bet ir rimta teologine problema: ar žmonės, atsiradę be lytinio akto, paveldės pirmapradę nuodėmę, o jei paveldės, tai kokiiu būdu? Mat dar nuo Augustino laikų katalikai mano, jog pirmapradė nuodėmė perduodama naujos gyvybės pradėjimo akimirką, kadangi su šiuo aktu susijęs kažkoks “draudžiamas malonumas”.

Santuoka leidžiama, ir pradėjimas leidžiamas. Bet, senovės krikščionių rašytojo Tertuliano žodžiais, “santuoka yra pakenčiama nuodėmė”. Erotinio malonumo metu sutuoktiniai praranda savikontrolę, mėgaudamiesi vienas kitu, užmiršta Dievą – ir pro šią angą į jų pradėtą vaisių įeina kažkoks “sugedimas”...

O kur gi malonumas prie ištakų gyvasties, kuri gauta per operaciją su paprasta, nelytine, somatine ląstele? Žmogus, atsiradęs be malonumo ir sueities, pagal šią logiką, nebus paveiktas “pirmapradės nuodėmės”.

Stačiatikybė tokios problemos neįžvelgia. Diakono Andrejaus Kurajevo nuomone, “stačiatikiškai pirmapradės nuodėmės interpretacijai klonavimas neprieštarauja. Greičiau atvirkščiai – diskusijos apie klonavimą svarbios stačiatikių polemikai su katalikybe ir augustinizmu”. Kartu jis pažymi: “Taigi, mano nuomone, klonavimas pats savaime nėra nuodėmė. Nėra kokių nors Biblijos mokymo aspektų pažeidimas. Bet pernelyg didelis kloanavimo rezultatų nuodėmingo panaudojimo pavojus, ir todėl būtų protingiau ir doriau susilaikyti nuo šių keistų eksperimentų. Vėl pakartosiu: mes prieš klonavimą”.

Taip pat nepalankiai krikščionybėje vertinami eutanazija ir abortai. Ir tai suprantama. Bažnyčia eina kitu keliu. Ji sutelkia visas jėgas ir galimybes, kad mes neprieitume iki kraštutinumų ir panašios priemonės nebūtų reikalingos. Viskas pernelyg paprasta: neištvirkauk, negerk, nerūkyk, nevartok narkotikų ir tavo palikuonys bus sveiki. Aišku, tai supaprastintas šeimyninės laimės variantas. Pažvelkime į šventuosius raštus, kur aiškiai nurodoma, kaip ir su kuo reikia tuoktis. Visos šios nuostatos – tai natūralioji eugenika.

Pagal senuosius religinius kanonus draudžiama tuoktis fziškai nepajėgiems santuokiniam gyvenimui bei dvasiniams ligoniams, žmonėms, susijusiems giminystės ryšiais iki ketvirtos kartos pagal tiesiogines ir šalutines linijas. Naujos santuokos sudarymo kliūtimi taip pat gali tapti ankstesnės santuokos nutraukimas dėl svetimoteriavimo.

Žinoma, jau nekalbant apie tokias, iš pirmo žvilgsnio neturinčias nieko bendro su eugenika taisykles, kaip tėvų leidimas ir priklausymas tai pačiai religinei bendruomenei, kurios, išsamiau pasigilinus, kaip tik ir yra patikimas barjeras, apsaugantis nuo santuokų su kitų rasių atstovais ir ligoniais sudarymo.

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: