Ar norėjo Hitleris sunaikinti slavus?

paG-pliusink! Slėpti reklamą


Dmitrijus Dimuškinas - "slavas", kurio Hitlersi tikrai nenorėjo sunaikinti

Didžioji dauguma mūsų amžininkų tvirtai įsitikinę tuo, kad į „nežmoniško fašizmo“ planus įėjo milijonų slavų sunaikinimas. Šis įsitikinimas tiek stiprus, kad faktiškai pavirto į nekritkuojamą dogmą. Kartu su tuo susijusių įrodymų nacionalsocialistinės valstybės viršūnėlėse nerasta.

Tvirtinimų apie europinės TSRS dalies slavų sunaikinimą atsiradimas priskiriamas prie liūdnai pagarsėjusio Niunbergo tribunolo proceso laikų. Aišku ir iki Niurnbergo t.y. karo eigoje sąjungininkų „informacinio karo asai“ periodiškai kartojo mintį apie „fašistų“ norą sunaikinti milijonus žmonių, bet tada tai buvo tik propaganda ir, be to, labai grubiai sukirpta.

Kaip tezės apie slavų likvidvimą įrodymus manipuliatoriai parinko keletą „dokumentų“. Svarbiausias iš jų yra taip vadinamas „Planas Ost“. Pažymėtina, kad dokumentas iki šiol nerastas. Bet tuo labiau šis „dokumentas“ figūravo Niurnbergo proceso eigoje, tiesa kaip kažkokios tai „pastabos ir pasiūlymai generaliniam Planui „Ost“. Pastabų autorius buvo Okupuotų Rytų Teritorijų Ministerijos vieno iš skyrių viršininkas E. Wetzel. Visi Wetzel užrašai [juos sudarė pieštuku parašyti užrašai užrašų knygelėje] taip ir nebuvo paskelbti. Labiausiai išsamiu variantu jie paskelbti Военно-историческом журнале"(№ 1, 1960, сс. 87-98) „Kariniame-istoriniame žurnale“].

Paskelbtas šaltinis sudarytas iš keturių skyrių:

  • Bendros „Plano Ost“ pastabos.
  • Bendros pastabos vokietinimo klausimu.
  • Lenkų klausimo sprendimas.
  • Būsimo elgesio su Rusijos gyventojais klausimas.

Pirmajame skyriuje Wetzel prisiliečia prie klausimo apie vokiečių perkėlimą į rytines teritorijas. Pirmuoju laikotarpiu tai turi sudaryti 4550 tūkst. žmonių skaičių.

„Rasiniu požiūriu nepageidaujami vietiniai gyventojai turi būti perkelti į Vakarų Sibirą. 5-6 mln. žydų turi būti likviduoti dar prieš pradedant perkėlimą“.

Toliau Wetzel pažymi Rytų tautų rasinės sudėties duomenų apskaitos būtinybę.

Antrajame skyriuje valdininkas išnagrinėja priemones, skirtas taip vadinamam „suvokietinimui“ [įjungimas į Reicho orbitą „vietinių vokiečių kilmės gyventojų turinčių nordiškosios rasės požymių“]. Beje, žinomi tarybiniai pseudo-istorikai „hitlerologai“ D.Melnikovas ir L.Čiornaja savo „darbuose“ siūlo suprasti „suvokietinimą“ kaip fizinį sunaikinimą. Tai yra, pagal šių talentingų žydų publicistų nuomonę, naciai planavo sunaikinti nordiškosios rasės atstovus... Įdomus atradimas!

Trečiajame skyriuje Wetzel vadina lenkus „pačia pavojingiausia tauta“. Kartu su tuo jis pažymi „kad lenkų klausimo negalima išspręsti lenkų sunaikinimu“ kadangi „toks sprendimas amžinai apsunkintų vokiečių tautos sąžinę ir jie prarastų visų simpatijas“.

Ketvirtame skyriuje pastabų autorius su pagyrimu atsiliepia apie rusų rasinį tipą ir pasmerkia kritikai kažkokio tai Abelio, siūlančio rusų tautos likvidaciją, poziciją.

Dokumento konstrukcija akivaizdžiai šviečia faktinėmis klaidomis. Taip paskutiniame skyriuje Wetzel rašo apie niekada gamtoje neegzistavusį „Imperijos komisariatą Rusijos reikalams“. Sunku įsivaizduoti, kad šis valdininkas nebuvo susipažinęs su savo ministerijos struktūra. Čia jis užsimena apie Gorkio ir Tulos generalinius komisariatus, nors Wetzel niekaip negalėjo nežinoti, kad oficialiuose dokumentuose šie teritoriniai vienetai vadinosi apskritimis [netgi ne generalinėmis apskritimis, kaip Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija].

Daug „pastabose“ ir visiškai nevykusių teiginių, Tarkim Wetzel pasiūlo dalį lenkų perkelti į „Pietų Ameriką, ypač į Braziliją“. Tai labai primena garsiają „antį“ apie žydų apgyvendinimą Madagaskare.

Todėl prašyte prašosi išvada, kad pieštuku rašytos Wetzel pastabos buvo arba sufalsifikuotos nuo pradžios iki pabaigos [tai labai paplitusi sąjungininikų praktika] arba buvo pasmerktos „kai kurioms pataisoms“ iš „specialistų“ pusės. Bet kokiu atveju, turime reikalą su kraštutinai abejotinu dokumentu, kuris neatlaiko rimto autentiškumo patikrinimo ir geruoju visada turi būti išbrauktas iš patikimų istorinių šaltinių sąrašo. Beje, tai seniai padarė dauguma vakarų tyrinėtojų.

Nuostabu tai, kad netgi dirbdami su tokiu ginčytinu dokumentu kai kurie istorijos ekvilibristai įsigudrina „atskleisti siaubingas fašizmo paslaptis“ tuo pačiu parodydami neprofesionalumo stebuklus. Paminėtieji D.Melnikovas ir L.Čiornaja pvz. knygoje „Nusikaltėlis Nr.1“ rašo: „Vienoje plano vietoje siūloma rusus apgyvendinti Pietų Amerikoje ir Afrikoje“. Kaip mes atsimename, Wetzel siūlė į Pietų Ameriką išsiusti lenkus, o apskritai ne rusus. Apie Afriką „pastabose“ nėra nė žodžio. Be to, pirmaujantieji „hitlerologai“ parodė save dar ir ne iš kelmo spirtais specialistais filologijos srityje, pareiškę, kad fizinį sunaikinimą reikia suprasti ne tik žodyje „suvokietinimas“, bet ir žodžiuose „deportuoti“ ir „perkelti“.

Bandydami rasti patvirtinimą tezei apie slavų sunaikinimo planus, tarybiniai propagandistai nesidrovėjo pasinaudoti kitų, taip pat ne mažiau abejotinų šaltinių pagalba. Pavyzdžiui rinkinyje „Nusikalstami tikslai – nusikalstamos priemonės“ paskelbtas eilinio Gustavo Hildebrandto „Politinis testamentas“ kurio, kaip „svarbiausio dokumento“ vertė kelia labai didelius klausimus.
Su dideliu malonumu mokslininkai-antifašistai cituoja visos eilės Vokietijos vadovų pasisakymus. Ypač populiarus SS reichsfiureris H. Himleris. Taip L.Čiornaja knygoje „Juodieji diktatoriai“ rašo apie tai, kad „TSRS užpuolimo išvakarėse Himleris pareiškė, kad vienas iš žygio į Rytus tikslų yra 30 mln. slavų sunaikinimas“. Šis pareiškimas perdėm melagingas. Jis paimtas iš propagandinio I. Erenburgo karo laikų straipsnelio. Tokių išsigalvojimų keliu žydas rašytojas vykdė socialinį užsakymą, kurstydamas žvėrišką neapykantą visam, kas vokiška ir kviesdamas vokiečių moterų ir vaikų fiziniam sunaikinimui.

Dabar užduosime klausimą, kaipgi iš tikrųjų Vokietijos lyderiai žiūrėjo į slavus.

Niekam ne paslaptis kad nacional-socializmo ideologija rėmėsi rasine teorija. Daugma tyrinėtojų bando paneigti mokslinę mokslo apie rases vertę ,bet tai jų reikalas. Svarbu tai, kad Trečiojo Reicho vadams kraujo klausimas turėjo didžiausią svarbą. Hitleris rašė: „nusikaltimai prieš kraują ir rasę yra patys didžiausi nusikaltimai šiame pasaulyje. Nacija, kuri pasiduoda šiems nusikaltimams, pasmerkta“.

Visoje eilėje kai kurių labai vertingų faktiniu požiūriu monografijų autoriai daro vis tą pačią klaidą: naciai laikė slavus „nežmonėmis“ ir norėjo juos sunaikinti. Pvz. šiuolaikinis tyrinėtojas Borisas Kovaliovas savo knygoje apie nacistinį okupacinį režimą pažymi: „Po nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje oficialiai buvo pradėta palaikyti eugenika – „mokslas“ apie „rasinę higieną“. Eugenikos tikslas, autoriaus tvirtinimu, buvo „tam tikro skaičiaus "untermensch." nustatymas. Prie pastarųjų buvo priskiriami žydai, čigonai ir slavai“.

Tam, kad paneigti šį diletantišką pareiškimą, kreipsimės į vieną iš svarbiausių nacional-socialistinės Vokietijos rasinių teoretikų Hansą Giunterį. Savo darbuose jis tiksliai nustato tautų ir rasių sąvoką. Rasė, pagal Giunterį „tai vieninga grupė žmonių, išsiskirianti iš kitų ypatingais, tik jai būdingais fiziniais požymiais ir psichinėmis savybėmis, kuri visada kuria tik į save panašius“.

Vokiečiai, kaip bet kuri kita Europos tauta susideda iš kelių rasių: „Vienos rasės arba jeigu teisingiau vienos rasės mišinio tautos, kaip taisyklė, gali kalbėti skirtingomis kalbomis, o tautos, kalbančios ta pačia kalba – skirtis viena nuo kitos rasiniais požymiais. Bet svarbiausia: tautos -tai visada rasių mišinys ir niekada ne rasė“. Pati vertingiausia, Giunterio nuomone, nordiškoji rasė. Ji egzistuoja skirtingomis proporcijomis visose Europos tautose. Nordiškojo kraujo procentas pas Didžiarusius labai svarus ir apskritai daug didesnis negu pas pačius vokiečius. Šiai nuomonei pritaria ir kiti vokiečių psichologai. Fritz Lenz dar 1915 m. pastebėjo: „Rasiniu požiūriu maskvėnai daug artimesni vokiečiams“.

Suprantama, kad Vokietijoje rasologija nebuvo kažkokia tai abstraktaus mokslo disciplina. Į jos išvadas ir rekomendacijas tiksliai įsiklausydavo partijos ir valstybės vadovai. Moksliniai rasologų skaičiaviamai aktyviai buvo panaudojami ir įstatymų leidyboje. Vienas iš svarbiausių Reicho įstatymų – „Imperijos pilietybės ir vokiško kraujo ir vokiškos garbės apsaugos įstatymas“, priimtas 1935 m. rugsėjo 15 d. Leisime sau pacituoti ištrauką iš šio dokumento: „Vokiškas kraujas nesukuria savo rasės. Vokiečių tauta susideda iš įvairių rasių atstovų. Bet visoms šioms rasėms savita tai, kad jų kraujas tarpusavyje suderinamas ir šių kraujų mišinys skirtingai nuo kraujo, kuris jam negiminingas, nesukuria kliūčų ir įtampos“. Vokiškam kraujui be abejonių galima prilyginti tų tautų kraują, kurių rasinė sudėtis gimininga vokiečių tautai. Tai liečia visas tautas, gyvenančias Europos teritorijoje. Kraujas, gimingas vokiškam, vienodai lygus visais požiūriais. Todėl Imperijos piliečiais gali tapti Vokietijoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai, pvz. lenkai, danai ir t.t.

Taigi tokiu būdu slavų tautos ir, suprantama, rusų tauta oficialiai buvo pripažįstama Reiche rasiškai gimininga broliškam etnosui. Koks tikslas naikinti brolius – štai koks paprasčiausias klausimas, kurį mes adresuojame Kovaliovui, Čiornajai ir kitiems sąmoningiems ir nesąmoningiems istorijos falsifikatoriams.

Mūsų išvadas patvirtina ir istoriniai faktai. Slaviškosios valstybės – Bulgarija, Chorvatija, Slovakija – buvo ištikimi ir tvirti Naujosios Europos sąjungininkai, dalyvavę Kryžiaus žygyje prieš bolševizmą. Beje Chorvatija ir Slovakija dėl savo nepriklausomybės atgavimo asmeniškai buvo įsipareigojusios Hitleriui. Vermachto ir Waffen SS gretose prieš komunizmą kovojo rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, bulgarai, čekai, lenkai.

Kodėl dr. Gebelsas nuoširdžiai žavėjosi ROA kareivių narsa? Kodėl Alfredas Rozenbergas rašė apie tai, kad „Rusija – tai šalis, kuri išsaugojo savo krūtinėje tikrąjį Kristaus paveikslą?“ Kodėl Adolfas Hitleris aukojo šimtus tūkstančių reichsmarkių, kad pastatyti Berlyno pravoslaviškąjį soborą ir dešimtims rusų cerkvių ir vadinos rusus DIDŽIĄJA TAUTA? Labai paprasta. Todėl, kad nacional-socialistai niekada nenorėjo išnaikinti slavų!

Ir pabaigai ištrauka iš Hitlerio testamento:

„Jeigu karas pralaimėtas, vokiečių tauta neturi egzistuoti. Nereikia rūpintis tuo, kad šį tauta pergyventų savo pralaimėjimą. Naikinkite visas gamyklas, tiltus, maisto produktus. Ši tauta pasirodė silpna ir tai reiškia, kad ateitis priklauso Rusijos tautai, kuri parodė save kaip daug stipresnę“.

P.S. paskutinė autoriaus citata man atrodo pakankamai abejotina.

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Kaip netapti informacinio karo auka
2589
Pasaulis nėščias dideliu karu
1138
Visuomenės elitas. Kas jie?
415

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: