Antanas Sniečkus: patriotas ir internacionalistas

Autorius: Kibirkštis
2017-01-10 | 421 | 10   0 | 1
http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/01/an...
paG-pliusink! Slėpti reklamą


Antanas Sniečkus

Šiandien minime svarbią dieną revoliuciniame Lietuvos kalendoriuje: 1903 m. sausio 10 d. Šakių apskrities Bublelių vienkiemyje gimė ilgametis Lietuvos Komunistų Partijos (LKP) veikėjas, Tarybų Lietuvos lyderis, A. Sniečkus. Buržuazinių „patriotų“ juodinamas, daugumos savo amžininkų gerbiamas, idėjinių komunistų mylimas, šis žmogus, kaip partijos ir valstybės vedlys, neišdildomai įėjo į Lietuvos istoriją.

Kilęs iš pasiturinčių valstiečių šeimos, Sniečkus, skirtingai nei daugelis jo amžininkų, baigė mokslus gimnazijoje, kurioje susidomėjo marksistinėmis idėjomis – matydamas aplinkui esančių žmonių skurdą bei kančias, gyvenimą dusinančią neteisybę, teisingai suprato socializmą, kaip vienintelę išeitį. Pirmojo pasaulinio karo metais su visa gimnazija evakavęsis į Voronežą, toliau domėjosi marksizmu, o 1917-ųjų įvykiai galutinai sutvirtino jo marksistinį apsisprendimą.

Įsitraukė į revoliucinę veiklą, 1920 m. priimtas į LKP gretas; nenuilstamai dirbo partinį darbą, kurį nutraukdavo tik areštai ar kalinimai; parengė 1921 m. išėjusį pirmą J. Janonio raštų rinktinę. Tais pačiais metais išvyko į Tarybų Rusiją, kurioje būdamas studijavo Plechanovo liaudies ūkio instituto Ekonomikos fakultete, tuo pačiu dirbdamas LKP spaudos leidiniuose ir atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. fašistinio perversmo, Keturių Komunarų sušaudymo – gruodžio 27 d. – A. Sniečkus grįžo į Lietuvą Kaune dirbti pogrindinio revoliucinio darbo, netrukus buvo kooptuotas į LKP CK sudėtį; nepaisant krizinės situacijos šalyje ir partijoje, LKP atsilaikė prieš fašistinio teroro smūgius, disciplinuotų kadrų ir Sniečkaus organizacinio genijaus dėka, neužleido savo pozicijų.

1930 m. balandžio 7 d. suimtas kartu su kitais LKP CK Sekretoriato nariais – J. Kasperaičiu, P. Jankausku: netrukus sekė politinė byla ir teismas. Tardomas prisipažino esąs komunistu, LKP nariu, bet tame nematąs nusikaltimo. Teismo metu gynė LKP pozicijas, demaskuodamas „aksominio“ Smetonos fašistų režimo pasakas, esą Lietuvoje nebuvę dirvos komunistų veiklai.

1931 m. vasario 26 d. nuteisiamas kalėti 15 metų, nenuleidžia rankų. Kalėjime, kaip ne vienas kitas to meto politinis kalinys, muštas, kankintas ir laikytas karceryje, nepalūžta, net bado streiku protestuodamas prieš fašistinio represinio aparato savivalę; po trijų su pusės metų, 1933 m. spalio 19 d. Tarybų Sąjungai ir Lietuvai apsikeitus politiniais kaliniais, išleistas kartu su 23 kitais komunistais.

Ėmėsi darbo Kominterne, kaip Z. Angariečio pavaduotojas; lietuvių komunistams dėstė partinę statybą, marksizmą-leninizmą, Tarptautinėje Lenino mokykloje išėjo ir apsigynė aspirantūrą, analizuodamas valstiečių judėjimą Lietuvoje; po V. Kapsuko mirties 1935 m., buvo įtrauktas į naujojo LKP Politinio biuro sudėtį. 


Grupė išlaisvintų politinių kalinių su V. Kapsuku ir Z. Angariečiu. Maskva, 1933 m. A. Sniečkus pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės.

1936 m. grįžęs į Lietuvą tęsė organizacinį darbą LKP, propagavo ir vykdė Liaudies fronto – bendro pažangiųjų jėgų fronto prieš fašistinę reakciją – taktiką, apie LKP vėliavą telkdamas kairiųjų profsąjungų, vargingųjų valstiečių bei kūrybinės inteligentijos jėgas kovai prieš fašizmą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai atgavus Vilnių, rengė masinius mitingus, kuriuose reikštas solidarumas su Tarybų Sąjunga, padėka už grąžintą Lietuvos teritoriją; 1940 m. vasarą pakilus revoliuciniam judėjimui ir žlugus fašistinei Smetonos tautininkų diktatūrai, Sniečkus kartu su kitais LKP veikėjais, paleistas iš kalėjimo, nedelsdamas grįžo prie politinio darbo, Liaudies vyriausybės paskirtas Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Eidamas šias pareigas, kartu su kitais komunistais bei pažangiosios inteligentijos atstovais – J. Paleckiu. P. Cvirka, A. Venclova ir kt. – tapo vienu pirmųjų naujos Tarybinės Lietuvos steigėjų.

1941-1944 fašistinės vokiečių okupacijos laikotarpiu A. Sniečkus – Lietuvos antifašistinio pasipriešinimo lyderis, 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vienas iš organizatorių; 1942 m. įsteigto partizanų štabo viršininkas, kartu su M. Šumausku, G. Zimanu, F. Bieliausku ir kitais LKP kovotojais Lietuvos viduje vykdęs ginkluotą pasipriešinimą hitleriniams grobikams. 

„Lietuvių tauta žino, kad tik Tarybų Sąjungos pergalė išgelbės ją nuo sunaikinimo, atneš jai išvadavimą. Mūsų tėvynės išvadavimo diena artėja.“, – rašoma 1943 m. gruodžio 8 d. A. Sniečkaus, J. Paleckio ir M. Gedvilo pasirašytame atsišaukime „į lietuvių tautą“ (Kovoje prieš hitlerinę okupaciją. V., 1948, p. 124). Tai buvo tiesa – kaip parodė po karo rasti hitlerininkų dokumentai (Generalplan Ost), Trečiojo Reicho pergalės atveju 85% lietuvių buvo planuota išsklaidyti ir išnaikinti, o likusius – priverstinai suvokietinti.

Didžioji pergalė prieš fašizmą, pažymėta 1945 m. gegužės 9 d. fašistinei Vokietijai pasirašius kapituliacijos Tarybų Sąjungai aktą, išgelbėjo lietuvių tautą nuo sunaikinimo, tuo pačiu užtvirtindama ir socialistinį jos vystymosi kelią, kurios priešakyje, būdamas šio kelio politiniu ir moraliniu veidu, stojo A. Sniečkus.


M. Gedvilas (pirmas iš kairės) ir A. Sniečkus susitinka su partizanais išvaduotame Vilniuje. 1944 m.

Pokario metais, nepaisant vokiečių ginklais disponavusių, o vėliau, tiesioginio JAV imperialistų palaikymo sulaukusių teroristų siautėjimo laikotarpio, Tarybų Lietuva sėkmingai atsistojo ant kojų, visais ekonominiais ir socialiniais rodikliais žymiai pralenkdama 1918-1940 egzistavusios buržuazinės Lietuvos pasiekimus.

Vietoje išnaudotojų nustekento ir karo nuniokoto krašto, Lietuva iškilo kaip stipri pramonės ir žemės ūkio šalis, socialistinį turinį įgavusi lietuvių nacionalinė kultūra suklestėjo kaip niekada anksčiau, susikūrus visaliaudinei švietimo sistemai, o literatūros klasikai ir mokslui tapus nebe saujelės privilegijuotųjų, o bendru liaudies turtu.

Būdamas tikru ir neginčijamu LKP ir LTSR lyderiu, A. Sniečkus garbingai ėjo savo pareigas iki pat mirties 1974 m. sausio 22 d. Į Sniečkaus šermenis Vilniaus Sporto rūmuose suėjo dešimtys tūkstančių žmonių – visi jie suprato netekę didžio žmogaus, visą savo gyvenimą aukojusio komunizmo idealui, o tuo pačiu Lietuvai ir lietuvių tautai, ir toje aukoje atradusio tikrąją gyvenimo prasmę bei pilnatvę.

Šiaudiniai mūsų „patriotai“ – landsberginės „megztosios beretės“ bei jų idėjiniai palikuonys – užsipuola Sniečkų, kaip tariamą „tėvynės išdaviką“, „okupantų statytinį“, negailėdami jam ir kitokių epitetų bei iš piršto laužtų „nuopelnų“. Daugelis naivių, mokyklinės-vadovėlinės buržuazinio nacionalizmo propagandos voratinkliuose supainiotų jaunuolių, šiandien tuo tiki.

Bet faktai byloja ką kita: tarpukario buržuazinė Lietuva, tebuvusi stambiojo vakarų Europos kapitalo marionete, jokios nepriklausomybės neturėjo, o paprastų darbo žmonių gyvenimo sąlygų būta daugiau nei apverktinų; po „tautiškumo“ ir „tėvynės meilės“ fasadu slypėjo gerokai tamsesni, nors ir paprastesni interesai: grynas, šaltas pinigas.


A. Sniečkus darbo metu. 1955 m.

Kokios Lietuvos norėjo Sniečkus? Lietuvos, kurioje nebūtų skurdo, išnaudojimo ir socialinės neteisybės, o visos liaudies ir asmens dvasinės ir kūrybinės jėgos galėtų kuo tikriausiai ir pilniausiai atsiskleisti. Lietuvos, kurioje lietuvių tauta būtų laisva ne tik nuo užsienio, o ir nuo „savų“ kapitalistų.

O ką jam pavyko sukurti? Aišku, visiškos tobulybės nebuvo – toje pačioje Tarybų Sąjungoje, ypač ėmus augti biurokratizmo ir karjerizmo reiškiniams bei žalią šviesą įjungus internacionalizmo lozungais pridengtoms didžiarusiško šovinizmo apraiškoms – būta tikrų problemų ir bėdų. Bet ir šios klaidos, iškreiptai suprantamos ir aiškinamos demagogiškoje antikomunizmo propagandoje, negalėjo nustelbti tų didingų laimėjimų, kuriuos pasiekė A. Sniečkaus vadovauta Tarybų Lietuva.

Juos puikiai susumavo šiuolaikinis Lietuvos marksistas, M. Bugakovas, 2013 m. sausio 5 d. vykusiame Sniečkaus 110-ųjų gimimo metinių minėjime:

„ – Tai buvo statanti Lietuva.  Nuo 1945 iki 1989 metų buvo pastatyti nauji miestai: Elektrėnai, N. Akmenė, Visaginas ir didžiuliai gyvenamųjų namų mikrorajonai kituose miestuose. Buvo nutiesti keliai, magistralės, tiltai, geležinkeliai, dujotiekiai, naftotekiai. Beveik kiekviename mieste ir net miesteliuose,  kaime ir  mikrorajone buvo pastatytos naujos ligonines ir poliklinikos, vaikų darželiai ir mokyklos. Buvo pastatyti  sporto centrai ir bibliotekos, universitetai, technikumai, bendrabučiai studentams,  oro uostai, gamyklos ir elektrinės. 69% gyvenamojo ploto pastatyta 1961-1989 m., 9% – po 1990-ųjų.

– Sniečkaus Lietuva buvo gaminanti Lietuva. Lietuvos pramonės ir žemės ūkio produkcija buvo gerai žinoma TSRS ir Europoje. Savo pramonines prekės Lietuva eksportavo daugiau nei į 90 užsenio šalių, tarp jų į Japoniją, Angliją, Šveicariją,  Suomiją ir kt. Pagal mėsos ir pieno produkcijos gamybą vienam žmogui Lietuva buvo pirmaujančių Europos valstybių gretose. Buvo pradėta kurti produkcija ir kosmoso pramonei.

– Sniečkaus Lietuva buvo kurianti Lietuva. Visoje Lietuvoje klestėjo chorai, liaudies šokių, muzikos ir žinomiausi Lietuvos estradiniai ansambliai ir grupės, o lietuviškas kinas buvo žinomas visame pasaulyje. Knygynuose buvo pilna mokslo ir kultūros populiarinimo knygų. Buvo rengiamos grandiozinės rajoninės ir respublikinės suaugusių ir moksleivių dainų šventės ir sporto olimpiados.  Režisierių  J. Miltinio ir V. Žalakevičiaus, aktorio D. Banionio, rašytojų   J. Avyžiaus  ir J. Baltušio, poeto E. Mieželaičio , dailininko  S. Krasausko, operos dainininko K. Petrausko, skulptoriaus G. Jokubonio, akademikų J. Matulio ir J. Poželos  bei kitų kultūros ir mokslo veikėjų vardai buvo plačiai žinomi toli už Lietuvos ribų. Kaip kadaise pasakė filosofas A. Juozaitis – tarybinės Lietuvos laikotarpis – tai buvo „lietuviškos kultūros aukso amžius“.“ (M. Bugakovas, „Sniečkaus Lietuva“).

Tokie yra faktai, neginčytinai rodantys perdėm teigiamą Sniečkaus gyvenimo ir veiklos bei jos rezultatų reikšmę Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje.

Kai dėl pačio Sniečkaus, kaip asmenybės – savo įsitikinimais jis buvo komunistas, marksistas internacionalistas – nuoseklus ir aistringas Markso-Engelso-Lenino mokslo šalininkas.

Tokiu būdamas, jis negalėjo nesuvokti už skambių „patriotinių“ frazių slypėjusios buržuazinės santvaros antiliaudinės esmės; Sniečkus, kaip daugelis kitų, „mylėjo savo tėvynę“, bet „negalėjo mylėti jos santvarkos, išnaudojimo, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad pagrindinė tautos dalis neišbrido iš skurdo ir išnaudojimo“ (G. Zimanas. Mes – patriotai ir internacionalistai. V., 1975, p. 19). 


G. Zimanas

Komunistams patriotizmas ir internacionalizmas – meilė savo liaudžiai ir kraštui bei solidarumas su visų tautybių darbo žmonėmis – sudaro organinę, dialektinę vienybę: rusų revoliucinio demokrato V. Belinskio žodžiais tariant, „Tėvynės meilė turi būti kartu ir žmonijos meilė.“ (В. Г. Белинскии. Соч. Т. IV. V., 1954, с. 489). 

Taigi ir „visų šalių tikrieji patriotai paprastai yra ir internacionalistai“, o„Lietuvos komunistai buvo ir tebėra karščiausi ir nuosekliausi Lietuvos patriotai... Zigmas Angarietis, Vincas Kapsukas, Karolis Požėla, Antanas Sniečkus ir daugelis kitų Lietuvos komunistų kovojo už socialistinę santvarką Lietuvoje iš meilės savo šaliai, trokšdami jai gerovės, klestėjimo. Visais sunkiais momentais Lietuvos komunistai, būdami nuoseklūs internacionalistai, kovojo už gimtąją Lietuvą“, – rašė artimas Sniečkaus bendražygis G. Zimanas (G. Zimanas. Mes – patriotai ir internacionalistai. V., 1975, p. 23).

Tokiu žmogumi – patriotu ir internacionalistu – Sniečkus buvo visą savo sąmoningą gyvenimą ir išeidamas iš gyvenimo paliko to meto Tarybų Lietuvai ne tik neįkainuojamus ekonominius, kultūrinius ir politinius pasiekimus, o ir didį asmeninį pavyzdį. 

Su šiuo asmeniniu pavyzdžiu ėjo ir įpareigojimas mūsų šalies marksistams perimti estafetę iš senosios kartos revoliucionierių – karčią fašistinių tarpukario kalėjimų duoną ragavusių komunistų-pogrindininkų – nenuilstamai nešti į priekį raudonąją marksizmo-leninizmo vėliavą.

Kaip žinome iš istorijos, TSKP ir LKP vadžias perėmę nomenklatūriniai parazitai ir revizionistiniai-oportunistiniai uzurpatoriai, su M. Gorbačiovu priešakyje, įvykdė kontrrevoliuciją ir atstatė kapitalizmą buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje; bet net ir tada, tamsiausiuoju XX amžiaus istorijos momentu, Sniečkaus idealams liko ištikimi tikrieji LKP kovotojai, idėjiniai komunistai, tapę „nepriklausomos“ Lietuvos politiniais kaliniais – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Lazutka, J. Kuolelis ir daugelis kitų.

Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo tragiškųjų 1990 ir 1991 m. įvykių ir daugiau kaip keturiasdešimčiai metų nuo A. Sniečkaus mirties, mūsų šalyje pilnai įsiviešpatavus stambiam monopoliniam kapitalui, daugelio žmonių puoselėtos iliuzijos apie „laisvę ir demokratiją“ bei „nepriklausomybę“ kapitalizme pamažu nyksta – ir toliau nyks. 


Išverstaskūriai LTSR komunistų partijos talibai išniekino Antano Sniečkaus kapą.
"Nurovė" galvą nuo antkapio ir "deportavo" į Grūto parką - turistų linksminti:

Auga poreikis alternatyvai ir, nepaisant gausių ir platformas turinčių netikrų pranašų – „tautinės“ ideologijos ir „reformų“ skelbėjų – marksizmo aktualumas niekur nedingsta, o darosi vis aiškesnis. Šito šviesoje atsiskleidžia uždavinys ir mums, jaunosios kartos Lietuvos marksistams, perimti estafetę, toliau tęsti reikalą, kurį iš Sniečkaus perėmė prieš kontrrevoliuciją stoję LKP lyderiai, politiniai kaliniai. 

Tai padarysime dirbdami ir kovodami, parodydami žmonėms tiesą apie dabartinį ir praeitį, apie visuomenę ir pasaulį, apie suklastotą ir vis klastojamą Lietuvos ir pasaulio istoriją, dėdami pagrindus naujoms ateities kovoms, kuriose toliau gyvuos toji pati dvasia, kuri kadaise įkvėpė A. Sniečkų tapti bebaimiu socialistinės revoliucijos riteriu. Kaip rašė asmeniškai jį pažinojęs komunistas-pogrindininkas J. Stimburys:

„Keičiasi komunistų, kovotojų kartos. Tačiau niekada nesikeis raudonų Spalio revoliucijos vėliavų spalva, niekad neišblės komunistų idealai, kurių įgyvendinimui visą savo prasmingą gyvenimą buvo paskyręs A. Sniečkus.“ (Atsiminimai apie Antaną Sniečkų. V., 1982, p.14.

---
* Tarybų valdžia Lietuvoje egzistavo dar anksčiau – 1918 m. gruodžio 16 d. prasidėjus Pirmajai proletarinei revoliucijai su V. Kapsuku, Z. Angariečiu ir P. Eidukevičiumi priešakyje. Red.

Rekomenduojame žiūrėti dokumentinį filmą „Antanas Sniečkus: gyvenimo ir veiklos bruožai“:

Įvertink: 10 0 | Skaitė: 421
http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/01/antanas-snie...

paG-pliusink! Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: