Nacionalsocializmas ir „rasinė neapykanta“

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://der-stuermer.org/lithua... 2017-01-23 18:06:45, skaitė 1445, komentavo 0

Nacionalsocializmas ir „rasinė neapykanta“

„Demokratų“ atžvilgiu radikaliems nacionalistams yra dažnai prikabinama „rasinės neapykantos“ etiketė. Šio nedidelio rašto paskirtis yra mūsų skaitytojams šį klausimą iškelti į paviršių ir atskleisti tiesą apie jį. Teigiu, kad šiame rašte bus sėkimingai parodyta tikroji nacionalsocializmo ir, apskritai – kovingojo nacionalizmo – pozicija rasių klausimu.

Žiūrėdami į įvairias politines doktrinas, mes galime atrasti tam tikras linijas. Sakyčiau, kad viena iš svarbiausių šių „linijų“ yra priešprieša tarp materialinio-ekonominio determinizmo ir rasinio-nacionalinio determinizmo. Šios dvi sąvokos mums nurodo vieną iš esminių skirtumų, kurie nacionalsocializmą daro priešingu konservatizmui, liberalizmui, marksizmui (komunizmui, socialdemokratijai) ir VISOMS „tradicinėms“ „demokratų“ skelbiamoms doktrinoms bei „alternatyvoms“.

1) Materialinis-ekonominis determinizmas remiasi idėja, kad ekonomika ir materialus turtas bei gamybiniai santykiai yra visuomeninio gyvenimo, pasaulėžiūros absoliutas. Tai yra, ekonominis-materialusis visuomeninio gyvenimo aspektas, anot ekonominio-materialinio determinizmo yra viso ko pagrindas, doktrinalinio mastymo esmė. Galima tvirtai teigti, kad materialiniu-ekonominiu determinizmu remiasi visos „demokratų“ doktrinos: nuo komunizmo iki kapitalizmo ir nuo liberalizmo iki „dešiniojo sparno“.

2) Rasinis-nacionalinis determinizmas yra vadovavimasis idėja, kad doktrinalinio mastymo ir valstybinio bei apskritai, žmogiškojo ir organinio gyvenimo esmė randasi biologinio-psichologinio kolektyvinio vieneto išsaugojime ir tobulėjime. Tai yra būtent Gamtos, evoliucijos-devoliucijos, organinio gyvenimo dėsnių suvokimas ir loginis taikymas žmonių rasinei-tautinei bendruomenei.

Būtent nacionalsocialistinės pasaulėžiūros doktrina remiasi rasiniu determinizmu. Iš rasinio-nacionalinio determinizmo plaukia savaiminiai teiginiai ir nuostatos, dėl kurių egalitarizmą propaguojanti sistema nacionalsocializmui klijuoja nepelnytą rasinės neapykantos etiketę. Tačiau prieš tiesioginį šio klausimo palietimą mes aptarsime keletą kitų esminių momentų.

Ketvirtąjame „Šturmuotojo“ numeryje išėjusiame straipsnelyje „Rasė kaip tautiškumo pagrindas“ („Šturmuotojas“, No. 4, 2010-02, 29 psl.), aš paliečiau svarbius klausimus, kurių čia stengsiuos perdaug neliesti, bet pagrindinėmis to rašto idėjomis remsis ir čia dėstoma medžiaga.

Mes, kaip nacionalistai, kurie remiamės rasiniu determinizmu ir iš jo išplaukiančiomis išvadomis, matome rasę ir NACIJĄ kaip visuomeninio gyvenimo absoliutą, kaip aukščiausią vertybę. Tai reiškia, kad visa kita tarnauja tam tikslui ir yra priemonės jam siekti. Tad Nacijos ir rasės tobulėjimo rasinio, biologinio-psichologinio evoliucionavimo prielaida yra rasės ir tautos vienetų tvirtas ir besąlygiškas integralumas. Tai reiškia tautinės kultūros ugdumą tyroje Valstybės aplinkoje, rasinio grynumo apsaugojimą ir politinę, ekonominę ir socialinę bei dvasinę politiką, atitinkančią Nacijos rasinius interesus. Tautinė Lietuvių Valstybė būtų ne tik rasinė, bet tautinė, tai nusako šūkis „Lietuva Lietuviams“. Taipogi, Rusija – rusams, Vokietija – vokiečiams ir t. t. Kitataučių atžvilgiu nacionalinė Valstybė privalo turėti aiškią ir konkrečią politiką: vykdoma rasiškai suderinamų kitataučių elementų asimiliacija, arba repatriacija irrasiškai nesuderinamų kitataučių elementų išjungimas iš visuomenės ir Valstybės gyvenimo ir deportacija. Be šitų dalykų nacionalinis-rasinis integralumas šiais laikais praktiškai neturi jokių šansų egzistuoti.

Šitokią politiką „demokratai“ susies su „rasine neapykanta“. Tačiau toks susiejimas būtų neteisingas ir melagingas. Nacionalsocialistai pripažįsta visų sveikų žmonijos rasių teisę ir netgi pareigą į savo rasinio-nacionalinio integralumo išsaugojimą. Būtent: neturime nieko prieš negridinės rasės klestėjimą ir darnų gyvenimąjos rasės tautų gyvybinėje erdvėje, kaip ir prieš mongolinės rasės klestėjimą ir darnų gyvenimą taip pat jos rasės tautų gyvybinėje erdvėje. Mes tai netgi palaikome, jeigu tai nesikerta su Lietuvių Nacijos, ar arijų rasės interesais. Tačiau mes, suprasdami Gamtos dėsnius ir natūralią žmonijos evoliucinę-devoliucinę gamtinę atranką, rasių kovą, žinome, kad mes savo Nacijos ir rasės stiprėjimo bei tobulėjimo niekaip negalime varžyti, ar stabdyti. Atvirkščiai, jis būtent PRIVALO BŪTI SKATINAMASJeigu taip nebus, tiek pati rasė, tiek pati Nacija, bus pasmerkta gėdingam ir triuškinančiam pralaimėjimui prieš kitų, nors ir žemesnių rasių, jėgą. Pasaulis yra kovos ir darbo – gamtinės kovos – laukas, o ne vaikų smėlio dėžė. Kad ir kaip tai daug kam gali nepatikti, išlieka stipriausieji, arba parazitai, kurie stipriausiuosius išnaudoja (tačiau tai nėra šio rašto tema).

Savo Nacijos, savo rasės gynimas, jeigu jis nėra parazitinio pobūdžio (o toks nėra nei baltosios, nei juodosis, nei geltonosios rasės savęs gynimas savoje gyvybinėje ervėje), yra pagirtinas ir pagarbos bei palaikymo vertas dalykas. Rasinė-nacionalinė savigyna, apsauga – integralumas – randantis išraišką radikaliniame nacionalizme, tiek fizine (biologine), tiek dvasine (psichologine-psichine) prasme, neturi nieko bendro su „rasine neapykanta“. Atvirkščiai, tai yra vienintelė tikroji meilė saviems, o iš to kyla meilė visam Gamtos ir Dievo pasauliui – visatai ir jos tvarkai.

Dabar derėtų apibrėžti „rasizmo“ sąvoką. Dėka dabar siaučiančios kosmopolitinės-žydiškos propagandos, šią sąvoką aš pats laikau dvilype ir dviprasmiška. Esti tikrasis rasizmas ir žydų bei jų pakalikų propagandos piešiamas „rasizmas“, skirtas nacionaliniam-rasiniam mastymui apšmeižti ir demonizuoti masių, kurioms jis ir yra skirtas, akivaizdoje.

1) „Rasizmas“, koks jis yra pristatomas kosmopolitinio egalitarinio režimo – tai pavydi ir pagiežinga neapykanta kitokių tautų bei rasių asmenims, dažniausiai turinti ekonominio nepritekliaus, socialinės trinties ir panašių veiksnių pagrindą.

2) Tikrasis rasizmas kyla iš nacionalinės-rasinės savigynos instinkto. Tai reiškia prisirišimą ir meilę savo rasei ir Nacijai ir kovą prieš bet ką, kas tam, kas gali kelti grėsmę: be šitokio rasizmo jokia tauta negali sveikai rasiškai išlikti. Tikrasis rasizmas yra idealistinės prigimties, jis neturi nieko bendro su iš materialistiškai egoistinių prielaidų kylančia „rasine neapykanta“.

Nacionalsocializmas priima būtent tikrąjį rasizmą ir atmeta košerinių elementų išnaudojamo „rasizmo iš neapykantos“ apraiškas.

Taigi: Nacionalsocializmas su „rasine neapykanta“ ne tik neturi nieko bendro, jis yra jo priešingybė. Mes gyvename pasaulyje, kurio raida, atsižvelgiant į tolimos mūsų Nacijos ateities perspektyvas, paklūsta Gamtos dėsniams, o ne dirbtinoms žmogaus sudarytoms „socialinėms konstrukcijoms“, kurių pagrindas randasi ne dėsnyje, o išmįsle. Vien šito fakto suvokimas egalitarizmo ir kosmopolitizmo beprotybę teoretinėje plotmėje sudaužo į šipulius. Žinoma, tai kas prieštarauja dėsniams ir dūžta net teoretinėje plotmėje, negali būti realiai įgyvendinta ir yra praktinė nesamonė. Tokiais dalykais dera laikyti demokratiją, komunizmą, kapitalizmą ir kitokius „modernios“ visuomenės priimtus žydiškus išsigalvojimus. Kai tautos pabus, bus sutriuškintas ir šios sistemos kūnas – nuodingas demokratizmo ir degeneracijos gyvas lavonas.

Iš pateiktos medžiagos kyla išvada, kad Nacija negali remtis materialiniu-ekonominiu determinizmu ir nebūti veikiama ir galiausiai užvaldoma degeneratyvių jėgų ir tendencijų. Rasinis-nacionalinis determinizmas, Gamtos dėsnių taikymas sveikai žmonių visuomenei (nes žmogus – gamtos dalis) sudaro vieną iš esminių nacionalsocialistinės pasaulėžiūros dalių – rasinį idealizmą. Rasinio idealizmo žmogus jaučia organišką ir Dievišką ryšį su savo Nacija, rase ir Tėvyne. Rasinės neapykantos žmogus yra materialistiškas žmogus, kurio priešiškumas kitoms rasinėms grupėms neturi nieko bendro su savos rasės gynimu: tai iš tiesų yra žydiškai pagiežingas pavydas ir pyktis. Rasinis idealistas suvokia savo pareigą, esant reikalui, tiek užmušti priešą, tiek ir žūti nuo priešo, jeigu tai reikalinga Nacijai, rasei ir šių objektų išlikimui bei žengimui į priekį. Tuo tarpu, jo rasei, ar Tautai ir Nacijai iškilus pavojui, „rasinis nekentėjas“ dažniausiai elgsis kaip bailys. Tas, kuris negali pripažinti, kad turi pareigą gyventi ir, reikalui esant, mirti už ką nors aukštesnio už save ir savo egoizmą paaukoti ir būti pasirengęs tai padaryti, iš tiesų nėra gyvas. Gamtos dėsniai, Nacija, rasė ir teisingumas yra būtent tai, kas yra virš bet kokio individinio egoizmo. Remiantis rasinio idealizmo koncepcija, kai Lietuva ir Europa bus išvaduotos iš svetimo jungo, bus organiškai siekiama Naujojo žmogaus, visų pirma, kaip dvasinio idealo, kaip dvasinės revoliucijos tikslo.

Kai žmogus kovą už Lietuvių Nacijos ir ariškosios žmonijos išlikimą ir šlovingą ateitį laiko „rasine neapykanta“, jis yra ne tik ne teisus. Tokie žmonės, o kol kas, deja, tokių yra daug, yra judokratinės sistemos indoktrinacijos, kosmopolitinio materializmo ir mankurtizacijos aukos.

Kaip mokė Julijus Štreicheris: „Tas, kuris žino teisybę, bet nedrįsta jos pasakyti, yra niekingas bailys.“ Tautieti! Nebūk bailys, skleisk tiesą, skelbk Nacijos ir rasės atgimimą!