Gyvename ant parako statinės, linksmai leisdami laiką su cigarete dantyse

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://www.facebook.com/algim... 2017-01-24 20:03:09, skaitė 2575, komentavo 0

Gyvename ant parako statinės, linksmai leisdami laiką su cigarete dantyse

Pasivaikščiokit po Gariūnus, bazes, pasivažinėkit troleibusais. Pasėdėkit poliklinikų koridoriuose, ligoninių priimamuosiuose ir prie reanimacijų, policijos nuovadoj ar myžalais dvelkiančioj zonos bendroj patalpoj. Paklausykit, ką kalba akmens veidais žmonės, belaukdami patento VMI salėje, pardavėjos su cigaretėm šaltyje už prekybcentrio kampo, kieti ir tylūs taksistai savo stotelėse.

Pastovėkit miestelio parduotuvėje prie kasos pusvalandį. Kaimo kavinukėje tarp vyrų ar siuvykloje tarp moterų, kai atneša vokelius. Pasėdėkit mikriuke, grįžtančiame iš miesto ir išgirskit tą tylą, kai visų akys pro langus, o senyva moterėlė kalbasi telefonu su anūku Airijoje, kurio nebepamatys.

O ar matėt jaunos merginos beviltiškas, pavargusias akis Senamiesčio užeigos virtuvėlėje prie puodų vasaros karšty? Kaip ji žiūri į tuos linksmus, nekantraujančius savo blynų turistus ir kaip jie žiūri į ją ir nemato? Kaip jos veide parašyta, kad nieko daugiau jos gyvenime nebebus?

Ar girdėjot tylų, kad aplinkiniai neišgirstų, pensininkų pokalbį belaukiant eilėje prie kompensacijų? Ar skaitėt feisbuko pokalbėlius žvaigždučių puslapėliuose ar bosų puslapį apie safarį ir kaip ten viskas faina ir kokie jie dvasingi? Ar kaip žmonės kieme kantriai laukia Caritas paketėlio ar eina dukrai striukės į padėvalkę, baugščiai dairydamiesi, ar koks pažįstamas nemato?

Ar pagalvojot, ką jaučia tas, kurį vadinat nevykėliu, kai sėda į pigių skrydžių orlaivį ir mato bėgančią atgal Tėvynės žemę? Kada sėdi savo pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš ten, kur gyvena jo širdis? Ar klausėt, ką jie tarpusavyje kalba tie šimtai tūkstančių? Ką sapnuoja, apie ką svajoja, ko neapkenčia ir ką myli?

Demokratija yra dauguma. Išsimaudykit toje daugumoje. Pajuskit, kiek ten skausmo ir kvailumo, neapykantos ir skausmo. Kiek nevilties, įtampos ir noro sugriauti ir atkeršyti. Kiek palaidotų laimės siekių, banalybių, tikrumo, meilės ir beprotystės.

Ir tada suprasit, kas yra demokratija. Ir suprasit, kad demokratija negali būti demokratija. Kad negali būti kitaip ir negali būti ne taip. Ir kad niekada nieko nebus, nes nebūsim kitokie. Kad gyvename ant parako statinės, linksmai leisdami laiką su cigarete dantyse.