Darbo pavergimas

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-01-30 21:06:47, skaitė 2256, komentavo 0

Darbo pavergimas

Vorenas Bafetas, vienas iš JAV milijardierių, kuris susikrovė sau kapitalą išnaudodamas viso pasaulio ir ypač trečiojo pasaulio šalių beteisių darbo žmonių darbą, ne taip seniai su pasitenkinimu pareiškė: „Klasių kova vyksta nuolat, ir šioje kovoje laimi mano klasė“. Senas vagis, aferistas, eksploatatorius netyčia, apimtas didybės manijos, prasitarė ir demaskavo seną tiesą, kurią visais įmanomais būdais siekia nuslėpti liberalios „demokratijos“-mažumos diktatūros visos korumpuotos valdžios šakos – parsidavę įstatymų leidėjai, vykdomosios valdžios biurokratai, korumpuoti teisėjai ir teisėsaugininkai, ir, žinoma, išsigimę melo propagandos, taip vadinamos žiniasklaidos veikėjai: klasių kova, kaip ją apibrėžė K. Marksas, V. Leninas ir J. Stalinas, egzistuoja, klasių kova yra realybė, klasių kova yra nesutaikoma ir ji, kapitalizmui vis labiau išsigimstant, tik stiprės. 

Privatus kapitalas, parazitinis ir nusikalstamas bet kurioje visuomenėje, privati saujelės aferistų ir sukčių gamybos priemonių nuosavybė leidžia nežmoniškai išnaudoti visų visuomenės narių darbą, sukuria prielaidas saujelei sukčių pasisavinti visos visuomenės sukuriamą pridėtinę vertę ir tuo pačiu sukuria bet kurioje nusikalstamo privataus kapitalo diktatūros kontroliuojamoje šalyje sąlygas masiniam skurdui, nedarbui, kosminei turtinei ir socialinei nelygybei, valdančiųjų savivalei ir , galiausiai, sunaikina pačią visuomenę, nacionalinę valstybę, šeimą, tradicijas, kultūrą – privačiam kapitalui nerūpi valstybė, pilietinė visuomenė, kapitalas yra nusikalstamas, asocialus, jam rūpi tik pelnas, o didžiausią pelną kapitalui atneša nusikalstamas verslas, antiliaudinis ekonomikos modelis. 

Todėl globalus kapitalas visada siekia pavergti darbą visame pasaulyje ir tai daro visais įmanomais būdais – nuo korumpuotų įstatymų, ir totalinės politinės korupcijos iki spalvotų revoliucijų bei kruvinų karinių intervencijų suvereniose valstybėse.

Užgrobęs valdžią suverenioje valstybėje ir į visus valstybės valdymo postus paskyręs korumpuotus visuomenės interesų išdavikus, menedžerius, kurie savęs netapatina su tauta, visuomene ir tarnauja tik tarptautinio kapitalo interesams, nusikalstamas kapitalas atakuoja pilietinę visuomenę ir darbą korumpuotų antiliaudinių įstatymų pagalba supriešina visas socialines grupes tarpusavyje profesiniu, etniniu, religiniu, ideologiniu ir visais kitais pagrindais, sugriauna visus tradicinius visuomenės ryšius tam, kad negalinčią mobilizuotis visuomenę būtų lengviau išnaudoti, apiplėšti, demoralizuoti, pavergti.

Taip vadinamas „socialinis modelis“ Lietuvoje, dėl kurio vieningai sutinka visos Seime šiltai įsikūrusios išnaudotojiškos politinės jėgos yra tik 26 metus vykstančio antiliaudinio kapitalo, vietinio ir tarptautinio, karo prieš darbą epizodas ir kapitalas šiame kare laimi. Lietuvos Darbo kodeksas socialiai neatsakingam verslui mokėti savo darbuotojams mokėti darbo užmokestį, kurio neužtenka net patenkinti būtiniausių darbo žmonių poreikių, nesiekia pragyvenimo minimumo, ir kartu įstatymais iš esmės yra uždrausta rengti streikus, reikšti nepasitenkinimą savo darbo sąlygomis, kadangi bet kuris kapitalo kruopščiai atrinktas teisėjas bet kurį streiką gali paskelbti neteisėtu ir tokiu būdu dar labiau pabloginti dirbančiųjų ir taip apgailėtiną padėtį.

Lietuvos įstatymai darbo ir kapitalo santykius reguliuoja taip, kad vargšas, darbininkas, gaunantis minimalų darbo užmokestį yra priverstas atiduoti kapitalui ne tik jo sukurtą beveik visą pridėtinę vertę, bet ir iš savo vargano darbo užmokesčio didesnę dalį atiduoti tam pačiam kapitalui per mokesčius ir kainas – kuo žmogus mažiau gauna, tuo daugiau jis atiduoda. Ir priešingai , kapitalas moka arba simbolinius mokesčius, arba sugeba, pasinaudodamas įstatymų spragomis ir sukčių teisininkų padedamas, išvengti mokesčių visai. Į Seimą patekusi su „Lietuvos Sorošu ekonomistė sau susikūrė kovotojos su mokesčių vengimu įvaizdį, tačiau apie esmę – kapitalo apiplėšinėjamą darbą, - ji nekalbės, kadangi yra uoli kapitalo samdyta liberalaus plėšikavimo modelio propaguotoja. Progresyvinis pajamų ir turto apmokestinimas nėra kapitalo ir turtingųjų liberalių vertybių prioritetas, todėl Lietuvoje yra sukurtas mokestinis rojus turčiams, ir mokestinis pragaras visiems kitiems. Tokia mokestinė nelygybė jau išstūmė į šešėlį žymią dalį darbuotojų, kur jie sutinka su bet kokiu darbo užmokesčiu, nemoka mokesčių ir tuo pačiu negali ginti savo darbo teisių.

Darbo žmonių teisių apsaugos nebuvimas, darbo bejėgiškumas prieš kapitalo savivalę sąlygoja mažas pajamas, o kartu ir perkamosios galios, paklausos, vartojimo mažėjimą ir galiausiai stabdo visos šalies vystymąsi. Masinis skurdas griauna tautą, valstybingumą, riboja nacionalinį suverenitetą ir tai yra tipiškas Vakarų kolonijos, JAV/ES valdomos bananų respublikos, trečiojo pasaulio valstybės naikinimo scenarijus, kurio pabaiga, kaip teigia JTO ekspertai, turėtų iki 2050 metų Lietuvą įrašyti į Vakarų išnaikintų valstybių ir tautų sąrašą.

Yra siaubingas ir tiesiog neįmanomas dalykas, kuomet dirbantis žmogus nepajėgia išgyventi iš savo darbo, gauna pajamas mažesnes, nei reikia pragyvenimo minimumui. Būtina įvesti pačią griežčiausią baudžiamąją atsakomybę darbdaviams, kurie pažeidžia darbuotojų darbo teises, juos išnaudoja už ubagišką darbo užmokestį, ir atleidžia iš darbo bet kokiu prasimanytu pagrindu.

Darbuotojai yra visiškai nušalinti nuo įmonių valdymo, todėl darbdaviai visada siekia pasinaudoti beteise darbo žmonių padėtimi ir iš tokios padėties išspausti kuo daugiau pelno. Jau tapo įprasta kapitalo savivalės kasdienybė, kuomet yra didinama išdirbio norma, nedidinant darbo užmokesčio, o tai yra esminis darbo sutarties sąlygų pažeidimas, darbdavio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pavyzdys. Darbo žmonių atstovai turėtų būti renkami į įmonių valdymo organus ir ten turėti veto teisę, o darbdavys tokių atstovų negali turėti jokios galimybės atleisti iš darbo dėl priežasčių, susijusių su darbo žmonių atstovo funkcijų vykdymu. Net Vakaruose, Vokietijoje, pavyzdžiui, didesnėse įmonėse yra įstatymo įpareigojimas įsteigti įmonėje Stebėtojų tarybas iš savininkų ir darbuotojų atstovų vienodo skaičiaus.

Lietuvoje jau tapo banalia kasdienybe, kuomet savininkai tyčia išgrobsto visą įmonės turtą, perkelia jį į kitas savo įmones, o bankrutuojančioje įmonėje palieka tik skolas – bankams, valstybės, Sodros biudžetams, - ir tokiu atveju pirmiausiai nukenčia įmonės darbuotojai, o savininkai , darbdaviai darbuotojų sąskaita ir nesumokėtų mokesčių sąskaita susikrauna sau papildomus turtus. Tokie kapitalo veiksmai taip pat turėtų būti baudžiami baudžiamojo proceso tvarka, o darbuotojų kolektyvas turėtų turėti turtines teises į įmonės turtą – materialų ir nematerialų, - kuriuo negalėtų laisvai disponuoti darbdaviai ir kurio pakaktų darbo reikalavimams patenkinti.

Kapitalas per savo statytinius įstatymų leidžiamojoje, vykdomojoje ir teisminėje valdžioje sąmoningai, kryptingai ir tikslingai torpedavo Lietuvos profesinių sąjungų veiklą, autoritetą, įtaką, jas suskaldė ir suteikė joms butaforinį, jokios įtakos darbo kapitalo santykiams nedarančios institucijos vaidmenį, nors turėtų būti atvirkščiai – visi įmonių, įstaigų sprendimai, kurie nors kiek keičia darbuotojų darbo užmokestį, darbo sąlygas ar įmonės statusą gali būti priimti ir įsigalioti tik profesinei sąjungai pritarus. Tai sudarytų sąlygas darbuotojams efektyviau ginti savo darbo teises ir padidintų profesinių sąjungų vaidmenį.

Biudžetinėse organizacijose susidarė nepakenčiama situacija, kuomet į įstaigų, įmonių, departamentų ir skyrių vadovus skiriami asmenys išimtinai įrodę savo lojalumą partijoms, korumpuotai klaninei sistemai ir dirba tik tam, kad susilpninti visuomenės kontrolę, pakirsti pasitikėjimą valstybe, švaisto biudžetinius pinigus savo ir savo korumpuotų bendradarbių atlyginimams, per korumpuotų viešųjų pirkimų schemas plauna valstybės pinigus ir savinasi mokesčių mokėtojų mokesčius. Tokios sistemos klerkai yra suinteresuoti ne valstybės, nacionalinių, viešo intereso gynimu, jie suinteresuoti ginti savo vietą nusikalstamoje politinės totalinės korupcijos sistemoje, todėl įstatymų pažeidinėjimai, savanaudiškumas, godumas, šališkumas tapo jau įprastu ir dominuojančiu reiškiniu visoje Lietuvos valstybės tarnyboje ir teismų bei teisėsaugos sistemoje. Tokia korumpuota sistema visiškai atitinka tarptautinio kapitalo interesus, korumpuota valdymo sistema yra lengvai kontroliuojama, paklusni, kadangi bet kuris biurokratas puikiai žino, kad nusižengimas nerašytoms biurokratinės mafijos taisyklėms jiems reiškia visišką ir neabejotiną pabaigą, o tarnavimas mafijos interesams garantuoja nebaudžiamumą už bet kokius nusikaltimus prieš visuomenę. Todėl jie su džiaugsmu sabotuoja bet kurį įstatymą, kuris gina viešą interesą. Ir politinė korumpuota sistema savo lojalistų neužmiršta, didina darbo užmokestį visiems savo tarnams ir tuo pačiu griauna valstybės pamatus, socialinį solidarumą, pilietinės visuomenės aktyvumą. Tai taip pat yra kapitalo puolimo prieš darbą, valstybės gyvavimo pagrindą, ir valstybės suverenitetą viena iš formų bei tikslų.

Tarptautinis kapitalas savo tikslams pasiekti puikiai išnaudoja nacionalistines organizacijas, kurios save kildina iš privačios nuosavybės, grįstos išnaudojimu bei svetimu darbu sukurtos vertės pasisavinimu, ir patriotinės retorikos. Nacionalistai siūlo sukurti tokią privataus kapitalo valdomą tautinę visuomenę, kurioje išnaudojamas darbininkas džiaugsis savo išnaudojimo sąlygomis. Nacionalistų veikėjai nelegalios imigracijos išgąsdintus savo tautiečius ragina burtis apie stiprų vadą-fiurerį, vienytis tautiniu pagrindu, kovoti prieš kitatikius, kitaminčius ir kitataučius. Būdami tiesioginiai privataus kapitalo augintiniai ir visiškai svetimi darbo žmonėms, nacionalistai nesugeba savarankiškai išreikšti darbo žmonių lūkesčių, todėl dažnai griebiasi demagogijos, klastoja, skolinasi, vagia kairiąją retoriką, nemokšiškai verčia iš rusų kalbos marksizmo klasikus ir bando pritempti iki savo ideologinių postulatų savo idėjinių priešų, komunistų mokslinius darbus socialinio teisingumo srityje iki fašizmo apologetų, A. Hitlerio, O. Štraserio ir K. Škirpos klastočių lygio. 
Žmonėms, kurie dar prisimena tarybinės visuomenės santvarką ir socialistinės ekonomikos modelį, nacionalistai atrodo juokingai ir neįtikinamai, tačiau kai kuriuos mažiaus patyrusius ir mažiau išsilavinusius žmones karingas nacionalistų fašizmas žavi, o nelegalių imigrantų srautų, kuriuos sukėlė būtent tarptautinio kapitalo bei privačios nuosavybės įvykdytos agresijos Artimuosiuose, Vidurio Rytuose bei Šiaurės Afrikoje, grėsmė, svetimos kultūros žymi invazija nacionalistams sudaro palankias sąlygas propaguoti savo klaidingą tautinį (nacional) socializmą, mulkinti lengvatikius visuomenės narius ir tarnauti kapitalo interesams, tačiau jokiu būdu tokie veikėjai negina darbo interesų.

Kapitalo dirbtinai sukurtas, kai po 1990 metų spalvotos revoliucijos buvo tyčia vietinių „patriotų“ išgrobstyta ir sugriauta respublikos pramonė, žemės ūkis, kultūra, socialinės apsaugos sistema, Lietuvoje darbo vietų deficitas paskatino masinį skurdą ir sukėlė emigracijos bangą. Tai dar kartą nupigino darbo, kaip socialinės kategorijos ir pamatinės valstybės vertybės, vertę ir autoritetą. O Lietuvos propagandos aparatas, žiniasklaida atkakliai ėmė šlovinti emigracijos privalumus, menkinti darbo žmogaus autoritetą, aukštinti spekuliacinio kapitalo privalumus, kuomet nieko nekuriantis, prie visuomenės vystymo niekaip neprisidedantis aferistas, parazitas sugeba sau užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę ir vartojimo lygį vien tik todėl, kad sugeba įvairiais būdais, dažniausiai neteisėtais, pasisavinti svetimo darbo rezultatus. Toks požiūris taip pat prisidėjo prie tautos degradavimo, suformavo parazitinio gyvenimo modelį kaip siekiamybę, tuo pasitarnaudamas kapitalui ir lėtai žudydamas Lietuvos tradicijomis grįstą visuomenę, kuri net mokyklose ėmė mokyti jaunąją kartą ne gyventi, o išgyventi, ne kurti, o naudotis, ne dirbti, o išnaudoti, ne būti laisvu, o būti parsidavinėjančiu už priimtiną kainą.

Bendras darbas, bendri tikslai ir interesai mobilizuoja kolektyvus, padeda suvokti savo tikruosius, klasinius interesus, grūdindamas kovai – teigė marksizmo kūrėjai K. Marksas ir F. Engelsas. Tarptautinis kapitalas puikiai išstudijavo marksizmo klasikus ir savo smūgį nukreipė būtent prieš darbą, kuris vienija ir stiprina. Šis procesas, kapitalo puolimas prieš darbą, Lietuvoje jau įgijo nacionalinės katastrofos mąstą ir yra gyvybės ir mirties klausimas. Jeigu toliau bus skatinama nusikalstama totalinės politinės antiliaudinės korupcijos politinė sistema – kapitalo tarnaitė, Lietuvos istorija baigsis, kaip ir prognozuoja JTO ekspertai, 2050 metais. 

Dauguma verslininkų ir politikų nuoširdžiai galvoja, kad liberalaus urvinio kapitalizmo modelis yra vienintelis teisingas visuomenės organizavimo modelis ir yra įsitikinę, kad ginti darbo teises yra laukinis ir iš principo neįmanomas dalykas dabartinėje Lietuvoje. Tačiau darbo pavergimas, darbas vergiškomis sąlygomis atima iš šalies bet kokią vystymosi perspektyvą. Darbas, o ne kapitalas, yra tautos vystymosi pagrindas, o vergiškas darbas yra neįmanomas sveikoje ekonomikoje, kurioje dominuoti privalo saugus, laisvas, apsaugotas nuo savivalės darbas.

Politinė sistema, kurioje dominuoja kapitalo savivalė, yra pasmerkta, todėl Voreno Bafeto kapitalistų klasės pergalė atskiroje Lietuvos respublikoje yra neišvengiamai mirtis Lietuvai.