John Perkins: „Reikia nuolat abejoti valstybių ir korporacijų lyderiais“

Kūlgrinda.lt
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


2004 m. JAV pasirodžiusi Johno Perkinso knyga  „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hitman”) – pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus. Lietuvių kalba ją neseniai išleido „Kitų knygų“ leidykla.

JAV Nacionalinė saugumo agentūra 1981 m. slapta užverbavo Bostone įsikūrusios strateginių konsultacijų firmos „Chas. T. Main” vyriausiąjį ekonomistą J. Perkinsą. Daugiau nei dešimt metų jis veikė kaip „ekonomikos smogikas”, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio šalių vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių J. Perkinsas nusprendė užbaigti 20 metų rašytą knygą bei atvirai papasakoti apie jo sąžinę slegiančius nešvarius darbelius. Šioje knygoje J. Perkinsas išviešina slaptus JAV imperinės politikos siekius ir kitaip nei žiniasklaida nušviečia politinį ir ekonominį pasaulio žemėlapį pakeitusius įvykius: islamistinio perversmo Irane organizavimą, JAV invaziją į Panamą ir Iraką, bandymą nuversti Venesuelos prezidentą H. Chavezą, kišimąsi į Indonezijos, Ekvadoro, Kolumbijos vidaus reikalus.

Pagaulus ir atviras pasakojimas, iš karto tapęs bestseleriu JAV ir Europoje, parodo, kad pasaulio galingieji anaiptol nėra geraširdžiai žmonių globėjai, kokius mes juos matome per televiziją. Knyga itin aktuali šiomis dienomis, kai pasaulį užklupo globali ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis milijonus iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.

Knygos rašymo ir leidybos detales autorius atskleidė 2009 m. interviu nepriklausomam žinių kanalui „Democracy Now!“.

Įsivaizduoju, kad įprasta reakcija į jūsų knygą bus tokia: visa tai sąmokslas, suregztas keleto storų, cigarus rūkančių kapitalistų, įsitaisiusių giliai po žeme; tai tik dar viena konspiracijos teorija.

– Tai tikrai ne konspiracija. Pagal apibrėžimą, konspiracija yra nelegali. Visi aprašytieji dalykai – legalūs. Metodai, kuriais dirba ekonomikos smogikai, turėtų būti nelegalūs, tačiau tarptautinę teisę ir įstatymus rašome mes, todėl jie tokie nėra. Korporatokratijos nariai dažnai kokia nors proga susirenka kartu, daugelis jų praleidžia daugybę laiko Vašingtone, tačiau jiems tikrai nereikia sėdėti požeminiuose kambariuose ir rūkyti cigarų, nes jie nedaro nieko nelegalaus. Šie žmonės atvirų durų politikos dėka nuolat trinasi aukščiausiuose sluoksniuose. Vieną diena vyrukas – didžiausios pasaulyje naftos kompanijos prezidentas, o kitą – jis jau Jungtinių Valstijų viceprezidentas arba vyriausybės narys. Išbuvęs savo kadenciją, jis grįžta į naftos, chemijos ar kitos pramonės kompaniją kaip vadovaujantysis darbuotojas. Tai beprotiška sistema. Tarsi pagal užsakymą siūta korupcijai.

Viskas, apie ką aš rašiau, tikrai įvyko. Kiekvienas dalykas, apie kurį kalbu savo knygoje – tikras. Galite patikrinti. Vienintelis klausimas, kuris gali kilti – ar aš tikrai buvau vienas iš tų ekonomikos smogikų? O mano pasas įrodo, kad tuo metu tikrai buvau tose šalyse.

„Bechtel“ korporacija parašė laišką, kuriuo pateikė ieškinį. Ji norėjo, kad iš savo knygos išimčiau jos pavadinimą ir visas su ja susijusias knygos dalis. Kitos organizacijos taip pat to reikalavo. Mes jiems išsiuntėme faktus patvirtinančią informaciją, kurią turėjau, – mano duomenų saugykla didžiulė. Ir pasakėme, kad jeigu jie ir toliau mus šantažuos, kitas knygos leidimas pasirodys papildytas informacija, kad jie vertė mus pakeisti knygoje išdėstytus faktus. Ieškinio „Bechtel“ nebekėlė ir atsisakė visų pretenzijų. Visi įrodymai yra, neturėčiau jokio vargo viską pagrįsti, jei žmonės nori pasikapstyti giliau.

Ar korporatokratijos kūrėjai suvokia kuriantys imperinę santvarką, kuri kertasi su JAV, kaip demokratinės valstybės, idealais?

Tie, kurie pačioje viršūnėje, tai puikiai suvokia. Jie tiksliai žino, ką daro. Jie stato imperiją. Tačiau tokios organizacijose kaip Pasaulio bankas, „Bechtel“, „Halliburton“, „Monsanto“ ir kitose yra šimtai tūkstančių darbuotojų, kurie to nė nesuvokia. Jie yra tik marionetės. Jie turėtų būti sąmoningi ir susipratę, tačiau neigti ir atmesti lengviau. Mūsų mokymo įstaigos ir atlygio sistema sukurtos taip, kad padeda lengvai save įtikinti, jog dirbdamas tokį darbą, iš tikrųjų padedi vargšams. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš parašiau šią knygą. Nenoriu, kad kas nors atsidurtų padėtyje, kurioje nesuvoktų ir aiškiai nematytų, ką darąs.

Vienas iš labiausiai intriguojančių jūsų pasakojimo aspektų yra tas, kad jūs puikiai suvokėte savo, kaip ekonomikos smogiko (ESo), vaidmenį. Kaip jūs sugebėjote pateisinti savo veiksmus?

Buvau Taikos korpuso savanoriu Ekvadore ir iš ten ėmiau matyti platesnį pasaulio vaizdą. Vis dėlto, kai tapau ESu, tokie žmonės, kaip Pasaulio banko prezidentas Robertas McNamarra, plekšnojo man per petį. Aš skaičiau paskaitas Harvarde ir daugybėje pasaulio universitetų. Buvau šlovinamas už tai, ką dariau. Rašiau straipsnius, kurie buvo spausdinami. Remdamasis Bostone įgytu makroekonomikos magistro laipsniu, galėjau viską racionaliai paaiškinti, sakydamas, kad aš tik didinu BVP. Tačiau iš BVP augimo pelnosi tik esantys pačioje valdžios piramidės viršūnėje. Tas augimas nepadeda žmonėms, gyvenantiems iš kartono suręstose lūšnose Karakase ar Džakartoje.

Nors giliai širdyje žinojau, kad elgiuosi blogai, mintyse galėjau tai pateisinti, nes kiekvienoje įstaigoje, kurioje dirbau, tai buvo laikoma gėriu. Tam padėjo ir mano išsilavinimas. Galėjau nematyti to, ko nenorėjau matyti. Verslo mokykla mane išmokė, kad investuojant daugybę pinigų į besivystančių šalių infrastruktūrą, galima pagerinti jų ekonomiką. Taip rodė ir statistika. Tačiau statistika nerodė, kad iš to pelnosi tik turtingiausieji, o vargšai vis labiau skursta ir jų nuolat daugėja.

Be to, maniau, kad galiu būti išimtimi. Maniau, kad dar šiek tiek padirbsiu sistemoje, o tada ją atskleisiu ir priversiu pasikeisti. Taip ir padariau. Tik tai užtruko labai ilgai. O kol dirbau, maniau, kad elgiuosi gerai. Skraidžiau pirma klase, gyvenau geriausiuose viešbučiuose, valgiau geriausiuose restoranuose.

Turiu dviejų su puse metukų anūką ir suvokiu, kad jis negalės paveldėti ekologiškai stabilaus, taikaus ir teisingo pasaulio, nebent kiekvienas vaikas – Botsvanoje, Bolivijoje, Indonezijoje, visose pasaulio šalyse – turės lygias galimybes. Šiandien gyvename labai ankštoje, itin glaudžiai susijusioje globalioje visuomenėje, ir siekdami, kad mūsų anūkai paveldėtų pasaulį, kuriame jie norėtų gyventi, turime suprasti, kad tą pasaulį turi paveldėti kiekvienas vaikas. Mes turime laikyti planetą savo tėvyne, juk esame jos piliečiai. Mano patirtis Taikos korpuse padėjo tai suprasti, ir aš paskirsiu tam visą likusį savo gyvenimą.

Parašėte šią knygą, kad padėtumėte amerikiečiams suvokti tikrąją mūsų visuomenės prigimtį ir būdus, kaip mes ją atstovaujame. Ar žmonės tai suvokė pirmąkart?

Gavome daugybę laiškų ir atsiliepimų. Leidėjas pasamdė stažuotoją, kad ši peržiūrėtų visus atsiliepimus ir surastų dažniausiai pasikartojančias temas. Ji pateikė tokią rašiusiųjų minčių santrauką: „Aš giliai širdyje žinojau, kad tai vyksta, tačiau kai bandydavau kalbėtis apie tai su žmonėmis, jie vadindavo mane paranojike ar pamišėle, ir aš nutilau. Perskaičius jūsų knygą, visi mano įtarimai pasitvirtino. Dabar ne tik apie tai kalbėsiu, bet ir imsiuosi veiksmų.“ Man tai labai malonu girdėti, ypač malonu tai, kad jie ruošiasi imtis veiksmų. Tiksliai nežinau, ko žmonės imsis, tačiau suvokiu, kad jie darys teigiamą poveikį jau vien kalbėdami apie tai, kas vyksta.

Užaugome šioje šalyje, tikėdami mūsų Nepriklausomybės deklaracijoje įrašytais idealais, tikėdami, kad visi žmonės turi teisę į gyvenimą, laisvę ir laimę. Manau, kad amerikiečiai yra užuojautos kupini žmonės, kurie tikrai tiki šiais principais. Tačiau suvokiame, kad tokio vaidmens pasaulyje neatliekame, kad išdavėme pamatinius savo egzistencijos principus. Mes juos išdavėme ir vis dar išduodame. Ir žmonės jau tuo sotūs iki kaklo. Jie tikrai trokšta permainų. Tik nelabai žino, kaip ką keisti.

Mes pavertėme savo šalį imperija, kuri panaši į buvusią britų imperiją, tik mūsiškė pavojingesnė ir subtilesnė, nes remiasi ne tik karine galia, bet ir mokesčiais, ekonomikos smogikais. Mums reiktų sustabdyti šį procesą. Mums visiems reiktų sukilti. Nesiūlau naudoti fizinio smurto ar ginklo, tačiau mums tikrai reiktų pasakyti, ką manome. Mums tikrai reikia priversti šią korporatokratiją atsakyti. Ir mes turime būti tikri, kad tai nepasikartos.

Liovęsis žaisti pagal jų taisykles, sumanėte parašyti knygą ir pasakyti visą teisybę, tačiau ištisą dešimtmetį jums buvo siūlomi kyšiai ir buvo grasinama. Kas jus privertė nutraukti tylą?

Netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių apsilankiau „Ground Zero“ ir stovėdamas ten, uosdamas susvilusios mėsos dvoką ir matydamas vis dar kylančius dūmus, suvokiau, kad turiu parašyti šią knygą ir prisiimti atsakomybę už savo praeitį. Tai, kas tą dieną nutiko, buvo tiesioginė mano bendražygių – imperiją stačiusių ESų – veiklos pasekmė. Aš irgi prie to prisidėjau. Tai buvo žudiko surengtos masinės žudynės, tačiau jos tik išreiškė visame pasaulyje kunkuliuojantį pyktį. Deja, Osama bin Ladenas tapo didvyriu ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir daugelyje Pietų Amerikos šalių. Man reikėjo atskleisti teisybę, kad ji atvertų amerikiečiams akis apie tikruosius korporatokratijos darbelius ir padėtų suvokti, kodėl JAV politika sukelia tiek pykčio. Jei mes nepakeisime jos krypties, mūsų jaunosios kartos laukia nyki ateitis. O pasikeisti galėsime tik tada, kai suvoksime, kas iš tikrųjų vyksta.

Savo knygoje kalbate apie tam tikrus asmenis – atmintyje iškyla George‘o Schultzo pavardė, ir apie tam tikras institucijas – Valiutos fondą ir Pasaulio banką, kurie iš tikrųjų yra tos politikos, kuriai jūs dirbote būdamas ESu, architektai. Knygoje aptarėte ir „šakalus“ – samdomus žudikus, susidorojančius su itin atkakliai besipriešinančiais. Kalbate ir apie Torrijoso bei Roldoso atvejus. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie „šakalų“ veiklą, ar yra kitų atvejų ir bylų, kuriose jūs nedalyvavote, bet matėte, kad ten prikišo nagus ESai arba „šakalai“?

Visų pirma noriu pabrėžti, kad tai nėra slaptas partizaninis karas. Visa tai vyksta valdant tiek demokratams, tiek respublikonams. Puikūs tokių respublikonų pavyzdžiai yra George‘as Schultzas, Dickas Cheney, Condoleezza Rice, visa Bushų šeimyna. Tačiau nepamirškime Kennedy ir Johnsono administracijų, kurioms dirbo Robertas McNamarra, buvęs „Ford“ korporacijos prezidentas, vėliau tapęs Kennedy ir Johnsono Gynybos sekretoriumi, o dar vėliau – Pasaulio banko prezidentu. Carterio administracijoje buvo Brzezinskis. Tokie pat dalykai vyko ir valdant Clintonui.

Ekonomikos smogikai kartais susimauna, tačiau per pastaruosius ketvertą dešimtmečių tai nutikdavo itin retai. Mes sugebėjome sukurti imperiją, pirmąją tikrai globalią pasaulinę imperiją, praktiškai be jokio karinio įsikišimo. Mums tai pavyko padaryti per ekonomiką, padedant ESams. Tačiau kai mums nepavykdavo, tada imdavo veikti „šakalai“ – CŽV sankcionuoti žudikai. Jie nužudė Panamos prezidentą Omarą Torrijosą ir Ekvadoro prezidentą Jaime Roldosą, nes man nepavyko su jais susitarti.

Jei žlunga ir ekonomikos smogikų, ir šakalų pastangos (o taip įvyksta labai retai, tačiau įvyko Irake), kitas žingsnis – pasiųsti mūsų vaikinus ir merginas žudyti ir mirti.

Taigi ši didžiulė imperija buvo sukurta ekonomikos smogikų, kurių pastiprinimu buvo „šakalai“. Jei tai negelbėdavo, paskutine priemone tapdavo karinė invazija. Tai labai efektyvi ir labai subtili sistema, visi kiti imperijų statytojai – romėnai, persai, britai, vokiečiai, olandai – jai nė iš tolo neprilygsta. Mes veikėme daug efektyviau ir daug subtiliau – taip subtiliai, jog daugelis mūsų piliečių nesuvokia, kad mes tapome imperija!

Kokie buvo ekonomikos smogikų veiklos būdai? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ekonomikos smogikai skatina nacionalinį suverenumą, o ne jį slopina. O jūs aprašote pavergimo skolomis idėją. Paaiškinkite smulkiau, kaip šioje gana sudėtingoje imperinėje sistemoje veikia ekonomikos smogikas?

Iš pradžių leiskite man pabrėžti, kad aš esu už pagalbą iš užsienio – tikrąją pagalbą. Šiame pasaulyje skursta milijardai žmonių: nuo bado kasdien miršta 24 000 žmonių, nuo išgydomų ligų kasdien miršta apie 30 000 kūdikių. Rugsėjo 11-osios tragedijos metu mes netekome 3 000 piliečių. Tačiau tuo pat metu visiškai beprasmiškai – nuo bado ir išgydomų ligų – mirė apie 50 000 žmonių. Mums reikia tai pakeisti ir mes galime tai pakeisti.

Mano knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ kupina vilties, nes ji nurodo alternatyvas. Joje pasakojama, kaip mes galime tapti pirmąja pasaulio istorijoje imperija, kuri nežlugs ir nesubyrės kaip visos imperijos, o pasikeis ir pasiūlys pasauliui visiškai kitokią sistemą – tai, ko niekada anksčiau nebuvo. Ir mes kaip tik esame prie to posūkio ribos…

Mes, ESai, užsiimdavome daugybe dalykų, tačiau dažniausiai susirasdavome šalį, kurios resursų mums reikia. Šiais laikais tai dažniausiai nafta, nors Panamos atveju mums reikėjo kanalo. Tada ekonomikos smogikai sudaro sandorį, pagal kurį Pasaulio bankas, TVF arba keletas stambių bankų pasiūlo tai šaliai stambią paskolą, – tarkim, milijardą JAV dolerių. Viena iš paskolos sąlygų yra ta, kad didesnioji jos dalis, pvz., 90 procentų, turi sugrįžti JAV korporacijoms: toms, apie kurias visi esame girdėję – „Bechtel“, „Halliburton“, „General Electrics“ ir taip toliau.

Šioms kompanijoms tada mokama už tai, kad Trečiojo pasaulio šalyje jos sukurtų infrastruktūrą: didžiules jėgaines, uostus, greitkelius, pramonės kompleksus, kurie visų pirma tarnautų labai turtingų Trečiojo pasaulio žmonių interesams. Vargstantiems žmonėms iš to nebūna beveik jokios naudos – sukūrus infrastruktūrą, jie dar labiau nuskursta, o jų šalis lieka su didžiule skola. O tai reiškia, kad skola bus mokama skurstančių žmonių sveikatos apsaugos, aprūpinimo maistu ir kitų, jiems priklausančių socialinių paslaugų sąskaita.

Negana to, tokioje padėtyje atsidūrusi šalis neišgali susimokėti skolos. Štai tada mums ir prireika tos šalies resursų – tai gali būti balsas JTO, gali būti karinė pagalba (šalis prašoma siųsti savo karius į Iraką), – bet dažniausiai tai būna naudingieji ištekliai, pavyzdžiui, nafta. Taigi kai norime, kad ta šalis parduotų mums naftos, sakome: „Klausykit, jūs skolingi mums šitiek pinigų. Susimokėti skolos neišgalite. Todėl kaip alternatyvą parduokite mums savo naftą; parduokite savo Amazonės miškus; parduokite visą savo gamtą su visa nafta mūsų naftos kompanijoms, ir labai pigiai“. Štai taip ekonomikos smogikai ir sukūrė šią globalią imperiją.

Ką patartumėte norintiems keisti savo šalies požiūrį pasaulyje vykstančius procesus? Kaip nesileisti apgaudinėjamam ir mulkinamam?

Keliaudamas po pasaulį (ką tik grįžau iš Indijos ir Tibeto, keliavau po Pietų Ameriką) stebėjausi, kad daugybėje šalių net gana neraštingi žmonės nepasitiki ir įtariai žvelgia į savo valdžią. Jie tiki, kad korupcija klesti aukščiausiame lygmenyje ir kad mūsų valdžia taip pat korumpuota. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie taip dažnai savo valdžią nuverčia. Mes vadiname tokias šalis „bananinėmis respublikomis“, tačiau kai kurie perversmai buvo tikrai demokratiški.

Savo šalyje mes linkę priimti mūsų lyderių žodžius už gryną pinigą. Mums reiktų nustoti taip daryti. Mums reikia pradėti abejoti ir kelti klausimus.

Demokratijos pagrindas ir yra tas, kad žmonės gali abejoti savo lyderiais ir užduoti jiems klausimus. Baisu, kai žmonės, kurie abejoja savo valdžia, vadinami išdavikais. Todėl mums reikia nuolat abejoti bankų vadovais, valstybių ir korporacijų lyderiais. Mums reikia žvelgti giliau.


Įvertink straipsnį: 1   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851