Žydiškoji tironija

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://lt.netlog.com/JonySpaid... 2017-02-08 06:01:03, skaitė 2753, komentavo 2

Informacija, kurią nežiūrint jos klaikumo reikia žinoti kiekvienam, norinčiam gyventi žmoniškame pasaulyje.

Suprantu, kad Lietuvoje vis dar daug žmonių neskaito angliškai, todėl pasiryžau bent fragmentiškai išversti prieš tai buvusiame įraše įdėto žurnalisto Walter White Jr. daugiau kaip prieš 30 metų daryto interviu su Niujorko senatoriaus (žydo) Jacob Javits 29 metų amžiaus asistentu Harold Wallace Rosenthal. Taip ir liko paslaptimi, ar netrukus po to interviu Rozentalis žuvo, ar buvo nužudytas per Izraelio oro linijų lėktuvo užgrobimą.

Vertimas - sutrumpintas, tačiau esmės neiškreipia. Interviu pradžia nėra ypatingai intriguojanti, tačiau eigoje Rozentalis pakankamai įsismarkauja ir ima daiktus vadinti tikraisiais jų vardais. Nors pokalbis vyko daugiau kaip prieš 40 metų, jame aptariama situacija per tą laiką tik dar labiau paaštrėjo. Tai visai nesunku pajausti stebint mūsų nūdieną, kuomet net Lietuvos krašto išrinktieji klusniai, vienbalsiai ir "visuomet pasiryžusiai" vykdo bet kokius žydų interesus atstovaujančius pavedimus.

Haroldas Uolesas Rozentalis - kairėje

Atkreipiu dėmesį, kad ponas Rozentalis sukosi aukščiausiuose to meto JAV vyriausybės sluoksniuose, todėl jo komentarų ir išvadų laikyti vien „sąmokslo teoretikų“ svaičiojimu būtų kvaila. Be to, taip vadinamomis „sąmokslo teorijomis“ galima netikėti tik tol, kol nematai ir nejauti jų akivaizdžios išraiškos kasdienybės praktikoje.

Po tokios informacijos, po to, ką pasauliui savo "Ekonominio žudiko išpažintyje" atskleidė Džonas Perkinsas, žmonės, abejojantys "sąmokslo teorijomis" (suprantama, jų tarpe tikrai yra ir specialiai dėl diskreditacijos skleidžiamų absoliučių nesąmonių) turėtų rimtai susirūpinti dėl savo nuovokos sveikumo.

Tekstas šiurpus. Silpnos nervų sistemos katalikams skaityti nepatariu, - geriau toliau ramiai sau gyvenkite savo "jaukioje" matricoje.
---

Įžanga

Ponas Rozentalis, įtakingas ir puikiai žydiškus metodus išmanantis žydas, aktyviai dalyvavęs vyriausybės Vašingtone veikloje, papasakojo apie žydų prisidėjimą prie visų nūdienos pasaulio problemų ir apie jų priežastis.

Rozentalis, paviešinęs kai kuriuos „vidinio, nematomo žydijos pasaulio“ aspektus, atskleidė žydų veiklos taktiką ir strategiją slaptai užvaldant visas mūsų gyvenimo sferas ir sukuriant realią, tačiau nematomą tironiją. Tačiau kaip jiems, menkai grupelei žmonių, pavyko tai padaryti? Rozentalis, ne be paniekos ir begalinio susireikšminimo, konfidencialiame interviu mielai tai papasakoja, - „stebuklas, kad amerikiečiai lig šiol nesukilo ir neišvijo visų žydų iš šios šalies“.

Patvirtinęs žydų dominavimą visose svarbiausiose nacionalinėse programose, Rozentalis pareiškė: „Mes, žydai, vis negalime atsistebėti, kaip lengvai Amerikos krikščionys įkliuvo į mūsų pinkles. Kol naivūs amerikiečiai laukė, kada Chruščiovas juos palaidos, mes išmokėme juos paklusti visiems mūsų reikalavimams“.

Paklaustas, kaip ištisa nacija to nė nesuprasdama sugebėjo „pakliūti į spąstus“, Rozentalis šią pergalę paaiškino absoliučia žiniasklaidos kontrole. Jis pasipūtusiai pareiškė, kad žydai kontroliuoja absoliučiai visą žiniasklaidą. Anot jo, jei tik koks nors laikraštis išdrįsdavo parodyti nenuolankumą platinti kontroliuojamas žinias, jis tuojau pat būdavo parklupdomas atitraukus iš jo praktiškai visą reklamą, o jei ir tai nepadėdavo - nutraukus gamybos priemonių tiekimą. „Tai - labai paprastas reikalas“, pabrėžė Rozentalis.

Paklaustas apie aukščiausius šalies politikus, jis pasakė, kad per paskutinius tris dešimtmečius nei vienas veikėjas nepakilo į politinį elitą be žydų pritarimo. „Amerikiečiai nebeturėjo galimybės pasirinkti prezidentą nuo 1932 metų; visi prezidentai nuo Ruzvelto laikų buvo mūsų žmonės“. Paklaustas „o kaip dėl George Wallace?“, Rosentalis nusišypsojęs pasiūlė atkreipti dėmesį, kur ponas Wallace yra šiandien.

Vos paminėjus JAV užsienio politiką, pašnekovas paniekos ir pašaipos kupinu tonu pareiškė, jog amerikiečiai yra per daug kvaili, kad galėtų ką nors suprasti Kisindžerio užsienio politikoje. „Ji ištisai yra vien tik sionistiškai-komunistiška... Mes, žydai, pateikiame Amerikos žmonėms vieną problemą po kitos. Tuomet paremiame abi puses, sukeldami sumaištį, ir, kol amerikiečių akys nukreiptos į tas problemas, jie paprasčiausiai nebesugeba pažvelgti, kas už viso to slepiasi. Mes, žydai, žaidžiame su amerikiečiais kaip katė su pele“.

Žydai kiršina visas etnines grupes viena prieš kitą. „Kad mes pasiektume pasaulinę pergalę, bus pralietas masių kraujas“, šaltai pasakė ponas Rozentalis. Prasišnekėjus su juo keletą valandų, apėmė neadekvatumo jausmas. Nejaugi tikrai įmanoma, kad kažkokia grupė „žmonių“ galėtų būti tokios išdavikiškos dvasios, tokia piktavalė? Tačiau išgirsti žodžiai ir akis badančios akivaizdybės tai tik patvirtina.

Kartais pono Rozentalio žiaurumas tiesiog būdavo kupinas pagiežos, kaip jis juos pavadino, bukiems krikščionims arba „gojams“. Mane tai stebino, nes mūsų kalboje nėra žodžio „goy“ (nors žydai tvirtina, kad šis žodis reiškia „tauta“, jie jį naudoja ir kaip paniekinantį epitetą „galvijas“), ir jis tai žinojo.

„...naivūs Vašingtono politikai yra visiški lengvatikiai. Dauguma jų nėra labai protingi, todėl žydų lobistai seniausiai atidirbo jų įtakojimo praktiką ir taip, kad dabar bet kokios blauzdos yra per skystos tai pakeisti.“

„Kristaus laikais žydai siekė materialios ir žemiškos karalystės, o Jėzus jiems vietoje to pasiūlė dvasinę karalystę. Nepatikėję tokia nesąmone, jie atstūmė ir nukryžiavo Jėzų... Ir jūs taip būtumėte padarę bet kam, kas tik būtų pasiryžęs taip su jumis pasielgti... Jis buvo toks pat žmogus, vaikščiojęs žeme kaip ir kiekvienas, o mitas apie prisikėlimą iš mirusiųjų, kad pasirodyti vėliau prieš savo mokinius, yra tiesiog sušikta nesąmonė... Žydai, išvarę arabus iš Palestinos, padarė tai, kad paneigtų Kristaus dvasinės karalystės misiją. Matote, vietoj lyderio, kuris galėtų sukurti žydams imperiją, tokie kaip jūs išskyrėte iš žydų taikų pamokslautojėlį, pavadintą Kristumi, siūliusiam vietoje „akis už akį“ atkišti kitą skruostą. Kas per nesąmonė! Mes statome, o iš esmės jau esame pastatę žemišką imperiją be panašaus tik nusivylimą keliančio Mesijo“.

Paklaustas, kodėl žydai taip dažnai naudoja triuką pasikeisti pavardę, Rozentalis atsakė: „Žydai yra patys protingiausi pasaulio žmonės, todėl, jei jie gali išlošti iš vardo pakeitimo, jei taip ir padaro... Įsimaišę į jūsų visuomenę, kuri yra pakankamai korumpuota, jie pelnosi, o kvaili gojai (galvijai) nė neįtaria, kad tie žydai su nežydiškais vardais yra žydai. Bet galite nebesirūpinti, nes artimoje ateityje JAV nebeliks prezidentinės valdžios. Neregima vyriausybė įgauna vis daugiau galių šioje plotmėje.“

Net „... Rusijoje yra dvi vyriausybės - viena matoma, kita - neregima“. Regimoji sudaryta iš įvairių tautybių žmonių, o neregimoji - tik iš žydų. Galingoji sovietinė slaptoji policija priima įsakymus iš neregimosios vyriausybės. Rusijoje yra apie 6 ar 7 milijonus komunistų, 50 % iš jų - žydai, likę 50% - vietiniai, tačiau jais partijoje nėra pasitikima. Žydai komunistai pasitiki vienas kitu, o likę tik šnipinėja tarpusavyje. Maždaug kas 5-6 metus slaptoji žydų taryba paskelbia partijos valymą ir didelė dalis partiečių ne žydų likviduojama, todėl kad jie ima per daug suvokti apie neregimąją vyriausybę. Rusų komunistai turi slaptąjį ordiną, susidedantį vien iš žydų, kuris valdo visus matomosios vyriausybės sprendimus. Būtent šis ordinas slapta perkėlė komunizmo centrą į Tel Avivą, iš kurio šiandien ir randasi visos instrukcijos ir paliepimai.“

Paklaustas, ar JAV vyriausybė ir Jungtinės Tautos tai žino, Rozentalis atsakė: „Jungtinės Tautos yra niekas kitas, kaip apsauginiai vartai į milžinišką raudonojo pasaulio koncentracijos stovyklą. Mes praktiškai kontroliuojame Jungtines Tautas.“

Pasiteiravus, kodėl komunistai sunaikino viduriniąją klasę ir išsimokslinusius žmones ir ištisas jų šeimas, Rozentalis atsakė: „tokia nustatyta taisyklė - sunaikinti visus prieš tai egzistavusios vyriausybės narius, jų gimines ir artimuosius, kurie yra ne žydai. Mes sunaikiname visus policijos, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės vadovus, kurie nėra žydai. Matote, mes puikiausiai suprantame, kad vos tik kokia vyriausybė pradės ieškoti savo šalyje komunistų, ji iš esmės bandys atskleisti žydus jų teritorijoje. Mūsų taip neišdursi. Nematomi komunistinių šalių vadovai kontroliuoja pasaulinę propagandos mašiną, veikiančią ir laisvose šalyse. Mes kontroliuojame visą žiniasklaidą, laikraščius, žurnalus, radiją ir televiziją. Net jūsų muziką. Mes cenzūruojame jūsų dainas gerokai dar iki jų išleidimo publikai. Neilgai trukus mes visiškai kontroliuosime jūsų mąstymą.“

„Valstijose bus sukelta klasių kova ir daug žmonių bus likviduota. Jūs, be jokios abejonės, būsite jų tarpe. O žydams nieko nebus. Aš nesigiriu. Tiesiog atskleidžiu jums faktus. Jums, krikščionybės pasekėjams, jau per vėlu statyti gynybines užtvaras, - tas laikas jau seniai negrįžtamai praėjo. Labai, labai seniai mes privalėjome tapti agresoriais. Tai - be jokios abejonės yra viena iš didingiausių mūsų gyvenimo paskirčių. Mes esame agresoriai!“

Po mano pastabos, kad po ilgų judaizmo tyrinėjimų aš priėjau išvados, jog jų tikėjime nėra moralės, jis atrėžė: „Pinigai yra daug svarbesni už moralę. Su jais mes galime pasiekti viską. Mūsų žmonės tai nuolat įrodinėja Izraelyje, kurio jėga glūdi pastoviame pasiruošime karui. Izraelis šiandien gali laimėti bet kokiame susidūrime. Kibucuose išauklėti intelektualiniai elementai šią mažą šalelę pavers Vidurio Rytų stebuklų šalimi, kuri galiausiai taps pasaulio vyriausybės centrine būstine.“ (Talmudinis judaizmas yra žydų pasaulio kontrolės ir vergijos religija).

Toliau mes palietėme Votergeito tragediją ir korupciją visuose vyriausybės lygmenyse. Aš garsiai pagalvojau, kad gal būt situacija pagerėtų, jei valdžia būtų atviresnė žmonėms. Ponas Rozentalis atsakė: „Kokia prasmė? Ką ta visuomenė nusimano apie vyriausybės veiklą? Didžioji dauguma - šiknagalviai. Arkliški šiknagalviai.“ Paklaustas, ar galima jį taip pacituoti, jis atrėžė: „man nerūpi, ką tu darysi, - kaip jau sakiau, labai mažai žmonių išdrįstų viešai apie tai kalbėti... Jūs, žmonės, neturit drąsos prabilti. Mes nustatome jūsų galvoseną, mes net įdiegėme jumyse „kaltės kompleksą“, priversdami jus bijoti atvirai kritikuoti žydus.“

Paklaustas, kaip žydai taip lengvai sugebėjo pritapti kitose tautose, jis atsakė pakankamai išsamiai: „Dar labai seniai, trokšdami užsikariauti deramą vietą pasaulyje, žydai ėmė ieškoti būdų, kaip nukreipti kitų dėmesį nuo rasinio žydų pranašumo aspekto. Kas galėtų kelti mažiau įtarinėjimų ir būti labiau efektyvu už religinės bendruomenės idėjos panaudojimą? Mes buvome priversti pasiskolinti šią idėją iš arijų. Mes, žydai, niekuomet neturėjome jokių religinių įstaigų, kurios būtų išsirutuliojusios iš mūsų sąmonės, nes mums iš viso nebūdingas joks idealizmas. Tai reiškia, kad tikėjimas bet kuo, išeinančiu už šios žemiškosios egzistencijos ribų, mums yra svetimas. Dalykas tas, kad Talmude iš viso nedėstomi jokie principai, paruošiantys individą kokiems nors gyvenimams po mirties, bet akcentuoja prabangaus gyvenimo čia ir dabar taisykles... Mūsų mokymas nesiterlioja su moralinėmis problemomis, jis pabrėžia, kaip viską ‚gauti‘ . // Net pats krikščionybės pradininkas prieš 2000 metų neslėpė tokio žydų įvertinimo ir kad jis nebuvo vienas iš mūsų. Kai jis suvokė būtinybę, jis bandė mus išmesti iš dievo šventovės, nes tuomet, kaip ir visada, mes naudojomės religija stumti mūsų komercinius interesus. Tačiau tais laikais mes tiesiog prisegėme jį prie kryžiaus dėl tokios jo nuostatos mūsų atžvilgiu.“

Mums pavyks išgyventi kitų tautų tarpe lig tol, kol mums pavyks jas įtikinti, kad žydai yra ne išskirtiniai žmonės, bet religinio tikėjimo atstovai, sudarantys, nors ir keistoką, tačiau religinę bendruomenę. Bet iš esmės tai yra viena pagrindinių mūsų apgavysčių.“

Pagrindinės žydų išgalvotos melagystės yra:

1. Žydai yra izraelitai, todėl jie Dievo išrinktieji;
2. Jėzus Kristus buvo žydas;
3. Kad 6 milijonai žydų žuvo per antrąjį pasaulinį karą;
4. Kad visos rasės yra lygios, visi yra broliai;
5. Kad žydai tėra tik religinė bendruomenė.

Mums privalu nuslėpti savo ypatingą charakterį ir gyvenimo būdą, jei norime ir toliau parazituoti tarp tautų. Mūsų sėkmė jau siekia taip toli, kad dauguma tiki, jog jų tarpo žydai yra tikri prancūzai (Nikolia Sarkozi, pvz., yra žydas), anglai, italai ar vokiečiai, „netyčia“ priklausantys kitai nei tose šalyse dominuojanti religinei denominacijai. Ypatingai lengva savo apgaules įdiegti su valdžia ir valdymu susijusiuose sluoksniuose, kurių oficialūs atstovai teturi tik labai menką istorinį pajautimą. Nes net vieno žvilgsnio į mūsų valdomą žiniasklaidą bent menkiausią nuovoką turinčiam žmogui pakanka, kad suvokti, jog viskas yra priešingai.

Paklaustas, kokiais būdais žydams pavyko įgyti tokią įtaką visame kame, ponas Rozentalis atsakė: „Mūsų įtaka buvo pasiekta per nacionalinių monetarinių sistemų valdymą. Mes esame posakio „Pinigai yra valdžia“ autoriai. Mes visose šalyse siekiame, kad būtų įsteigtas privatus nacionalinis bakas. Pavyzdžiui Federalinė Rezervų Sistema (JAV centrinio banko atitikmuo) priklauso mums, nors pats pavadinimas reikštų, kad tai - lyg ir valstybinė organizacija. Tačiau nuo pat šios sistemos sukūrimo ji buvo numatyta kaip būdas, konfiskuoti visą auksą ir sidabrą, pakeičiant juos beverčiais nebeišperkamaisiais popierėliais. Mums pavyko tai padaryti.“

Paklaustas, ką reiškia ‚nebeišperkamaisiais‘, Rozentalis atsakė: „Iki 1968 metų patiklus gojus galėjo atnešti vieną Federalinio Rezervo dolerį į bet kurį banką ir iškeisti jį į sidabrinio dolerio monetą, išlietą iš 412,5 granų (1 granas - apie 65 mg) 90 procentų sidabro. Iki pat 1933 metų dolerį buvo galima iškeisti į 25,8 granų 90 procentų aukso. Šiandien gojams mes teduodame tik beverčius popierėlius arba vario žetonėlius, bet nebe jų auksą ar sidabrą. Vien tik dar daugiau popieriaus. Per šiuos popierinius triukus mes pasakiškai pralobome. Toks mūsų metodas, kuriuo mes surenkame visą auksą mainais už popierių. /.../ Pinigų galia buvo esminis dalykas mūsų pasaulio užkariavimo plane per propagandą. /.../ užvaldę bankinę sistemą, mes ėmėme kontroliuoti korporacinį kapitalą. Per tai mes perėmėme totalią kino industrijos, radijo tinklų ir televizijos kontrolę. Leidybinės industrijos kontrolė jau buvo mūsų rankose. Tačiau gardžiausią grietinėlę nugriebėme, perėmę visos mokyklinės medžiagos leidybą. Išvardintomis priemonėmis mes jau galėjome bet kaip minkyti viešąją nuomonę. Žmonės dabar - tik kvailos kiaulės, kriuksinčios pagal mūsų dūdelę, nesvarbu, ar ji grotų teisybę, ar gryniausią melą. /.../ Užvaldę šou verslą, mes tapome valdovais, o žmonės - vergais. O kad jie kasdienybės spaudžiami kada nors nepratrūktų, mes išradome momentinio pasitenkinimo vožtuvą - televizija ir kino pramonė puikiausiai atlieka trumpalaikio nuraminimo ir palinksminimo funkciją. Jose visuomet viskas nukreipta į jautrių žmogaus emocijų pakutenimą, tačiau niekuomet į loginį mąstymą. Per šį triuką žmonės dabar užprogramuoti reaguoti taip, kaip jiems liepia mūsų diktatas, o ne jų protas. /.../ Mes iškastravome visuomenę gąsdinimais ir baime. Dabar joje vyriškumas egzistuoja tik kombinacijoje su sumoterintu įvaizdžiu. Pasidarę tokiais belyčiais, žmonės tampa nuolankūs ir lengvai valdomi. Kaip ir visų kastratų gamtoje, jų mintys dabar nebesiekia nei ateities, nei jų pačių gerovės, - tik su momentiniais vargeliais ir sekančiu pavalgymu. “

„Taipogi mums pavyko padalinti visuomenę, supjudžius darbininkus ir tarnautojus su vadyba. Tai - ko gero viena esminių mūsų įžvalgų, nes realybėje tai yra trikampis, kurio regimi tėra du kampai. Šiuolaikinėje pramonėje, kurioje egzistuoja mūsų valdomas kapitalas, būtent jis yra šio trikampio viršūnė. O vadyba ir darbas yra du vienas prieš kitą esantys trikampio pagrindo kampai. Pastoviai nustatyti vienas prieš kitą, jie niekaip nesugeba pakelti galvų į jų problemų priežastį. Vadyba yra priversta pastoviai kelti prekių kainas, nes mes pastoviai keliame kapitalo kainą. Darbas priverstas reikalauti didesnio atlyginimo, o vadyba - vėl kelti kainas, taip sukuriant užburtą ratą. Mums niekas neprikiša atsakomybės už infliaciją, nes konfliktas tarp darbuotojų ir darbdavių toks rimtas, kad nei vieni, nei kiti neturi laiko stebėti mūsų veiksmų. Juk kaip tik mūsų keliama kapitalo kaina ir lemia infliaciją. Nors mes - nei darbdaviai, nei juolab darbininkai, mes esame tie, kurie nusigriebia riebiausią pelną. Per manipuliacijas pinigais, kapitalas, kurį mes skoliname verslui, mums nieko nekainuoja. Per buhalterinius įrašus mes tiesiog sukuriame naujo kredito įrašą. Taigi, mes - galingesni už Dievą, nes sugebėjome sukurti visą mūsų turtą iš nieko.

Jūs atrodote šokiruotas. Nereikia. Tai tiesa, - mes praktiškai darome daugiau, nei Dievas. Su šiuo tariamu kapitalu mes padarome verslą, darbdavius ir darbuotojus mūsų skolininkais, kurių skola tik nuosekliai auga ir niekada nedings. Per šį vis didėjantį įsiskolinimą, mes taip supjudėme darbdavius ir darbuotojus, kad jie jau niekuomet nesusijungs kovoje prieš mus už nuo skolų laisvos pramonės utopiją.“

„Mes taipogi kontroliuojame religiją, kurios išmokstama per mūsų kontroliuojamą žiniasklaidą. Juk dauguma mūsų rabinų yra profesoriai tariamai krikščioniškose dvasinėse seminarijose. Mes niekaip negalime atsistebėti krikščionių kvailumu, priimant mūsų mokymą ir platinant jį jau kaip jų pačių. Judaizmas yra ne vien tik sinagogų mokymas, bet ir visų krikščioniškųjų Amerikos bažnyčių. Per propagandą, bažnyčia yra tapusi vienu iš aršiausių mūsų palaikytojų ir gynėjų. Ji išskyrė mums specialią vietą visuomenėje, ji skatina tikėti, kad mes - ‚dievo išrinktieji‘, o jūs - visi likę.“

„Tie bažnyčios užhipnotizuoti tarnai gina mus iki tokio lygio, kad pasiruošę sunaikinti savo pačių kultūrą. /.../ Ši tiesa turėtų būti akivaizdi net bet kuriam bukagalviui, blaiviai pažiūrėjusiam į istoriją, kuri rodo, kad visi baltųjų karai prieš baltuosius buvo sukelti tik dėl to, kad mes išlaikytume kontrolę. Mes kontroliavome Angliją per Revoliucijos karą, Šiaurę per Pilietinį karą, Angliją ir Ameriką Pirmojo ir Antrojo Pasaulinio Karo metais. Per mūsų įtaką religijai mes privertėme neišmanėlius krikščionis kautis vieni prieš kitus kare, kuris nuskurdino abi puses, o mus - pasakiškai praturtino ne tik finansiškai, bet ir politiškai. Visada, kuomet ima ryškėti tiesa apie mus, mes sutelkiame mūsų nesusigaudančias krikščioniškąsias pajėgas, kurios mūsų nurodymu gali pradėt naikinti net savo pačių šeimas.“

„Tai jūsų sakyklų papūgėlės liaupsina mūsų geradėjiškumą už paskolas jūsų šventovių statybai, niekuomet nepagalvodami, kad jų pačių šventoji knyga smerkia bet kokį lupikavimą. Jie noriausiai moka mums kosmines palūkanas. Tokiu pat būdu jie atvedė savo parapijas į mūsų rankas. Politiškai jie laimina demokratiją nė nepagalvodami, kad būtent per demokratiją mes užvaldėme visas nacijas."

„Kadangi mes netikime į gyvenimą po mirties, visos mūsų pastangos nukreiptos į "dabar". Mes nesame tokie kvaili kaip jūs ir niekad nepriimsime pasiaukojimo ideologijos. Tuo tarpu, kai jūs gyvensite ir mirsite dėl visuomeninės gerovės, mes gyvensime ir mirsime tik dėl savęs. Pasiaukojimo idėja žydams yra atgrasi. Ji atgrasi man. Jokia priežastis nėra verta pasiaukojimo, nes mirtis yra pabaiga. Kaip ta vilkų gauja, susivienijusi užpulti grobį, bet išsibarstanti, kai visų pilvai pilni, mes susivienijame pavojaus akivaizdoje ne tam, kad išsaugoti mūsų bendruomenę, bet kad išsaugotume savo kailį.

Tokia nuostata persisunkusi visa mūsų būtis ir filosofija. Mes nesame kūrėjai, nes kūrimas būtų naudingas kitiems. Mes esame ‚rinkėjai‘. Mes niekuomet neduodame, tik imame. Mes niekuomet nedirbame, tik naudojamės kitų darbo vaisiais. Mes nekuriame, bet konfiskuojame. Mes - ne gamintojai, mes - parazitai.

„Mes kūniškai galime gyventi bet kokioje visuomenėje, tačiau niekuomet nebūname dvasiškai jose“.

„Dar visai neseniai pasididžiavimas savo amatu buvo svarbiau už siekį pralobti. Be mes pavergėme visuomenę per mūsų pinigus, privertę ją tų pinigų siekti. Mes pervertėme žmones į mūsų įgijimo ir gavimo filosofiją tam, kad jie niekuomet negalėtų pasitenkinti. O nepatenkinti žmonės yra tie pėstininkai mūsų pasaulio užvaldymo žaidime. Todėl jie visuomet kažko siekia, bet niekuomet negalės atrasti pasitenkinimo. Tą patį momentą, kai tik pradedate ieškoti pasitenkinimo išorėje, tampate nuolankiausiais mūsų vergais.“