Kreiva feminizmo prizmė (0)

Anonimusas
+ 2 - 0
Autorius: A. Nikonovas
Šaltinis: http://versijos.lt/kreiva-femi...
7533-01-12 (2015 m.), skaitė 4172
0

Kreiva-feminizmo-prizmė-700x637.jpg

1997 metais Anglijoje, pereinant gatvę buvo mirtinai suvažinėti ar sužeisti 4132 vaikai, iš jų 2460 berniukų ir 1672 mergaitės. Berniukų 788 daugiau. Nes berniukai ir vyrai dažniau linkę rizikuoti, pasikliauti, kad gal pavyks. Be to, jie nekantresni. Skirtingai nei moterys, kurios žymiai atsargesnės. Tačiau toks paprastas paaiškinimas tikriausiai nepatenkins feminisčių. Jos užgiedos ką nors iš savo repertuaro – apie genderinius stereotipus.

Manau, visiems, išskyrus pasiutusias, suprantama, kad kuomet aš rašau „moterys“, tai neturiu galvoje „visų moterų“. Ir jeigu feministės supranta žodį „moterys“ ne kaip „įprastos moterys“, bet kaip „visos moterys, įskaitant feministes“, tai čia jau jų asmeninės problemos.

Mes gyvename statistiniame, iš esmės kvantiniame pasaulyje, kuriame visuomet esama išimčių. Dėl to būtinai atsiras kažkoks procentas moterų su vyriškomis elgesio reakcijomis. Būtent jos ir sudaro tuos 6-10% moterų mokslininkių, ministrių, poečių, kurias mes žinome. Tai viso labo nukrypimas. Toks pats, kaip įgimtas homoseksualizmas. Dažniausiai būtent šios nukrypėlės ir papildo feminisčių gretas. Jos nepastebi savo nukrypimų ir sprendžia apie visas moteris pagal save, todėl vertina moterų negausumą valdžios aparatuose kaip engimą.

O iš tikrųjų problema glūdi ne subjekto išorėje, bet jo viduje.

Kai sakau, kad nėra moterų matematikių, tai nereiškia, kad jų absoliučiai nėra, nes nieko absoliutaus mūsų pasaulyje nebūna. Tai viso labo reiškia, kad moterų matematikių procentas nepaprastai mažas. Atminkite: aš niekad neapibendrinu, visada kalbu tik apie vidutines reikšmes. Vidutiniškai moterys blogiau gaudosi matematikoje.vidutiniškai vyrai mažiau emocionalūs už moteris. Vidutiniškai moterys prasčiau orientuojasi žemėlapiuose ir formulėse. Vidutiniškai moterys patiklesnės ir labiau linkusios į haliucinacijas.

Viena pakankamai savimi pasitikinti vidutinė dama papasakojo man tokią istoriją. Ji nuėjo treniruotis imtynių. Ir turbūt pasirodė talentinga, nes viskas jai labai puikiai gaudavosi – smūgiai, metimai, pakirtimai. Moterų grupėje… O paskui pasitreniravimui jai davė vidutinį vyriškį. Negalima pasakyti, kad gigantą. Ir negalima pasakyti, kad jis priešinosi. Tiksliau jis nesipriešino visai. Tiesiog stovėjo. O ji bandė jį pakirsti.

- Štai tada aš ir supratau visą kvietimų moterims užsiimti savigyna tuštumą. – pasakojo jinai man. – Mokykis, nesimokęs – ta pati velniava. Kam reikia – išprievartaus. Aš irgi mokiausi. Neblogai pakirsdavau savo partneres. O kai atėjo laikas su vyru pabandyti… Jo plaukuotos galūnės kažkodėl visai nenorėjo būti pakertamos. Jo kūnas nenorėjo kristi, kai mėginau atlikti metimą ar smūgį. Aš smūgiavau ir stumdžiau tą kūną tarsi knygų spintą. O vyras buvo ne ką galingesnis už mane, tiesiog truputį aukštesnis ir stambesnis. Jis stengėsi manęs smarkiai nestumdyti. Bet aš staiga pagalvojau, kad jeigu jis puse jėgos įvažiuos man kumščiu į fizionomiją, tai man teks šliaužioti grindimis ir rankioti dantis.

Ir išties – moteriai mažai naudos iš kovinių menų, skirtų gynybai nuo prievartautojo: vidutinis vyras lengvai susidoros su vidutine moterimi. Praktika rodo, kad net netreniruotas vidutinis vyras susidoroja su vidutiniškai treniruota sportininke. Ir geriau jo nenervinti, nes bus dar blogiau.

Taupydamas vietą ir laiką, žodį „vidutinis“ aš praleisiu. Mano pasakymą :moterys“ visada reikia suprasti kaip „90% moterų“.

Pseudomokslingos tetulės, rašančios kvazimokslines knygeles apie genderinę psichologiją, stengiasi rasti diskriminaciją viskame. Kaip jums, pavyzdžiui, tokia citata: „Atgimimo epochoje požiūris į darbą pasikeitė: jis įgavo religinę etinę vertę, tingėjimas pradėtas laikyti yda, o profesionali kompetencija – privalumu. Pradėta pabrėžti šeimyninio gyvenimo ir vaikų auklėjimo vertingumas ir svarba. Taip formavosi darbo ir atskirų užsiėmimų prestižas ir vėliau tai privedė prie lytinės diskriminacijos: vieni užsiėmimai imti laikyti vyriškais, kiti – moteriškais…“

Perskaitykite citatą porą kartų. Arba tris kartus. Jūs supratote, iš kur ir kodėl čia atsirado žodis „diskriminacija“? Aš irgi. Kodėl padidėjus šeimyninio gyvenimo (moteriška veiklos sfera) vertingumui šeimyninis darbas staiga paskelbiamas diskriminuojančiu? Kodėl apskritai autorė laiko darbų skirstymą į vyriškus ir moteriškus, diskriminacija? Gal mokyta tetulė tiesiog žodžius supainiojo – diskriminaciją su specializacija? Juk darbo pasiskirstymas – tai specializacija. Tekintojas – tekina. Frezuotojas – frezuoja. Kur čia diskriminacija? Tačiau feministė autorė linkusi sukeisti sąvokas. Tai jai politiškai naudinga, juk ji – feministė. O gal autorė tusi galvoje, kad nors ir išaugo šeimyninio darbo reikšmė, jis vis dar liko mažiau prestižinis už, tarkim, karvedžio darbą? Ir čia, tipo, diskriminacija… Bet netgi grynai vyriškos profesijos skiriasi viena nuo kitos prestižu. Vyriška karaliaus profesija gerokai labiau prestižinė už vyrišką tualetų valytojų profesiją. Čia irgi diskriminacija? Kas diskriminuojamas ir pagal kokius kriterijus?

Arba štai įdomi tos pačios autorės išvada. Ji duoda nuorodą į kažkokio Cujaus ir Huteko tyrimus, kurie tyrinėjo vyrų menedžerių ir moterų menedžerių efektyvumą ir atrado, kad „vyrai pademonstravo pranašumą pagal objektyvias charakteristikas“. O moterys pademonstravo pranašumą pagal „subjektyvias charakteristikas“, o būtent asmeniniu pasitenkinimu savo pasisekimais: moterys geriau save vertino ir dėl to jų širdyse viešpatavo pasitenkinimas. Atspėkit, kokią išvadą iš šio tyrimo padarė feministė Bendas? O štai kokią: „Moterys nenusileidžia vyrams vadybinės veiklos sėkmingumu“. Kitaip sakant, sėkmingai tu dirbi, ar tau tai tik vaidenasi – tas pats galas.

Dar vienas feminisčių koziris, įrodantis patriarchato engiamą prigimtį – švietimas. Rašo ta pati „mokslininkė“: XVI amžiuje Europos kaimuose moterys buvo visiškai beraštės, o raštingų vyrų skaičius sudarė 3%… XVII amžiuje Prancūzijoje raštingi buvo pusė vyrų ir ketvirtadalis moterų…“ Atvirai kalbant, net neįtariau, kad tarp prancūzių tais laikais buvo toks aukštas raštingumo lygis. Ir kaip tai gali pasitarnauti diskriminacijos įrodymui, nors užmuškit, nesuprantu. Esmė ta, kad ir toks moterų raštingumas buvo per didelis! Juk raštingumas – tai ne šokoladinis medalis, skirtas visiems, kas gerai elgiasi. Raštingumas – tai įrankis. Ir jeigu įrankis nereikalingas, tai kam jį dalinti – dar sulaužys… Kam moterims kalavijas? Kam vyrui keptuvė? Kam mechanikui auksinis veržliaraktis?

Jeigu neraštinga moteris susidoroja su darbu virtuvėje ne blogiau už raštingą, tai kam ją mokyti? Jeigu vyras puodžius puikiausiai lipdo puodus, nemokėdamas skaityti, tai kam jam raštingumas? Tuometinė visuomenė negalėjo sau leisti tokios prabangos. Tai skurdo, bet ne diskriminacijos požymis. Vėl mokslinga tetulė supainiojo sąvokas.

Bet juokingiausia, kai mokytos feministės aptinka moterų diskriminaciją ten, kur moterų padėtis geresnė už vyrų. Pavyzdžiui, tirdami vyrų ir moterų maitinimosi įpročius, mokslininkai atkreipė dėmesį, kad vyrai labiau vertina riebų ir sotų maistą. Dėl to jie dažniau serga, dėl to turi problemų su širdimi ir kraujotaka… Fenomeną paaiškinti galima labai paprastai – tam, kad daug bėgioja, reikia daugia kalorijų, štai ir viskas. Tačiau feministės daro iš to visai kitą išvadą: „Net tokioje srityje kaip maitinimasis, susijęs su fiziologija, visuomenė kišasi ir diegia genderinius stereotipus, darančius įtaką elgesiui.“

- Bet juk dabar vyrai nelaksto paskui mamutus, o ant sofos drybso, kol žmona kankinasi virtuvėje! Bet vis tiek ryja riebalus! Tai stereotipas! – gali paprieštarauti kokia nors užkietėjusi Vasiliauskaitė. O prie ko čia sofa, vaikuti? Tanką galima pastatyti ant postamento kaip paminklą, bet jo vidinė esmė nuo to nepasikeis. Jis kaip buvo kovinė mašina, taip ir liko – tik truputį nuo lietaus parūdys. Socialinė evoliucija vyksta žymiai greičiau už biologinę. Kol žmonės švaistėsi akmeniniais įrankiais ir gyveno urvuose, natūrali atranka nespėjo žengti paskui socialumą. Būtent tada mes biologiškai galutinai ir susiformavome kaip rūšis. Nuo to laiko visuomenė smarkiai pasikeitė – atsirado sofos. Tačiau biologinė mašina išliko tokia pati. Dėl to, kad ji drybso ant sofos, ji nenustojo būti kovine mašina.

Genderinių „tyrinėtojų“ bėda ta, kad jos amžinai painioja pasekmę su priežastimi. Štai tarkim, Š. Bern (nežinau, vyras ar moteris, bet sprendžiant pagal logikos trūkumą – moteris) – knygos apie genderinę psichologiją autorius/ė rašo apie tokią siaubingą seksizmo rūšį kaip feisizmas. Klaikusis feisizmas pasireiškia tuo, kad moterys ir vyrai yra skirtingai rodomi per televizorių. Rodant vyrus, dažniau demonstruojamas veidas ir galva, o rodant moteris – figūra. Būtent todėl, pagal autorių/ę, vyrai suvokiami kaip intelektualūs sutvėrimai (galva kadre), o moterys – kaip seksualūs (kūnas).

Jums reikia paaiškinti, kodėl tokias išvadas darantis žmogus yra kvailas? Jeigu reikia, paaiškinsiu, nors kiek ir nusivilsiu skaitytojo protu. Teisingas atsakymas: moterys ne todėl laikomos seksualiniu objektu, kad jas TV ekrane dažniau demonstruoja visu ūgiu, o visiškai atvirkščiai – jas parodo visu ūgiu todėl, kad moterys seksualios. Ir čia jau nieko nepadarysi: seksualios jos, nors tu ką! Būtent moterys seksualios. Ne taburetės. Ne begemotai. Ne savaitės dienos… Vadinasi, ne todėl vyrai laikomi intelektualiais, kad rodomos jų galvos, bet būtent dėl to jų galvas rodo, kad jie išties yra intelektualūs.

Bet kokia natūrali priežastis, paaiškinanti bet kokį fenomeną turi iškilti pirmoji tyrinėtojo galvoje. Jeigu tik tas tyrinėtojas – ne feministas. Nes feministės gyvenimą ir eksperimentą stengiasi pritempti prie teorijos. Jos teigia, kad moteris yra absoliučiai lygi vyrui savo psichologinėmis charakteristikomis ir elgesio reakcijomis. Ir viską, kas šiam postulatui prieštarauja, griežčiausiai atmeta. Viskas pas jas apverčiama aukštyn kojomis.

Pavyzdžiui, yra žinoma, kad moterys dažniau kreipiasi į gydytojus. Ar tai dėl to, kad sveikata pas jas silpnesnė, ar tai dėl didesnio atsargumo. O štai kaip šį faktą aiškina feministės: „Tai susiję su paplitusiu stereotipu, kad moterys labiau linkusios vaikščioti pas daktarus, – galbūt dėl savo didesnio pasidavimo įtaigai ar dėl ištikimybės socialinėms normoms“. Kitaip sakant, ne todėl atsirado stereotipas, kad moterys pas daktarus dažniau laksto, o priešingai – moterys dažniau laksto, nes egzistuoja toks stereotipas. Ir iš kur gi jis atsirado, šitas nelemtas stereotipas?!

Štai jums puikus pavyzdėlis to daikto, kuris liaudyje vadinamas bobiška logika. Viskas pas jas per š…, atleiskit, per feminizmo prizmę.

A. Nikonovas. „Feminizmo galas“

 

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
2   0
Komentarai: 0

Siųsti komentarą




VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI