Juozas Kuolelis. Nuo Stalino iki Gorbačiovo: kodėl žlugo TSKP? (2)

Anonimusas
+ 11 - 1
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/...
7535-02-13 (2017 m.), skaitė 2318
2

 

J. Kuolelis (gim. 1930) – vienas iš tų, kurie „neišvertė kailio“: idėjinis komunistas, LKP ant TSKP platformos vienas iš lyderių, M. Burokevičiaus bendražygis ir „demokratinės“ Lietuvos respublikos politinis kalinys, kalėdamas parašė knygą „Pro kalėjimo grotas“. Žemiau duodamoje ištraukoje – autoriaus kritiniai pamąstymai apie Tarybų Sąjungos ir TSKP žlugimą, kokių „laisvoje“ šiandienos spaudoje tikrai nepamatysite...

 

NUO STALINO IKI GORBAČIOVO: KODĖL ŽLUGO TSKP?

 
 
 
Šio rašinio pradžioje, gal prisimenate, pateikiau vaizdelį iš įvykusio 1989 metų gruodžio mėnesį neeilinio TSKP CK Plenumo, svarsčiusio klausimus ryšium su Lietuvos kompartijos XX suvažiavimo separatistiniais nutarimais. Ypač atkreiptinas dėmesys į įžymaus tarybinio rašytojo V. Karpovo ir TSKP CK generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo susidūrimų.
 
 
– Malkų neskaldysiu – nei partijoje, nei valstybėje, – tada pareiškė generalinis sekretorius. Vadinasi, neskaldykite ir jūs. Tada Gorbačiovas buvo tiesiog CK Plenumo dalyvių išprievartautas priimti nutarimų, pa–smerkusį Lietuvos separatistus bei oportunistus antisocialistinių jėgų atžvilgiu, ir parėmusį tuos, kurie stovėjo už partijos vienybę ir socialistinę pertvarkų. Jau tada matėsi, kad jis buvo su pirmaisiais. Jau tada buvo galima įžvelgti, kad jis Komunistų partijoje pavirto svetimkūniu. O dabar, – ko nusipelnėme, tą turime.
 
 
Neatsirado, deja, tada partijoje jėgų, gebėjusių ryžtingai spręsti jos generalinio sekretoriaus problemų.
 
 
Gal todėl dabartinėje situacijoje, ypač Rusijoje, o ir kitų šalių kompartijose, vėl iškeliamas Stalino vardas, kaip asmens, ryškiausiai įsiaudusio į XX amžiaus istorijų.
 
 
Sakoma, kad Stalino ir stalinizmo kritika – tai tas Trojos arklys, kuris padėjo antikomunistams išjodinti Tarybų Sąjungų, kitas Rytų Europos šalis iš socializmo. Net Čerčilis ryšium su tuo pranašavo Tarybų Sąjungos ir socializmo žlugimų. Margaret Tetčer antistalinines kampanijas yra pavadinusi „sakalų staugimu“.
 
 
Ypač pasaulį tada stulbino buvęs Stalino tarptautinis autoritetas. Štai keletas citatų iš vieno bene didžiausio Stalino priešo Jozefo Gėbelso išlikusio dienoraščio, rašyto žlungant didžiajam reichui: „Stalinas man atrodo didesnis realistas nei anglų ir amerikiečių bepročiai“, – rašė jis 1945 metų kovo 8 dienų. „Tarybų Sąjungos vadovai priklauso daug geresniems liaudies sluoksniams, nei mūsų vadai“ (kovo 16 d.). „Stalinas – realistas iki kaulų smegenų“ (kovo 22 d.). „Stalinas elgiasi su Ruzveltu ir Čerčiliu, kaip su kvailais vaikėzais“ (balandžio 4 d.).
 
 
Kai kas man gali prikišti, jei apie tai rašau, esu Stalino apologetas. Bet juk informacija turi būti įvairiapusiška, ne vien tik juodinimas ir neigiamų šios tikrai istorinės asmenybės savybių kartojimas. To daugiau nei pakanka.
 
 
Štai dar praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio įžymių pasaulio rašytojų atsiliepimai apie Staliną. 1934 metais anglų rašytojas Herbertas Uelsas, aplankęs Staliną, rašė: „Aš niekada nesutikau žmogaus labiau nuoširdaus, doro ir sąžiningo; jame nieko nėra tamsaus bei pikto ir būtent šiomis savybėmis reikia aiškinti jo didžiulę valdžią Rusijoje (...). Stalinas visiškai neturintis gudrybės ir klastos gruzinas“. Prancūzų rašytojas Anri Barbiusas 1935 metais knygoje „Stalinas“ būtent pirmasis pa–rašė, kad „Stalinas – tai Leninas šiandien. Tai geležinis žmogus. Stalinas – plienas. Pavardė teikia jam paveikslą – mokslininko galva, darbininko veidas, kareivio drabužiai“. Vokiečių rašytojas Lionas Feichtvangeris 1937 metais sausio 8 dieną ilgai kalbėjosi su Stalinu. Knygoje „Maskva, 1937 metai“ jis apie Staliną rašo su nuoširdžiu susižavėjimu. „Stalino kalbos labai plačios ir gilios, kiek primityvios; bet Maskvoje būtina kalbėti labai garsiai ir aiškiai, kad būtų suprantama net Vladivostoke. Todėl Stalinas kalba garsiai ir aiškiai, ir kiekvienas supranta jo žodžius, kiekvienas džiaugiasi jais ir jo kalbos sukelia artumo jausmą tarp liaudies, kuri jų klausosi, ir žmogaus, kurias jis sako. Jis neišpasakytai darbštus ir gilinasi į kiekvieną smulkmeną. Stalinui, matyt, įgrįsta tas dievinimas, kuriuo jis apsuptas, ir jis kartais pats iš šito šaiposi“.
 
 
Jau minėtas Stalino amžininkas, Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis štai kaip prisimena Staliną: „Didelė Rusijos laimė buvo tai, kad sunkių išbandymų metais jai vadovavo toks didis genijus ir tvirtas nepalenkiamas karvedys – Josifas Stalinas. Stalinas buvo neapsakomos energijos, erudicijos ir geležinės valios, smarkus, veržlus, kietos rankos, negailestingas ne tik darbe, bet ir pokalbiuose žmogus, kuriam netgi aš, išauklėtas Britų parlamento, negalėjau nieko priešpastatyti... Stalinas mums darė neišdildomą įspūdį. Jis nepaprastai veikia žmones. Kai Stalinas įeidavo į Jaltos konferencijų salę, mes visi lyg pagal komandą atsistodavome, ir keista, kažkodėl kareiviškai pasitempdavome. Jis buvo nepaprastai išmintingas ir mąstė logiškai. Jokios panikos. Niekas nebūtų pralenkęs jo gebėjimų sunkią valandą rasti išeitj iš beviltiškiausios padėties. O pačiomis tragiškiausiomis akimirkomis, kaip ir per iškilmes, Stalinas būdavo santūrus, niekada nepasiduodavo iliuzijoms. Jis buvo nepaprastai sudėtinga asmenybė. Stalinas buvo didis, pasaulyje neturintis sau lygių diktatorius.“
Daugeliui dabar jau garbaus amžiaus buvusių tarybinių žmonių, po gorbačiovinės „perestrojkos“ atsidūrusių apverktinoj padėtyje, visokeriopai juodinamo Stalino laikmetis – tai atkakliausio darbo ir nedemonstruojamo kuklumo laikmetis. Stalino laikas jiems – tai žmogaus, Komunistų partijos ir šalies didybės laikas, su kuriuo siejamas ir ekonomikos augimas, ir kultūros atgimimas bei suklestėjimas. Tai rūpinimasis ne tik tamsos ir neraštingumo likvidavimu, bet ir siekimas, kad plačiosios masės įvaldytų aukščiausius meno ir literatūros laimėjimus. Tai internacionalizmo, tautų draugystės principų įgyvendinimo praktikoje laikas, rūsčios kovos su įvairaus plauko oportunistais ir tiesiog išdavikais laikotarpis. Tai laikotarpis, kada buvo žiauriausiame kare apgintas kūrybinis tarybinių žmonių darbas kuriant socializmą. Daugelis mano, kad Stalino laikotarpis buvo svarbiausias Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos laikotarpis.
 
 
Dažnai tiesiog stebiuosi buvusio stalininio tremtinio, o ne taip seniai
 
 
– Lietuvos Seimo nario Albino Albertyno (dabar jau mirusio, – Red.), sakyčiau, unikaliai liaudiška mąstysena, kada jis imasi plunksnos ir drąsiai analizuoja pastarojo meto istoriją, kaip jam atrodo.
 
 
Kas dabar išdrįstų taip rašyti?!
 
 
Štai jo Stalino vaidmens Lietuvai vertinimai: „1. 1939 m. spalio mėn. grąžino Vilnių ir dalį Vilniaus krašto. 1944 m. liepos mėn. Vilnius buvo išvaduotas ne tik iš vokiečių, bet iš Armijos krajovos. Stalino dėka ne Kaunas, o Vilnius tapo Lietuvos sostine.“
 
 
Iš tikrųjų, sunku šiuos autoriaus teiginius paneigti. Aš, pavyzdžiui, esu Vilniaus krašto vaikas. Bandžiau savo situaciją ryšium su tuo papasakoti ir teisme, kad jis bent kiek susivoktų aplinkybėse, nes tai byla, liečianti ir Lietuvos istoriją, formavusią žmones, jų pažiūras, pozicijas. „Aš žinau, – sakiau teisėjams dar 1997 metų pradžioje, išklausęs ilgą Kaltinamąją iš–vadą, – kad Lietuvoje atsidūriau kartu su Vilniaus kraštu, kartu su tarybų valdžia, Tarybų sąjunga. Kas ta Lietuva buvo anksčiau – rojus ar pragaras – praktiškai nežinojau nei aš, nei mano tėvai, seneliai ir proseneliai. Nieko gero apie smetoninę Lietuvą neteko skaityti nei istorinėje, nei memuarinėje, nei grožinėje literatūroje. Gal todėl tikrieji Vilniaus krašto gyventojai buvo daugiau nei santūrūs, prasidėjus vadinamajam atgimimui. Jie, be kita ko, turėjo pagrindo būgštauti ir dėl ateities, kad kunkuliuojančioje sumaištyje, ko gero, Vilnius su savo Vilnija gali vėl atsidurti už Lietuvos ribų. Juk ne taip paprastai, kaip vaizduojama Kaltinamosios išvados įvade (pagal Landsbergį), formavosi Lietuvos valstybingumas, jos dabartinė teritorija.“ (Tos mintys buvo vėliau išspausdintos „Gairėse“, 1997 m. Nr. 4, p. 18). Teisėjams, žinoma, tai buvo nė motais...
 
 
Bet grįžkime prie A. Albertyno pareikštų minčių: „2. Grąžino Klaipėdą, Klaipėdos kraštą Lietuvai. 3. Nedavė VKP(b) CK Politbiuro CK skyriui už ginkluotą pokario pasipriešinimą visų lietuvių ištremti į Sibirą. Jeigu būtų davęs sutikimą, šiandien nepriklausomos Lietuvos nebūtų, nes šioje teritorijoje gyventų žmonės, atkelti iš Rytų. Būtų tokia padėtis, kaip Pavolgio vokiečių, Krymo totorių... 4. Karo sugriautas liaudies ūkis buvo nemokamai ne tik atkurtas, bet ir žymiai išplėstas.
 
 
Staliną, čekistus, visas jėgos struktūras kaitina už žiaurų elgesį su pokario partizanais, jų ryšininkais, pogrindininkais, visais kovotojais prieš Tarybų valdžią. Šitų kaltinimų paneigti negalima. Tą patyriau ir aš.
 
 
Beje, reikėtų priminti, kaip tautininkų smetoninis režimas elgėsi 1935 metais su Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviais. Tik už priešvalstybinių atsi–šaukimų platinimą karo lauko teismas skelbė mirties nuosprendžius. Po–kario metais už tokius nusikaltimus bausdavo 10 metų laisvės atėmimo.“ Net mūsų baudžiamosios bylos tomuose galima užtikti šiurpių faktų iš pokario „rezistentų“ darbų. Nuo jų rankų pokario metais iki 1952 metų žuvo 25103 žmonės, iš kurių 5977 moterys ir 1051 vaikas. Iš šių nužudytųjų – 21259 lietuviai. Hitleriniai okupantai ir jų talkininkai lietuviai nužudė 371000 Lietuvos gyventojų – žydų, lietuvių, rusų, lenkų. Iš Lietuvos darbams į Vokietiją buvo išvežta per 70000 žmonių.
 
 
(Baudžiamosios bylos tomas 229, p. 275–295; t. 225, p. 155).
 
 
O štai jau ne baudžiamojoje byloje, o laikraštyje „Obzor“ (2000 m. Nr. 5/160) rašytojas Vytautas Petkevičius, pašventęs pokario laikotarpiui pavaizduoti savo populiarų romaną „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, pasakoja: „Aš dirbau su archyvais, studijavau šimtus bylų, lankiau žmones kalėjimuose ir lageriuose... Daugumoje sulindo j miškus tie, kas padirbėjo vokiečiams, kas šaudė žydus. Ėmė vilioti jaunimą Lietuvai ginti. Daugelis nuėjo. O kai prasidėjo Lietuvoje terorai, Maskva pasakė: ginkitės patys. Ir buvo sukurti liaudies gynėjų būriai. Iš vienos ir kitos pusės žuvo visi geri žmonės. Liko tie, kurie šaudė žydus...“ Tai rašytojo paliudijimas.
 
 
Bet vėl grįžkime prie buvusio stalininio tremtinio A. Albertyno sam–protavimų: „Uždėjus Stalino gerus darbus, padarytus Lietuvai, ant vienos svarstyklių lėkštės, o blogus – ant kitos, pamatysime, kuri lėkštė sunkesnė. Pagal mano vertinimus, geri darbai nusvers blogus darbus. Šitaip vertina stalininį režimą Lietuvoje to režimo politinis kalinys. Reikia pamiršti asmenines to laikotarpio skriaudas ir objektyviai įvertinti visas gyvenimo sritis...“
 
 
Ir dar A. Albertynas: „Dar kartą, šimtus, tūkstančius kartų reikia kartoti, kaip kasdien kalbamos maldos, kad ne Tarybų Sąjunga, ne Rusija, o Nepriklausomos Lietuvos Liaudies Seimas, niekieno neverčiamas, 1940 m. liepos mėnesį priėmė istorinį sprendimą kapitalizmą pakeisti į socializmą ir, remiantis šiuo sprendimu, įvykdyti visas politines ekonomines reformas.“
 
 
 
(„Opozicija“, 2001 m., Nr. 38 (491)
 
 
 
Bet visgi grįžkime prie Stalino. Jam priklauso sparnuota frazė: komunistai – ypatingos sudėties žmonės. Tai reiškė pirmiausia komunistų idėjinį tvirtumą, kovingumą, didelį dorovingumą, organizuotumą, drausmingumą, gebėjimą savo asmeninius interesus laikyti antraeiliu dalyku. Šventi kiekvienam partijos nariui turėjo būti šie reikalavimai: aukštai laikyti švarų didįjį partijos nario vardą; saugoti partijos vienybę, kaip savo akies vyzdį; visomis jėgomis stiprinti darbininkų ir valstiečių sąjungą; stiprinti ir plėsti respublikų sąjungą; stiprinti ir plėsti viso pasaulio darbo žmonių sąjungą.
 
 
Kur dabar surasi tokią partiją?
 
 
Iš tikrųjų, kada stojome į Komunistų partiją, tegu įvairiais laikotarpiais, kiekvienas rašėme pareiškime pasižadėjimą visa tai besąlygiškai vykdyti, nes šie reikalavimai visais laikais slypėjo partijos įstatuose, kaip jie nesikeistų, nors pirmą kartą buvo paskelbti 1924 metų sausio 26 dieną 2–ajame Sąjunginiame Tarybų suvažiavime. Prisiminkime, kad iki gorbačiovinės „perestrojkos“ Komunistų partijos narių skaičius vien Lietuvoje buvo 240 tūkstančių žmonių, o visoje Tarybų Sąjungoje – apie 20 milijonų.
 
 
Visais laikais buvo tikrieji komunistai, kurie gyveno vienintele – komunistine – idėja ir jai pasiaukojamai dirbo, nepaisydami jokių sunkumų ir pavojų, nesiekdami asmeninės naudos. Aišku, buvo ir kitokių. Ypač jų apsčiai atsirado pastaraisiais dešimtmečiais – dvasios emigrantų, gobšuolių, veidmainių ir išdavikų. Kaip parodė gyvenimas, jiems reikėjo tik postų, garbės vardų, privilegijų, tegu kuklių, nes didelių privilegijų, lyginant su šiandienių valdžios vyrų, niekas neturėjo, niekas nė sapnuoti nesapnavo. Po Stalino mirties jo muziejaus organizatoriai nieko iš jo asmeninių daiktų negalėjo surasti: 3 milinės ir 1 veltiniai. Ir tai viskas. Su panašia problema, prisimenu, susidūrėme ir kartu su buvusiu šviesios atminties Lietuvos TSR kultūros ministru Jonu Bieliniu, kai norėta įkurti Antano Sniečkaus bute memorialinį muziejų. Nieko ypatingesnio negalėjome surasti. Ir čia įvyko paradoksas. Vietoj eksponatų į šį butą įsiropštė Lionginas Šepetys, tada LKP CK sekretorius. Vėliau jis tą butą „prichvatizavo“ ir jį dabar išnuomoja užsieniečiams už dolerius, pats apsigyvenęs naujai pasistatydintuose rūmuose. Štai kokie ryškūs doroviniai kontrastai, kurių toli ieškoti nereikia, o yra čia pat, tarp buvusių LKP CK vadovų. O kokie ilgamečio TSKP nario, buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo Brazausko godumo žabtai?
Aš priklausau tai kartai komunistų, kurie įstojo j partiją jau Stalinui mirus, bet Raseinių rajone dar teko redaguoti laikraštį, kuris vadinosi „Stalinietis“. Taip pavadintą aš jį ir palikau, kai 1958 metų pradžioje buvau perkeltas dirbti į LKP Centro komitetą. Kaip ir daugeliui, teko išgyventi visus mūsų šalies ir respublikos gyvenimo laikotarpius, dirbti įvairiose pareigose. Pusė viso stažo – partinis darbas. Tad partijos gyvenimą lyg ir pažįstu, sakyčiau – pažįstu iš vidaus. Pažįstu ir iš apačios, pasakyčiau, iš dalies – ir iš viršaus: Leonido Brežnevo paties žydėjimo laikotarpiu teko padirbėti ir partijos štabe – TSKP Centro komiteto aparate. Mano akivaizdoje įvyko ir partijos žlugimas.
 
  
Nemažai buvo analitinių publikacijų (jas teko skaityti būnant kalėjime ir Griežtojo režimo lageryje), skirtų Komunistų partijos keliui. Tame kelyje ypač išryškinta lemtinga N. Chruščiovo figūra.
 
 
Labai gerbiu publicistą ir mokslininką Ričardą Kosolapovą. Jį iš arti pažinojau, kai teko kartu dirbti TSKP Centro komiteto Propagandos skyriuje. Apie jo teorinį pasirengimą liudija ir tai, kad nemažai metų, iki pat Gorbačiovo, buvo pagrindinio TSKP CK teorinio žurnalo „Kommunist“ vyriausiasis redaktorius. Jį itin vertino Jurijus Andropovas.
 
 
Pagal R. Kosolapovą, į istoriją N. Chruščiovas įsirašė ir išgarsėjo 1956 metais TSKP XX suvažiavimu, kada jis apgavo partiją, pamynė partijos darbo kolektyviškumo principus ir apjuodino savo pirmtaką. Nors buvo ilgametis Stalino bendražygis, Nikita Sergejevičius jau seniai jautė Stalinui didžiulę neapykantą. Pagrindinė priežastis – asmeninė. Mat 1943 m. kovo mėnesį Stalinas atsisakė padėti Chruščiovui dėl jo sūnaus Leonido, kuris už nusikaltimą buvo atiduotas karo tribunolui. (Jaunasis Chruščiovas, patekęs į nelaisvę, per vokiečių ruporus agitavęs tarybinius karius pasiduoti.) Kaip yra paliudiję Chruščiovo apsauginiai, jis savo artimųjų aplinkoje pareiškęs: „Leninas savo laiku už brolį atkeršijo caro šeimai, o aš atkeršysiu Stalinui, tegu mirusiam, – už sūnų, parodysiu, kur gyvena „kuzkina matj“.
 
 
O štai dar vienas Chruščiovo neapykantos Stalinui motyvas, apie kurį laikraštyje „Sovetskaja Rosija“ (2002 m. gruodžio 5 d. Nr. 138/12334/) pa–pasakojo profesorius Borisas Osadinas, kodėl Chruščiovas pakeitė Stalingrado pavadinimą į Volgogradą.
 
 
Štai gabaliukas dialogo, kurį pateikė autorius:
 
 
Jūs remiatės Čujanovu, bet apie Chruščiovą ir jis daug ko nežinojo, – pasakė man generolas Danijancas, Didžiojo Tėvynės karo lakūnas.
 
 
– Ko būtent jis nežinojo?
 
 
– Pavyzdžiui, to, kaip sureagavo Stalinas, kada jam pranešė apie Chruščiovo bėgimą iš Stalingrado 1942 metais.
 
 
– O kaip sureagavo?
 
 
– Pasakė žodis į žodį: „Sugauti bjaurybę, grąžinti į dešinį krantą ir sušaudyti.“
 
 
– Iš kur jums tai žinoma?
 
 
– Iš Anastazo Ivanovičiaus Mikojano sūnaus, su kuriuo aš draugauju nuo vaikystės. O jis išgirdo iš tėvo.
 
 
– O kodėl nesušaudė?
 
 
– Užstojo Kaganovičius ir kai kurie kiti tuometiniai Politbiuro nariai.
 
 
Bet, manau, kad iš tikrųjų Chruščiovą išgelbėjo Alilujeva, tiksliau, prisiminimas apie ją, kuri gyveno Stalino mintyse iki paskutinių jo dienų. Būtent Alilujeva įvedė Chruščiovą į Stalino aplinką – jie kartu mokėsi Pramonės akademijoje. Na, bet atsistojęs TSKP priešakyje, Chruščiovas su visais ir atsiskaitė. Ir Stalingrado pavadinimą pakeitė.“
 
 
 
–––––
 
 
 
Toks nedidelis ekskursas. Gal kai kam bus ir įdomu?
 
 
Artėjant partijos XX suvažiavimui, N. Chruščiovas pavedė akademikui P. Pospielovui paruošti pranešimą „Dėl asmenybės kulto ir jo pasekmių“. Antrą suvažiavimo dieną, 1956 m. vasario 15–ąją, jis šį darbą pavedė atlikti ir D. Šepilovui. „Jis man davė visišką laisvę, – prisimena Šepilovas, – jokios ypatingos medžiagos po ranka neturėjau, tik Pospielovo tekstą“. Be paties Chruščiovo padiktuotų minčių (jis pats niekad nieko nerašė), Šelepinas spėjo, kad tekstą toliau tvarkė Lebedevas ir Šuiskis (beje, pastarąjį asmeniškai pažinojau: teko kartu dirbti TSKP CK).
 
 
Bet šiurpiausia yra tai, kaip pabrėžia R. Kosolapovas, kad buvo ignoruoti teisėti įstatiniai kolegialūs organai ir nuostatos, kada į pasaulį išleidžiamas tokio pobūdžio dokumentas. Šelepinas yra prisiminęs: „Iki suvažiavimo kapitaliai nebuvo svarstomas pranešimas. Tai tikrai. Kalbėta apie tai – taip, bet galimybė išeiti į suvažiavimą su pranešimu daugelį tiesiog baugino“. Kaip žinia, suvažiavime pranešimas irgi nebuvo svarstomas.
 
 
Taigi Chruščiovas tiesiog apgavo CK – tokia šiandien yra daroma išvada.
 
 
Šiuo metu daugumai esančių, o ir buvusių komunistų atrodo, kad tikrai labai teisus R. Kosolapovas, šiuo metu – Maskvos Lomonosovo universiteto profesorius, kada jis teigia, jog tada mažai kas numatė ir su–vokė šio Chruščiovo žingsnio, suvažiavimo vardu paskelbto dokumento pasekmes, parametrus ir apimtį. Po to sekusios ilgametės galingos antistalininės kampanijos padarė didžiulę žalą ne tik šalyje, bet ir visam tarptautiniam komunistiniam judėjimui, partinio darbo praktikai.
 
 
O štai dar viena nuomonė šia tema. Kubanės agrarinio universiteto profesorius I. Selezniovas ne taip seniai išleido knygą „XX amžiaus rusų istorijos paslaptys“. Deja, pačios knygos nemačiau, o tik perskaičiau Michailo Postovo recenziją apie ją rusų laikraštyje „Patriot“ (2002 m., vasaris, Nr. 16), pavadintą „Trockistai prieš Leniną, Staliną ir visą Rusijos liaudį“. Man pasirodė kažkiek nauja ir įdomu. Čia, be kita ko, rašoma: „Prasiveržęs į valdžią, užsimaskavęs trockistas Chruščiovas (tikrasis vardas Nikita Salomonovičius Perlmutter) ir jo bendrininkai po reabilitacijos skraiste išleido iš įkalinimo vietų buvusius trockistus ir bucharininkus, rusų liaudies budelius, tuos, kurie smaugė Rusiją. Jie ir paruošė jam piktai šmeižikišką „pranešimą“ apie vadinamą „Stalino asmens kultą“. Recenzijoje irgi atkreipiamas dėmesys, jog „neteisinga vadinti „XX suvažiavimo nutarimai dėl Stalino“, nes su savo pranešimu Chruščiovas išėjo jau suvažiavimą uždarius. Pranešimas nebuvo svarstomas nei rengiami nutarimai. Skubiai nubalsavo trumputį: „Pritarti“ ir išsibėgiojo. Ir šalyje, ir pasaulyje prasidėjo įvairių niekšų lojimo bakchanalija didžiojo Rusijos sūnaus adresu. Ir po šio šmeižto, po „kovos prieš kultą“ širma prasidėjo socializmo „tobulinimas“ – darbo valstybės griovimas iš vidaus. Šio „tobulinimo“, įvairių „reorganizacijų“ programos dažniausiai buvo rengiamos už okeano ir paklusniai pasigaunamos atitinkamų TSRS sluoksnių... Kaip ir pirmaisiais Tarybų valdžios dešimtmečiais. Visur užsėdo trockistų palikuonys, kaip ir anksčiau, nusiteikę „sugniuždyti Rusiją“, bet pasivadinę „tikraisiais leniniečiais“, „senąja Lenino gvardija“. Iš vadovybės išvarė tvirtus komunistus, tokius, kaip Molotovas, Šepilovas ir kitus, išvarė Žukovą, nušalino Rokosovskį, surengė Fadejevo savižudybę. Svarbias vietas užėmė „įtakos agentai“.
Tokia nuomonė. Tokios daugelio autorių nurodomos Komunistų partijos ir pirmosios socialistinės šalies žlugimo priežastys.
 
 
Žinoma, negalima pateisinti nekaltų aukų. Bet publikacijų autoriai kartu atkreipia dėmesį į tą globalinį pasipriešinimą, to pasipriešinimo mastus, kada buvo ryžtasi pirmiesiems pasaulyje gyventi be išnaudotojų ir išnaudojamųjų, praktikoje įgyvendinti tikruosius socialinio teisingumo principus. Istorinė ir politinė praeities tikrovė, jei į ją objektyviau pažiūrėsime, parodo, jog nebuvo tik kažkieno šiaip sau prisigalvoti įvairūs „liaudies priešai“, o visi būvą tik nekalti avinėliai. Nors labai retai, bet ir dabar, taip sakant – „revanšo sąlygomis“ galima užtikrint ir Lietuvos spaudoje naujų šiurpių vaizdų iš „disidentų kovos“. Štai 2001 m. „Opozicija“, Nr. 43(496). Rašo Marija Šiurnienė, Pakruojo rajono „At–minties“ draugijos pirmininkė. Pasirodo, ši draugija atlieka kilnų darbą, ieškodama amžino poilsio vietų, kur palaidoti Hitlerio pakalikų nužudytieji. „Apsilankėme Linkuvos kapinėse, kur palaidota bendrame kape 150 žmonių. Veseliškiuose – žydų tautybės moterų kapai, priglaudą 300 žmonių. Dvarinkų miške – 200 žydų ir lietuvių kapas... O kaip aplankyti kapus tų, kuriuos baltaraiščiai išvežė nežinoma kryptimi, sušaudė ir pa–slėpė lavonus?.. Po karo prasidėjo banditizmo laikotarpis. Vėl nežmoniškos žudynės. Čia jau žudė „miško broliai“, o žudymas tąsėsi nuo 1944 iki 1952 metų. Miškiniai žudė naujakurius, kolūkių pirmininkus ir kitus darbuotojus, kurie dirbo Tarybų valdžiai. Baltaraiščiai žudė šeimomis. Taip žuvo Guostagalio apylinkės pirmininkas Juozas Dūda, jo duktė Stasė Dūdaitė. Ji buvo pažangi mergaitė, komjaunuolė. Baltaraiščiai suėmė abu su tėvu, kankino, vedžiojo sumuštus po galvą ir už Linkuvos su kitais sušaudė. Daug žiaurumų patyrė darbo žmonės, kurių nekentė buržuaziniai nacionalistai. Nepamirškime šių žmonių, – kreipiasi į skaitytojus rašinio autorė, – nebijokite tiesos, nes tai buvo ir turi būti įamžinta, kad žinotų mūsų vaikai ir ateinančios kartos, nes dabar aukštinami šių žmonių žudikai, vadinami partizanais. Bet kodėl šių „partizanų“ kruvini darbai nuslepiami?“
 
 
Ta prasme įdomios, kartu ir šiurpios žurnalisto A. Strakšio publikacijos laikraštyje „Karštas komentaras“. Arba kad ir „Opozicijos“ laikraštyje kiekviename numeryje spausdinami Lietuvos gyventojų pokario metų teroro aukų sąrašai... (Jie buvo spausdinti 2007–2008 metais, – Red.).
 
 
„Zonoje“ taip pat teko skaityti, kad prie Maskvos humanitarinio universiteto yra įsikūręs Rusijos intelektualų klubas, sutelkęs įžymius filosofus, sociologus, rašytojus, politikus. Klubas yra svarstęs ir tokių temą, kaip „Pasaulinio komunizmo perspektyvos“, kaip šitai keistai neatrodytų Lietuvos intelektualams ir politologams. Prieita prie išvados, kad komunizmas buvo reikšmingiausias XX amžiaus reiškinys, nors šimtmečio pabaigoj ir patyrė žiaurų pralaimėjimą. Žvelgiant iš socialinės evoliucijos taško, XX amžių galima vadinti – komunistiniu. Jis tiesiog įėjo į žmonijos kūną ir kraują taip giliai, kad jo įtaka bus jaučiama šimtmečius, nežiūrint visų šiandien rodomų pastangų, kad jis būtų pamirštas visiems laikams. Gal ta intencija, kaip antkapis mirusiam, buvo Lietuvoje sumanytas Grūto parkas – paminklas negrįžtamai praeičiai, bet tai kartu ir įspūdingas paminklas praėjusiam XX amžiui, komunizmo triumfo amžiui. Ir paminklą žmonės lanko, matyt, ne vien tam, kad išgertų daugiabriaunę stiklinę degtinės, užkąsdami kilke su bulvėmis bei svogūnais ir užsrėbdami barščiais iš aliumininių indų. Tas paminklas, reikia manyti, sukelia ir kitokių minčių, negu jas perša Genocido centras savo iškabinėtuose užrašuose Grūto parke, taip pat ir tie primityvūs renginiai, kuriais siekiama dirbtinai pasityčioti iš praeities.
Partija buvo luošinama ilgai. Ji buvo griaunama pirmiausia iš vidaus, pirmoje eilėje – jos vėlesnių vadų rankomis. Viena pagrindinių priežasčių buvo tai, kad partija nuolat augo savo kiekybe kokybės sąskaita. Ypač buvę partinių aparatų organizacinių skyrių darbuotojai, pavyzdžiui, Lietuvoje – V. Astrauskas, A. Britovas, V. Beriozovas, A. Rimdžius, daugumos buvusių miestų ir rajonų partinių komitetų pirmieji sekretoriai galėtų detaliau papasakoti, kokių tik žygių jie nesiimdavo, kad kiekvienais metais partijos narių skaičius būtų vis didesnis. Jei taip nebus – blogai. Tokie bendri reikalavimai. Kaip ir gyvulių skaičius šimtui hektarų naudmenų, kaip ir priesvoris, primilžis iš karvės. Partijos narių gausybė pagimdė sąlygas, kada didžioji jų dalis sudarė tik pasyvią žmonių masę. Partinių komitetų „organizacininkai“ o ir „šakininkai“ (vadinamųjų šakinių skyrių darbuotojai, – Red.) konkrečiau galėtų papasakoti apie „kadrų politiką“. Bet kokiam, kad ir menkiausiam, vadovaujančiam postui užimti dažniausiai reikėjo būti partijos nariu. Partinis bilietas pavirsdavo savitiksliu dalyku. To pasėkoje ir partinį bei valstybinį aparatą užplūdo įvairaus lygmens savanaudžiai, karjeristai, pataikūnai ir prisitaikėliai. Praktiškai nebevaidino jokio vaidmens jų idėjiniai įsitikinimai. Jų neturėjo net labai aukšti nomenklatūrininkai. Tad buvusių Tarybų Lietuvos aukštų veikėjų, atsiprašant, kadrų, persimetusių į priešingą pusę, negalima pavadinti net renegatais, nes paprastai renegatai išduoda ankstesnius idealus, atsisako ankstesnių įsitikinimų, pereina į naujas pozicijas. Karjeristui, prisitaikėliui, konjunktūrininkui idėjos – tuščias garsas.
 
 
Kada šiandieną nagrinėjamos partijos griūties priežastys, tenka žiūrėti dar plačiau. Viena iš labai svarbių priežasčių ta, kad CK, partiniai komitetai be pagrindo siekė pakeisti valstybės ir ūkio organus, sutapatino skirtingas funkcijas, pristeigė savo aparatuose „šakinių“ skyrių, „šakinių“ sekretorių. Užsiversdami ant savo pečių valstybės, ekonomikos, kultūros, mokslo valdymą, jie didele dalimi atėmė iš tarybinių ir ūkinių struktūrų savarankiškumą, kaustė iniciatyvą, ugdė neatsakingumą. Tos pačios ydos slypėjo ir partijos sąveikoje su visuomeninėmis organizacijomis, kurioms Konstitucija buvo numačiusi svarbią vietą visuomenės politinėje sistemoje.
 
 
 
–––––
 
 
 
Kiek pastebėjau, skaitydamas „zonoje“ kartais gaunamą literatūrą, – daugelis istorikų, filosofų, politologų, nagrinėjami Komunistų partijos ir TSRS žlugimo priežastis, svarbiausia iš jų laiko įsivyravusių dogmatinę pažiūrą į marksizmą, į mokslinę teoriją, kuri turėjo užtikrinti šiuolaikinę ir aiškią socializmo koncepciją. Juk ji turėjo nurodyti kelią praktikai. Teorijos vystymas – viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia partijos funkcija. Bėda ta, kad ši darbo sritis jau daug dešimtmečių atsiliko nuo gyvenimo. Daugelio nuomone, žalingiausia buvo tai, kad socialistinės teorijos vystymas buvo laikomas vieno žmogaus reikalu, partijos aukščiausiojo pareigūno teise. O tas pareigūnas, kaip dažnai matydavome, toli gražu pats mažai ką nutuokdavo, ką perskaitydavo. Čia nebuvo svarbu to vadovo intelektualinis lygmuo, jo žodis vis tiek virsdavo neginčijama tiesa, kuria niekas neturi teisės abejoti. Priešingai, įvairūs moksliniai bendradarbiai, docentai ir profesoriai arba pretendentai į juos savo disertacijose po to įrodinėdavo, kaip, girdi, giliai pasakyta ir kad būtent taip, o ne kitaip yra ir bus tikrovėj. Po to jie gaudavo aukščiausius mokslinius laipsnius bei titulus, kai kurie tapo net akademikais. Šie „mokslininkai“ dabar Lietuvoje, o ir kitur, save vadina politologais ir gieda kitas giesmes...
 
 
Kaip parodė gyvenimas, daugelis teorinių koncepcijų, mūsų visų reklamuojamų, kaip naujas žodis marksizme, dažnai būdavo tikriausi scholastikos ir dogmatizmo pavyzdžiai – ne tik nieko bendro neturėjo su marksizmu–leninizmu, bet buvo netgi svetimi jo kūrybinei dvasiai. Tokios rūšies „teorijos“ negalėjo atspindėti realių visuomenės procesų ir raidos perspektyvų, jos kybojo virš jų, net buvo priešingos bendrai visuomenės būsenai. Taip iš dalies buvo su brandaus arba išsivysčiusio socializmo koncepcija, tuo tarpu kai praktikoje buvo nuolat susiduriama su daugybe neišspręstų ir nesprendžiamų sunkumų ir problemų.
Štai ką ta prasme įdomaus papasakojo L. Brežnevo pagrindinis padėjėjas Viktoras Golikovas pokalbyje su M. Gorbačiovo laikais buvusiu TSKP CK Bendrojo skyriaus vedėju Valerijumi Boldinu, beje, susijusiu su garsia GKČP grupe, laikraštyje „Zavtra“ (2002 m. Nr. 48/471/), kurį kartais taip pat gaudavome „zonoje“:
 
 
 
V. B. Viktorai Andrejevičiau, susidariau tokį įspūdį, kad ir pats Brežnevas nelabai ką suvokė teoriniuose klausimuose...
 
 
V. G. Kažkaip nesinori sakyti, tačiau – taip. Bet iš kur jis galėjo kažką žinoti? Negi melioracijos technikume to mokė? Arba ir metalurgijos technikume bei institute, kuriuos jis baigė, iš pagrindų studijuoti marksizmo neteko... Bet jis ne vienintelis toks, kuris neturėjo teorinio pasiruošimo. Manau, Stalinas, Molotovas, Kaganovičius, gal dar Šepilovas buvo paskutinieji vadovai, giliau žinoję socializmo kūrimo teorijų. Chruščiovas apskritai buvo mažai raštingas. Nelabai stipriai pasistūmėjo šiais klausimais. Andropovas buvo neblogai pasirengęs. Apie Černenką nė kalbėti nenoriu. Brežnevo bendražygiai – taip pat praktikai. Apskritai tai buvo praktikų karta. Ant jų laikėsi šalis. Tiek pastatė gamyklų, fabrikų, šachtų, elektros stočių, įsisavino naftos, dujų šaltinių. O gynybos klausimai? Kokios „machinos“ buvo Ustinovas, Slavskis, bet ar jie prisiminė, ką ir kada pasakė Marksas, Leninas? Nei Kirilenka, nei Crišinas, nei Tichonovas nieko nesusigaudė naujos visuomenės kūrimo teorijoje. Iš čia ir strateginės klaidos. Štai Brežnevas operuoti teorine terminologija net nenorėjo. Būdavo jam pranešimuose jų rengėjai „užsuka“ ką nors iš klasikų, o jis paskaitys ir sako: nejuokinkite žmonių, nedarykite iš manęs teoretiko. Tam ir laikė Suslovą. Ir Chruščiovas, ir Brežnevas. Dokumentų neišleisdavo į šviesą, kol Michailas Andrejevičius nepažiūrės.
 
 
Beskaitant, berašant dažnai tekdavo išeiti ir j „teritoriją“ (patalpoje rūkyti griežtai draudžiama), paprastai –„kurilką“, kur galėdavau išgirsti įvairių diskusijų, ginčų net rimtais mūsų visuomenės gyvenimo klausimais.
 
 
Girdėtas „zekų“ pokalbis zonos „kurilkoje“:
 
 
– Atėjo laikai, kai mes juokiamės iš neseniai buvusių šventų dalykų – sąžinės, padorumo, teisingumo.
 
 
– Taip. Juokiamės iš savo tuščiai nugyventų metų, šaipomės iš šių apgaulingų žodžių – sąžinė, garbė, moralė. Šiais žodžiais jau niekas mūsų nebenupirks.
 
 
– Valdžia, prokuratūra, teismas – viso labo tik priedanga. Net tie didžiuliai pinigai, kurie jiems mokami–tai ne pinigai, o irgi priedanga, kad galėtų švaistyti kitus pinigus, kuriuos savo poste vėl gali daryti.
 
 
– Pažvelkį viršų. Artu ten gali pamatyti sektiną pavyzdį? Gali drąsiai sodinti kiekvieną.
 
 
Kiekvieną frazę paprastai palydėdavo daugiaaukščiai rusiški keiksmažodžiai.
 
 
Daug kas mano, kad tie „zekai“ tokie baisūs, klastingi, ciniški ir t.t. Šie žmonės irgi turi nemažai sentimentalumo, net romantikos, supranta, nors kartais savaip, kas tai yra garbė ir padorumas. Su jais teko gyventi net penkerius metus. Tai ištisas mokymosi universitete laikotarpis!
 
 
 
–––––
 
 
 
Prisiminkime, juk viskas prasidėjo labai nekaltai – „perestrojka“, persitvarkymas, viešumas, spartinimas ir t. t. Gyventojai nė neįtarė, kad pagrindinis tikslas buvo ne „perestrojka“, ne persitvarkymas, ne gyvenimo tobulinimas, o santvarkos pakeitimas. Visą laiką buvo apgaudinėjami žmonės, jiems įžūliai bei ciniškai meluojama. Vyko palaipsniškas socialistinės visuomenės griovimas tos visuomenės tariamo reformavimo keliu, perėjimo į rinkos (tiksliau – kapitalizmo) ekonomiką ir visuomenės santykius.
Pasakysiu, kad svarbiausioji sklendė tam griovimui buvo atidaryta Maskvoje 1988 metais. Tą šliuzą pakėlė Gorbačiovo, Jakovlevo ir į juos panašių renegatų grupuotė. Kaip žinia, tada įvyko garsioji XIX sąjunginė partinė konferencija. Joje dalyvavo ir delegacija iš Lietuvos kompartijos, kurią palydėjo masė žmonių iš Vilniaus Katedros aikštės. Be LKP CK pirmojo sekretoriaus R. Songailos, kuris, prisimenu, iš jos grįžo juodas kaip žemė, visiškai pasimetęs, kiti gi dalyvavę tame didžiuliame ir audringame forume – A. M. Brazauskas, J. Požėla ir kai kurie kiti, įgijo sparnus. Atrodo, kad Brazauskas grįžo su mintimi tuojau pat sunaikinti Songailą, anot jo – šią pilką, neryžtingą figūrą, Požėla gi ryžosi tapti Lietuvos Andriejumi Sacharovu. Prisimenu, jis dar anais laikais medžioklėje kartais mėgdavo pajuokauti, kad TSRS Mokslų akademijoje yra tik du akademikai – „atomščikai“. Tai Sacharovas ir jis. Konferencijos nutarimai buvo nukreipti, nors ir užmaskuotai, į tai, kad būtų sugriauta Komunistų partija, pakeista TSRS politinė sistema. Ši konferencija atvėrė galimybę pašalinti iš TSRS Konstitucijos 6–ąjį straipsnį. (Brazauskui būnant LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku iš Lietuvos TSR Konstitucijos šis straipsnis buvo pašalintas anksčiau, negu tai buvo padaryta TSRS.) Prisiminkime, kad Konstitucija, jos 6–asis straipsnis, tada skelbė, jog TSKP yra vadovaujanti jėga, tarybinės visuomenės politinis branduolys.
 
Pašalinus šį straipsnį, buvo sudarytos visos sąlygos nebaudžiamai jėzuitiškai juodinti TSKP istoriją, taip pat ir LKP istoriją. Pradžioje tai buvo daroma lyg ir padoriai, tarsi tai buvo bandymai „ištaisyti“ klaidas, pa–šalinti trūkumus, perlenkimus po tokia skraiste – „daugiau viešumo“, „daugiau demokratijos“, daugiau socializmo“.
Štai perskaičiau žurnale „Gairės“ (2007 m. Nr. 1) Juozo Čapliko pagyrūnišką rašinį, kaip jis, dirbdamas Partijos istorijos institute kartu su šio instituto direktore Vanda Kašauskiene, paskatinti minėtos Sąjunginės partinės konferencijos idėjų, griebėsi iškapstyti ir kiek įmanydami išplatinti partinio archyvo medžiagą, kad tik būtų „demaskuota“, apjuodinta Lietuvos komunistų partijos veikla. Šiandien juos galima būtų pavadinti pastaruoju metu paplitusiais terminais – „kurmiais“ arba antikomunistiniais „rezervistais“, ilgus metus tylutėliai tūnojusiais partinio darbo sistemoje. O dabar jie tuo net giriasi. Tenka labai apgailestauti, kad tokių „rezervistų“ partijoje buvo nemažai ir įvairiuose jos ešelonuose.
 
 
Dar 1987 metais dalyvavau, prisimenu, pasitarime Maskvoje, TSKP CK Propagandos skyriuje. Aleksandras Jakovlevas (kai grįžo iš Kanados, kur Brežnevas jį buvo pasiuntęs dirbti pasiuntiniu, Gorbačiovas šį „diplomatą“ pasirinko CK Propagandos skyriaus vedėju, paskui jį pakėlė iki Politinio biuro narių) sudarė brigadas, jas instruktavo ir pasiuntė į vietas, tariamai padėsiančias tobulinti partinį vadovavimą vietinei spaudai, kuri esą pernelyg pajungta „nekvalifikuotiems“ partiniams komitetams ir pernelyg stropiai vykdė jų valią. Jau tada pamaniau, kad taip norima atimti iš partinių komitetų jų spaudos organus, juos supriešinti. Centriniai leidiniai buvo patikėti redaguoti renegatams, tokiems kaip Frolovas („Pravda“), Korotičius („Ogoniokas“), Jegoras Jakovlevas (televizija ir radijas), Burlackis („Literaturnaja gazeta“) ir t. t. Centro pavyzdžiu Brazausko ir Landsbergio pastangomis buvau ir aš po poros metų (1989) pašalintas nuo vadovavimo Lietuvos televizijai ir radijui, kad galėtų šias galingiausias masinės informacijos ir propagandos priemones perduoti j kitokias rankas. Dauguma spaudos leidinių redaktorių patys „persi–tvarkė“. Masiškai Lietuvoje buvo šalinami partinių komitetų sekretoriai ideologiniam darbui. O šie žmonės – juk buvo intelektualiausia grupė partijoje, kurie galėjo dar polemizuoti. Tai juodžiausias ir V. Beriozovo, tapusio Organizacinio skyriaus vedėju, po to – antruoju CK sekretoriumi vaidmuo. Aš tada negalėjau atsistebėti nei Brazausku, nei Beriozovu, jų metamorfoze. Juk anksčiau Brazauskas labai noriai ir aktyviai dalyvavo ideologiniame darbe. Būdamas šakiniu CK sekretoriumi, reiškėsi tokioje svarbioje Propagandos ir agitacijos skyriaus kuruojamoje politinio švietimo sistemoje, koks pastaraisiais Tarybų valdžios metais buvo ekonominis darbo žmonių lavinimas, vadovavo šio partinio darbo baro Respublikinei tarybai. Gerai vadovavo. Dar anksčiau kaip ekonomistas buvo vienas ryškiausių CK neetatinių lektorių, propagavusių liaudies ūkio integracijos, planinės ekonomikos pranašumus. O ką jau kalbėti apie Beriozovą, kuris, būdamas CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotoju, daugelį metų betarpiškai vadovavo visai Lietuvos politinio švietimo sistemai, telkė dešimtis tūkstančių propagandistų, mokė juos marksistinės lenininės teorijos, partijos politikos pagrindų. Jam taip pat buvo pavaldus Marksizmo–leninizmo universitetas, kurį praėjo ir baigė beveik visas respublikos partinis tarybinis aktyvas. Dabar gi jie atvėrė vartus tam, kad būtų apspjaudyta viskas, ką dešimtmečiais laikėme pagrindinėmis vertybėmis ir tarybinės visuomenės, socializmo pergalėmis, mūsų liaudies, Komunistų partijos istoriniais laimėjimais.
 
Atlyginimas? Galima būtų iš dalies juo laikyti, pavyzdžiui, „Draugystės“ viešbutį, kotedžus Turniškėse ir t.t. Tai tik dalelė...
 
 
 
–––––
 
 
 
Žinoma, nelengva dabar rašyti apie partijos bėdas, kurios palaipsniui lėmė jos žlugimą. Jau seniai viena didžiausių bėdų buvo ta, kad po vadinamojo Stalino asmens kulto kritikos tapo mada „demaskuoti“ ir kitus vėlesnius „kultus“. Mano ir mano amžininkų atmintyje dažniausiai buvo tai ir tedaroma, kad buvo „kovojama“ su to ar kito vadovo valdymo „neigiamomis pasekmėmis“. (Kažkas panašaus Lietuvoje vyksta dabar, kai viena partija, laimėjusi rinkimus, su žemėmis maišo kitą partiją, prieš tai buvusią valdžioje, nors jos niekuo nesiskiria viena nuo kitos.) Tai ne–galėjo nepakirsti partijos lyderių autoriteto, ugdė nepasitikėjimą visais. Daugiau išprusę komunistai negalėjo nepastebėti ir to, kad pagal savo teorines, politines, dorovines, dalykines savybes daugelis partijos vadovų tiek centre, tiek vietose, net tie, kurie buvo partijos ar respublikinės partinės organizacijos viršūnėje, buvo tiesiog antipodai tikriesiems lenininiams partijos ir Vyriausybės vadovams, nors ir stengėsi rengtis „tikrų ir tvirtų“ leniniečių komufliažu. O propagandistai, tarp jų, deja, ir aš, stengėsi juos vaizduoti „genialiais ir neklystančiais“. Prisimenu, J. Andropovo laikais Valstybinėje filharmonijoje dariau pranešimą, pašvęstą V. Lenino gimimo 113–osioms gimimo metinėms. Žinoma, Andropovu pasirėmiau pačioje pradžioje, nes iš tikrųjų buvo ką cituoti – „Komuniste“ buvo paskelbtas labai įdomus ir įtaigus jo straipsnis, pašvęstas K. Markso mirties šimtosioms metinėms. Andropovas savo intelektualiniu lygiu tikrai skyrėsi iš kitų „gensekų“. O Lietuvos „genseką“ paminėjau tik pranešimo vidury. Pertraukos prieš koncertą metu man Vytautas Sakalauskas pašnibždėjo, kad „pirmojo“ (P. Griškevičiaus, – Red.), su kuriuo prezidiume greta sėdėjo, nuomone, pranešimas buvęs apolitiškas. Dėl pranešimo kokybės neturėjau ką kaltinti, nes jį rašiau pats, be niekieno pagalbos.
Jai kalbėsime apie didžiųjų vadų pranešimus ir kalbas, tai kiekviena jų kalba, kiekvienas žodis buvo tikrai laikomas aukščiausiu visuomenės mokslo pasiekimu. (Man, kaip „aparatčikui“, tai žinoma, kas tą „pasiekimą“ kurdavo.) Vadai jau seniai patys negalvodavo. Už juos galvodavo, už juos mąstydavo kiti. Vadai – tai paprasčiausi gramofonininkai, kartais sunkiai perskaitantys svetimas mintis. Tos „genialios“ vadų kalbos buvo kuo plačiausiai propaguojamos, skelbiamos visuose be išimties laikraščiuose, buvo išleidžiamos milijoniniais tiražais, daugybe tomų, kurių viršeliuose būdavo toli gražu ne tikrųjų autorių pavardės, o tų, kurie juos pagarsindavo. Patys partijos nariai, o ir dauguma darbo žmonių intelektualiniu požiūriu dažnai toli buvo peraugę savo vadus. Aš stebėdavausi, iš kur technokratas A. M. Brazauskas, kai tapo CK pirmuoju sekretoriumi, kartais visai nekvailai demonstruodavo revizionistinę renegato „erudiciją“. Juk aš jį neblogai pažinojau kaip puikų, labai kvalifikuotą ekonomistą. Ne daugiau. Tik vėliau suvokiau, kad tai profesorių Genzelio, Karoso, Pavilionio, akademikų Minkevičiaus, Rajecko ir kitų rašiniai. O Brazauskas, kaip rusai sako, – „ozvučivatelj“, kitaip sakant – atlikėjas. Muziką kūrė kiti.
 
 
Ta nuolatinė kova su jau nuėjusių nuo arenos vadų klaidomis, tikromis ar tariamomis, jų „pragaištingu“ palikimu, objektyviai gimdė kitaminčius, disidentus, „penktąją koloną“ partijoje ir visuomenėje. Tik Stalinas neniekino ir nekoneveikė Lenino, kada atsistojo partijos priešakyje, pakeitęs Leniną, vadino save Lenino mokiniu. O ką darėme su Stalinu, kai jį pakeitė Chruščiovas – visi vyresnieji, turbūt, prisimename. Ką darė Brežnevas su Chruščiovu, kada pastarasis buvo nuverstas? Kas liko iš Brežnevo, kai į valdžią atėjo Gorbačiovas?
Lietuvos partinėje organizacijoje to visai nebuvo savo vadovų atžvilgiu. Niekas nedrįso paliesti Sniečkaus, nes jį pakeitęs Griškevičius nė Sniečkaus šešėlio nebuvo vertas. Niekas nedrįso blogai atsiliepti apie mirusį „šeimininką“. Tik kada atsirado Sąjūdis, Genzelis pirmasis per televiziją pakėlė balsą prieš šį autoritetingiausią, sumanų, unikalų, visiškai atsidavusį partijai, savo liaudžiai, Lietuvos žmonėms asmenį, norėdamas populistiškai pasireikšti, giliau pakirsti partijos ir jos tikro vadovo autoritetą. Dėl to man net teko atsiprašyti partijos CK XVII (1989 m.) plenumo dalyvių, nes jis tai darė per mano vadovaujamą televiziją.
 
 
Visa aukščiausiųjų Komunistų partijos organų centre ir vietose susi–darė sąlygos atsirasti žmonėms, kurie atitikto ten viešpataujantį „psichologinį“ ir „moralinį“ klimatą. Tokiu būdu buvo sudaromos sąlygos be didesnių kliūčių prasiskverbti į aukščiausius partijos postus tokiems, kaip savo laiku Gorbačiovas, po to – Jakovlevas, Ševardnadze, Jelcinas, kiti renegatai, kokių nepažinojo komunistinio judėjimo istorija.
 
 
Kažkas panašaus buvo ir Lietuvoje, kai į CK atėjo dirbti A. M. Brazauskas, bei kupinas savotiško cinizmo ideologas L. Šepetys, o ypač po LKP XX suvažiavimo 1989 metais, kai į „susisavarankiškėjusios“ partijos vadovaujančius organus kartu su renegatais Brazausku, Beriozovu, Paleckiu pateko Ozolas, Glaveckas, Oželytė, Čekuolis, Genzelis ir daugelis kitų, vadinusių save komunistais. Kokie tai žmonės, kokie tai komunistai – visi galėjo įsitikinti.
Nors privilegijų tokiu mastu, kokiu apsirūpino tiek Lietuvos, tiek Rusijos, tiek kitų buvusių respublikų (dabar valstybių) valdžia, nebuvo, bet visgi jų būta ir anksčiau. Be to, jos plėtėsi, lyginant su „privilegijomis“ po revoliucijos arba po karo. Palaipsniui ir komunistų valdžia pamiršo, kad buvo reikalaujama „gyventi ir dirbti taip, kad darbo žmonių masės matytų, jog komunistai nėra nauja aristokratinė kasta, užgrobusi valdžią, o liaudies tarnai“. (Ne paslaptis, kad kartais žmonės sau leisdavo švelniai pasišaipyti iš „liaudies tarnų“.)
 
 
Greičiausiai yra žinoma, kad pirmoji tarybinių vadovų karta – Leninas, Stalinas, Dzeržinskis, Lietuvoje – Sniečkus ir jo bendražygiai: Šumauskas, Šarmaitis, Niunka – kontrastingai skyrėsi nuo vėlesnių vadovų savo kuklumu, kuris buvo tolygus pasiaukojimui. Jie suvokė, jog tokie, atrodytų, menki dalykai gali sukelti „puvimą partijoje“. Vėliau kuo toliau, tuo labiau buvo „įteisinamos“ privilegijos, visų pirma – sekretoriams, biuro nariams. Tokie „įteisinimai“ vyko ir miestuose, rajonuose, darbo kolektyvuose. Gerai prisimename, kai sąjūdininkai ėmė kalbėti apie partines privilegijas, ėmėsi ir tariamo „demaskavimo“, visa tai surasdavo palankią pritarimo dirvą ir nepartinių, ir partinių masėje. To niekas nedraudė subujojusio „pliuralizmo“ ir „viešumo“ sąlygomis. Privilegijų klausimas buvo išpučiamas iki begalybės. Tai dabar visi pastebime, kad tie patys „demaskuotojai“, prilindę prie valdžios lovio, apsirūpino tokiomis privilegijomis, kokių tarybiniai „nomenklatūrininkai“ nė sapne nematė. Bet tada tariama kova prieš privilegijas vaidino nemažą vaidmenį griaunant partijos autoritetą.
 
 
Buvo ir daugiau faktorių, padėjusių vienaip ar kitaip griauti partijos autoritetą, šaipytis iš jos. Imkime kad ir kultus. Vėlesnius kultus. Apie tai jau kalbėjau, bet pasikartosiu. Salino kultas vienaip ar kitaip turėjo neeilinės asmenybės pagrindą. Staliną iš tikrųjų nuoširdžiai gerbė milijonai ne tik tarybinių žmonių, bet ir užsienyje. Jo tiesiog bijojo, ne tik gerbė. „Ne tolko uvažatj, no i bojatsa“, – pabrėždavo Stalinas. Vėliau tikriesiems kultams trūko vieno – asmenybių. Štai Chruščiovas, siekdamas sau pagarbos, tapo net tris kartus Socialistinio darbo didvyriu. Brežnevas dėl tų pačių motyvų gavo taikos metu Pergalės ordiną, tapo keturgubų Tarybų Sąjungos didvyriu. Ar nuo to žmonės juos labiau gerbė? Greičiausiai – priešingai. Tai nebuvo asmenybės.
 
 
Taigi Komunistų partijos vadų ir vadukų išsigimimas, dorovės normų pamynimas – vis labiau pakirto partijos autoritetą, gal tapo ir jos viena iš puvimo priežasčių. Žinoma, ne visi buvo tokie. Nemažai jų buvo tikrai kuklūs, dorovingi, atitiko visas komunistų vadovybės narių savybes. Bet ne jie lėmė. Lėmė tie, kurie vaikėsi išorinio efekto, vaizdavosi galiūnais savo teritorijoje.
 
 
Prisimenu, kartu su LKP CK antruoju sekretoriumi Nikolajumi Kirilovičiumi Dybenka buvome komandiruotėje Gruzijoje. Tbilisyje vyko sąjunginė mokslinė praktinė konferencija, skirta pirminių partinių organizacijų vaidmeniui didinti. Ten buvome tiesiog bičiuliai, be jokios subordinacijos, vaišinomės nuostabiu vynu, lankėmės ir Stalino gimtinėje Gori, siūlėme ir klausėme įvairių išradingų tostų, kurie Gruzijoje – nepakartojami. Ten tostai – tai proga pasakyti žmogui gerą žodį. Dybenka man net draugiškai išdėstė tokį subtilų dalyką, kad CK trečiajame (sekretorių, – Red.) aukšte kiekviena proga ant manęs nuolat „lašina“ mano tiesioginis šefas. „On na tebia postojanno kapajet, sukin syn“. Gi buvęs tas šefas savo memuaruose šiandien skundžiasi, kad Kuolelis prieš jį buvęs „priešiškai nusiteikęs“. Bet, lėktuvui artėjant prie Lietuvos teritorijos, mano kolega (Dybenka, – Red.) visiškai pasikeitė. Tapo vėl neišpasakytai didelis viršininkas. Labai stebėjausi dėl to. Be to, jis jau baigė išsipagirioti.
 
 
Biurokratizmas, pasipūtimas, korupcija ir cinizmas – šios ydos įgavo didelius mastus, jos palietė daugelį partinių ir valstybinių organų, o tai kėlė pasipiktinimą, nepasitikėjimą partija ir Tarybų valdžia. O tas ydas, kai prasidėjo antisocialistinis judėjimas, antitarybininkai ir antikomunistai tiražavo visose viešosios informacijos ir propagandos priemonėse tam, kad sukeltų nepasitenkinimą tarybine santvarka, Komunistų partija.
Žinoma, partijos krizei gilėti padėjo ir socialinio ekonominio pobūdžio problemos. Jos turi šaknis ir ankstesniais tarybinės istorijos periodais – ir vadinamojo „subjektyvizmo“, ir „sąstingio“ metais. Tačiau gorbačiovinės pertvarkos, vadinamos demokratizacijos, viešumo metais, tos problemos buvo išpučiamos, tuo tarpu kai tuo pat metu padėtis tikrai negerėjo nei ekonomikoje, nei socialinėje sferoje. Pagilėjo socialiniai kontrastai, dar labiau subujojo socialinis neteisingumas. Sukunkuliavo privačiasavininkiškos, nacionalistinės nuotaikos, ėmė plėstis kriminalinis (šešėlinis) kapitalas, kuris sudarė bazę santvarkai pakeisti, privatizacijai, kapitalizacijai. Žmonių sąmonę tiesiog apsvaigino agresyvaus nacionalizmo jausmai, o juos lydėjo dorovės smukimas, apėmęs ir visuomenę, ir Komunistų partiją.
 
 
Ar galima buvo viso to išvengti?
 
 
Yra gerai žinoma, kad Leninas buvo už svarstymų bei kritikos laisvę, bet kartu ir už veiksmų vienybę. Tuo pat metu jis buvo priešininkas be–galinių diskusijų, kurios kunkuliuoja ne dėl reikalo, o dėl tuščių ginčų. Jis sakė, kad mes esame už nuomonių laisvę partijos viduje, bet tam tikrose ribose... Mes neturime eiti koja kojon su aktyviais pažiūrų priešininkais. O tai atsitiko su brazauskiniu sparnu Lietuvos kompartijoje, kada buvo organizuota vadinamoji diskusija dėl Kompartijos statuso. Diskutavo tol, kol nusirito iki aiškių socializmo priešų pozicijų, iki Landsbergio ir jo sėbrų pozicijų, kurios aiškiai jau atstovavo antikomunizmui. Brazauskininkai nesuvokė ar nenorėjo suvokti, jog tokioje partijoje įmanoma pažiūrų įvairovė, bet socializmo ribose, socializmo „rėmuose“, o ne prieš socializmą. Tuo metu nuoširdžiai šito nesuvokė ir tūkstančiai partijos narių ne tik Lietuvoje. Tuo pasinaudojo socializmo priešai, nes palankią dirvą tam sudarė visų pirma Kompartijos vadovų išdavystė. Juk antikomunistai gerai suprato, kad partija yra laisvanoriška sąjunga, kurią jungia idėjos, pirmiausia jos. Tad pradžioje turi būti pakirstas idėjiškumas, po to tik galima ardyti organizacinius pagrindus, materialinę bazę. Lietuvos kompartija, užuot išsivadavusi nuo savo narių, kurie ėmė išpažinti antipartines pažiūras, o po to ir veikti prieš partiją, ėmė elgtis priešingai. Šią partiją jau LKP XX suvažiavimo išvakarėse užplūdo masė visokio plauko ir senų, ir naujų nacionalistų, kurie suvažiavime diktavo antipartinių dokumentų priėmimą. Atlikę savo juodą misiją, jie beveik visi „paliko Kompartiją“, kuri jau nebebuvo Kompartija, metėsi į kitas besiformuojančias buržuazines ir smulkiaburžuazines partijas, o likusi apgailėtina krūvelė žmonių persivadino į LDDP.
 
 
Susikompromitavus Sąjūdžiui, manau, 1992 metais rinkėjai dar tikėjosi, kad toje partijoje, pasivadinusioje LDDP, dar yra žmonių, kuriuose kažkas pasiliko socialistinio – žodžiu, padoraus, ir balsavo už juos, kad ateitų į valdžią. Dėl tos pačios priežasties jie balsavo ir už Brazauską, kai anas pasišovė tapti Prezidentu. Bet vėliau pamatė, kad tos partijos žmonės niekuo nesiskiria nuo rėksnių sąjūdininkų ir kad Brazauskas su Landsbergiu – broliai dvyniai. Iš nevilties, ne dėl kitos priežasties, vėliau žmonės Prezidentu pasirinko amerikoną, kuriam Lietuvos liaudies reikalai – tuščias garsas. Anot televizijos humoristo V. Šerėno, Lietuvos prezidentūra pavirto Amerikos pensininkų prieglauda.
 
 
Sunku išvardinti visas Komunistų partijos žlugimo priežastis. Bet tai, kas pasakyta aukščiau, – tai tikrai, mano nuomone, esminės priežastys, dėl ko ištiko partiją giliausia krizė, dėl kurios ji neteko autoriteto, kovingumo, susitelkimo, organizuotumo ir vieningumo. Ji sudužo kaip puodas. Niekas ypatingai jo ir nesistengė suklijuoti (Lietuvoje tik kiek išsilaikė vienintelis to puodo šonas, tiksliau – šukė), nes partijos vadovybė tiek centre, tiek vietose dėl jos užterštumo atsidūrė nelaisvėje tarptautinio kapitalo, kurio pagrindinis tikslas buvo – sunaikinti partiją, sunaikinti socializmą. Buvo aišku: nesunaikinus Komunistų partijos, būtų neįmanoma socializmo priešams sunaikinti socializmo, sugriauti TSRS, suvaryti žmones į laukinio kapitalizmo voljerą. Rezultatą jūs žinote. Kontrrevoliucija, kurią rėmė visas kapitalistinis pasaulis, laimėjo. Kiek tas truks, pasakyti neįmanoma. Viena aišku, kad ši jos pergalė atnešė žmonėms tai, ko neatnešė jokie karai, jokios stichinės nelaimės.
 
 
Dabar jau keliolika metų kiekvieną šventę visus nuopelnus griaunant TSKP, ardant TSRS, atkuriant tariamąją nepriklausomybę daugelis mūsų veikėjų tribūnoje prisiskiria vien sau. Ką apie tai galvoja į iškilmes sukviesti svečiai, sunku pasakyti. Bet galima neabejoti, kad kai kurie viduje atlaidžiai nusišypso. Jie ne tokie naivūs, kad nesuvoktų, jog tai, kas atsi–tiko, anaiptol – ne rėksnių ir pagyrūnų, panašių į mūsiškius, darbas.
 
 
Iš tikrųjų – tai ilgai brandinto ir visokeriopai puoselėto tarptautinio antikomunizmo, JAV užsienio politikos doktrinos, CŽV, Anglijos, Vokietijos ideologinių centrų bendrų pastangų pasekmė. Komunizmui sunai–kinti buvo mobilizuota šimtai tūkstančių žmonių, išleisti ne milijonai, o milijardai dolerių, kol pagaliau pavyko sukurti ir Tarybų Sąjungoje, ir kiekvienoje jos respublikoje, ir kiekvienoje socialistinėje šalyje „penktąsias kolonas“...
 
 
 
–––––
 
 
 
Tam, kad ryškiau pamatytumėme sparčias ir greičiausiai lemiamas TSKP ir TSRS žlugimo priežastis bei veiksnius pastaruoju periodu, pateiksiu vieną dokumentą, su kuriuo susipažinau gyvendamas „zonoje“ jau 2002 metais. Gavome Rusijos Federacijos federalinio susirinkimo parla–mento RFKP frakcijos leidinį „Rusija ir pasaulis“ (2002 m. Nr. 4/476/). Čia išspausdinta ištrauka iš buvusio JAV prezidento Bilo Klintono pranešimo, kurį jis skaitė Vašingtone štabų viršininkų pasitarime 1995 m. spalio 24 dieną. Tai tikrai atviras iki ciniškumo dokumentas, parodantis, kodėl ir kaip vyksta kova dėl „nepriklausomybės ir demokratijos“ ir kas lemia tą „iškovojimą“.
 
 
Paskaitykime:
 
 
„Per praėjusius keletą metų mūsų politika TSRS ir jos sąjungininkų atžvilgiu įtikinamai parodė mūsų nubrėžto kurso teisingumą – pašalinti vieną stipriausių valstybių, taip pat stipriausią karinį bloką. Pasinaudodami tarybinės diplomatijos klaidomis ir nepaprastu Gorbačiovo bei jo aplinkos pasitikėjimu savimi (galima suprasti – kvailumu, – J. K.), tarp jų irtų, kas atvirai užėmė proamerikietišką poziciją, mes pasiekėme tai, ką rengėsi padaryti prezidentas Trumenas su sovietais atominės bombos pagalba. Tiesa, su vienu esminiu skirtumu – mes gavome žaliavų priedą, o ne atomo sugriautą valstybę. (Visur paryškinta mano, – J. K.).
 
 
Taip, mes išleidome daug milijardų dolerių, o jie jau dabar arti to, ką rusai vadina saviišpirka. Perą metus mes ir mūsų sąjungininkai gavome įvairių strateginių žaliavų už 15 milijardų, šimtus tonų aukso, sidabro, brangakmenių ir t. t. Už menkus projektus mums perduota 20 tūkstančių tonų vario, beveik 15 tūkstančių tonų aliuminio, 2 tūkstančiai tonų cezijaus, barilio, stroncijaus ir 1.1. Daugelis mūsų kariškių ir verslininkų netikėjo būsimų operacijų sėkme. Ir be reikalo. Pakirtę TSRS ideologinius pagrindus, mes sugebėjome be kraujo išvesti iš karo už viešpatavimą pasaulyje valstybę, kuri iš esmės konkuravo Amerikai.
 
 
Mūsų tikslas ir uždavinys – toliau teikti pagalbą visiems, kas nori mumyse matyti laisvės ir demokratijos pavyzdį.
 
 
Kai 1991 m. pradžioje CŽV darbuotojai į Rytus perdavė mūsų planams įgyvendinti 50 mln. dolerių, o po to dar tokias pat sumas, daugelis iš politikų ir kariškių irgi netikėjo, kad pasiseks. Dabar, po ketverių metų, matosi: mūsų planai išsipildė.
 
 
Bet tai nereiškia, kad mes neturime dėl ko sukti galvos. Rusijoje, šalyje, kur dar nepakankamai stipri JAV įtaka, būtina spręsti tuo pat metu keletą uždavinių: visomis jėgomis neleisti prie valdžios komunistų, ypatingą dėmesį skirti prezidento rinkimams.(Reikia prisiminti, kad jis kalbėjo iki 1996 metų prezidento rinkimų Rusijoje, kai B. Jelcinas j prezidentus balotiravosi antrų kartų, o pagrindinis jo konkurentas buvo komunistas G. Ziuganovas, – J. K.) Dabartinė šalies vadovybė mus patenkina visais atžvilgiais ir todėl nereikia varžytis dėl išlaidų. Jie duos teigiamų rezultatų.
 
 
Organizuodami Rusijoje prezidento postą antrai kadencijai, mes sudarysime poligoną, iš kurio jau niekad nepasitrauksime.
 
 
Tam, kad išspręstumėm du svarbiausius politinius momentus, būtina padaryti, kad iš prezidento aplinkos išeitų tie, kas susikompromitavo.
 
 
Jei mes išspręsime šiuos du uždavinius, tai artimiausiame dešimtmetyje reikia išspręsti kitas problemas:
 
 
– Suskaldyti Rusiją j smulkias valstybes tarpregioninių karų keliu, panašiai j tai, ką mes organizavome Jugoslavijoje.
 
 
– Galutinai sugriauti Rusijos karinį pramoninį kompleksą.
 
 
– Įvesti mums reikalingą režimą atitrukusiose nuo Rusijos respublikose. Taip, mes leidome Rusijai būti supervalstybe, bet imperija bus tik viena šalis – JAV.“
 
 
Visų pirma, kaip matėme, buvo sprendžiamas uždavinys – pakirsti TSRS ideologinius pagrindus. Štai kur buvo pagrindinis bastionas, kurį reikėjo įveikti nieko nesigailint, „neskūpaujant“. Štai kam prireikė Gorbačiovo „naujojo mąstymo“, kuriuo už dolerius ėmė „mąstyti“ tūkstančiai nomenklatūrininkų, buvusių marksizmo leninizmo propaguotojų ir šulų. Neskūpauta. Nesivaržyta, negailėta milijonų dolerių. Jų negailima, remiant ir nuperkant naujus lyderius įvairių spalvų – rožinių, oranžinių ir kitokių „revoliucijų“ buvusiose TSRS respublikose organizavimui. Paskutinis pavyzdys – Baltarusija.
 
 
„Visokeriopai stengtis neleisti prie valdžios komunistų“, – iškėlė lozungą JAV prezidentas.
 
 
Ar ne todėl daugelis kompartijų atsisakė savo senų pavadinimų, persikrikštijo dažniausiai į tariamai socialdemokratinės pakraipos partijas?
 
 
Ką norėtųsi pasakyti apie socialdemokratus? Žinoma, reikalas ne pa–vadinime. Partijos esmę sudaro programa, veikimo būdas, jos charakteris. Jei prisiminsime istoriją, tai komunistai ir socialdemokratai turėjo bendrą šaknį XX amžiaus pradžioje. Iš tos šaknies jos turi bendras vertybes, kurių svarbiausia – socialinio teisingumo idealai. Bet šių idealų suvokimas tampa skirtingas iš esmės. Komunistai siekia praktiškai įgyvendinti socialinį teisingumą. Socialdemokratai atlieka tarpininko funkcijas tarp išnaudotojų – šeimininkų ir samdinių, tariamai padeda pastariesiems išsikovoti padėtį, kad galėtų naudingiau išnaudotojui parduoti save, savo darbo jėgą. Socialdemokratams socializmas – praktikoje niekad nepasiekiamas dalykas.
 
 
Beje, kas gali bent kiek ryškiau nusakyti skirtumą tarp Lietuvos „socialdemokratų“, liberalų, konservatorių, krikdemų ir kitų partijų gausybės? Kur čia kairieji? Negi ta grupė žmonių, dešimtis metų pratūnojusi Komunistų partijoje, kurie gal panašių į Klintono raginimų ir motyvų dėka staiga, girdi, praregėjo, ėmė „įžiūrėti“ net komunizmo, kurį neseniai šlovino, blogybes?
 
 
 
–––––
 
 
 
Kalbant apie kompartijų, komunistinio judėjimo ir socializmo Tarybų Sąjungoje, Europoje žlugimą, noriu pabrėžti, gal kažkur ir pasikartodamas (juk rašau ne idealiomis sąlygomis – prie rašomojo stalo su puikiu kompiuteriu, o Griežtojo režimo lageryje, pasidėjęs popieriaus lapę ant kelių), kad jo pradžia nebuvo vien Gorbačiovo išdavikiško valdymo laikotarpis ir Klintono, kurį ką tik citavome, pastangos. Į kontrrevoliucijos vežimą visada buvo įkinkytos galingiausios tiek vidaus, tiek užsienio jėgos nuo pat 1917 metų Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos, pradėjusios, kaip mes manėme ir buvome įsitikinę, naują erą žmonijos istorijoje. Visada vyko arši kova, marksistiškai tariant, „tarp darbo ir kapitalo“. Ši kova – įvairiapusė ir negailestinga. Ji rėmėsi visu intelektualiniu, ekonominiu, mokslo ir technikos, kariniu, propagandiniu, kultūriniu potencialu. Ji rėmėsi klasta. Tokio priešinimosi komunistams, naujai visuomeninei santvarkai, nežiūrint jos patrauklumo darbo masėse, nežinojo visa santvarkų keitimosi istorija mūsų planetoje. Tai ir tiesioginės intervencijos, ir „karštieji“, „šaltieji“ karai, įvairiausių blokadų spektras, totalinis žvalgybininkų šnipinėjimas, diversijos bei sabotažas, pagaliau – diplomatinis spaudimas.
 
 
Pabrėžiu, kad pastarasis kontrrevoliucijos puolimo prieš Komunistų partiją, socializmą etapas, prasidėjęs su Gorbačiovo iškilimu į valdžią 1985 metais, – tai naujas, visiškai skirtingas nuo ankstesnių. Jis skirtingas pirmiausia savo taktika, kuri – ne atvira, o užmaskuota, prasiskverbusi į pačią partijos ir valdžios šerdį. Tokiai taktikai nebuvo nei politiškai, nei idėjiškai pasiruošta. Juk neįtikėtinas dalykas, kad TSKP CK generalinis sekretorius, jo Politinis biuras pats pavirto kontrrevoliucijos centru.
 
 
Buvęs TSKP CK Politinio biuro narys, Ukrainos KP CK pirmasis sekretorius S. Gurenka neeiliniame U KP suvažiavime, įvykusiame 2002 metų gegužės mėnesį, štai ką papasakojo: „Grupės TSKP CK Politbiuro narių, tarp kurių buvo draugai I. Polozkovas, J. Prokofjevas, A. Rubiksas, M. Burokevičius, B. Gidaspovas ir aš, aktyvūs bandymai priversti generalinį sekretorių – TSRS Prezidentą imtis ryžtingų priemonių politinei ir ekonominei situacijai šalyje stabilizuoti, antikomunistinei isterijai sustabdyti, duoti ryžtingą atkirtį ekstremistiniams reiškiniams, susidurdavo su kategorišku M. Gorbačiovo nepritarimu, tyliai sutinkant daugumai Politbiuro narių. Pagaliau M. Gorbačiovas atvirai pareiškė: „Tokio Politbiuro, kokio jūs norėtumėte, nebus.“ (UKP CK organas „Kommunist“, 2002 m. gegužės 29 d.)
 
 
Pasakysiu, kad mano, visų mano amžininkų–komunistų akivaizdoje įvyko taip, kad net du TSKP CK Politinio biuro sąstatai, didžiulė dalis TSKP CK narių, respublikų partinių organizacijų vadovų pasirodė išdavikais. Sugebėta pasiekti to, jog visa partijos organizacinė politinė jėga, jos idėjinė įtaka buvo panaudota ne socializmo stiprinimui, jo tikrajam tobulinimui, o griovimui. Ar žinojo apie tokį reiškinį pasaulio politinio gyvenimo patirtis?
 
 
Visuomenė neturėjo jokio mechanizmo, gebančio lokalizuoti, išoperuoti kontrrevoliucijos pūlinį centre. Vadai, prisidengę politinės mitologijos, demagogijos komufliažu, darė bet ką. Nebuvo partijoje, visuomenėje organo, instancijos, kuri gebėtų nutraukti viršūnės kontrrevoliucinį dreifą.
 
 
Man kolonijoje buvo pakliuvęs į rankas LDDP, dabartinių „socialdemokratų“, leidinėlis „Lemtingas posūkis“ (Gairės, 1999 m. – Red.). Autorių samprotavimai apie jų tariamai sėkmingas pastangas „kovoti prieš Centrą“ iššaukia tik šypseną. Visi šie autoriai, pradedant A. M. Brazausku, veikė M. Gorbačiovo, jo Politbiuro, o tuo pačiu ir JAV prezidentų nubrėžtuose rėmuose. Lemtingas kontrrevoliucijos sėkmės laidas buvo – pagal Gorbačiovą – „subjektyvus žmogiškasis faktorius“ centre, nes būtent ten visų pirma buvo išduoti, parduoti socialistiniai idealai. Vadai, apsikasę TSKP Centro komitete, telkė, konsolidavo visas prinokusias, pasislėpusias, tyliai tūnančias iki tam tikro laiko antitarybines, antisocialistines jėgas tiek centre, tiek vietose. Taip pat ir Lietuvoje.
 
 
Gal pravartu būtų pažvelgti, kokios jos?
Ne tik mano, bet ir daugelio bendraminčių nuomone, štai kokios:
 
 
Tai pirmiausia suburžuazėję, išsigimę partiniai, tarybiniai valdininkai.
 
 
Tai – liberalioji buržuazinė ir smulkiaburžuazinė inteligentija, jos dauguma. Joje tarsi vieniši švyturiai iškyla Nobelio premijos laureatas mokslininkas Z. Alferovas, rašytojai V. Rasputinas, J. Bondarevas Rusijoje, rašytojas B. Oleinikas Ukrainoje. Tokie švyturiai Lietuvoje – tai Juozas Baltušis, kurio nuostabi kūryba buvo „patriotų“ trypiama, draskoma ir deginama, tai poetas Eduardas Mieželaitis, kuris gyvenimo pabaigoje savo dienoraštyje su dideliu širdies skausmu rašė: „Visi vadinamieji ko–legos ar plunksnos broliai išvertė kailį, išdavė ir mane, ir žmogiškus idealus“ („Lietuvos rytas“, 2002 m. rugsėjo 9 d., Nr. 208). Pridursiu, kad įdomų, galbūt ir taiklų „tarybinės“ inteligentijos charakterizavimą užtikau Rusijoje išeinančiame žurnale originaliu pavadinimu – „...izm“ (2000 m. Nr. 2). Ten išspausdintas Nikolajaus Kovaliovo straipsnis, kuriame rašoma: „Visą buržuazinės kontrrevoliucijos „grožį“ dabar galime savo akimis regėti buvusios Tarybų Sąjungos griuvėsiuose. Ypač šlykštus reginys – tai išeivių iš politikos, mokslo, literatūros ir meno renegatiškumas ir savotiškas striptizas. Nusimovę kelnes, šie „intelektualai“ apnuogino prieš liaudį savo tikrąjį „kūrybinį veidą“. Jie atsistojo žmonių akivaizdoje politinių sutenerių ir moralinių iškrypėlių vaidmenyje, – vaidmenyje tokių padarų, kurie savanoriškai išsikėlė uždavinį išardyti buvusios socialistinės santvarkos idėjinius ir dorovinius pagrindus, apdergti jos istoriją ir kultūrą.“ Vaizdingai savo kolegas taip pat apibūdino rašytojas V. Petkevičius pastarojo meto publicistikos knygose.
 
 
Toliau. Kontrrevoliucijos bazė – tai nusikaltėliška dalis ūkinių darbuotojų, jau anksčiau paskendusių korupcijoje, kyšiuose, įvairiame „blate“, taip pat „perestrojkos“ ar „atgimimo“ metais susiformavęs šešėlinis kapitalas, pavirtęs stipria ir agresyvia kooperatorių, verslininkų, apsauginių klase.
 
 
Tai – taip pat morališkai ir idėjiškai nepatvarus, „urbanizuotas“ jaunimo sluoksnis, neturintis socialinių ryšių, užsikrėtęs provakarietiškos orientacijos vertybėmis – individualizmu, egoizmu, godumu, vartotojiškais polinkiais.
 
 
 
Tai kažkada buvusių privilegijuotų šeimų – kapitalistų, dvarininkų, buožių, pirklių, aukštų valdininkų, ypač Tarybų valdžios metais nuo įvairių represijų nukentėjusių žmonių palikuonys.
Reikia pripažinti, kad tai taip pat – apytamsė, socialiniu požiūriu pasyvi vidutiniosios žmonių kartos dalis, gyvenanti ne žinojimu, tikrovės ir ateities suvokimu, bet kuriai įvairių tuo metu užgimusių lyderių, tariamų patriotų mitologija ir demagogija virto socialiniais ir dvasiniais nuodais.
 
 
Iš visų šių socialinių sluoksnių iš esmės ir buvo formuojamos antisocialistinės jėgos visoje Tarybų Sąjungoje, ir ne tik joje. Šioje srityje niekuo čia neišsiskyrė ir Lietuva, tik galbūt iš dalies šie procesai buvo ryškesni.
 
 
Viso to išdavoje, ko per daugelį dešimtmečių fanatiškai siekė socializ–mo priešai, panaudodami, kaip jau sakyta, „šaltuosius“ ir „karštuosius“ karus, vesdami daugelį milijardų dolerių kainuojančias diversines ardymo operacijas, išvargindami, niokodami TSRS, visą socializmo stovyklą beprotiškose ginklavimosi varžybose, XX amžiaus pabaigoje pasiekė savo. Gyvavusi socialistinė visuomeninė santvarka buvo demontuota – ir įkurta užgimusios kriminalinės kompradorinės buržuazijos diktatūra, įvestas darbininkų ir valstiečių plėšikiškas išnaudojimas, kurį vykdo savo kilme nusikaltėliškas kapitalas, naudojantis įvairias gyventojų daugumos socialinio ir dvasinio pavergimo ir engimo formas nežymios mažumos naudai.
 
 
Rezultatai akivaizdūs, juos matome, jaučiame kasdien.
 
 
Vienas žymiausių Lietuvos poetų Justinas Marcinkevičius, anuomet nuolat mitinguose stovėjęs greta liūdnai pagarsėjusio politiko Vytauto Landsbergio, Algirdo Mykolo Brazausko, kartu unisonu suokęs ir žadėjęs laisvę bei šviesiausią ateitį žmonėms, beje, tada dar ir su TSKP nario bilietu kišenėje, dabar gi sako: „Man atrodo, kad mes su nepriklausomybės pradžia tartum praradome atsakomybę už tai, ką darome, kalbame, rašome. Noras kuo greičiau sukrauti pirmąjį milijoną. Sukrauti jį dažnai nesąžiningai, apvagiant, nuskriaudžiant, apiplėšiant tą pačią Lietuvą, kurią Sąjūdžio mitinguose šaukė vardu, skandavo. Pagaliau paprasčiausias padorumo praradimas. Per tą nepriklausomybės dešimtmetį, man atrodo, labiausiai nuvertėjo patriotizmas ir padorumas. Šių sąvokų šiandien tartum nėra. Todėl ir gyvename taip, kaip gyvenasi, tokio gyvenimo ir esame verti“ („Respublika“, 2000 03 10). 
 
 
Kaip matome, poetas kalba apie tai, ką jau mato visi, ką savo kailiu pajuto gyvenimo realybėje. Kalba labai nuoširdžiai, su didžiausia širdgėla.
 
 
Dar šiek tiek noriu grįžti prie ką tik cituoto Justino Marcinkevičiaus – „Cinkaus“, kaip jį mūsų bendro kurso draugai vadino „univerkoje“, susirūpinusio dėl godumo, patriotizmo ir dorovės. Aš nė kiek neabejoju Justino politine erudicija, kada jis sako „gyvename, kaip gyvenasi“, bet norisi ta proga prisiminti, kad jau tada, kada mudviem, kaip ir visiems mūsų bendro kurso studentams („trisdešimtųjų metų gimimo“) buvo po 15 metų, garsusis Alanas Dalasas, svajodamas ateityje sunaikinti socializmą, nubrėžė programą, kurioje sakoma:
 
 
„Literatūra, teatrai, menas – visi vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogaus jausmus. Mes visokeriopai remsime ir kelsime vadinamuosius menininkus, kurie diegs ir grūs į žmonių sąmonę sekso, prievartos, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį nedorovingumą...
 
 
Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir netvarką. Mes nepastebimai, bet aktyviai ir nuolat skatinsime valdininkų nemokšiškumą, kyšininkus, neprincipingumą...
 
 
Sąžiningumas ir padorumas bus išjuokiamas...
 
 
Nacionalizmas ir tautų nesantaika, visų pirma priešiškumas rusų tautai, – visa tai sužydės ryškiausiomis spalvomis...
 
 
Ir tik nedaugelis suvoks ir supras, kas vyksta. Bet tokius žmones mes pastatysime į nepakeliamas sąlygas, paversime pajuokai, surasime būdus juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis...
 
 
Rausime dvasines šaknis, išniekinsime ir naikinsime dvasinės dorovės pagrindus... Svarbiausia – jaunimas, pūdysime, tvirkinsime, tirpinsime jį. Mes paversime juos cinikais, niekadėjais, kosmopolitais“.
 
 
Aš tai perskaičiau kalėdamas „zonoje“ laikraštyje „Zavtra“, 2002 m. Nr. 38(461) ir realiai pasijutau ta žmonių dalimi, kurią Dalasas tada išskyrė – „pastatyti į nepakeliamas sąlygas, paversti pajuokai, surasti būdus juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis...“
 
 
Tikrai panašus „vaizdelis“, stebint visų mūsų dabartinę gyvenimo ti–krovę. Vadinasi: „Gyvename, kaip gyvenasi“.
 
 
 
–––––
 
 
 
Alano Dalaso programai įgyvendinti Tarybų Sąjungoje paskutinį šlag–baumą pakėlė 1988 metais įvykusi XIX sąjunginė partinė konferencija. Ją jau minėjau. Aš tada dirbau Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, kuris plačiausiai transliavo tos konferencijos renginius. Tada dar nedaug kas suvokė, tarp jų – ir aš, kad M. Gorbačiovo pranešimas buvo kupinas klastingiausių ėjimų. Visa konferencijos eiga buvo pilna ciniškiausios demagogijos, spekuliacijos ties tuo, kas atrodytų švenčiausia – nuo begalinių ištikimybės priesaikų leninizmui iki didžiausių nesąmonių. Ji atvėrė erdvę jėzuitiškam istorijos juodinimui ir šmeižimui, įžūliausiam ir begėdiškiausiam melui, apgaulei, falsifikavimui.
 
 
Aš nebuvau delegatu TSKPXXVIII suvažiavimo, priėmusio pareiškimą „J humanišką, demokratinį socializmą“, kuris tapo visų įmanomų TSKP „demokratinių“ jėgų manifestu. Manęs nerinko. Važiavo į suvažiavimą M. Burokevičius, kuris net tapo gorbačiovinio CK Politinio biuro nariu, bet vėliau suprato, kur pakliuvęs, ir atsidūrė kartu su manimi kalėjime, V. Švedas, vėliau perbėgęs į Žirinovskio partiją Rusijoje, Burdenka, Antonovas ir daugelis kitų, kurių neliko Lietuvoje. Tad dėkoju likimui, kad aš už tuos dokumentus nebalsavau, nesidalinau su kitais šia gėdinga akcija. Aš neįėjau į šio suvažiavimo rinktą Centro komitetą, kurį, kaip ir LKP XX suvažiavimo rinktą CK ar Tarybą, užplūdo atviri antikomunistai, persivertėliai, ardę partiją iš vidaus pačiu begėdiškiausiu būdu.
 
 
Vėliau reikėjo savo kailiu patirti, kad pajaustum tą neapykantą, kurią nuo pat partijos skilimo pradžios jautė mums, komunistams, tie, su kuriais tada nenuėjome separatizmo, oportunizmo, antikomunizmo keliu. Juos tiesiog siutina tai, kad galėjo atsirasti ir tokių, kurie dar laikosi, nepasiduoda. Jie puikiai suvokė, kad tik sukompromitavus, politiškai, ideologiškai ir morališkai nukraujinus (pagal Aleną Dalasą), galima pašalinti žmones, stojusius kliūtimi pakeisti socialistinę santvarką į buržuazinę. Štai kodėl šių žmonių atžvilgiu buvo panaudotas ir tebenaudojamas pats niekšiškiausias arsenalas jėzuitiškiausių kovos priemonių: melas, šmeižtas, šantažas, teismai, kalėjimas, lageris. Tiesiog – pagal A. Hitlerį, kuris rašė: jei prieš vieną pasaulėžiūrą stos kita pasaulėžiūra, prievarta suvaidins lemiamą vaidmenį ir atneš naudos tai pusei, kuri sugebės ją panaudoti maksimaliai negailestingai ir ilgai. Begėdiškumui ir negarbingumui nėra ribų. Turiu pripažinti, kad visa tai tikrai sunku atlaikyti, sunku nepasiduoti, nesiklaupti ant kelių. O to buvo ir tebėra siekiama.
 
 
O atlaikyti, nesiklaupti tenka, nes teisybė mūsų pusėje.
 
 
Iš tikrųjų, sunku ir sudėtinga rašyti ir nupasakoti visas priežastis, kodėl taip atsitiko, kodėl XX amžiaus pabaigoje komunistai atidavė savo partiją, Tarybų valdžią, socializmą, paaukojo tokią šalį, kokia buvo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kuri drausmino pasaulinį imperializmą, į kurią su viltimi žiūrėjo visos mūsų planetos darbo žmonės, nes ją laikė taikos, socializmo, tikrosios demokratijos, žmonių ateities, socialinio teisingumo tikrove. Labai skaudu, kad ji neišlaikė globalinės ideologijos ir politinės kovos išbandymų, – kovos, kurią negailestingai vedė jos priešai per visą partijos istoriją.
 
 
Bet nemanau, kad kova jau baigėsi...
 
Šaltinis: J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., 2010, p. 203–239.
91% Plius 91% Plus
9% Minus 9% Minus
11   1
Komentarai: 2
2. Ir dar 2017-10-04 15:37:17

Apie "didįjį proletariato vadą": http://omolenko.com/publicistic/zikkurat.htm

0 3
1. Liaukis kibirkščiavęs 2017-10-04 15:25:03

Perskaityk ir išmok mintinai: http://communitarian.ru/posts/filosofi/kapitalizm_kak_eres_zhidovstvuyuschih_ot_pokloneniya_mamone_do_unichtozheniya_roda_chelovecheskogo_26112015

0 3

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Brazilija atmes JT migracijos paktą, sako ateinantis užsienio reikalų ministras
Neįtikėtinos permainos Jungtinėse Tautose – JAV-ų pastangos panaikinti abortus remiančias sąvokas
Trampui nieko neatleidžia / Трампу не прощают ничего
D. Trumpas išpuolį Strasbūre pateikė kaip argumentą sienos Meksikos pasienyje statymui
Žiniasklaida: V. Putinas turėjo „Stasi“ pažymėjimą
Australija nusprendė pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine
Tai, ką SpaceX padarė praėjusią savaitę, yra išskirtiniai pasiekimai
JAV medikai: Dėl pornografijos įtakos itin dažnėja vaikų seksualinė prievarta prieš kitus vaikus
Gallup duomenimis emigruoti nori 750 milijonų žmonių
Pasaulis su įtampa žiūri į Rusiją – mirtinas šokis prasideda, reikia ruoštis branduoliniam karui (2)
Globalaus migracijos pakto nepasirašys ir Čilė (3)
Eurazijos Sąjunga plečia tarptautinius ryšius / ЕАЭС расширяет международные связи
„Pažangiosios“ Japonijos realybė: protu nesuvokiamas išsigimimas (6)
Didžiausiame Ispanijos regione rinkimus laimėjo už žmogaus gyvybę kovojanti partija
Venesuela sudėtingoje situcijoje kreipėsi į Rusiją / Венесуэла в сложной ситуации обратилась к России
Pirmasis žodis - Ateizmas / Первое Слово - Атеизм
Valstybės vykdomas vaikų grobimas iš šeimos – tai globaliai veikianti sistema?
Vašingtonas ir Pekinas skelbia paliaubas / Вашингтон и Пекин заключили перемирие
„SpaceX“ sausį išbandys naują daugkartinio naudojimo erdvėlaivį: jei viskas pavyks, JAV prasidės nauja kosmonautikos era (2)
Pasaulio organų prekybos centras randasi Izraelyje (1)
Italija pasisako prieš Globalų migracijos paktą (1)
Prancūzijoje – gatvių mūšiai, Lietuvos žiniasklaidoje – lyg niekur nieko (3)
JAV pajėgos Meksikos pasienyje panaudojo ašarines dujas prieš besiveržiančius migrantus
Migracijos paktą ruošiasi pasirašyti tik Grybauskaitė, Merkel ir didžiausi pasaulio diktatoriai-kraugeriai

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI