Sovietinis mentalitetas ar meilė pinigams – kas didesnė blogybė?

Anonimusas
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Žmonės mėgsta priežasčių ieškoti ten, kur jų nėra ir būti negali.

Tarkim, apsitorčinęs narkomanas negyvai uždaužo posūnį ir keliose „šviesiose“ galvose netikėtai gimsta idėja, kad tai dėl to, jog vaikus pagal įstatymą mušti galima (nors niekad nebuvo galima).

Tada tos „šviesios“ galvos skubos tvarka prastumia teisės aktą, pagal kurį vaikų jau ne tik mušti, bet ir šiaip su jais tokio intensyvesnio kontakto (net ir psichologinio) palaikyti negalima.

Tai va, kažin kiek ilgai teks laukti, kol dar koks narkomanas užmuš kokį vaiką? Arba kol visuomenė supras, kad tas įstatymas priimtas ne dėl to narkomano? Ir ne dėl kito narkomano? Įtariu, kad pirmas bus greičiau nei antras.

Bet tai gana vykusi iliustracija, kaip absoliuti dauguma žmonių nesuvokia priežasčių ir pasekmių santykio.

Panaši situacija ir su „sovietiniu mentalitetu„, kuris kaltinamas dėl visų Lietuvos blogybių. Vienas mano draugas aktyviai rašo straipsnius, kaip sovietmečiu buvę blogai ir kaip užtat dabar žmonės gobšūs parazitai. Ir kuo daugiau metų praeina nuo sovietmečio, kuo mažiau žmonių jį beprisimena, tuo jis aktyvau apie tai rašo, lyg tikslas ir būtų priminti bei suversti kaltę.

Eilinis gobšus tinginys skaito tuos straipsnius ir teisina savo parazitavimą tuo, kad jį, matai, traumavę eilės prie žirnelių.

Bet ar tikrai žmonės yra tokie, kokie yra, dėl sovietmečio?

Kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad pagrindinis dalykas, dėl ko žmonės tampa godžiais prisitaikėliais, nėra sovietmetis. Tai – pinigai.

Dauguma žmonių, kurie kitu atveju būtų padorūs bei adekvatūs, gavę finansinę injekciją iš „tinkamo šaltinio“, tampa marazmatikais ir fanatikais, nes kur kas labiau nei kokie ten prisiminimai apie žirnelius ar kolchozus motyvuoja noras išmokėti kartonkę, aplankyti Kanadą ir skaniai paėsti.

Absoliuti dauguma žmonių kasdien gyvena baimėje ne dėl to, kad buvo sovietmetis ir net ne dėl to, kad jis gali vėl prasidėti, o dėl to, kad jie neišmokės paskolos, negalės nusipirkti naujų batų ar kavos iš Coffee Inn.

Yra du būdai užvaldyti žmogų – prievarta arba pinigai. Ir, žinokite, antras kur kas efektyvesnis, nes, kai grasini žmogui ginklu, tai visados yra rizika, kad, trumpam praradus budrumą, tas ginklas bus išmuštas tau iš rankų ir nukreiptas į tave patį.

Kai duodi žmogui pinigų, nėra jokios rizikos, kad jis bandys juos išmušti ir atsukti prieš tave patį.

Užtat bent jau Lietuvoje labai dažnai matau tokį reiškinį – koks nors protingas, intelektualus žmogus argumentuotai kritikuoja valdžią, atkreipia dėmesį į įvairias problemas ir… Ir netikėtai jis tampa tokiu skystu kolaboruojančiu gobšiu parazitu, kuris lyg sutiktų, kad kažkur yra kažkokių problemų, bet iš esmės tuoj pat pridurs, kad yra ten koks nors teisės aktas ar tai va Landsbergis apie tai jau kalbėjo, ar tai Kubiliaus vyriausybė išgelbėjo Lietuvą…

Tu ilgai galvoji, kas tam žmogui nutiko? Ar VSD pagrobė jo šeimą? O gal netyčia įkišo virbalą į rozetę? Ne, dažniausiai priežastis būna elementaresnė – jis susipažįsta su kokiu „teisingu“ dėde, gauna „teisingą“ darbą ir jo noras keisti pasaulį į gerą išgaruoja sulig ta diena, kai gauna pirmąją algą. Arba net ir anksčiau.

Užtat realus žmonių valdymas vyksta toli gražu ne per prievartą, o per elementarius ekonominius santykius. Jei esi protingas, tau pasiūlys šiltą vietą vien jau tam, kad „nedrumstum vandens“ ir netrukdytum „teisingiems“ dėdėms „teisingai“ spręsti savo reikalus.

Ir tu greičiausiai sutiksi, nes užaugai šeimoje, kur buvo akcentuojama, kaip svarbu pinigai, pats kali savo vaikams, kaip svarbu pinigai. Tau apskritai atrodo, kad vienintelis realus žmogaus vertės matas yra pinigai. Nes apie kitokius matus niekas tau nepasakojo.

Reta mama aiškina vaikui, kaip svarbu santarvė šeimoje, demokratija ar padorumas. Bet dažna nuo pat ankstyviausio amžiaus kala, kaip svarbu baigti mokslus, rasti gerą darbą ir gerai gyventi.

Materialinės gėrybės yra mūsų laisvės fikcija, kuri realiai ne kas daugiau kaip mus kaustančios grandinės. 

Žinau, kad maždaug šioje vietoje dauguma ima purtyti galvą ir manyti, kad „nusišneka hipė„, nes esą kaip be pinigų gyventi.

Esmė yra ne pinigų neturėjimas, o būdai, kaip tuos pinigus uždirbti ir kiek daug dėl jų gali padaryti. Jei gali už pinigus parduoti savo įsitikinimus ir vaikų ateitį, tai tu esi gobšus parazitas. Ir kaltas dėl to tikrai ne sovietmetis.

Jei moki uždirbti pinigų, neparsidavinėdamas, viskas su tavimi gerai, esi padorus žmogus ir kuri tikrąją žmonijos ateitį.

O dabar esmių esmė – kodėl visuomenėje – pradedant žiniasklaida ir bagiant mokykla – taip aktyviai diegiama, kad sėkmingas gyvenimas – pasiturimas gyvenimas? Nes tokius žmones lengviausia valdyti. Jie nesukelia problemų. Juos lengva paveikti. Nepatiks kažkas, sužinos kokio kompromato? Geresnės pareigos, didesnė alga ir problemos kaip nebūta.

Manau, kad iš dalies būtent dėl žmogus atskiriamas nuo kitų žmonių ir paverčiamas sraigteliu – ekonominiu vienetu. Mes skatinami skųsti draugus ir kaimynus, nes tai esą „pilietiška„, skatinami daug dirbti, nes tai esą leis mums „susikurti sėkmingą gyvenimą„, galų gale, skatinami neturėti pastovios gyvenamosios vietos ir pastovių ryšių, nes tai esą „verčia tobulėti.

Šeima, draugystė, lojalumas kitai gyvai būtybei,  o ne bedvasiam, biurokratų užgultam valstybiniam aparatui, tampa atgyvena ir iš dalies jau beveik kriminalizuota.

Žengtas ir paskutinis žingsnis – tėvai atkertami nuo vaikų, nuo galimybės perduoti vaikui savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, nes jei pvz. vaikas bus įsitikinęs, kad jis nori visą dieną žiūrėti TV, o tėvai kovos su tuo jo įsitikinimu, tai čia neabejotinai tilps po „vaiko unikalumo nepripažinimu“ ar dar kuria nors iš tų sąvokų, kurių net patys rengėjai negalėjo išaiškinti.

Sekantis žingsnis galėtų būti vaikų perauklėjimo stovyklos, į kurias būtų siunčiami nusikalsti linkę vaikai, kuriems tėvai legaliai jokio poveikio daryti negali. O gal net ir vaikų auginimo stovyklos, kuriose tiesiog būtų auklėjami vaikai nuo tam tikro amžiaus. Nes juk valstybė geriau žino, kaip tai daryti.

Kuriama visuomenė, iš kurios pamažu, po vieną mažą dalykėlį atimama šeima, tikėjimas, moralė, laisvas žodis, tradicijos ir visa tai keičiama… Ekonominiais santykiais. Santykiais, kurių svarba daugumai jau dabar didesnė nei asmeniniai santykiai, nes žinau ne vieną porą, kuri vietoje to, kad keistų darbą, pakeitė gyvenimo draugą.

Iš lėto tampame somnambulais, kurių esminė funkcija – dirbti ir uždirbti. Ar tokia visuomenė bus pajėgi išlikti? Kas valdys šią visuomenę, kas formuos jos poreikius? Klausimai, į kuriuos, matyt, atsakys istorija.

Bet pakartosiu – tai nieko bendro su sovietmečiu neturi.

Nes net ir sovietmečiu, kai nebuvo privačios nuosavybės, žmogus turėjo teisę įsikalti vinį į sieną be pranešimo savivaldybei. Jis turėjo teisę, kad ir paslapčia, nusivesti vaiką į Bažnyčią.

Žmogaus teisių ribojimo aspektu sovietmečiu buvo paradoksaliai laisviau. Tik vat žirnelių negalėjai prisiėst iki soties.


Įvertink straipsnį: 4   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke

Dar komentarų


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851