Sausio 13-oji: nekaltos mirtys ir nepriklausomybės iliuzija

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-01-14 09:53:49, skaitė 3949, komentavo 0

Sausio 13-oji: nekaltos mirtys ir nepriklausomybės iliuzija

Jau 24-eri metai praėję nuo 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių. Kaip ir visada, visa Lietuva prisimena šią dieną ir nekaltas jos įvykių aukas, kaip ir visada, oficiozas trimituoja apie tai, kaip neva šiandien Lietuva yra „iškovojusi“ tą šviesesnį rytojų, kurio troško tądien žuvę mūsų tautiečiai.

Garsiai į visus galus skamba „valstybininkų“ bei kitų didelių landsberginių „patriotų“ pasakojimai apie tai, kaip šiandieninė Lietuva neva įkūnija lietuvių tautos svajones bei aspiracijas, o visos jos esamos problemos bei ydos – tai neva tiktai vaikiški slogučiai, palyginus su „sovietiniu blogiu“.

Esame raginami tikėti, kad šiandien Lietuva yra ne tiktai nepriklausoma, bet dar ir iš esmės klestinti bei laiminga šalis, nusipelniusi tų aukų, kurios krito sausio 13-ąją; apie tos dienos įvykių aplinkybes mes nediskutuosime, bet pasakysime tiek, kad, deja, šiandieninės Lietuvos tikrovė neturi nieko bendro su garsiai ir, tiesą pasakius, arogantiškai, oficiozinės sisteminės žiniasklaidos deklaruojamais šūkiais.

Lietuva, kurioje gyvename šiandien, tai pasekmė daugiau kaip 20 metų „patriotais“ bei „valstybininkais“ save pavadinusių pseudokomunistų (ekskompartijos narių), Amerikos marionečių ir kapitalistinių oligarchų vykdomos politikos, kurią pagrįstai galime laikyti lietuvių tautos genocidu.

Kokia ta mūsų šiandieninė Lietuva?

Tai yra Lietuva be nepriklausomybės, priklausoma nuo Briuselio-Vašingtono ašies panašiai, kaip Gorbačiovo laikais buvo priklausoma nuo vis labiau išsigimusios Maskvos; tai Lietuva, kurios kadaise klestėjęs žemės ūkis bei pramonė – sugriauta, o per dešimtis metų sunkaus ir garbingo darbo sukurtas lietuvių tautos turtas – išvogtas ir „išprivatizuotas“ vadinamąjį „elitą“ sudarantiems veikėjams; tai Lietuva, kurioje daugiau negu trečdalis lietuvių gyvena ant arba žemiau skurdo ribos; tai Lietuva, praradusi savo tikrąją dvasią, kultūrą ir orumą, Lietuva, niveliuojama į liberalkapitalistinių Vakarų kosmopolitinį išsigimimą.

Ar dėl tokios Lietuvos savo galvas guldė parsidavėliškos „valstybininkų“ politikos išniekintos sausio 13-osios aukos? Nepaisant kai kurių veikėjų ciniškos demagogijos, galime užtikrintai pasakyti: ne, ne dėl tokios Lietuvos. Visa lietuvių tauta, patikėjusi šviesesnės ateities perspektyva, buvo apmulkinta ir nuvesta „nuo vilko ant meškos“.

Žinoma, dabartinė Lietuva galbūt ir yra „graži“, „sėkminga“ ir „teisinga“ tam tikriems, pabrėžkime, absoliučią visuomenės mažumą sudarantiems sluoksniams: oligarchams ir jų politiniams statytiniams bei daugiausiai Vilniaus ir Kauno didmiesčiuose gyvenančios menedžerių-biurokratų „kastos“ atstovams, turintiems, palyginus, irgi neblogą prieigą prie „lovio“.

Bet absoliučiai tautos daugumai pastaruosius 25-eris metus egzistuojantis režimas tereiškė nuskurdinimą, pažeminimą ir anksčiau garsiai skelbtų nepriklausomybės šūkių išdavimą.

Tokia yra tiesa, kurios nenori pasakyti nei „patriotizmo“ šūkiais žaidžianti sisteminė žiniasklaida, nei pseudopatriotinės „valstybininkų“ bei tariamų opozicionierių partijos, bet kurią pasakęs iš karto jų būni aprėkiamas ne tiktai „antipatriotu“, bet dar ir „tautos išdaviku“.

Nors iš tiesų tikrasis patriotizmas ir tikrasis, sveikasis nacionalizmas, ir yra ne kas kita, kaip meilė savo tėvynei, tautai ir žmonėms, tarnavimas jos gerbūviui ir atsakomybė dėl jos dabarties ir ateities, kuri neleidžia tylėti ir nepasakyti, kad nekaltomis sausio 13-osios aukų mirtimis mėgina pasinaudoti su tautos lūkesčiais nieko bendro neturintys politiniai demagogai ir kiti „elito“ interesų reiškėjai.

Nesileiskime apgaudinėjami ir griežtai atsiribokime oficiozinio „patriotizmo“, kuris tėra tiktai oligarchų ir juos aptarnaujančių politikierių būdas manipuliuoti naiviomis masėmis ir supraskime, ta Lietuva, kuri verta aukų ir kančių, apie kurią svajojo tikrieji mūsų tautos didvyriai ir kovotojai, tokie kaip Antanas Mackevičius bei Vincas Kudirka, ne tik neturi nieko bendro su pastaruosius dvidešimt metų egzistuojančia buržuazine Lietuva, bet yra tikrų tikriausia jos priešybė.

Tikri ir sąmoningi patriotai – ne tie, kurie apraudoja sausio 13-ąją, o po to kalasi sau į galvas iliuzijas apie (ne) egzistuojančią mūsų šalies nepriklausomybę, bet tie, kurie yra pasirengę ir savais žodžiais, ir, ypatingai, savais darbais be baimės ir be menkiausių svyravimų stoti už Naujos Lietuvos, už Nepriklausomos Lietuvos, kurioje klestėtų ir vystytųsi kilniausieji bei geriausieji mūsų tautos bruožai, kurioje viešpatautų gėris ir teisingumas, o ne blogis ir melas, kurioje lietuvis lietuviui būtų brolis, o ne vilkas ar išnaudotojas, už tautinės ir socialistinės Lietuvos, idealą.

Už idealą, dėl kurio savo prakaitą ir kraują liejo tikrieji mūsų tautos didvyriai, jos šaukliai bei revoliuciniai kovotojai, prieš mūsų tautos ir tėvynės pavergimą, pažeminimą ir išnaudojimą, prieš cinišką pseudopatriotų demagogiją ir melą.

UŽ TAUTINĘ IR SOCIALISTINĘ REVOLIUCIJĄ!

revolution-fist-e1403545226457.jpg