Kas finansavo Hitlerį?

Autorius: Socialistinis Liaudies Frontas Šaltinis: https://www.facebook.com/SLFLi... 2017-03-22 17:56:14, skaitė 2891, komentavo 1

Kreditą Pasauliniam karui Hitleris gavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Prieš 75 metus prasidėjo didžiausios pasaulio istorijoje skerdynės, kurias finansavo JAV Federalinė Rezervų sistema (FRS) ir Anglijos Bankas.

Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kuri prilygino Tarybų Sąjungos vaidmenį nacistinės Vokietijos vaidmeniui inicijuojant II Pasaulinį karą, kuria, be akivaizdžiai pragmatiško tikslo išlupti iš Rusijos žalos atlyginimą kaikurioms bankrutavusioms ekonomikoms išlaikyti, dar ir siekiama demonizuoti Rusiją kaip TSRS teisių perėmėją bei paruošti teisinius pagrindus atimti iš Rusijos teisę priešintis Vakarų bandymams perrašyti istoriją ir karo rezultatus. Jeigu jau kelti atsakomybės dėl II Pasaulinio karo inicijavimo kaltės problemą, tai iš pradžių reikėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atvedė nacistus į valdžią, kas pastūmėjo juos link pasaulinės katastrofos? Visa prieškarinė Vokietijos istorija rodo, kad „reikiamą“ politinį kursą užtikrino sąmoningai sukurti finansiniai sukrėtimai, į kuriuos, beje, pasaulis stumiamas ir šiandien.

Pagrindinės struktūros, kurios nubrėžė Vakarų vystymosi po I-ojo Pasaulinio karo strategiją , buvo centriniai JAV ir Anglijos finansiniai institutai – JAV Federalinė Rezervų sistema (FRS) ir Anglijos Bankas, bei su jomis susijusios finansinės ir pramoninės organizacijos, išsikėlusios sau tikslą įvesti absoliučią Vokietijos finansinės sistemos kontrolę, kad galima būtų valdyti Centrinės Europos politinius procesus. Šios strategijos realizavime galima įžvelgti šiuos etapus:

I-asis: nuo 1919 m. iki 1924 m. – paruošimas sąlygų masiniams JAV finansiniams įliejimams į Vokietijos ekonomiką.

II-asis: nuo 1924 iki 1929 metų. – Vokietijos finansinės sistemos kontrolės įvedimas ir nacionalsocializmo finansavimas.

III-asis: nuo 1929 iki 1933 metų. – Gilios finansinės-ekonominės krizės išprovokavimas ir palaikymas tam, kad naciai galėtų ateiti į valdžią.

IV-asis: nuo 1933 iki 1939 metų – finansinis bendradarbiavimas su nacistų valdžią, jos ekspansionistinės užsienio politikos rėmimas, siekiant sukurti sąlygas naujam pasauliniam karui kilti.

Pirmajame etape pagrindiniais amerikietiško kapitalo prasiskverbimo į Europą svertais tapo senojo žemyno karinės skolos ir su jomis glaudžiai susijusi Vokietijos reparacijų problema. JAV formaliai įstojus į I Pasaulinį karą, amerikiečiai suteikė sąjungininkams ( daugiausiai Anglijai ir Prancūzijai) kreditų 8,8 milijardus dolerių sumai. Bendra karinių įsiskolinimų suma, tame skaičiuje ir kreditai, kuriuos JAV suteikė laikotarpiu nuo 1919 m. iki 1921 metų, sudarė daugiau kaip 11 milijardų JAV dolerių. Išspręsti savo finansinių įsipareigojimų pagal kreditus problemas Europos šalys-skolininkės bandė pralaimėjusios karą Vokietijos sąskaita ir Versalio sutartimi nustatydamos jai milžiniškas reparacijas, kurias vokiečiai privalėjo išmokėti nepakeliamai sunkiomis sąlygomis. Tokios grobikiškos reparacijos sukėlė vokiško kapitalo bėgimą į užsienį, o atsisakymas mokėti mokesčius į vietinį biudžetą sukūrė tokį valstybės biudžeto deficitą, kurį buvo įmanoma padengti tiktai masiškai spausdinant bevertes niekuo nepadengtas markes. Tokios emisijos rezultatas tapo Vokietijos nacionalinės valiutos kolapsas, „didžioji infliacija“, kuri 1923 metais siekė 578 512%, kai už vieną JAV dolerį duodavo 4,2 trilijono markių. Vokiečių pramonininkai pradėjo atvirai sabotuoti visas valstybės priemones, skirtas reparacijoms išmokėti ir tai galiausiai sukėlė garsiąją „Ruro krizę“ – 1923 metų sausį prancūzai ir belgai okupavo Rurą.

Būtent šito ir siekė Anglijos ir Amerikos valdantieji sluoksniai, kurie sąmoningai įvėlė Prancūziją į Ruro avantiūrą ir tuo pačiu pademonstravo jos nesugebėjimą išspręsti problemą, kad perimti iniciatyvą į savo rankas. JAV Valstybės sekretorius Čarlzas Evansas Hjuzas tuo metu sakė: „Reikia išlaukti, kol Europa pribręs priimti amerikiečių pasiūlymą“.

Naujasis projektas buvo kuriamas JAV finansų imperijos „J. P. Morgan & Co” kabinetuose Anglijos banko vadovo Montegiu Normano nurodymu. Projekto pagrindu tapo „Dresdner Bank“ atstovo Jalmaro Šachto idėjos, kurias jis suformulavo dar 1922 metų kovą, gavęs pasiūlymą iš Džono Fosterio Daleso, būsimo Valstybės sekretoriaus Eizenhauerio vyriausybėje ir prezidento Vudro Vilsono patarėjo Paryžiaus taikos konferencijoje. Dalesas perdavė raštelį „J. P. Morgan & Co” patikėtiniui, J. P. Morganas rekomendavo J. Šachtą M.Normanui, o šis – Veimaro Vokietijos vadovams. 1923 m. gruodį J. Šachtas tapo Reichsbanko valdytoju ir suvaidino svarbiausią vaidmenį suartinant vokiečių ir anglų bei amerikiečių finansinius sluoksnius.

1924 metų vasarą šis projektas, visiems žinomas kaip „Daueso planas“ (Čarlzas Geitsas Dauesas – tarptautinio ekspertų komiteto, rengusio Vokietijos reparacijų pagal Versalio sutartį išmokėjimo sąlygų pakeitimo planą, pirmininkas, amerikiečių bankininkas, vieno iš Morgano grupės bankų direktorius), buvo patvirtintas 1924 m. rugpjūčio 16 d. Londono konferencijoje. Planas numatė sumažinti dvigubai reparacijų išmokas ir nurodė mokėtinų reparacijų finansavimo šaltinius. Tačiau pagrindinis mažiau afišuojamas plano tikslas buvo sukurti palankias sąlygas amerikiečių investicijoms, o tai buvo įmanoma tik stabilizavus Vokietijos markės kursą. Markės stabilizavimui planas numatė suteikti Vokietijai stambų 200 milijonų dolerių kreditą, pusė sumo kurio atiteko J.P. Morgano bankams. Tuo pačiu metu anglų ir amerikiečių bankai ėmė griežtai kontroliuoti ne tik vokiečių mokėjimų pervedimus, bet ir valstybės biudžetą, valstybės pinigų apyvartos sistemą ir šalies kreditinę sistemą. 1924 rugpjūtį seną vokiečių markę pakeitė nauja, finansinė Vokietijos situacija stabilizavosi ir, kaip rašė tyrinėtojas Gvido Džakomo Preparata, Veimaro respublika buvo paruošta „pačiai fantastiškiausiai ekonominei pagalbai per visą istoriją, po kurios seks pati karčiausia pjūtis pasaulio istorijoje“. „Į finansines Vokietijos venas nesulaikomu srautu plūstelėjo amerikietiškas kraujas“.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

Pirma. Dėl to kad kasmetinėmis reparacijų išmokomis buvo apmokamos sąjungininkų skolos, susiformavo taip vadinamas „Veimaro absurdo ratas“. Auksas, kuriuo Vokietija mokėjo karines reparacijas, buvo parduodamas, įkeičiamas ir dingdavo JAV, iš kur „pagalbos“ jau pavidalu pagal planą sugrįždavo atgal į Vokietiją, kuri atiduodavo jį Anglijai ir Prancūzijai, o šios atitinkamai tuo pačiu auksu apmokėdavo savo karinę skolą JAV. Pastaroji, pridėjusi prie šio aukso procentus, vėl nukreipdavo jį į Vokietiją. Dėl to visi Vokietijoje gyveno skolon ir visiems buvo aišku – jeigu Volstritas atšauks savo kreditus, šalis patirs visišką bankrotą.

Antra. Formaliai kreditai buvo suteikiami reparacijoms išmokėti, tačiau faktiškai kalba ėjo apie šalies karinio pramoninio potencialo atkūrimą. Esmė tame, kad už gautus kreditus vokiečiai atsiskaitydavo savo įmonių akcijomis, todėl amerikietiškas kapitalas buvo aktyviai integruojamas į vokiečių ekonomiką. Bendra užsienio investicijų į vokiečių pramonę 1924-1929 metais suma siekė beveik 63 mlrd. aukso markių (30 mlrd. sudarė kreditai), o reparacijų išmokoms atiteko siekė 10 milijardų. 70% finansinių įplaukų atėjo iš JAV bankininkų, daugiausia J. P. Morgan grupės bankų. Dėl to jau 1929 metais Vokietijos pramonė pakilo į antrą vietą pasaulyje, tačiau didžioji jos dalis priklausė stambiausiems JAV finansiniams-pramoniniams klanams.

Pavyzdžiui, „I. G. Farbenindustrie“, vienas iš pagrindinių nacistinės Vokietijos karinės mašinos tiekėjų, finansavęs 45% A.Hitlerio rinkiminės kampaniją 1930 metais, buvo kontroliuojamas Rokfelerio „Standart Oil“. Morganai per „General Elektric“ valdė vokiečių radijo ir elektrotechnikos pramonę, kurioje dominavo AEG ir Siemens (1933 metais 30% AEG akcijų priklausė General Elektric), per ryšių kompaniją ITT kontroliavo 40% Vokietijos telefono tinklų, be to, rokfeleriams priklausė 30% aviacijos firmos Focke-Wulf akcijų. Opelį kontroliavo General Motors, Diuponų šeimai nuosavybė. Henris Fordas kontroliavo 100% koncerno VolksWagen akcijų. 1926 metais, dalyvaujant Dilono Rido ir Co bankui, buvo įkurta antra pagal dydį po I. G. Farbenindustrie pramoninė Vokietijos grupė – Tyseno, Fliko, Volfo, Feglerio ir kt. metalurgijos koncernas Vereinigte Stahlwerke AG (Plieno trestas).

Amerikos bendradarbiavimas su vokiečių kariniu pramoniniu kompleksu buvo toks intensyvus ir visur prasiskverbiantis, kad jau 1933 metais amerikiečių finansinis kapitalas kontroliavo svarbiausias vokiečių pramonės šakas ir tokius stambius bankus kaip „Deutsche Bank“, „Dresdner Bank“, „Donat Bank“ ir kt.

Kartu buvo ruošiama ir ta politinė jėga, kuri turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį realizuojant anglų ir amerikiečių planus – tai nacių partijos ir asmeniškai A.Hitlerio finansavimas.

Kaip savo memuaruose rašė buvęs Vokietijos kancleris Briuningas, jau nuo 1923 metų A.Hitleris pradėjo gauti stambias sumas iš užsienio. Iš kur jos ateidavo, nėra žinoma, tačiau mokėjimai buvo vykdomi per šveicarų ir švedų bankus. Taip pat žinoma, kad 1922 metais Miunchene įvyko A.Hitlerio susitikimas su JAV kariniu atašė Vokietijoje kapitonu Trumenu Smitu, kuris apie šį susitikimą parašė smulkią ataskaitą savo viršininkams Vašingtone (karinės žvalgybos valdybai). Šiame pranešime jis labai palankiai atsiliepia apie Hitlerį. Būtent per Smitą į Hitlerio aplinką pateko Ernstas Francas Zedgvikas Hanfštenglis (pravarde Putci), Harvardo universiteto absolventas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, formuojant A.Hitlerį kaip politiką, suteikęs jam žymią finansinę paramą bei padėjęs užmegzti A.Hitleriui pažintis ir ryšius su aukšto rango britų veikėjais.

Hitleris buvo ruošiamas didžiajai politikai, tačiau kol Vokietija klestėjo, jo partija buvo visuomeninio gyvenimo užribyje. Situacija radikaliai pasikeitė prasidėjus krizei.
Nuo 1929 metų rudens, po to, kai Federalinė Rezervų Sistemą sukėlė Amerikos biržos krachą, pradedamas įgyvendinti trečias anglų ir amerikiečių finansinių sluoksnių strategijos etapas.

FRS ir J.P.Morgano bankų grupė priima sprendimą nutraukti Vokietijos kreditavimą ir tuo sukelia bankų krizę ir ekonominę depresiją Centrinėje Europoje. 1931 rugsėjį Anglija atsisako auksinio standarto sąmoningai sugriaudama tarptautinę mokėjimų sistemą ir visiškai uždarydama finansinius srautus Veimaro respublikai.

Tačiau naujoje Vokietijos nacionalsocialistinei darbo partijai (NSDAP – Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei ) vyksta finansiniai stebuklai: 1930 metų rugsėjį NSDAP dosniai paaukojo Tysenas, I. G. Farbenindustrie ir Kirdorfas ir nacistų partija rinkimuose gauna 6,4 milijono balsų, užima antrą vietą Reichstage, o tada suaktyvėja dosnūs aukotojai iš užsienio. Pagrindinė jungiamoji grandis tarp stambiausių vokiečių pramoninkų ir užsienio finansininkų tampa J. Šachtas.

1932 sausio 4 d. įvyko stambiausio anglų finansininko M. Normano, A. Hitlerio ir Franco fon Papeno susitikimas, kurio metu buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl nacių partijos NSDAP finansavimo. Šiame susitikime taip pat dalyvavo amerikiečių politikai broliai Džonas ir Alenas Dalesai, tačiau šio fakto jų biografai nemėgsta prisiminti. O 1933 sausio 14 d. įvyko Hitlerio susitikimas su Šrioderiu, Papenu ir Kepleriu, kur A. Hitlerio programa buvo vieningai patvirtinta. Būtent šio susitikimo metu buvo priimtas galutinis sprendimas dėl valdžios perdavimo naciams, ir sausio 30 d. Hitleris tampa reichskancleriu.

Nuo šio momento prasideda ketvirtojo strategijos etapo realizavimas.

Anglų ir amerikiečių valdančiųjų sluoksnių santykiai su naująja Vokietijos vyriausybe tampa nepaprastai geranoriški. Kai Hitleris atsisakė mokėti reparacijas, kas, savaime aišku, sukėlė karinių skolų grąžinimo problemą, nei Anglija, nei Prancūzija nepareiškė jam jokių pretenzijų dėl vienašališko atsisakymo mokėti reparacijas. Dar daugiau – po Reichsbanko vadovu vėl paskirto J. Šachto vizito į JAV 1933 m. gegužės mėnesį ir jo susitikimo su JAV prezidentu bei stambiausiais Volstrito bankininkais, Amerika suteikė Vokietijai naujų kreditų bendrai vieno milijardo USD sumai. O birželį kelionės į Londoną ir susitikimo su M. Normanu metu J.Šachtas gauna paskolą iš Anglijos dviejų milijardų dolerių sumai ir pasiekia, kad būtų sumažintos, o vėliau ir nutrauktos išmokų mokėjimas pagal anksčiau suteiktus kreditus. Tokiu būdu, nacistams pavyko gauti tai, ko iki jų niekas negalėjo pasiekti.

1934 metų vasarą Anglija sudarė su Vokietija tarptautinį susitarimą, kuris tapo britų politikos santykiuose su III Reichu kertiniu akmeniu ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa svarbiausia Anglijos prekybine partnere. Šrioderio bankas tampa pagrindiniu Vokietijos agentu Didžiojoje Britanijoje, o 1936 metais jo skyrius Niujorke susijungė su Rokfelerio namais ir taip buvo sukurtas investicinis bankas „Šrioderis, Rokfeleris ir Ko“, kurį žurnalas Time pavadino „Ašies Berlynas-Roma ekonominiu propagandistu“. Kaip prisipažino pats Hitleris, savo ketverių metų planą jis sukūrė užsienio finansinių kreditų pagrindu, dėl to planas niekada jam nekėlė jokių rūpesčių.

1934 rugpjūtį amerikiečių Standart Oil įsigijo Vokietijoje 730 000 akrų žemės ir pastatė stambias naftos perdirbimo gamyklas, kurios aprūpino nacius nafta. Tuo pačiu metu į Vokietiją iš JAV slapta buvo pristatyta moderniausia įranga aviacijos gamykloms, kuriose buvo pradėti gaminti vokiški lėktuvai. Iš „Pratt & Whitney“, „Douglas Aircraft Company“, „Bendix Aviation Corp“ ir kitų JAV aviacijos firmų vokiečiai gavo daugybę karinių patentų, pagal amerikietiškas technologijas buvo kuriamas „Junkersas 87“. 1941 metais, kai Europoje jau siautėjo II Pasaulinis karas, Amerikos investicijos į Vokietijos ekonomiką sudarė 475 mln dolerių sumą. Standart Oil investavo 120 mln USD, General Motors – 35 mln, ITT – 30 mln, Ford – 17,5 mln dolerių.

Būtent glaudus anglų-amerikiečių ir Vokietijos nacistų verslo sluoksnių ekonominis-finansinis bendradarbiavimas tapo tuo fonu, kuriame ketvirtame dešimtmetyje buvo vykdoma pataikavimo agresoriui politika, kuri atvedė pasaulį į II Pasaulinį karą.

Šiandien, kai pasaulio finansinės viršūnės vėl ėmė realizuoti planą „Didžioji depresija – 2“, kad vėliau būtų sukurta „naujoji pasaulio tvarka“, nusikalstamo globalinio elito esminio vaidmens organizuojant globalinius nusikaltimus prieš žmoniją išaiškinimas tampa svarbiausiu žmonijos uždaviniu.

Jurijus Rubcovas
2009 m. rugsėjo 1 d.

Autorius: Jurijus Rubcovas – istorijos mokslų daktaras, Karo Akademijos akademikas, II Pasaulinio karo istorikų tarptautinės asociacijos narys

Šaltinis: http://svpressa.ru/war/article/13438/