Ne Briuselis spręs dėl ES ateities. ES išliks tol, kol šeimininkams apsimokės

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://www.facebook.com/algim... 2017-03-25 10:32:09, skaitė 2018, komentavo 0

Atsimenu dar laikus prieš porą metų, kai mes visi, matę realias problemas ir abejoję ES ateitimi buvo laikomi vos ne disidentais, visada kvaileliais ir jau tikrai Putino agentais, redakcijos atmetinėjo tekstus ir tie, kurie matė Europos pavojus, buvo pajuokos ir visokiausių miliūčių patyčių objektas. Dabar tie, kurie tada taip smagiai juokėsi, graudulingais veidais kalba apie ES žlugimo grėsmę ir vaidina, kad visada taip galvojo ir net tą išpranašavo.

Yra kas piktai lygina ES ir TSRS ir trina rankas, kad jos byra. Tai nesulyginami dalykai - sąjunga, pastatyta žudynėmis ant kaulų ir sąjunga, į kurią įstoti svajoja net musulmonai. Tačiau yra ir kai kurie bruožai, bendri visiems dideliems geopolitiniams dariniams nepriklausomai nuo jų kilmės, todėl kai ką palyginti verta, kad geriau suprastum, kas vyksta ir gali įvykti.

Visų pirma pamirškim šūdo apie vertybes ir visokias teises malimą, tokį populiarų kilometriniuose Briuselio ir Strasburo koridoriuose. Vertybinis, ideologinis, kultūrinis bendrumas yra vienas iš faktorių, sutvirtinančių politinius daugiataučius darinius, bet niekada nėra juos formuojanti galia.

Globalias sąjungas suformuoja arba nukariavimų jėga, arba politinis-ekonominis interesas, ir išlaiko arba tik tankai, arba tik pinigai, arba ir tankai, ir pinigai. Visa kita tėra propaganda ir oro virpinimas lengvatikiams ir jautrioms moteriškėms. Ir tos sąjungos byra ne dėl kokių nors vertybių ar ideologijų, o nusilpus formuojančiai ir išlaikančiai struktūrą jėgai iki lygio, nebesugebančio atsverti natūralaus išcentrizmo.

TSRS subyrėjo ne dėl tankų trūkumo, o pasibaigus Kremliaus pinigams. ES byra išėjus UK pinigams ir baigiant subliūkšti Vokietijos ir Prancūzijos piniginėms. Tai, kad Briuselio beprotystės dėl pabėgėlių ir kitų aktualijų sukelia naujų įtampų ir problemų, tik pagilina procesą, tačiau priežastis lieka ta pati.

Visų krizių metu itin padidėja asmenybių reikšmė istorijoje. Svarstyklėms svyruojant apie nulinį tašką vienas ar kitas sprendimas gali viską išgelbėti arba viską sugriauti. Sėkmės galimybei būtina laikytis keleto sąlygų, tačiau ar to pakaks, priklauso jau ne nuo tavęs.

Pirmiausia reikia suprasti ir sau pačiam pripažinti, kad krizė ir tikimybė žlugti reali. Ir kad būtina ką nors daryti, kitaip ateis situacija, kai nebegalėsi rinktis ir tai reikš pabaigą. Neretai žlugimų buvo galima išvengti, jei valdovai ar kitokie sprendimų priėmėjai būtų nekišę galvos į smėlį ir nebandę neigti problemų, kol jos pačios jų nepaneigė.

Suvokus pavojų, reikia ne vilktis įvykių uodegoje ir tik reaguoti į situaciją, o imtis iniciatyvos krizei suvaldyti ir pačiam diktuoti įvykių eigą. Tą laiku suprato M.Gorbačiovas ir pradėjo perestroiką. Tačiau pradėjus veikti būtina suprasti, kad visiška kontrolė krizės sąlygomis jau prarasta ir sprendimai bus įgyvendinami ne taip, kaip sumanyti, ne iki galo arba visiškai neįgyvendinami. Numatyti ir veikti blogiausio varianto sąlygomis ir visada turėti atsarginį variantą su paruoštomus pajėgomis ir resursais nesėkmės atvejui. Tas M.Gorbačiovui sekėsi sunkiau.

Ir, kas svarbiausia, būtina suprasti, kad svarbiausia sistemai išsaugoti yra kiekvienos jos dalių suinteresuotumas sistemos išlikimu. Kiekvienam politinio darinio dalyviui likti jo nariu turi būti didesnė nauda už išėjimą. To M.Gorbačiovas nesuprato ir nenorėjo suprasti, o bandymai imituoti savanoriškumą ir apsisprendimus negalėjo nežlugti. Sisteminės krizės atveju sprendžiama ne centre, o vietose. Nesuvokimas būtinybės atiduoti didelę dalį valdžios tam, kad išsaugotum sistemą ir krizei pasibaigus beveik visus praradimus atgautum, kas visiškai natūralu, atima visą valdžią.

M.Gorbačiovas nieko kito neveikė, tik gimdė negrįžtamus procesus, nes visi jo sprendimai, kurie laiku priimti būtų veikę, buvo priimti po laiko. Sistemą buvo galima išsaugoti ir savalaikėmis ryžtingesnėmis reformomis, ir kruvina jėga, tačiau ir tam, ir kitkam pritrūko ryžto, asmeninių savybių ir gebėjimų. Svajonė sukurti ribotai laisvą, reguliuojamą ekonomiką ir išsaugoti stiprią, centralizuotą vienpartinę politinę diktatūrą ir pakartoti Kinijos sėkmę, kas su TSRS gamtos turtais buvo realu, žlugo.

ES biurokratai ir didžiųjų valstybių vadovai nepasiekė M.Gorbačiovo lygio. Ne krizė juos ištiko, bet jie patys savo veiksmais ją sukūrė. Ilgą laiką neigė net krizės galimybę ir taip ją pavertė beveik nebeišsprendžiama. Jie ir dabar iki galo nesuvokia žlugimo grėsmės ir problemas neigia, o veiksmais tik reaguoja į nuo jų nebepriklausančius įvykius. Apie jokį krizės suvaldymą, iniciatyvą kai tu diktuoji įvykių eigą, realų ar nerealų - bet kokį, po velnių - antikrizinį planą nėra nei ko svajoti.

Ką jau bekalbėti apie sąjungos narių interesų paisymą ar rūpinimąsi jų nauda. Galvojama tik apie save ir savo valdžią. Sistema išsaugoma, kai centras rūpinasi, kad nariai nenorėtų išeiti. ES rūpinasi, kad nariai negalėtų išeiti. Tai pabaigos scenarijus. Jokių prošvaiščių kol kas, išskyrus pliurpalus apie solidarumą, vienybę ir vertybes, nėra. Kaip ir TSRS 1990-siais.

Ne Briuselis spręs dėl ES ateities. ES išliks tol, kol pakaks didžiųjų valstybių pinigų ir politinių elitų kantrybės šelpti kitus dėl savo pačių politinės ir ekonominės įtakos, kuri ir neša jiems didelius pinigus. Išliks tol, kol šeimininkams apsimokės.