Kaip brangiai parduoti tai, ko pigiai nepirktų?

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/kaip-brangi... 2017-03-30 07:24:39, skaitė 3074, komentavo 0

Kaip brangiai parduoti tai, ko pigiai nepirktų?

Kaip jau esu minėjusi, paskutiniu metu teko įdomi užduotis – ieškoti daiktų iš „antrų rankų“ ir vienas mane nustebinusių dalykų buvo kainų didinimai.

„Tai ką, neparduodi ir dar didini kainą?! Kur čia logika?“ – nustebau.

„Logiška. Kai atrodo per pigu, niekas neperka,“ – atsakė mylimasis.

Ši jo pastaba man iškart priminė vieną puikų straipsnį, anglų kalba, kuriame gana detaliai aptartas šiuolaikinės „vakarietiškos“ visuomenės orientavimąsis į daikto kainą, o ne kokybę.

Ir, geriau pagalvojus, girimuisi finansine padėtimi tapus socialine norma, šis reiškinys nėra keistas.

Labai ilgus amžius piniginiai klausimai ir jų aptarinėjimas laikyti tabu.

XXI a. piniginių reikalų aptarinėjimas tapo kiekvieno save gerbiančio kapitalisto  įvaizdžio detale ir dabar jau nieko nestebina, kai į namus įžengusiems svečiams tuoj pat oriai papasakojama, kiek kainavo sofa ar televizorius.


Šiuolaikiniam žmogui pinigai ne tik priemonė išgyventi, tai taip pat priemonė būti pripažintam.

Aptarti būsto kainas laikoma apskritai kone gero tono požymiu ir kokia laimė, jei taviškis brangiausias iš lyginamųjų!

Tas piniginių galimybių eskalavimas buvo pateisintas ir įteisintas teigiant, kad esą pinigai yra vienas iš žmogaus matų, kuris parodo, ką žmogus sugeba. Ar tikrai? Ne, pinigai iš esmės parodo tik tai, kiek žmogus turi pinigų. Ir viskas.

Jie nerodo jokių gabumų, jokių talentų, jokių žinių, jokių kitų žmogaus savybių. Nes pinigus galima uždirbti padoriai ir nepadoriai, legaliai ir nelegaliai, darant gera ir darant bloga. Galų gale pinigus galima paveldėti, gauti dovanų ir pan.

Kai matote turtingą žmogų, tai reiškia tik tiek, kad jis turtingas. Pinigų turėjimo faktas neįrodo jo esant geru, sąžiningu, padoriu, išsilavinusiu, protingu ar dar kokiu nors. Bet kapitalistinis mitas teigia, kad pinigai savaime patvirtina aukštesnius žmogaus gabumus, netgi aukštesnę… padėtį.

Ir užtat puikavimąsis pinigais tapęs tokiu pat skoningu įpročiu kaip pavyzdžiui puikavimąsis aukštojo mokslo diplomais ar kokiais nors apdovanojimais. Puikavimąsi, nepriklausomai nuo to, kuo puikuojamąsi, vertinu tik neigiamai, bet visgi, kai žmogus puikuojasi įgytomis žiniomis ar kažkokiu jo veiklos pripažinimu, tai dar kai kuriais atvejais šį tą išduoda apie jį kaip apie asmenybę.

Kai žmogus puikuojasi pinigais, tai apie jį neišduoda nieko. Nebent tik tai, kad jis jų turi.

Bet žmogus savo esme yra sociali būtybė, jam būtinai reikalingas kitų pripažinimas, dėl ko puikavimuisi pinigais tapus socialine norma dauguma trokšta jų turėti ir jais pasigirti.

Tas puikavimąsis, aišku, priklauso nuo konkrečių galimybių. Vieni puikuojasi naujomis mašinomis, kiti – baldais iš Ikea, o treti – nors kokiu apšepusiu butu, bet pats puikavimąsis yra priimtas ir teigiamai vertinamas reiškinys šiuolaikinių homo economicus santykiuose.

Atitinkamai įsigydamas daiktą brangiau žmogus pamalonina save (savo supratimu, pakyla socialiniais laiptais aukščiau) ir įgyja galimybę pasipukuoti prieš kitus (pakilti socialiniais laiptais kitų akyse).

Todėl noras įsigyti ne pigų daiktą iš esmės logiškas, nulemtas šiuo metu susiklosčiusių normų bei praktikų.

Tačiau kaip tokia socialinė norma veikia žmonių gyvenimus?

Na, pirmiausia, žmonės tampa išlaidūs, o tam, kad galėtų būti išlaidžiais, jie priversti daug ir sunkiai dirbti, ko pasekoje tampa apolitiškais, uždarais, nutrūksta socialiniai ryšiai su šeima ir draugais.

Antra, esminiu vertės matu laikant pinigus, žmogus praranda paskatą laikytis kitų dorybių – sąžiningumo, kuklumo, atjautos, padorumo. Jei jo gyvenimas vertinamas pagal tai, kiek jis turi, tai nėra svarbu, kaip jis tą įgijo, populiariais žodžiais tariant, nugalėtojų niekas neteisia.

Trečia, kiekvienai visuomenės grupei sukuriamos tam tikros „prabangos“ prekės, tam tikri pripažinti ženklai, kurie kiekvienai grupei skiriasi (kaip jau sakiau, vieniems tai bus Jaguar, o kitiems – Ikea), tačiau daugeliu atveju tai yra „permokėjimo dėl prestižo prekės„. Jų kokybė nėra verta tos kainos, kurios už juos prašoma, tačiau, kaip jau minėta, jie įgyjami ne dėl kokybės, o dėl aukštesnio socialinio statuso savo ir kitų akyse.


Šiuolaikinį „vakarietiškos“ visuomenės atstovą labiau motyvuoja prekės ženklas, o ne konkrečios prekės savybės.

Atitinkamai įgydamas tokias prekes žmogus sudaro galimybę nepagrįstai pelnytis iš jo poreikio būti pripažintu ir dar blogiau – jis mažina savo šeimos kapitalą, kurį galėtų skirti tikrai kokybei – išsilavinimui, kelionėms, teatrui, galų gale, realiai patogiam bei vertingam daiktui.

Na, ir ketvirta – tas tariamo prestižo prekes paprastai siūlo tam tikri stambūs verslininkai, tų prekių ženklų savininkai, dėl ko didėja jų kapitalas bei galimybės valdyti pasaulį ir atitinkamai mažėja kitų galimybės iškilti. Prekių ženklų vaikymąsis labiausiai žlugdo smulkųjį verslą, kuris negali sau leisti brangios reklamos ir tariamo „pripažintos produkcijos“ įvaizdžio.

Taigi, pinigų turėjimo pavertimas socialine norma yra tikslinga visuomenės valdymo taktika, iš kurios ištrūkti be galo sunku.

Juk niekas nenori likti „nevykėliu“.

Bet supratimas, kaip tai veikia ir bandymas bent kartais ištrūkti iš beprasmio „prestižo“ prekių vartojimo, gali būti pirmoji paskata į rytojų, kuriame žmogus vertinamas pagal tai, ką jis veikia, o ne tai, ką jis turi.

Žmogaus veiklos nupiginimas tiek, kad tai esą prasminga tiek, kiek duoda ekonominės naudos, yra viena pagrindinių moralės krizės priežasčių.