Isterija dėl vasario 16-osios akto originalo

Autorius: Socialistinis Liaudies Frontas Šaltinis: https://www.facebook.com/SLFLi... 2017-03-31 15:55:25, skaitė 1882, komentavo 0

Isterija dėl vasario 16-osios akto originalo

Istorinė sėkmė - rastas Vasario 16 akto originalas!!!
Valio!!! Valio?...

Lietuvos megztų berečių bataljone klumpakojis - ilgas , griausmingas, megztaberetiškai pompastiškas ir klumpiškai kvailas. Kaip ir viskas, ką paskutinius 27 metus nuveikė dešiniųjų ufonautų desantas Lietuvoje.

Berlyne, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos Ostlando kolonijų skyriaus archyve rastas visą 100 metų ieškotas Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16 aktas. Originalas!!!! Pagaliau megztos beretės rado bent vieną savo beprasmiškos egzistencijos patvirtinimą.

V. Landsbergis, kaip ir dera tokiais atvejais, sugiedojo savo oratorijos "Rusai puola!" savąją ariją ir pasveikino Lietuvą su epine istorine pergale. Kai nėra jokių laimėjimų visus landsbergistų valdymo 27 metus, tai tokia sėkmė tikrai - epinė, Landsbergiui. Paskutiniu metu Landsbergiui ėmė sektis, neįtikėtinai sekasi. Savanorį Nr. 1 tiesiog persekioja sėkmė. Visai savo skaitlingai giminei jis sukūrė gerbūvį, riebias vietas prie lovio, versliukus valstybės sąskaita. Visai tautai genocidą, o savo giminei gerovę. Ir jokios korupcijos, tik rankų, gauruotų, miklumas. Anūkėlis Gabrielius, - tarybiniais laikais tokių sugebėjimų žmogus būtų naudingai dirbęs visuomenės labui kolūkio fermos naktiniu sargu, - nespėja keisti aukščiausių pareigybių pavadinimų savo vizitinėse kortelėse: Eurodeputatas, Lietuvos nepaprastas seimo narys ir įgaliotinis, visų Lietuvos jėgos struktūrų prievaizdas, Austėjos verslo archangelas, prezidentės priimamojo mažiau piktesnė dvasia ir t.t. ir pan. Gyveno nedaug, bet nusipelnė, gyventi geriau už visus Vytauto (Didžiojo) Landsbergio negimines. Jeigu seneliui sekasi, tai anūkėliui sekasi dvigubai - toks yra laisvosios rinkos ir liberalios demokratijos dėsnis. Liberalioje demokratijoje, jeigu vagi iš tautos pagal savo korumpuotu būdu priimtus korumpuotus įstatymus, tai jau vadinasi nebe vagystė, o politika, legalus nusikalstamas verslas - apiplėšinėti visą tautą.

Ilgus 27 metus Vytautas norėjo labai nedaug - tik tapti Lietuvos prezidentu. Taip stipriai norėjo, kad išvadino visą lietuvių tautą, ir ne vieną kartą išvadino, šunauja, kagėbynu, kirmėlynu ir kitais tik V. Landsbergio ypatingą aistrą tautai apibūdinančiais leksiniais naujadarais. Ir tauta Patriarchui atsakė, daugybę kartų atsakė adekvačiu jausmu - V.Landsbergis prezidentu taip niekada ir netapo, tačiau visus 27 metus buvo labiausiai nekenčiamas Lietuvos politikas, tvirtai visą "nepriklausomybės" laikotarpį užėmė nepopuliariausių politikų lyderio pozicijas ir niekam jų neužleido. Net - neįtikėtina! - D. Grybauskaitei. Kol kas.

Jeigu tautos nepavyko apgauti teisėtų rinkimų ir socialinių apklausų metu antrą kartą, nežiūrint į visas klano pastangas, teko imtis patikrinto korupcinio būdo. Jeigu neina de jure, tada tiks ir de facto. Ir V.Landsbergis sukūrė, JAV ambasados "specialistų" padedamas, tokią valdžios piramidę bananų respublikos visų valdžios šakų institucijose, kuri veikia patikimai jau 27 metai. Nežiūrint kokia partija, iš JAV ambasados kruopščiai iš anksto atrinktų ir prileistų prie rinkimų cirko arenos, laimėtų rinkimų komedijoje, reali valdžia lieka V. Landsbergio klano rankose. Visada. Bet kokiu atveju visada valdo proamerikietiškas Patrioto Nr.1 klanas. Visi alternatyvūs išsišokėliai, Tėvelio nepalaiminti veikėjai, egzaltuoti romantikai ar savanaudžiai kietakakčiai, prie tokios valdžios piramidės labai greitai tampa aukomis - patriarcho klano valdomų melo žiniasklaidos įnirtingų atakų aukomis, mokesčių inspekcijos, Sodros, valstybės departamento respektabilių ir šlykščių patikrinimų, įvairiausių politinio ir nepolitinio susidorojimo institucijų skambiais pavadinimais, kurių pavadinimuose skamba lyg pajuoka žodžiai "antikorupcija, etikos, skaidrumo, teisių gynimo" ir pan aukomis. Jeigu po viso šito preso patriarcho auka vis dar tiki savo tiesa, ją gina ar kitokiu būdu priešinasi klano melui, į mūšį metama sunkioji artilerija - kruopščiai klano atrinkti korumpuotos teisėsaugos prokurorai, teisėjai, saugumiečiai, stt, fntt ir kiti nešvarių reikalų meistrai. Šitie kaulus romantikams laužo geriau nei bet kokia viduramžių inkvizicija. "Mažam kambarėly ugnelę kuriu..."

Jeigu net ir po korumpuotos teisėsaugos-inkvizicijos kiliminio bombardavimo, viešų autodafe laužų, parodomųjų teismo procesų farsų, ekonominio, profesinio, socialinio totalinio asmens sunaikinimo, užsispyrėlis vis dar rodo gyvybės ženklus, nepasislėpė nuo Vytuko saulės spindulių beprotnamyje, netapo budistu ar drugeliu, tenka imtis kraštutinių priemonių. Patriarchas to nenori, jis gi sekmadieniais į bažnyčią vaikšto, savo šeimą, tik ją, anūkėlį, myli, bet yra priverstas pasirūpinti nusikalstamo klano saugumu ir neutralizuoti taip kruopščiai ilgus metus puoselėtos cosa nostra saugumui keliančias grėsmes. Kažkur sprogsta prabangus ir nelabai automobilis kaip tik tuo metu, kai jo šeimininkas nori kažkam įteikti kompromatą apie Tatą ir jo sėbrus, kažkas kažkur nuskęsta arbatos šaukštelyje, kažkas paspringsta savo turiniu, kažkas nugriūna lygioje vietoje, kažkas apskritai galvą pameta ir jos neranda, o kiti dingsta ir nebesirodo per amžius, tiesiog išnyksta. Tiesiog kai kam nesiseka, kai sekasi Kažkam... "Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, Jei aš vienas džiaugsiuos, O tik šimtai tūkstančių liūdės emigracijoje ir skurde? ..." Kai visi trys milijonai, linksmiau...

Faktinis pilkasis kardinolas yra geriau nei kartoninis prezidentas, nematomas capo di tutti capi yra žymiai galingesnis, nei matoma iš visų pusių socialinė nereikšminga regalija, nutarė Tata. Todėl ir sekasi. O kad nuskurdusi ir nykstanti tauta jaučia savo nelaimių šaltinį, jo nemėgsta, nekenčia, tai čia jos dar viena, prie visų Tatos sukurtų, bėda, kuri niekam nerūpi - svarbu, kad baudžiauninkai duoklę ponui mokėtų laiku, skurstų ir mirtų tyliai. 

 Tiesa, laikas yra stipresnis už net visagalius niekšus, todėl kartais reikia skubėti. Pabaigai reikia surengti finalinį įspūdingą cirko vaidinimą, amžiaus procesą. Daugybę kartų daryti bandymai surengti Niunbergas-2 tribunolą Tatos taip nekenčiamam komunizmui, kuris vertė visus liberalius veltėdžius, parazitus, aferistus sukčius arba dirbti visuomenės labui, arba sėdėti kalėjime už parazitavimą, nusikaltimus prieš visuomenę ir nuoširdžiu darbu išpirkinėti savo kaltę, patyrė fiasko dėl labai paprastos priežasties - toks tribunolas būtų veiksmingas, jeigu jis būtų tarptautinis. Tačiau Tatos korupcijos sistema yra sukurta tik vienoje, atskiroje, mažoje, nereikšmingoje bananų respublikoje, JAV kolonijoje. Todėl teks mirti taip ir nepamačius savo korupcinės Sistemos pasaulinio triumfo - tatos galia ir klano įtaka yra per maža, kad užkrėsti landsbergizmo nuodingomis melo ir neapykantos pelėsinėmis sporomis visą pasaulį. Todėl tenka tenkintis mažyte sausio 13 bylos paguodos parodija. Matant, kaip teismas skuba, atmeta įrodymus ir liudytojus, kurie gali atskleisti tiesą apie Džino Šarpo operacijos "Spalvota revoliucija "Lietuva" įvykius, režisūrą, vykdytojus ir užsakovus, ir tuo pakenkti tatos laimingai senatvei, panašu, kad ir vėl Tatai pavyks ... išvengti atsakomybės. Kaip sakoma, kam sekasi, tam ir Dievas padeda. Jeigu kruopščiai sukurti nusikalstamą korupcinę Sistemą, atidžiai atrinkti niekšus šiai Sistemai aptarnauti, sukurti Totalinės Korupcijos Sistemą, tai bet koks nusikaltimas taps Sistemos apdovanojimu kokiu nors Gedimino ordinu klano magistrui. Ir jokios atsakomybės, kai Tauta nyksta. Klanas klęsti ir yra nebaudžiamas.

Tad pasidžiaukime, Tatai ir vėl pasisekė - jis rado Vasario 16 akto originalą. Jeigu reikės, atrasime ne tik mistinę Rusijos grėsmę, bet ir ateivius iš kosmoso, Švento Gralio taurę, karaliaus Artūro kardą, Atlanditą ir viską, ko nesugebėjo rasti Indiana Džonsas.
Mockau, krapštyk milijoną, jeigu nenori tapti Uspaskichu...
O kol kas paskaitykite tikrąją Vasario 16 akto istoriją.

Juozas Žiugžda: apie vasario 16-osios Lietuvą

Mūsų oficioziniams patriotėliams vasario 16-ąją atšventus taip vadinamą valstybingumo atkūrimo dieną vertėtų, tarp kitų dalykų, pasižiūrėti į tikruosius šią istorinę datą liečiančius istorinius faktus. Šiuo tikslu skaitytojų dėmesiui pateikiame tarybinio lietuvių istoriko, J. Žiugždos (1893-1979) straipsnį „Buržuazinių nacionalistų falsifikacijos Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 – 1919 metais klausimu“. Pateikiama medžiaga parodo glaudžius vadinamosios „Tautos tarybos“ ryšius su vokiečių imperialistais, demaskuoja buržuazinės „nepriklausomybės“ mitą.

BURŽUAZINIŲ NACIONALISTŲ FALSIFIKACIJOS LIETUVOS VALSTYBINGUMO ATKŪRIMO 1918 – 1919 METAIS KLAUSIMU

Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai savo interesais ir veikla susiję su pasaulinio antikomunizmo, pirmiausia su JAV ir Vakarų Vokietijos imperialistų, interesais. Vienas iš pagrindinių jų uždavinių – parengti ir skelbti darbus, kurie negailestingai falsifikuoja lietuvių tautos istoriją, ypač Lietuvos istoriją po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos iki mūsų dienų.
Nacionalistiniai istorikai ir publicistai, stengdamiesi visiškai paneigti Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos reikšmę tautų išsivadavimui, falsifikuoja Lietuvos valstybingumo atkūrimą, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Buržuazinė–nacionalistinė istoriografija ir publicistika Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės atkūrimą sieja su buržuazine Lietuvos taryba, sudaryta 1917 m. rugsėjo mėn. vadovaujant vokiškiesiems okupantams, kuri 1918 m. vasario mėn. 16 d. paskelbė vadinamąjį „nepriklausomybės aktą“.

Apie ši aktą, jo „reikšmę“ daug rašė ir teberašo įvairūs lietuviškieji buržuaziniai–nacionalistiniai istorikai ir publicistai, tačiau nė vienas jų negali konkrečiai įrodyti šio akto „reikšmės“. Pvz. buvęs fašistinio prezidento A. Smetonos sekretorius A. Merkelis, idealizuodamas visus antiliaudinius Smetonos veiksmus, bendromis frazėmis su nacionalistiniu susižavėjimu rašė apie vasario 16 d. aktą kaip apie drąsų, revoliucinį buržuazinės Lietuvos tarybos veiksmą, išreiškusį liaudies valią ir siekimus sunkiausiomis dienomis.

Todėl neatsitiktinai buržuaziniai nacionalistai 1968 m. stengėsi paminėti vasario 16 d. akto penkiasdešimtmetį ir tuo sustiprinti kupiną neapykantos antikomunizmo kampaniją JAV, Vakarų Vokietijoje, Vatikane ir kituose pasaulio reakcijos centruose.

O kaip buvo iš tikrųjų? Kaip atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas ir koks jo kūrėjų visuomeninis–politinis veidas?

Iki 1915 m. vasaros Lietuva buvo Rusijos carizmo, „Europos reakcingiausios ir barbariškiausios monarchijos“ valdžioje; lietuvių tauta neturėjo jokių perspektyvų atkurti savo valstybingumą. Lietuvos liaudies masės kentė sunkią socialinę ir nacionalinę priespaudą. O Lietuvos buržuazija taip pat negalvojo apie lietuvių tautos nacionalinį išsivadavimą. Buržuazija arba atvirai palaikė carizmą, arba taikstėsi su carine patvaldyste, nuolaidžiavo jai. Buržuazijai pirmiausia rūpėjo, kad Lietuvoje būtų išsaugota išnaudotojiška santvarka. Atviriausiai carinės patvaldystės režimą palaikė Lietuvos klerikalinė buržuazija, kuri XIX a. pabaigoje skelbė, kad „sargiečiai“ [1] o su jais ir visa konservatyvi lig kaulų smegenų Lietuva „pripažįsta Rosijos ciesorių už tikrą savo valdoną“ [2]. Vykstant 1905 metų revoliucijai, klerikalų ideologijos reiškėjas – Seinų vyskupystės valdytojas prelatas Antanavičius šmeižė revoliuciją , įrodinėjo, kad reikia klausyti caro valdžios, nes ji „dievo yra pastatyta“. O kunigas Laukaitis, klerikalų demagogijos dėka išrinktas į IV Valstybės dūmą, 1913 m. birželio mėn. iš Dūmos tribūnos gyrėsi, kad „1905–1906 metais lietuvių kunigai uoliai padėjo malšinti kramolą tarp Lietuvos gyventojų“ [3]. Tokią carizmui klusnumo politiką skelbė, ją vykdė ir prelatas A. Dambrauskas– Jakštas, ir prelatas K. Olšauskas, ir kiti Lietuvos klerikalinės, reakcinės buržuazijos lyderiai.

Kaip prieš karą, taip ir I pasaulinio karo metais Rusijos carizmas ir visos jį palaikančios partijos – tiek juodašimtiškos dvarininkinės–monarchistinės, tiek ir įvairios buržuazinės – į Lietuvą žiūrėjo kaip į integralinę monarchinės, kapitalistinės Rusijos teritoriją, valdomą per centrinės valdžios gubernatorius ir įvairius valdininkus. Įvykus Vasario buržuazinei–demokratinei revoliucijai, Rusijos buržuaziją ir oportunistus gąsdino mintis apie nacionalinių teritorijų savarankiškumą. Gerai pažinęs Rusijos monarchijos, buržuazijos ir oportunistų politikos užkulisius, Prancūzijos pasiuntinys Rusijoje, pats reakcingiausios politikos šalininkas, Morisas Paleologas savo atsiminimuose 1917 m. kovo 30 d. užrašė: „Pavojingiausias pradas, kuris glūdi revoliucijoje, vystosi štai jau keletas dienų su pasibaisėtinu greitumu. Suomija, Latvija (Lifliandija), Estija, Lenkija, Lietuva, Ukraina, Gruzija, Sibiras reikalauja sau nepriklausomybės arba bent pilnutinės autonomijos“ [4].

Lietuvių tautos padėtį carinės patvaldystės priespaudos metais sunkino ir tai, kad lietuviškoji buržuazija, kaip jau aukščiau. sakyta, visą laiką taikstėsi su carizmu ir pataikavo jam, o Lietuvos klerikalai, reakciniai katalikų dvasininkai ir reakcingiausioji nacionalistinė buržuazija atvirai palaikė carizmą. Karo pradžioje Lietuvos buržuazijos atstovas Martynas Yčas, pataikaudamas carizmui, melavo iš Valstybės dūmos tribūnos, esą „lietuvių tauta į šį karą eina kaip į šventą“. Lietuviškieji reakcionieriai kun. P. Bučys, d–ras K. Jokantas [5] karo eigoje dar ilgai įrodinėjo savo ištikimybę Rusijos carui.

Jau antraisiais I pasaulinio karo metais, po žiaurių mūšių 1915 m. kovo–rugsėjo mėn. Lietuva buvo okupuota vokiškųjų imperialistų.

Kaip susiklostė visuomeniniai–politiniai santykiai Lietuvoje vokiškosios okupacijos metais?
Lietuvos liaudis vokiškuosius okupantus pasitiko kaip savo priešus. Lietuvos darbo žmonės su nerimu lydėjo 1915 m. atsitraukiančią rusų kariuomenę ir su baime bei neapykanta stebėjo besiveržiančius į Lietuvą vokiškuosius imperialistinius grobikus. Tokios Lietuvos darbo žmonių nuotaikos, pažiūros atsispindėjo ir to meto lietuvių liaudies dainose:

Kada vokiečiai pradėjo joti,
Pradėjo žmonės graudžiai raudoti.
Oi tu, Lietuva, žemele mūsų,
Tave apleido kareiviai rusų.
Bėgo iš namų, kas tik galėjo,
Vokiečių matyti nieks nenorėjo. [6]

Priešiškus Lietuvos gyventojų jausmus vokiškųjų okupantų atžvilgiu pripažino ir vokiečių okupacinės kariuomenės štabo viršininkas Liūdendorfas, kuris savo atsiminimuose konstatavo: „Gyventojai, išskyrus vietinius vokiečius, stojo prieš mus visiškai svetimi“.

O štai vokiečių karo korespondentas aprašo savo įspūdžius iš Lietuvos kaimo, iš susitikimo su vietiniais gyventojais: „Per dvi dienas, kurias mes keliavome per šią šalį, tesutikdavome tik moterų – valstiečių. Kartą vieną jų mes pastebėjome prie šulinio. Kreipėmės į ją su klausimu, įprastu kareiviams, kurie nežino, kur jie yra atsiradę: „Kaipgi vadinasi šis kaimas?“ Ji metė į mus neapykantos kupiną žvilgsnį ir visai ramiai atsakė: „Jeigu jūs atėjote iki čia, jūs turite jau tai žinoti“. Paskui ji mums atsuko nugarą ir nuėjo sau“ [7].

Kaip lietuvių tauta buvo nusistačiusi prieš vokiškuosius okupantus, taip ji pasitikėjo rusų tauta, buvo įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau Lietuvos liaudis eis vienu keliu su Rusijos liaudimi ir išsivaduos iš bet kokios priespaudos. Tą Lietuvos liaudies neapykantą okupantams ir pasitikėjimą rusų tauta jau 1916 m. rugpjūčio mėn. konstatavo žinomas lietuvių visuomenės veikėjas ir mokslininkas J. Basanavičius: „Visi nuo mažo iki didelio – rašė jis, – laukte laukia to laiko, kad jie vokiečių valdžia galės nusikratyti, ir visi didžiausiu noru ir lūkesčiu rusų grįžtant laukia; kadangi jie dažnai, nors karo frontas už 200 varstų eina, girdi armotų šaudymus, o kai kurie tvirtina naktimis matą ir reflektorių šviesą rytuose, tai ir tiki, kad rusai jau veja vokiečius. Apie sekmines, kada šaudymai ypač aiškiai buvo girdimi, žmonės tikėję, kad rusai vokiečius jau net iki Gardino atviję, ir labai džiaugėsi“ [8].

1917 m. J. Basanavičius, stebėdamas gyventojų nuotaikas, vėl konstatavo tokį pat jų nusistatymą: „Šiurkštus vokiečių policijos ir valdininkų elgimasis su mūsų žmonėmis ir įvairios priespaudos juos verste verčia vokiečių neapkęsti ir pageidauti, kad galima butų jais kuo veikiausiai nusikratyti. Todėl visi dar sulig šiol su nekantrumu laukte laukia grįžtant rusų“ [9].

Lietuvos gyventojų neapykantą vokiečių okupantams matė ir Lietuvos klerikalų lyderiai, kurie buvo ypač priešingi tokiems nusistatymams. „Lietuvių sąmoningasis elementas bijojo vokiečių,– rašė klerikalinis veikėjas K. Jokantas, – ir laikė didžiausia nelaime, jei kada tektų pajusti vakarų kaimyno jungą į.. .]. Visi iš širdies geidė, kad laimėtų rusai. Juo daugiau reikėjo kentėti po vokiečių letena, juo smarkiau gyventojų tarpe augo rusofilizmas [...]“ [10]. „Mūsų kaimiečiai,– rašė savo atsiminimuose kitas buvęs vokiškųjų imperialistų talkininkas kun. Staugaitis,– nešdami sunkų vokiečių okupacijos jungą, išsiilgdavo rusų laikų. Trokšdami jų, tikėjosi, kad tie rusai sugrįš, turi sugrįžti [...]. Buvo tai bendra mūsų kaimiečių psichologija“ [11].

Lietuvos darbo žmonių neapykanta okupantams jau nuo okupacijos pradžios prasiverždavo atvirai pasipriešinant. Štai įvykis, aprašytas vokiečių spaudoje: „Pilviškių apylinkių valstiečiai, ginkluoti ne tik šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis, organizavo tvirtą pasipriešinimą vokiečių ulonų būriui. Užvirė tikros kautynės, kurios privertė ulonus pasitraukti, netekus daugiau kaip pusės savo sudėties. Kulkosvaidžiai ir artilerijos baterija buvo pasiųsta į Pilviškius, ir jų gynėjai sušaudyti“. Kitą dieną vokiečių korpo vadas Kleberis išleido kreipimąsi į gyventojus, kuriame grasino žiauriomis bausmėmis už bet kokį pasipriešinimą ir pabrėžė, esą „lietuviai turi atsiminti, kad tie laikai, kada lietuviai kovojo prieš teutonų riterius, seniai jau praėjo“ [12].

Lietuvos darbo žmonės, kurių neapykantą okupantams dar stiprino žiaurus okupacinis režimas, negailestingas viso krašto apiplėšimas, nacionalinė priespauda, nuolatinės kraugeriškos represijos ir bausmės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų pradėjo atkaklią kovą ne tik prieš vokiškuosius grobikus, bet ir prieš jų talkininkus–dvarininkus, buržuaziją ir buožiją. Tiesa, ši kova buvo daugiausia gaivališka. Betgi ir tame gaivališkume jau mezgėsi, vystėsi idėjinio ir organizacinio kryptingumo bruožai. Kaimo ir miesto jaunimo grupės ginklavosi ir stojo į partizaninę kovą prieš lietuvių tautos priešus. Visa Lietuvos liaudis, išskyrus nedidelę saujelę buožių, klerikalų ir aplamai buržuazinių nacionalistų, atkakliai priešinosi okupantams.

1917 m. pradžioje okupantų karinė vadovybė specialiu įsakymu buvo priversta pripažinti, kad Lietuvoje esantieji rusų kareiviai drauge su vietiniais gyventojais užpuldinėja okupantus, kad vietiniai gyventojai palaiko kareivius ir drauge su jais kovoja prieš okupantus. Okupantai buvo bejėgiai nuslopinti gyventojų pasipriešinimą ir vokiečių kariuomenės vadas ne–galėjo nieko daugiau sugalvoti, kaip paskelbti naują įsakymą: „Įsakau šaudyti kiekvieną asmenį, kuris bus sugautas su ginklu rankose arba nors bus pastebėta, kad jis nešiojasi paslėptą ginklą [...]. Gyventojai, kurie suteiks priešo kareiviams prieglaudą ir pagalbą, bus negailestingai baudžiami sunkiausiomis bausmėmis“ [13].

Carizmo nuvertimas Rusijoje, naujas Rusijos darbo žmonių kovos etapas, bolševikų skelbiamos socialinio ir nacionalinio išsivadavimo idėjos rado gyvą atgarsį ir vokiškųjų imperialistų okupuotoje Lietuvoje. Per apkasus, per spygliuotas vielas, per visas okupantų užtvaras sklido žinios apie Rusijos darbo žmonių kovą, žinios apie tai, kad bolševikų partija vadovauja išsivadavimo kovai. Šie įvykiai jaudino Lietuvos darbo žmonių protus ir širdis, įkvėpė jiems ryžtingumą smarkiau priešintis okupantams. Rusijos darbininkų ir valstiečių kova prieš buržuaziją, kapitalistus, dvarininkus ir monarchistinius popus pa–dėjo Lietuvos liaudžiai geriau suprasti klastingą Lietuvos buržuazijos, dvarininkų ir reakcinių kunigų vaidmenį, išdavikišką jų bendradarbiavimo su vokiškaisiais okupantais esmę.

Dėl nuolat augančio pasipriešinimo okupantai buvo priversti ieškoti naujų priemonių, padedančių išlaikyti krašte okupacinį režimą.

Kokia gi buvo Lietuvos buržuazijos pozicija okupuotoje Lietuvoje?

Jau 1916 m. kai kurie Lietuvos buržuazijos atstovai, tame tarpe ir A. Smetona, drauge su vokiškojo imperializmo agentais dalyvavo jų organizuotose „konferencijose“ ir „kongresuose“ Berne, Hagoje, Lozanoje, kur buvo priimami nutarimai, pateisinantieji vokiškųjų imperialistų grobikiškus veiksmus ir jų vykdomą Lietuvos kolonizavimą [14].

Po Vasario revoliucijos Rusijoje, kai dar labiau sustiprėjo Lietuvos darbo žmonių pasipriešinimas okupantams, netgi Vokietijos kancleris pripažino „esant reikalingu lietuvių atžvilgiu imtis tam tikro kurso“, esą „lietuvių simpatijoms įgyti [...] reikėjo pavartoti visas priemones“ [15]. Ir Vokietijos imperialistai tikrai ėmėsi „naujo kurso“ lietuvių atžvilgiu – jie pasirūpino įgyti lietuvių buržuazijos simpatijas.

Drauge su lietuviškosios buržuazijos lyderiais A. Smetona ir kt. okupantai 1917 m. rugsėjo mėn. sušaukė vadinamąją „lietuvių konferenciją“, į kurią suvažiavo okupantų ir buržuazijos lyderių parinkti 222 išnaudotojų klasių atstovai (dvarininkai, pramonininkai, kunigai, buožės ir kt.). Suderinusi su okupantais, šioji „konferencija“ „išrinko“ 20 žmonių buržuazinę Lietuvos tarybą iš visų buržuazinių partijų atstovų, tame tarpe ir dešiniųjų socialdemokratų (M. Biržiška, S. Kairys). Lietuvos buržuazinę tarybą patvirtino okupacinės karinės valdybos Lietuvoje viršininkas Izenburgas–Biršteinas, o jos priešakyje buvo pastatytas okupantams ypač ištikimas A. Smetona.

Buržuazinę Lietuvos tarybą lietuvių tauta sutiko su nepasitikėjimu kaip vokiškosios okupacinės valdžios įrankį prieš lietuvių tautą, vadino ją „smetonine taryba“, „kaizerine taryba“. 1917 m. spalio 20 d. jau pats A. Smetona skundėsi Vokietijos kancleriui ir ginkluotųjų jėgų vadui Rytuose. Jis rašė: „Lietuvos tarybai, be ko kita, labai rūpi įsigyti savo sumanymams visų gyventojų pasitikėjimą prieš pradedant darbą [...]. Taryba turi skaitytis [...] su gyventojų nepasitikėjimu, kuris yra žinomas taip pat ir vokiečių administracijai“ [16].

Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pergalė Rusijoje, lenininės visų nacijų apsisprendimo teisės paskelbimas ir kova už Spalio revoliucijos idėjų triumfą, dar labiau sustiprėjusi Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo kova didino liaudies masių priešiškumą okupantų talkininkams – buržuaziniams nacionalistams ir jų organui – buržuazinei Lietuvos tarybai, kuri pasidarė reikšminga vokiškųjų okupantų, priemonė, nukreipta prieš Lietuvos liaudies išsivadavimo kovą. Okupantai panaudojo šią buržuazinę tarybą savo grobikiškiems tikslams.

Kai Brest–Litovske vyko taikos derybos, A. Smetonos vadovaujama buržuazinė taryba, vokiškųjų okupantų paraginta, priėmė deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Bet taryba, demagogiškai dangstydamosi lietuvių tautos vardu, čia pat parodė, kokia „nepriklausomybė“ rūpi buržuazijai ir okupantams; deklaracijoje buvo pabrėžta, kad buržuazinė taryba „prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos“, kad ji „stoja už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus, sąjunginius ryšius su Vokietija“ [17].

Šia deklaracija Lietuvos buržuazija išdavikiškai apiformino Lietuvos pajungimą Vokietijai. Ir Vokietijos imperialistų atstovai Bresto derybose, remdamiesi šia Lietuvos buržuazijos deklaracija, įrodinėjo, kad Lietuvos atstovai „jau nusprendė atsiskirti nuo Rusijos ir klausimą apie tolimesnį savo valstybės sutvarkymą atiduoti Vokietijos nuožiūrai“ [18]. Šį išdavikišką lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų aktą Vokietijos imperialistai priešpastatė tarybiniam reikalavimui pripažinti teisę ir laisvę tautoms apsispręsti.

Taigi Vokietijos imperialistai, padedami lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų, klastingai demagogiškai juos vadindami „lietuvių tautos atstovais“, stengėsi pasaulinės visuomenės akyse pateisinti ir įteisinti Lietuvos užgrobimą ir jos pavertimą Vokietijos kolonija.

Buržuazinių nacionalistų ir vokiškųjų okupantų paskelbtai lietuvių tautos apsisprendimo falsifikacijai Bresto taikos derybose buvo duotas griežtas atkirtis. Per Tarybų Rusijos delegaciją V. Mickevičius–Kapsukas pateikė derybų dalyviams deklaraciją apie lietuvių tautos apsisprendimą. Šioje deklaracijoje buvo demaskuotas klastingas vokiškųjų imperialistų sandėris su Lietuvos buržuaziniais nacionalistais, jų siekimas Lietuvą paversti Vokietijos kolonija. V. Kapsuko deklaracijoje buvo kategoriškai nurodoma, kad buržuazinė Lietuvos taryba, savo sandėrį su vokiškaisiais okupantais apgaulingai pridengdama lietuvių tautos vardu, „uzurpuoja vyriausią gyventojų valią“ [19]. Buržuazinės Lietuvos tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija reiškė atvirą lietuvių tautos išdavimą. Ši atvira, klastingai lietuvių tautos vardu dangstoma buržuazijos išdavystė sukėlė visuotinį liaudies masių pasipiktinimą. Darbininkai ir valstiečiai dar aiškiau suprato, kad būtina kovoti ne tik prieš vokiškuosius okupantus, bet ir prieš jų agentūrą – buržuazinius nacionalistus.

Stiprėjančio liaudies masių pasipriešinamojo judėjimo įbauginta, Lietuvos buržuazija buvo priversta ieškoti naujų apgaudinėjimo ir demagogijos priemonių. „Kovoti su bolševizmu“, „neleisti į Lietuvą bolševikų įtakos“ – štai koks pagrindinis rūpestis apėmė visą reakciją Lietuvoje. Buržuazijos lyderiai, tardamiesi su okupantais, iškėlė jiems mintį oficialiai paskelbti Lietuvos „nepriklausomybę“ ir tuo atitraukti darbo žmones nuo pasipriešinamojo judėjimo, nuo bolševikų. Buržuazija aiškiai dabar suprato, kam jiems reikalinga „nepriklausomybė“. 1918 m. pradžioje kunigas K. Olšauskas rašė kitam klerikaliniam veikėjui kun. V. Bartuškai: „Nepripažinus greitu laiku Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvoje įsigalės bolševikai“ [20]. Vyskupas P. Karevičius ir kun. K. Olšauskas nuvyko į Berlyną, kur aplankė Hindenburgą, Liūdendorfą, kanclerį Hertlingą ir išaiškino jiems „nepriklausomybės“ paskelbimo planus. Buržuazija tikėjosi, kad „nepriklausomybės“ lozungas padėsiąs lengviau atitraukti darbo žmones nuo išsivadavimo kovos, nuo bolševizmo idėjų. Be to, ji tikėjosi įgyti reikšmingesnį vaidmenį okupuotos Lietuvos administracijos aparate.

Vokiškieji imperialistai pritarė lietuviškosios buržuazijos pasiūlymams, nes „nepriklausomybės“ formulė gal užmaskuosianti okupacinio režimo žiaurumus, sulaikysianti liaudies mases nuo pasipriešinimo, pastosianti kelią bolševikų įtakos plitimui Lietuvoje.

Buržuazinė Lietuvos taryba, susitarusi su Vokietijos katalikų centro partija ir su kai kuriais kitų Vokietijos partijų vadais, 1918 m. vasario 16 d. priėmė naują nutarimą, vadinamą „nepriklausomybės aktu“. Šiame akte buržuazija nekalbėjo apie Lietuvos pajungimą Vokietijai. Taigi tokiomis buržuazijos vykdomų išdavysčių ir apgaudinėjimų sąlygomis gimė 1918 m. vasario 16 d. aktas. Lietuvos darbo žmonės iš karto suprato, kad tas aktas yra tik naujas demagoginis buržuazinių nacionalistų manevras, skirtas apgauti liaudies masėms. Greitai ir pati buržuazinė Lietuvos taryba atskleidžia klastingą vasario 16 d. akto pobūdį.

Siekdama sustiprinti savo padėtį imperialistinės Vokietijos aparato sudėtyje, buržuazinė Lietuvos taryba 1918 m. vasario 28 d. pasiuntė raštą Vokietijos kancleriui. Šiame rašte taryba įrodinėjo, kad 1917 m. gruodžio 11d. nutarimas, kaip pagrindas būsimiems Lietuvos ir Vokietijos santykiams, „nėra jokių kitokių nutarimų panaikintas ir tebegalioja“, ir prašė Vokietijos vyriausybę pripažinti Lietuvos valstybę „sutinkamai su 1917 m. gruodžio 11 d. aktu“ [21]. Taigi buržuazinė Lietuvos taryba pati paneigė vasario 16 d. aktą, bet kurią jo reikšmę ir savo skelbiamosios „nepriklausomybės“ pagrindu tepripažino 1917 m. gruodžio 11 d. deklaraciją, t. y. visišką Lietuvos pajungimą imperialistinei Vokietijai. Galutinai susitarti su Vokietijos imperialistais 1918 m. kovo 20 d. į Berlyną nuvyko buržuazinės Lietuvos tarybos atstovai A. Smetona, J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, J. Vileišis. Ir kovo 23 d., buržuazinei Lietuvos tarybai prašant, Vokietijos imperatorius Vilhelmas II pasirašė dekretą, kuriuo paskelbė, kad jis pripažįsta Lietuvos valstybę, remdamasis „1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos tarybos pareiškimu“ [22].

Taip lietuviškoji buržuazija drauge su Vokietijos imperialistais dokumentu apiformino Lietuvos pajungimą Vokietijai. Kovo 23 d. A. Smetona ir kiti delegacijos nariai, sužavėti šiuo buržuazijai reikalingu Lietuvos pajungimu, pasiuntė kaizeriui Vilhelmui II „gilios ir neišdildomos padėkos“ telegramą. Ši telegrama davė kaizeriui progos demagogiškai pasigirti: „Narsūs mano kariuomenės žygiai išliuosavo Lietuvą“ [23]. Toks kaizerinis „išliuosavimas“ ir buvo reikalingas Lietuvos buržuazijai, kuri tuo norėjo apsisaugoti nuo revoliucijos, nuo lenininių bolševizmo idėjų plitimo.

Tolimesnis revoliucinis pasipriešinimas Lietuvoje, ypač komunistų veikla, pogrindinių organizacijų susikūrimas dar labiau padidino buržuazinių nacionalistų ir vokiškųjų okupantų nerimą. Buržuaziniai nacionalistai ne tik prašė okupantų pagalbos prieš bolševikų agitaciją ir prieš masinį revoliucinį judėjimą, bet ir ieškojo naujų kelių savo padėčiai sustiprinti. Apie jų padėtį rašė A. Smetona Vokietijos kancleriui 1918 m. vasarą, prašydamas iš jo pagalbos: „Lietuvių tautos pasitikėjimas palaužtas; jei neįvyks pagerėjimo, išaugs pavojus matyti tą pasitikėjimą tiek sunykusį, jog jo atstatymas pasidarys negalimas [...]. Jau dabar galimumas priešintis bolševikų agitacijai ir visokiai kitai agitacijai, nukreiptai prieš Vokietiją, puolat mažėja“. Buržuaziniai nacionalistai, gelbėdami savo padėtį, įvykdė naują išdavikišką žingsnį, kuriam kai kurie klerikaliniai veikėjai rengėsi jau nuo 1917 m. Būtent 1918 m. vasarą buržuazinės Lietuvos taryba Lietuvą paskelbė monarchija, o Vokietijos kaizerio giminaičiui Viurtembergo hercogui Vilhelmui fon Urachui ir „jo vyriškiems įpėdiniams tiesia linija“ pasiūlė „Lietuvos karaliaus vainiką“ [24]. Tačiau žinodami, kad visa tai sukels dar didesnę liaudies masių rūstybę, klerikaliniai–nacionalistiniai istorijos falsifikatoriai sukūrė versiją, kad Urachas esąs kilęs iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo, ir nutarė jį pavadinti Mindaugu II. Urachui jau buvo užsakytas karaliaus vainikas, buvo rengiamasi jo vainikavimui, klerikaliniai „švietėjai“ gyrėsi, kad Urachas (Mindaugas II!) mokąsis lietuvių kalbos ir t. t. [25].

Vokietijos kaizeriniai imperialistai aukštai įvertino Lietuvos buržuazijos pastangas įtvirtinti Lietuvos pajungimą Vokietijai ir ypač Uracho pakvietimą Lietuvos karaliumi. Dabar jie turėjo pagrindo tikėtis, kad jeigu Vokietija ir pralaimės karą, Lietuva vis dėlto būsianti susirišusi su Vokietija net karaliaus asmeniu. Atsidėkodama už tokią paslaugą, 1918 m. rugsėjo mėn. Vokietijos valdžia paskyrė buržuazinei Lietuvos tarybai nuolatinę finansinę bazę – 18 600 markių mėnesiui ir 75 450 markių už praeitą laiką. Spalio mėn. okupantai pranešė A. Smetonai, kad jie duosią buržuazinei Lietuvos tarybai tiek lėšų, kiek tik reikėsią, ir tuojau asignavo jai 100 000 markių [26].

Vokietijos armijoje ir šalies viduje brendo revoliucinės nuotaikos Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos idėjų įtakoje. Nauji nepasisekimai karo frontuose. Visa tai vertė vokiškuosius imperialistus visaip remti savo talkininkus okupuotose teritorijose, daryti jiems kai kurių nuolaidų ir tuo užtikrinti jų talkininkavimą ateityje.

Lietuvos kontrrevoliucinė buržuazija ir buržuazinė Lietuvos taryba naudojosi ta vokiškųjų okupantų parama ir savo likimą iš esmės visiškai surišo su Vokietijos imperialistais, tikėdamiesi tolimesnės jų pagalbos prieš liaudies masių revoliucinį judėjimą. Vokietijos kanclerio Badeno princo Makso pavesta ir remiama, buržuazinė Lietuvos taryba 1918 m. spalio mėn. pabaigoje pradėjo formuoti savo „ministrų kabinetą“, kurį sudarė tik lapkričio 11 d., jau tiesiog saugojama vokiškosios okupacinės kariuomenės.

Taigi visi buržuazinės Lietuvos tarybos dokumentai, tame tarpe ir 1918 m. vasario 16 d. aktas, visa lietuviškosios buržuazijos veikla 1917 ir 1918 m. rodo, kad Lietuvos buržuazija buvo įsitikinusi, jog Lietuvos pajungimas imperialistinei Vokietijai užtikrins jai Lietuvoje privilegijuotą padėtį, įgalins kurti savo gyvenimą, išnaudojant darbininkų ir valstiečių mases, apsaugos nuo lenininių idėjų plitimo, nuo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos poveikio Lietuvos visuomenės gyvenimui, nuo revoliucijos Lietuvoje.

Tokias pat mintis išreiškė ir hitlerininkams talkininkavę buržuaziniai nacionalistai. Jie priešakyje su J. Ambrazevičium–Brazaičiu, aktyviai veikiančiu prieš Tarybų Lietuvą JAV imperialistų naudai, 1941 m. rugpjūčio mėn. pradžioje sveikino hitlerinių okupantų vadovą Lietuvoje fon Rentelną. Šie buržuazinių nacionalistų ideologai, demagogiškai dengdami juodus fašistų darbus lietuvių tautos vardu, prašė „perduoti visos tautos padėką didžiojo reicho vadui Adolfui Hitleriui ir narsiajai kariuomenei“. Paskui jie pareiškė savo ištikimybę hitlerinei Vokietijai ir pasiryžimą „pozityviai bendradarbiauti su didžiuoju Vokietijos reichu“. Ir pagaliau nužymėjo ryšius tarp Lietuvos 1918 m. buržuazijos politikos ir hitlerinių talkininkų politikos. Be to, jie pareiškė: „Nepriklausomos Lietuvos steigimas 1918 metais ir jos pripažinimas de jure 1918 m. kovo 23 d. iš Vokietijos pusės nieko bendra su Versalės traktatu ir jo inspiratoriais neturėjo“. Buržuaziniai nacionalistai čia taip pat pasisakė, kad per visą buržuazijos viešpatavimo laikotarpį jiems buvo svarbiausia palaikyti gerus santykius su Vokietijos reakcionieriais, ypač su hitlerininkais, atiduodant jiems ir Klaipėdos kraštą, ir pagaliau visą Lietuvą. Čia jie tiesiog pabrėžė: „Jeigu per sekančius 20 metų Lietuvos draugingo sugyvenimo su Vokietija ir atsirasdavo reikalaujančių sutvarkymo klausimų, tai tie klausimai buvo sureguliuoti 1939 m. kovo 22 d. sutartimi; tokiu būdu buvo praskintas kelias abiejų šalių draugingiems santykiams plėtoti“ [27].

Šie hitlerinių talkininkų pasisakymai ir visi jų veiksmai rodo tiesioginį organišką ryšį tarp 1917 m. gruodžio 11 d., 1918 m. vasario 16 d., 1918 m. kovo 23 d. aktų, tarp Uracho paskelbimo Lietuvos karaliumi, tarp hitlerinio Klaipėdos užgrobimo 1939 m. kovo 22 d. ir 1941 m. birželio mėn. prasidėjusios hitlerinės okupacijos, kurią taip sveikino lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai. Visos tos datos ir jų faktai ryškiai rodo lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų politikos liniją – išvien ir su kaizerine Vokietija, ir su urachiniu karaliumi, ir su Hitleriu, kad tik būtų užkirstas kelias į Lietuvą V. Lenino idėjoms ir revoliucijai, kad tik būtų apsaugoti išnaudotojų klasių interesai Lietuvoje.

Ir dabar jokios buržuazinių istorikų ir publicistų falsifikacijos, jokie buržuazinių nacionalistų prasimanyti jų tamsių darbų „jubiliejai“ nepateisins lietuvių tautai giliai žalingos buržuazinės Lietuvos tarybos veikimo – nei jos demagoginio 1918 m. vasario 16 d. akto, nei kitų išdavikiškų aktų (1917 m. gruodžio 11 d., 1918 m. kovo 23 d. Vilhelmo dekreto, Uracho paskelbimo Lietuvos karaliumi ir kt.). Visi istoriniai faktai sudaro aiškią nepaneigiamą antiliaudinės, antinacionalinės Lietuvos nacionalistinės buržuazijos politikos 1917–1918 m. ir vėlesniųjų metų veikimo iliustraciją, lygiai kaip visi istoriniai faktai taip pat nepaneigiamai rodo buržuazinių nacionalistų priešišką lietuvių tautai veikimą per visą hitlerinę okupaciją ir vėliau, jiems parsidavėliškai tarnaujant JAV, o taip pat ir Vakarų Vokietijos imperialistams.

Buržuaziniai nacionalistiniai istorikai, visokiais prasimanymais aukštindami 1918 m. vasario 16 d. aktą, visiškai nutyli atvirai išdavikiškus buržuazinės Lietuvos tarybos veiksmus 1917–1918 m.

Visa istorinio vystymosi eiga neginčijamai įrodo, kad Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas buvo 1918 m. Lietuvos darbo žmonių revoliucinės kovos rezultatas. Vadovaujant Lietuvos Komunistų partijai, 1918 m. gruodžio mėn. buvo sudaryta Lietuvos laikinoji darbininkų ir valstiečių vyriausybė su V. Mickevičium–Kapsuku priešakyje. 1918 m. gruodžio 16 d. ši vyriausybė paskelbė Manifestą apie nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą. Lietuvos nepriklausomos valstybės sukūrimas buvo įtvirtintas ne tik šalies viduje, bet ir tarptautiniu mastu, paskelbiant RTFSR Liaudies Komisarų Tarybos 1918 m. gruodžio 22 d. Dekretą ir VCVK 1918 m. gruodžio 24 d. nutarimą – didžiojo V. Lenino pasirašytus istorinius dokumentus apie Lietuvos Tarybų Socialistinės respublikos pripažinimą.

Šaltinis: J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. V., 1986. T. 2, p. 203–213.
____________

[1] Klerikalinio laikraščio „Tėvynės sargas“ redaktoriai bei leidėjai.
[2] Tėvynės sargas, 1900, Nr. 12.
[3] Государственная Дума: Стенографические отчеты, 1913, ч. 3, с. 861.
[4] Палеолог Морис, бывший французский посол. Царская Россия накануне революции. – М., 1923, с. 402.
[5] Žr.: Tikyba ir dora, 1917, Nr. 51. (Čia straipsnyje „Lietuvos ateitis“ kun. Bučys įrodinėjo, kad lietuviai 1894 m. prisiekę Rusijos carui ir turi būti ištikimi tai priesaikai.) Jokantas K. S. Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu, p. 35. („Aš esu ištikimas savo carui“.)
[6] Didžiojo karo laikų lietuvių dainos / Surinko J. Norkus.– K., 1927, p. 124.
[7] Züricher Morgen Zeitung, 1916, den 2. Februar.
[8] Basanavičius J. Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu. – V., 1919, p.
[9] Ten pat, p. 19.
[10] Jokantas K. S. Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu (1914–1918), p. 12.
[11] Naujoji Romuva, 1937, Nr. 9(319), p. 193.
[12] Neue Schlesische Zeitung, 1915, November.
[13] Kownaer Zeitung, 1917, den 3. Januar.
[14] Steponaitis A. Atsiminimai. – K., 1940, p. 53, 56.
[15] Lietuvos TSR istorija. – V., 1965, t. 3, p. 21.
[16] Ten pat, p. 23.
[17] LIŠ, t. 3, p. 92–93.
[18] Lietuvos TSR istorija, t. 3, p. 28.
[19] LIŠ, t. 3, p. 36.
[20] Ten pat, p. 94.
[21] Ten pat, p. 96.
[22] Ten pat.
[23] Lietuvos Aidas, 1918, kovo 29.
[24] LIŠ, t. 3, p. 97–98.
[25] Ten pat.
[26] Lietuvos TSR istorija, t. 3, p. 31.
[27] Nacionalistų talka hitlerininkams. – V., 1970, p. 6.1