Socialistinė revoliucija ir nacijų apsisprendimo teisė (tezės)

Anonimusas
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


1. IMPERIALIZMAS, SOCIALIZMAS IR ENGIAMŲJŲ NACIJŲ IŠSIVADAVIMAS

Imperializmas yra aukščiausioji kapitalizmo raidos stadija. Kapitalas išsivysčiusiose šalyse peraugo nacionalinių valstybių ribas, konkurenciją jis pakeitė monopolija ir sudarė visas objektyvias prielaidas socializmui įgyvendinti. Todėl Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų proletariatas turi kovoti revoliucinę kovą dėl kapitalistinių vyriausybių nuvertimo, dėl buržuazijos eksproprijavimo. Imperializmas stumia mases į tokią kovą: nepaprastai didėja klasių prieštaravimai, blogėja masių padėtis ir ekonominiu požiūriu — trestai, brangymetis, ir politiniu požiūriu — plečiasi militarizmas, dažnėja karai, stiprėja reakcija, didėja ir plečiasi nacionalinė priespauda ir kolonijų plėšimas. Laimėjęs socializmas būtinai turi sukurti visišką demokratiją, vadinasi, įgyvendinti ne tik visišką nacijų lygiateisiškumą, bet ir engiamųjų nacijų apsisprendimo teisę, t. y. teisę laisvai politiškai atsiskirti. Socialistų partijos, kurios ir dabar, ir per revoliuciją, ir jai nugalėjus visa savo veikla neįrodys, kad jos išvaduos pavergtąsias nacijas ir santykius su jomis pagrįs laisva sąjunga,—o laisva sąjunga be laisvės atsiskirti yra apgaulinga frazė,— tokios partijos išduotų socializmą.

Žinoma, demokratija taip pat yra valstybės forma, kuri turi išnykti, kai išnyks valstybė, bet tai bus tik tada, kai galutinai laimėjęs ir sustiprėjęs socializmas virs tikru komunizmu.

2. SOCIALISTINĖ REVOLIUCIJA IR KOVA DĖL DEMOKRATIJOS

Socialistinė revoliucija yra ne vienas aktas, ne vienas mūšis vienu frontu, o visa epocha pasmarkėjusių klasių konfliktų, daugelis mūšių visais frontais, t. y. visais ekonomikos ir politikos klausimais, mūšių, kurie gali baigtis tik buržuazijos eksproprijavimu. Labai didelė klaida būtų manyti, kad kova dėl demokratijos gali proletariatą atitraukti nuo socialistinės revoliucijos arba ją nustelbti, užtemdyti ir pan. Priešingai, socializmas negali laimėti, jeigu nebus įgyvendinta visiška demokratija, taip pat ir proletariatas negali pasirengti nugalėti buržuaziją, jeigu jis visapusiškai, nuosekliai nekovos revoliucinės kovos dėl demokratijos.

Ne mažesnė klaida būtų atsisakyti vieno iš demokratinės programos punktų, pavyzdžiui, apie nacijų apsisprendimą, remiantis tuo, kad imperializmo sąlygomis jis esąs „neįgyvendinamas“ arba „iliuzinis”. Teiginys, kad nacijų apsisprendimo teisė, esant kapitalizmui, yra neįgyvendinama, gali būti suprantamas arba absoliučia, ekonomine prasme, arba sąlygiška, politine prasme.

Pirmuoju atveju jis iš esmės klaidingas teoriniu požiūriu. Pirma, tokia prasme yra neįgyvendinami, esant kapitalizmui, pavyzdžiui, darbo pinigai arba neįmanoma likviduoti krizes ir pan. Visiškai neteisinga, kad taip pat neįgyvendinamas nacijų apsisprendimas. Antra, net vieno pavyzdžio, kad Norvegija 1905 metais atsiskyrė nuo Švedijos, pakanka šia prasme paneigti, jog tai „neįgyvendinama”. Trečia, būtų juokinga neigti, kad, šiek tiek pasikeitus politiniams ir strateginiams, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos savitarpio santykiams, šiandien arba rytoj būtų visiškai „įgyvendinamas” naujų Lenkijos, Indijos ir pan. valstybių sukūrimas. Ketvirta, finansinis kapitalas, siekdamas ekspansijos, „laisvai” nupirks ir papirks bet kurios, nors ir „nepriklausomos”, šalies kuo laisviausią demokratinę ir respublikinę vyriausybę ir renkamus valdininkus. Finansinio kapitalo, taip pat ir apskritai kapitalo, viešpatavimas negali būti pašalintas jokiais politinės demokratijos pertvarkymais; o apsisprendimas priklauso vien tik šiai sričiai. Tačiau šis finansinio kapitalo viešpatavimas jokiu būdu nepanaikina reikšmės, kurią turi politinė demokratija — laisvesnė, platesnė ir aiškesnė klasinės priespaudos ir klasių kovos forma. Todėl visi samprotavimai, kad vienas iš politinės demokratijos reikalavimų kapitalizmo sąlygomis ekonomine prasme yra „neįgyvendinamas”, tėra teoriškai neteisingas bendrųjų ir pagrindinių kapitalizmo ir apskritai politinės demokratijos santykių apibrėžimas.

Antruoju atveju šis teiginys yra neišsamus ir netikslus. Nes ne vien tik nacijų apsisprendimo teisė, o visi svarbiausi politinės demokratijos reikalavimai imperializmo sąlygomis „įgyvendinami” tik negalutinai, iškraipytai ir kaip reta išimtis (pavyzdžiui, Norvegijos atsiskyrimas nuo Švedijos 1905 metais). Visų revoliucinių socialdemokratų keliamas reikalavimas nedelsiant išlaisvinti kolonijas kapitalizmo sąlygomis taip pat „neįgyvendinamas” be daugelio revoliucijų. Tačiau dėl to socialdemokratija anaiptol neturi atsisakyti neatidėliojamos ir kuo ryžtingiausios kovos dėl visų šių reikalavimų— toks atsisakymas būtų tik parankus buržuazijai ir reakcijai,— o kaip tik atvirkščiai, visus šiuos reikalavimus reikia formuluoti ir įgyvendinti ne reformistiškai, bet revoliuciniu būdu; reikia ne apsiriboti buržuazinio legalumo rėmais, bet laužyti juos; nereikia pasitenkinti kalbomis parlamentuose ir žodiniais protestais, bet stengtis įtraukti į aktyvų veikimą mases, plėsti ir skatinti kovą dėl kiekvieno esminio demokratinio reikalavimo, kol ji virs tiesioginiu proletariato puolimu prieš buržuaziją, t. y. socialistine revoliucija, eksproprijuojančia buržuaziją. Socialistinė revoliucija gali įsiliepsnoti ne tik dėl didelio streiko arba gatvių demonstracijos, arba bado maišto, arba kariuomenės sukilimo, arba kolonijų maišto, bet ir dėl bet kurios politinės krizės, kaip kad Dreifuso byla [1] arba Caberno incidentas [2] arba surengus referendumą engiamosios nacijos atsiskyrimo klausimu ir pan.

Imperializmo sąlygomis padidėjus nacionalinei priespaudai, socialdemokratija turi ne atsisakyti „utopiškos”, kaip sako buržuazija, kovos dėl nacijų atsiskyrimo laisvės, o, priešingai, labiau pasinaudoti konfliktais, kylančiais ir šiuo klausimu, kaip progomis skatinti masių veiksmus ir revoliucinę kovą su buržuazija.

3. APSISPRENDIMO TEISĖS REIKŠMĖ IR JOS SANTYKIS SU FEDERACIJA

Nacijų apsisprendimo teisė reiškia vien tik teisę i politinę nepriklausomybę, į laisvą politinį atsiskyrimą nuo engiančiosios nacijos. Konkrečiai šis politinės demokratijos reikalavimas reiškia visišką laisvę agituoti už atsiskyrimą ir atsiskyrimo klausimą spręsti atsiskiriančiosios nacijos referendumu. Taigi šis reikalavimas visai nėra tolygus reikalavimui atsiskirti, susiskaldyti, sudaryti mažas valstybes. Jis tėra nuosekli kovos su visokia nacionaline priespauda išraiška. Kuo artimesnė demokratinė valstybės santvarka visiškai atsiskyrimo laisvei, tuo rečiau ir menkiau iš tikrųjų bus siekiama atsiskirti, nes ir ekonomikos pažangos požiūriu, ir masių interesų požiūriu didžiosios valstybės yra neabejotinai pranašesnės, be to, plėtojantis kapitalizmui, šis pranašumas vis didėja. Apsisprendimo pripažinimas nėra tolygus federacijos, kaip principo, pripažinimui. Galima būti griežtu šio principo priešininku ir demokratinio centralizmo šalininku, bet teikti pirmenybę federacijai, kaip vieninteliam keliui į tikrai demokratini centralizmą, prieš nacionalinį nelygiateisiškumą. Kaip tik šiuo požiūriu Marksas, būdamas centralistas, net Airijos ir Anglijos federacijai teikė pirmenybę prieš prievartinį Airijos pajungimą anglams [3].

Socializmo tikslas yra ne tik žmonijos susiskaldymo į smulkias valstybes ir visokio nacijų izoliuotumo panaikinimas, ne tik nacijų suartėjimas, bet ir jų susiliejimas. Ir kaip tik tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, mes turime, pirma, aiškinti masėms, jog Renerio ir O. Bauerio iškelta vadinamosios „kultūrinės nacionalinės autonomijos” idėja [4] yra reakcinga, o antra, engiamųjų nacijų išlaisvinimo reikalauti ne bendromis miglotomis frazėmis, ne tuščiomis deklamacijomis, ne „atidėliodami” klausimą iki socializmo, o aiškiai ir tiksliai suformuluota politine programa, kurioje specialiai būtų pažymėtas engiančiųjų nacijų socialistų veidmainiškumas ir bailumas. Žmonija gali pasiekti, kad klasės būtų panaikintos, tik tuomet, jeigu bus pereinamasis engiamosios klasės diktatūros laikotarpis, taip pat ir prieš neišvengiamą nacijų susiliejimą turės būti pereinamasis visų engiamųjų nacijų galutinio išsivadavimo, t. y. jų atsiskyrimo laisvės, laikotarpis.

4. KAIP PROLETARIATAS REVOLIUCINIU BŪDU TURI KELTI NACIJŲ APSISPRENDIMO KLAUSIMĄ

Anksčiau, dar XVII ir XVIII amžiuje, smulkioji buržuazija kėlė ne tik nacijų apsisprendimo reikalavimą, bet visus demokratinės mūsų minimumo programos punktus. Ir ligi šiol smulkioji buržuazija, nematydama klasių kovos ir kad, esant demokratijai, ji smarkėja, tikėdama „taikiu” kapitalizmu, utopiškai visus juos kelia. Kaip tik tokia yra kautskininkų ginama taikios lygiateisių nacijų sąjungos imperializmo sąlygomis utopija, kuria siekiama apgauti liaudį. Prieštaraudama šiai miesčioniškai, oportunistinei utopijai, socialdemokratija savo programoje turi pažymėti svarbiausią ir esminį dalyką, kad imperializmo sąlygomis nacijos neišvengiamai yra pasidalijusios į engiančiąsias ir engiamąsias.

Engiančiųjų nacijų proletariatas negali pasitenkinti bendromis, šabloniškomis, bet kurio pacifistinio buržua kartojamomis frazėmis prieš aneksijas ir apskritai už nacijų lygiateisiškumą. Proletariatas negali nutylėti imperialistinei buržuazijai ypač „nemalonaus“ nacionaline priespauda pagrįstos valstybės sienų klausimo. Proletariatas negali nekovoti prieš tai, kad engiamosios nacijos būtų prievarta laikomos kurios nors valstybės ribose, o tai ir reiškia kovoti dėl apsisprendimo teisės. Proletariatas turi reikalauti „savo” nacijos engiamų kolonijų ir nacijų politinio atsiskyrimo laisvės. Priešingu atveju proletariato internacionalizmas tebus tušti žodžiai; neįmanomas nei engiamosios ir engiančiosios nacijos darbininkų pasitikėjimas, nei klasinis jų solidarumas; tebėra nedemaskuoti veidmainiški reformistiniai ir kautskiniai apsisprendimo gynėjai, nekalbantys apie nacijas, kurias „jų pačių” nacija engia ir prievarta laiko „jų pačių” valstybėje.

Kita vertus, engiamųjų nacijų socialistai turi ypač ginti ir stengtis įgyvendinti tikrą ir besąlygišką, taip pat ir organizacinę, engiamosios nacijos darbininkų ir engiančiosios nacijos darbininkų vienybę. Kai buržuazija griebiasi visokiausių klastų, išdavysčių ir suktybių, be viso to negalima apginti savarankiškos proletariato politikos ir klasinio jo solidarumo su kitų šalių proletariatu. Nes engiamųjų nacijų buržuazija nacionalinio išsivadavimo šūkiais nuolat apgaudinėja darbininkus: vykdydama savo vidaus politiką, ji šiuos šūkius panaudoja reakcingiems susitarimams su valdančiųjų nacijų buržuazija sudaryti (pavyzdžiui, Austrijos ir Rusijos lenkai, sudarantys sandėrius su reakcija, kad galėtų engti žydus ir ukrainiečius); vykdydama savo užsienio politiką ir siekdama įgyvendinti grobikiškus savo tikslus, ji stengiasi sudarinėti sandėrius su viena iš konkuruojančių imperialistinių valstybių (smulkiųjų valstybių politika Balkanuose ir pan.).

Ta aplinkybė, kad kovą su viena imperialistine valstybe dėl nacionalinės laisvės tam tikromis aplinkybėmis gali panaudoti kita „didžioji” valstybė visiškai tokiems pat imperialistiniams savo tikslams, taip pat nelabai tegali priversti socialdemokratiją atsisakyti pripažinti nacijų apsisprendimo teisę, kaip ir daugelis atvejų, kai buržuazija, siekdama politinės apgaulės ir finansinio plėšimo, pasinaudoja respublikos šūkiais, pavyzdžiui, romanų šalyse, negali priversti socialdemokratų atsisakyti savo respublikonizmo*.

5. MARKSIZMAS IR PRUDONIZMAS NACIONALINIU KLAUSIMU

Kitaip, negu smulkiaburžuaziniai demokratai, Marksas visus be išimties demokratinius reikalavimus laikė ne absoliutu, bet istorine buržuazijos vadovaujamų liaudies masių kovos su feodalizmu išraiška. Tarp šių reikalavimų nėra nė vieno, kuris negalėtų padėti ir tam tikromis aplinkybėmis nebūtų padėjęs buržuazijai apgaudinėti darbininkus. Išskirti šiuo požiūriu vieną iš politinės demokratijos reikalavimų, būtent nacijų apsisprendimą, ir laikyti jį kitų reikalavimų priešybe yra teoriškai visiškai neteisinga. Iš tikrųjų proletariatas gali likti savarankiškas tik tada, jei savo revoliucinę kovą dėl buržuazijos nuvertimo laiko svarbesne už kovą dėl visų demokratinių reikalavimų, taip pat ir dėl respublikos reikalavimo.

Antra vertus, kitaip, negu prudonininkai, kurie „socialinės revoliucijos vardan” „neigė” nacionalini klausimą, Marksas, turėdamas galvoje daugiausia išsivysčiusiųjų šalių proletariato klasinės kovos interesus, svarbiausiu laikė pagrindinį internacionalizmo ir socializmo principą: negali būti laisva tauta, engianti kitas tautas [5]. Kaip tik vadovaudamasis Vokietijos darbininkų revoliucinio judėjimo interesais, Marksas 1848 metais reikalavo, kad laimėjusi Vokietijos demokratija paskelbtų ir įgyvendintų vokiečių engiamų tautų laisvę [6]. Kaip tik Anglijos darbininkų revoliucinės kovos požiūriu 1869 metais Marksas reikalavo Airijos atsiskyrimo nuo Anglijos ir pridūrė: „nors atsiskyrus ir būtų sudaryta federacija”[7]. Tik keldamas tokį reikalavimą, Marksas iš tikrųjų ugdė Anglijos darbininkų internacionalizmą. Tik taip jis galėjo revoliuciniu požiūriu spręsti šį istorinį uždavinį,— kitaip, negu oportunistai ir buržuazinis reformizmas, kuris ligi šiol, pusei šimtmečio praėjus, nėra įvykdęs Airijos „reformos”. Tik taip Marksas, prieštaraudamas kapitalo apologetams, šaukiantiems, kad smulkiųjų nacijų atsiskyrimo laisvė yra utopiška ir neįgyvendinama ir kad ne tik ekonominė, bet ir politinė koncentracija yra pažangi, galėjo ginti šios koncentracijos pažangumą neimperialistiškai, ginti nacijų suartėjimą, pagrįstą ne smurtu, bet laisva visų šalių proletarų sąjunga. Tik taip, ir spręsdamas nacionalinius klausimus, Marksas galėjo vietoj žodinio, dažnai veidmainiško nacijų lygiateisiškumo ir apsisprendimo pripažinimo iškelti revoliucinį masių veikimą. Imperialistinis 1914—1916 metų karas ir jo atvertos oportunistų bei kautskininkų veidmainiškumo Augėjo arklidės akivaizdžiai parodė, kad ši Markso politika buvo teisinga, ir ji turi būti pavyzdys visoms išsivysčiusioms šalims, nes dabar kiekviena iš jų engia svetimas nacijas**.

6. TRYS SALIŲ TIPAI NACIJŲ APSISPRENDIMO POŽIŪRIU

Šiuo požiūriu reikia skirti tris svarbiausius šalių tipus:

Pirma, išsivysčiusios kapitalistinės Vakarų Europos šalys ir Jungtinės Valstijos. Čia seniai baigėsi pažangus nacionalinis buržuazijos judėjimas. Kiekviena iš šių „didžiųjų” nacijų engia svetimas nacijas kolonijose ir pačioje šalyje. Viešpataujančiųjų nacijų proletariato uždaviniai čia yra kaip tik tokie, kokie buvo jo uždaviniai Anglijoje XIX amžiuje Airijos atžvilgiu***.

Antra, Europos rytai: Austrija, Balkanai ir ypač Rusija. Čia kaip tik XX amžiuje ypač išsiplėtė demokratinis nacionalinis buržuazijos judėjimas ir pasmarkėjo nacionalinė kova. Jeigu šių šalių proletariatas negins nacijų apsisprendimo teisės, jis negalės įvykdyti savo uždavinių — galutinai įgyvendinti buržuazinį demokratinį savo šalių pertvarkymą ir paremti kitų šalių socialistinę revoliuciją. Čia ypač sunkus ir ypač svarbus uždavinys yra susieti engiančiųjų nacijų darbininkų ir engiamųjų nacijų darbininkų klasinę kovą.

Trečia, pusiau kolonijų šalys, tokios kaip Kinija, Persija, Turkija, ir visos kolonijos, kartu maždaug 1000 milijonų gyventojų. Čia demokratinis buržuazijos judėjimas iš dalies vos prasideda, iš dalies toli gražu nėra pasibaigęs. Socialistai turi ne tik reikalauti, kad būtų besąlygiškai, be išpirkos ir tuojau pat išlaisvintos kolonijos,— šis reikalavimas politine savo prasme reiškia ne ką kita, kaip tik apsisprendimo teisės pripažinimą; socialistai turi kuo ryžtingiausiai padėti revoliucingiausiems šių šalių buržuazinio demokratinio nacionalinio išsivadavimo judėjimo elementams ir remti jų sukilimą,— o reikalui esant ir revoliucinį jų karą, — prieš jas engiančias imperialistines valstybes.

7. SOCIALŠOVIMIZMAS IR NACIJŲ APSISPRENDIMAS

Imperialistinė epocha ir 1914—1916 metų karas iškėlė ypač aktualų uždavinį kovoti su išsivysčiusiose šalyse pasireiškiančiu šovinizmu ir nacionalizmu. Nacijų apsisprendimo klausimu yra du pagrindiniai atspalviai, būdingi socialšovinistams, t. y. oportunistams ir kautskininkams, kurie stengiasi padailinti imperialistinį, reakcingą karą, taikydami jam „tėvynės gynimo” sąvoką.

Pirmiausia matome gana atvirus buržuazijos tarnus, ginančius aneksijas dėl to, kad imperializmas ir politinė koncentracija esą pažangūs, ir neigiančius tariamai utopinę, iliuzinę, smulkiaburžuazinę ir pan. apsisprendimo teisę. Jiems Vokietijoje priklauso Kūnovas, Parvus ir atkakliausi oportunistai, dalis Anglijos fabianininkų ir tredjunionų vadų, Rusijos oportunistai Semkovskis, Libmanas, Jurkevičius ir pan.

Antra vertus, matome kautskininkus, kuriems priklauso taip pat Vanderveldė, Renodelis ir daugelis Anglijos bei Prancūzijos pacifistų ir kt. Jie yra už vienybę su pirmaisiais ir iš tikrųjų nė kiek nuo jų nesiskiria, apsisprendimo teisę gina vien žodžiais ir veidmainiškai: jų nuomone, politinio atsiskyrimo laisvės reikalavimas yra „perdėtas” („zu viel verlangt“: Kautsky žurnale „Neue Zeit”, 1915 m. gegužės 21 d.), jie nemano, kad kaip tik engiančiųjų nacijų socialistai turi laikytis revoliucinės taktikos, o priešingai, užtemdo revoliucines jų pareigas, pateisina jų oportunizmą, palengvina jiems apgaudinėti liaudį, aplenkia kaip tik valstybės, prievarta savo sudėtyje laikančios nepilnateises nacijas, sienų klausimą ir pan.

Ir vieni, ir antri — tokie pat oportunistai, jie prostituoja marksizmą, visiškai negali suprasti, kokia teoriškai reikšminga ir praktiškai aktuali yra Markso taktika, kurią jis paaiškino Airijos pavyzdžiu.

O konkrečiai dėl aneksijų, tai jų klausimas pasidarė ypač aktualus, kilus karui. Bet kas yra aneksija? Nesunku įsitikinti, kad protestas prieš aneksijas arba reiškia nacijų apsisprendimo pripažinimą, arba yra pagrįstas pacifistine fraze, ginančia status quo ir priešiška visokiai, net revoliucinei, prievartai. Tokia frazė yra iš esmės neteisinga ir nesutaikoma su marksizmu.

8. KONKRETŪS PROLETARIATO UŽDAVINIAI ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE

Socialistinė revoliucija gali prasidėti artimiausioje ateityje. Tuo atveju proletariatui iškils neatidėliojamas uždavinys iškovoti valdžią, eksproprijuoti bankus ir įgyvendinti kitas diktatoriškas priemones. Buržuazija — ypač fabianininkų ir kautskininkų tipo inteligentija-— tokiu momentu pasistengs primesti revoliucijai ribotus, demokratiškus tikslus ir taip ją suskaidyti ir sustabdyti. Proletarams jau pradėjus šturmuoti buržuazijos valdžios pamatus, visi grynai demokratiniai reikalavimai tam tikra prasme gali trukdyti revoliucijai, tačiau paskelbti ir įgyvendinti visų engiamųjų tautų laisvę (t. y. jų apsisprendimo teisę) socialistinės revoliucijos metu bus taip pat būtina, kaip tai buvo būtina buržuazinės demokratinės revoliucijos pergalei, pavyzdžiui, 1848 metų Vokietijoje arba 1905 metų Rusijoje pasiekti.

Tačiau galimas dalykas, kad praeis 5, 10 ir daugiau metų, kol prasidės socialistinė revoliucija. Bus aktualus revoliucinis masių auklėjimas tokiomis idėjomis, kad socialistiniai šovinistai ir oportunistai negalėtų priklausyti darbininkų partijai ir kad jie negalėtų laimėti, kaip laimėjo 1914—1916 metais. Socialistai turės aiškinti masėms, kad anglų socialistai, kurie nereikalauja laisvės atsiskirti kolonijoms ir Airijai,— vokiečių socialistai, kurie nereikalauja laisvės atsiskirti kolonijoms, elzasiečiams, danams, lenkams, kurie revoliucinės propagandos bei revoliucinio masių veikimo tiesiogiai nesusieja su kova prieš nacionalinę priespaudą, kurie nepanaudoja tokių incidentų, kaip Caberno incidentas, kuo plačiausiai nelegaliai propagandai skleisti tarp engiančiosios nacijos proletariato, gatvių demonstracijoms ir revoliuciniams masių veiksmams rengti,— rusų socialistai, kurie nereikalauja laisvės atsiskirti Suomijai, Lenkijai, Ukrainai ir kt., ir t. t.,-— kad tokie socialistai elgiasi kaip šovinistai, kaip krauju ir purvu susitepusių imperialistinių monarchijų ir imperialistinės buržuazijos liokajai.

9. RUSIJOS IR LENKIJOS SOCIALDEMOKRATIJOS IR II INTERNACIONALO PAŽIŪRA Į APSISPRENDIMĄ

Rusijos revoliucinių socialdemokratų ir Lenkijos socialdemokratų nesutarimai apsisprendimo klausimu iškilo aikštėn dar 1903 metais, suvažiavime, kuris priėmė RSDD partijos programą ir kuris, nepaisydamas Lenkijos socialdemokratų delegacijos protesto, įtraukė į šią programą 9 §, kuriame pripažįstama nacijų apsisprendimo teisė. Nuo to laiko Lenkijos socialdemokratai savo partijos vardu nė karto nėra pakartoję pasiūlymo išbraukti iš mūsų partijos programos 9 § arba pakeisti jį kokia nors kita formuluote.

Rusijoje, kur engiamosioms nacijoms priklauso ne mažiau kaip 57% gyventojų, daugiau kaip 100 milijonų,— kur šios nacijos daugiausia gyvena pakraščiuose,— kur dalis šių nacijų yra kultūringesnės už didžiarusius,— kur politinė santvarka yra ypač barbariška ir viduramžiška,— kur dar galutinai neįvykdyta buržuazinė demokratinė revoliucija,— Rusijoje socialdemokratai, norėdami atlikti demokratinius ir socialistinius savo uždavinius, būtinai turi pripažinti carizmo engiamoms nacijoms teisę laisvai atsiskirti nuo Rusijos. 1912 metų sausio mėnesį atkurta mūsų partija 1913 metais priėmė rezoliuciją, kurioje apsisprendimo teisė patvirtinama ir aiškinama kaip tik anksčiau minėta konkrečia jos reikšme [9]. 1914—1916 metais didžiarusiškajam šovinizmui nepaprastai paplitus ir buržuazijoje, ir tarp socialistų oportunistų (Rubanovičius, Plechanovas, „Naše delo” ir t. t.), mes dar labiau ir primygtinai turime to reikalauti ir pripažinti, kad tie, kurie neigia šį reikalavimą, iš tikrųjų remia didžiarusiškąjį šovinizmą ir carizmą. Mūsų partija pareiškia, kad ji kuo griežčiausiai atsisako bet kokios atsakomybės už tokį prieštaravimą apsisprendimo teisei.

Naujausioje Lenkijos socialdemokratijos pozicijos nacionaliniu klausimu formuluotėje (Lenkijos socialdemokratijos deklaracija Cimervaldo konferencijoje) yra tokios mintys:

Šioje deklaracijoje smerkiamos Vokietijos ir kitos vyriausybės, kurios „lenkų sritis” laiko užstatu busimajame lošime kompensacijomis ir „neleidžia lenkų tautai pačiai spręsti savo likimą”. „Lenkijos socialdemokratija griežtai ir iškilmingai protestuoja prieš ištisos šalies suskaldymą ir išskirstymą dalimis…” Joje kritikuojami socialistai, kurie Hohencolernams pavedė… „išvaduoti engiamąsias tautas”. Joje reiškiamas įsitikinimas, kad tik dalyvavimas šioje artėjančioje revoliucinio tarptautinio proletariato kovoje, kovoje dėl socializmo, „sutraukys nacionalinės priespaudos pančius ir panaikins visokias svetimos šalies viešpatavimo formas, užtikrins lenkų tautai galimybę visapusiškai laisvai plėtotis kaip lygiateisiam tautų sąjungos nariui”. Deklaracijoje pripažįstama, kad karas „lenkams“ „dvigubai brolžudiškas“ (Internacionalinės socialistų komisijos biuletenis, 2 numeris, 1915.IX.27, p. 15; rusiškas vertimas rinkinyje „Internacionalas ir karas”, p. 97).

Šie teiginiai iš esmės niekuo nesiskiria nuo nacijų apsisprendimo teisės pripažinimo, tik politiškai jie suformuluoti dar labiau miglotai ir neaiškiai negu dauguma II Internacionalo programų ir rezoliucijų. Pamėginus šias mintis išreikšti tiksliomis politinėmis formuluotėmis ir nustatyti, ar jas galima taikyti kapitalistinei, ar tik socialistinei santvarkai, dar labiau paaiškės, kad Lenkijos socialdemokratai, neigdami nacijų apsisprendimą, klysta.

Remiantis anksčiau išdėstytomis tezėmis, reikia papildyti 1896 metų Londono tarptautinio socialistų kongreso nutarimą, kuriame pripažįstamas nacijų apsisprendimas, ir pažymėti 1) kad šis reikalavimas ypač aktualus imperializmo sąlygomis, 2) kad visi politinės demokratijos reikalavimai, taip pat ir šis reikalavimas, yra politiškai sąlygiški ir kad jų turinys yra klasinis, 3) kad reikia skirti konkrečius engiančiųjų nacijų socialdemokratų ir engiamųjų nacijų socialdemokratų uždavinius, 4) kad oportunistai ir kautskininkai apsisprendimą pripažįsta nenuosekliai, vien tik žodžiais ir dėl to politine reikšme veidmainiškai, 5) kad šovinistams faktiškai prilygsta tie socialdemokratai, ypač didžiųjų valstybių nacijų (didžiarusiai, anglai ir amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, italai, japonai ir kt.), kurie negina laisvės atsiskirti kolonijoms ir „jų“ nacijos engiamoms nacijoms, 6) kad tiesioginę revoliucinę masių kovą dėl buržuazinių vyriausybių nuvertimo ir dėl socializmo įgyvendinimo reikia laikyti svarbesne už kovą dėl šio reikalavimo, taip pat ir dėl visų svarbiausių politinės demokratijos reikalavimų.

Būtų teorinė klaida, marksizmo pakeitimas prudonizmu Internacionalui priskirti požiūrį, būdingą kai kurioms mažosioms nacijoms ir ypač Lenkijos socialdemokratams, kurie, kovodami su lenkų buržuazija, apgaudinėjančia liaudį nacionalistiniais šūkiais, ėmė neteisingai neigti apsisprendimą; praktiškai tai reikštų, kad nesąmoningai remiamas ypač pavojingas didžiųjų valstybių nacijų šovinizmas ir oportunizmas.


Įvertink straipsnį: 9   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851