Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Kūrybinės autobiografijos patirtis

Anonimusas
+18 -1 Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/06/aleksandras-gudaitis-guzevicius.html
2017-06-08, skaitė 498
0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


1908 m. birželio 7 d. gimė lietuvių rašytojas, dramaturgas, kultūros bei politikos veikėjas, Aleksandras Gudaitis–Guzevičius (1908–1969), „Kalvio Ignoto“ teisybės bei kitų istorinių romanų autorius. Pats tarpukario metais buvęs komunistu–pogrindininku, rašytojas savo kūryboje nušvietė Lietuvos revoliucinio judėjimo istoriją giliu idėjiškumu, kovos aistra ir žmogiškosios laisvės teigimu pulsuojančiuose romanų bei apsakymų puslapiuose. Kaip ir daugelis kitų žymių mūsų nacionalinės kultūros šviesulių, Gudaitis–Guzevičius yra begėdiškai stumiamas istorinėn užmarštin. Todėl mes, minėdami Gudaičio–Guzevičiaus gimimo metines ir populiarindami rašytojo kūrybą, kviečiame savo skaitytojus susipažinti su jo rašytu autobiografiniu straipsniu.

KŪRYBINĖS AUTOBIOGRAFIJOS PATIRTIS
 
1. Pirmieji žingsniai. Galimas dalykas, kad garbėtroškišką siekimą tapti rašytoju manyje pažadino literatūros mokytojas, kuris ketvirtoje gimnazijos klasėje balsu perskaitė mokiniams mano klasės darbą ir baigdamas man pasakė: „Lavinkis – galėsi rašyti!“
 
Tai buvo 1925 metais, aš aprašiau tada Gegužės pirmosios demonstraciją, kurią mačiau prieš penkerius metus Maskvoje. Tada visa mūsų šeima gyveno tame toli nuo Lietuvos esančiame mieste. Tėvas dirbo telegrafo ir telefono linijose, motina – siuvėja.
 
Kai paauglys pradeda susigaudyti chaotiškoje vaikystės įspūdžių krūvoje, jo atmintyje iškyla ir išryškėja kaip fotojuostoje patys stipriausi, patys nepaprasčiausi paveikslai, kuriuos nupiešė gyvenimas.
 
Štai atsiranda didžiulė aikštė, dantyta siena, o po ja, tarp dviejų liepų eilių, – gilios duobės ir jose – raudona medžiaga apmušti karstai...
 
Aš – mažas vabalėlis ant byrančio smėlio krūvos, o po mano kojomis karstai. Baisu ir iškilminga, kaip cerkvėje, tik be šventikų. Žmonės verkia... Smėlio krūvos iškilusios aukštai prie raudonos sienos, iš už kurios žvilgčioja kareiviai: tai latvių šauliai. Jie saugo Kremlių.
 
Vėjas neša rūsčius spalio debesis. Tik retkarčiais švysteli žydras dangus, ir šalta saulė, rūsti saulė šykščiai šypteli žmonių būreliams, išsisklaidžiusiems po tuščią aikštę. Girdžiu rūstų dainavimą, daug naujų nesuprantamų žodžių. Visi gyvena gatvių ir aikščių gyvenimu! Visi sako vienas kitam „drauge“ – lyg visi būtų iš vienos mokyklos. Šiame didžiuliame mieste mes su broliu išlandžiojome daug gatvių, ir į mus niekas nekreipė dėmesio. Tomis dienomis mes bėgome žiūrėti net barikadų Sucharevkoje ir Neglinkoje. Paskui prasidėjo gatvių kautynės, ir mes slėpėmės rūsyje arba, paslapčiom nusigavę į pastogę, žiūrėjome, kaip pabūklų šūvių pašvaistė sprogdina dangų.
 
Žodžių mūšiai, kurie kildavo pavartėse ir rūsiuose tarp stovinčių savo lizdų sargyboje „civilinės savigynos“ patrulių ir grįžusių iš apkasų kareivių, tuo metu iki mūsų, vaikų, neateidavo. Atmintin įsirėžė tik švilpiančių virš Maskvos namų stogų kulkų spiečiai, kulkosvaidžių eilių tratėjimas, pertraukiamas duslaus pabūklo šūvio gaudimo, ir raudona gaisrų pašvaistė, mirganti ant žemų švininių debesų.
 
Mano tėvas – giliai tikintis katalikas – į visa tai žiūrėjo savaip. Vos nutraukiamas susišaudymas, tėvas eina į bažnyčią Miliutino skersgatvyje, o aš išdidžiai žingsniuoju šalia jo. Kiekvienoje kryžkelėje mus sulaiko barzdoti kareiviai su šautuvais, ilgomis milinėmis ir su raudonais raiščiais ant rankovių. Dar visai neseniai ir mano tėvas buvo toks, bet dabar jis civilis; jį krato kažkoks barzdočius ir užčiuopia jo kišenėje kažką griozdišką. Reikia parodyti! Tėvas ištraukia didžiulę maldaknygę su variu apkaustytais įrišimo kraštais ir masyviomis sagtimis. Kareiviai juokiasi: „Na ir bomba!“ Toliau mes einame be kliūčių, bet dabar jau maldaknygę nešu aš ir rodau ją kiekvienoje kryžkelėje... Mano pažintis su ta knyga sena ir kankinanti: tėvas buvo pirmasis mano rašto mokytojas, be to, ne itin kantrus, bet be galo reiklus. Ir nenuostabu, kad pirmieji maldaknygės puslapiai išmarginti geltonomis dėmėmis – tai mano ašaros...
 
Ir štai mes tuščioje, apytamsėje bažnyčioje. Šalta, nejauku ir truputį baisu. Tamsiai raudona ugnelė mirksi prieš didįjį altorių, kiekvienas garsas skardžiai atsimuša į aukštus skliautus, ir taip šalta, kad baltas garas kyla nuo tėvo lūpų, jis pusbalsiu murma maldą, atsiklaupęs ant kelių ir sukryžiavęs rankas. Aš pradedu vaikščioti, o paskui pasileidžiu bėgte tarp aukštų ąžuolinių klauptų, ir tėvas labai griežtai įsako man sėdėti ramiai... Paskui staiga kažkur visai šalia prapliumpa šūviai, ir iš durų pilasi kažkokios stiklinės kibirkštys. Vienu trūktelėjimu tėvas slepia mane už aukštos klaupto atramos ir neramiai žiūri į duris ir langus. Po to jis vėl ima kažką šnibždėti, ir lengvas garo debesėlis kyla į lubas, o aš laukiu, kada dar kartą iššaus, pasipils skaidrios skeveldros gilioje skambioje bažnyčios tyloje.
 
Buvęs frontininkas, darbininkas, balsavęs už bolševikus, mano tėvas ir po revoliucijos liko giliai religingas žmogus. Aš nežinojau, už ką jis meldėsi Spalio sukilimo pergalės dieną. Tai išaiškėjo daug vėliau ir padėjo man suprasti daugelį tikinčiųjų: tėvas, tiesą sakant, meldėsi kažkokiam savo dievui, kuris buvo aukščiau už senąjį ponų, fabrikantų ir dvarininkų dievą. Jo dievas buvo visų darbo žmonių padėjėjas. Tai buvo dievas–teisingumas, neturintis nieko bendro su ponais, išskyrus maldas ir bjaurius kulto tarnus.
 
Apie Leniną mano tėvas kalbėjo su didžiule pagarba: Leninas nutraukė kruviną karą! Leninas atidavė žemę valstietijai! Leninas atidavė fabrikus ir gamyklas darbininkams!
 
Mūsų rūsyje neretai vyko debatai tarp darbininkų, ir visi buvo linkę pripažinti, kad vienintelis teisingas kelias – tas, kurį darbo liaudžiai nurodė Leninas.
 
Man nusišypsojo laimė asmeniškai pamatyti Iljičių.
 
Pirmą kartą aš mačiau jį prie Kinų sienos, Teatro aikštėje, skveriuke, kur augo daug rožių... Susirinkę į šeštadienio talką mokiniai ravėjo žolę ir lygino suplūktus takus. Prie skvero Leninas privažiavo po mitingo automobiliu, ir aš prasibroviau į priekį – tarp suaugusiųjų kojų – ir užsikoriau ant paminos, apmuštos iki blizgesio nušveistu variu.
 
Dar kartą aš mačiau Leniną mitinge, kažkokioje didelėje aikštėje, raudonoje tribūnoje, prie kurios stovėjo augaloti vaikinai su šautuvais. Jų milinės buvo iki kulnų.
 
Paskui – prie Kremliaus sienos, laidotuvėse. Dabar vietoj baisių duobių jau žaliavo kauburys, o pačioje Kremliaus sienoje žėrėjo didžiulis paveikslas, išdėstytas iš spalvotų koklių: Laisvė – moteris, sutraukiusi grandines ir kelianti aukštyn raudoną vėliavą!
 
Leninas pasakė kalbą po šia vėliava iš švytinčių emale koklių šalia apdėtų velėna broliškų kapų. Netoliese stovėjo tie patys augaloti vaikinai ilgomis milinėmis, su šautuvais. Tai buvo protingi ir geri žmonės: jie nevarė šalin vaikų...
 
Protingas, geras ir drąsus buvo ir tas mokytojas, kuris 1924 metų sausį, pranešęs mokiniams, kad mirė Leninas, surengė gimnazijos aktų salėje gedulo eitynes, skambant laidotuvių maršo garsams. Prislėgtos, žiauraus katalikų reakcinio režimo Lietuvos sąlygomis tai buvo neįprasta, net įžūli demonstracija.
 
Maždaug po pusantro dešimtmečio šis pedagogas tapo Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininku, o vienas jo mokinys, dalyvavęs gedulo procesijoje, eidamas visai kitu keliu – po emigracijos, kalėjimo, ištremties ir t. t., ir t. t.– tapo vienu iš Lietuvos TSR liaudies komisarų.
2. Komjaunimas ir pirmosios išspausdintos eilutės.Kai mes, ketvirtokai, jau gerai susipažinome per bendro mokymosi metus ir apsipratome kairiojo jaunimo bendrojo lavinimo ratelyje, tapo įmanomos tokios frontalinės atakos, kokią aš patyriau vienos pertraukos metu. Prie manęs priėjo du draugai ir be jokios įžangos paklausė: ar ne laikas jau mums įkurti gimnazijoje komjaunimo kuopelę?
 
Aš mačiau prieš save ryžtingus draugų veidus, jų drąsias, nemirksinčias akis ir tylėjau. Paprasčiausiai iš susijaudinimo nieko negalėjau pasakyti.
 
– Na, ko tu tyli? – paklausė vienas vyresnės klasės mokinys.
 
– Man dar reikia pagalvoti,––atsakiau aš.
 
– Apie ką čia galvoti? Juk viskas aišku! – pasakė antras, mano bičiulis, su kuriuo kartu augom. Jį labai nustebino mano atsakymas.
 
– Na, ne pagalvoti, o apsiprasti su ta mintimi, kad aš jau... Palaukite...
 
Kiek buvo galima laukti? Tik tą pusvalandį, kol baigsis ilgoji pertrauka... Per tą pusvalandį aš turėjau apgalvoti patį svarbiausią dalyką: ką pasakyti motinai, ką pasakyti tėvui, kai atsitiks tai, kas neišvengiama – kai sučiups priešai, kai pasodins į kalėjimą... Kitaip komjaunuoliško pogrindžio aš neįsivaizdavau.
 
Aš tylėjau ilgai: man atrodė, kad aš perdaug ilgai galvojau, kol pasakiau „taip“! O juk po to, tai yra iki pertraukos pabaigos, dar suspėjo įvykti pirmas kuopelės posėdis.
 
Ir nuo to laiko aš jau buvau komjaunuolis!
 
Be agitacinio propagandinio darbo, be organizacinio darbo kuopelėje ir savišvietos būreliuose, dar reikėjo rašyti korespondencijas. Aš buvau neapsakomai nustebęs, kai pamačiau, kad mano pirmas šio žanro kūrinys pakliuvo į laikraštį vos ne dešimt kartų sutrumpintas. Darbininkų spauda negalėjo skelbti pradedančiųjų korespondentų postringavimų. Po pusmečio spaudos galimybės dar labiau sumažėjo: įvyko fašistinis perversmas, ir legalios darbininkų spaudos neliko.
 
Galbūt kaip tik ta aplinkybė, kad pogrindžiui rašyti dabar reikėjo itin glaustai, ir padarė įtakos mano pirmam, jei taip galima pasakyti, meniniam kūriniui, kurį aš per rankas pasiunčiau leidžiamam užsienyje (Tilžėje) Lietuvos Komunistų partijos organui, kuris vadinosi „Balsas“. Tai buvo 1928 metais, šiek tiek prieš mano nesėkmę antimilitaristiniame mitinge (rugsėjo 1 dieną) miške prie Ukmergės. Į Tilžę šis rankraštis pakliuvo vėliau negu aš, kadangi man buvo liepta pereiti į nelegalią padėtį (tapti „revoliucionierium profesionalu“) ir įsijungti partijos įsakymu į „Balso“ redakcijos sudėtį.
3. Stilius – tai žmogus! Aš buvau labai nustebintas, kai Tilžėje susitikau su savo rankraščiu naujoje padėtyje: aš jau buvau ne teisiamasis, koks pats sau atrodo kiekvienas pradedantysis autorius, pasiuntęs savo pirmą kūrinį į spaudą, o atvirkščiai – teisėjas, kuris turi arba atmesti, arba – pasigailėti...
 
Ir aš, žinoma, pasigailėjau jo...
 
Tai buvo neįtikėtinai glaustas kai kurių prievartos ir savivalės faktų, su kuriais man teko susidurti tapusiame man gimtuoju Ukmergės mieste, piešinys. Jau pats pavadinimas skambėjo sausokai – vien tik „Nuogi faktai“.
 
Toje apybraižoje buvo trys epizodai: 1) sumušimas gatvėje visai niekuo nekalto senuko, kuris nespėjo nulipti nuo liepto į purvą prieš „šviesiausiąjį“ fašistą karininką; 2) suėmimas beraščio valstiečio skurdžiaus, pakliuvusio į turgų su uždrausta literatūra, kurią jis paleido per rankas, ir 3) įžūlus vaikinuko, mažažemio valstiečio sūnaus, atsisakymas paklusti dvarininko – baltojo atsargos karininko savivalei, kai šis su pistoletu rankoje vertė jį per patį darbymetį vežti žvyrą jo dvaro kelio statybai.
 
Štai objektai, kurie patraukė mano dėmesį, kai man buvo devyniolika metų. Aš jau buvau Komunistų partijos narys ir priklausiau pogrindinių komitetų aktyvui. Į užsienį aš pabėgau iš aštuntos klasės, antrą kartą bandant pasodinti mane į kalėjimą. Pirmą kartą aš išsėdėjau dvi savaites kartu su grupe savo draugų, kuriems žvalgyba – politinė policija negalėjo sudaryti bylos, bet „sugadino popierius“: visus mus pašalino iš gimnazijos, ir norintieji tęsti mokslą išsibarstė po visą Lietuvą.
 
„Balso“ redakcijoje man buvo pavesta „tvarkyti korespondencijas iš vietų“. Niekada gyvenime man nebuvo tekę matyti tokios daugybės įvairiausių braižų ir tokių įvairių popieriaus skiautelių: tie laiškai ir skundai, aštrių nuoskaudų sukelti pranašavimai ir širdį veriantys šauksmai į kovą suplaukdavo čia iš visos. Lietuvos pačiais netikėčiausiais kanalais. Už kiekvienos popieriaus skiautelės, už kiekvienos eilutės buvo gyvi žmonės, prispausti skurdo ir žiūrintys į kovos, organizaciją kaip į vienintelę išsigelbėjimo priemonę..
 
Ne, negalima buvo savais žodžiais atpasakoti tų liepsningų eilučių. Reikėjo kiekviename laiške išsaugoti jo stilių, jo veidą, jo širdį – taip, kad valstiečio korespondencija skambėtų valstietiškai, o dvarioko – dvariokiškai. Negi tai buvo tik „stilistinės laiško ypatybės“?
 
Kokį aš turėjau supratimą apie stilių, išskyrus keletą „grožinės literatūros“ postulatų, išdėstytų vieno kunigo traktate dvasinėms seminarijoms ir vidurinėms mokykloms? Galima įsivaizduoti, kiek ten buvo idealistinių plepalų! Bet vis dėlto aš kai ką iš ten pasiėmiau (bent tai, kad „stilius – tai žmogus“).
 
Literatūros mokytojas, kuris suteikė man tiek vilčių dar ketvirtoje klasėje, kai kada skatino mane: parinkdavo stilistinių pratimų, vertė atidžiau vertinti žodį, vertė skaityti–“daugiau skaityti“! Bet vis dėlto tai buvo ne visuomeninis gyvenimas Veimaro Vokietijoje! Nors šiek tiek mokant vokiečių kalbą, negalima buvo praeiti pro „Mėlynąją bliūzę“ ir Piskatorą, pro Makso Helco knygą „Nuo baltojo kryžiaus ligi raudonosios vėliavos“, pro „feljetonų karalių“ Egoną Edviną Kišą ir nuostabų oratorių Ernstą Telmaną. Aplink mane buvo tiek daug naujo, ryškaus, galingo, jog aš rijau visa, „nespėdamas sugromuliuoti“.
 
Po gaudynių VKP Rytprūsių srities komiteto patalpose, gelbėdami reikalingesnę figūrą, vokiečių draugai atestavo mane kaip Lietuvos KP CK organo „Komunistas“ redaktorių, ir policija mane išsiuntė iš Vokietijos kaip „negeistiną emigrantą, kuris tęsia žalingą politinę veiklą“.
4. Kominternas. Maskva. Gorkis.Kominterno Lietuvių sekcijoje aš ėjau Lietuvos KP Užsienio biuro techninio sekretoriaus pareigas ir kartu buvau Lietuvos komjaunimo atstovu KJI–e.
 
Kominterno Vykdomasis Komitetas jaunam partiečiu!, dar tik pradėjusiam „politinio grūdinimosi procesą“, buvo ne tik neginčijamas autoritetas ir išminties viršūnė – daugiamilijoninio pasaulio proletarų judėjimo štabas. Tai visų pirma buvo mokykla, nuostabiausia mokykla iš visų mano matytų. Niekada nepamiršiu aistringai diskutuojančių susirinkimuose komunistų, suvažiuojančių j Maskvą iš visų pasaulio kampų. Nepamiršiu ir partijos valymo, kurio metu bendrame susirinkime, atvirame ir nepartiniams, vienodai bešališkai kiekvienas komunistas buvo tikrinamas „tartum prieš ryškiausią šviesą“ – nepaisant jo padėties.
 
Vokiečiai ir prancūzai, anglai ir kinai, ispanai ir japonai – visi buvo tada atradėjai, dar nevaikščiotų istorijos kelių pionieriai ir didžios liaudies mokiniai, liaudies, kuri pirmoji pasaulyje ėmėsi kurti naują visuomenę. Aš klausiausi Telmano ir Gotvaldo, Manuilskio ir Katajamos, Kašeno ir Kūsineno. Daugelis kompartijos veikėjų gyveno prasimanytais pseudonimais, ir vis dėlto kai kurie jų, sugrįžę į savo šalį, patekdavo į kalėjimus, o kai kurie – ant ešafoto...
 
Trečio dešimtmečio pabaigoje Maskvoje buvo labai ankšta. Tverės gatvė ir artimiausios kryžkelės buvo nuolat užkimštos. Praeiviai kliudė transportui – ant tramvajaus pakopų kabėjo ištisos „buferinių vynuogių kekės“. Kultūros ir poilsio parke, kuris „prarijo“ Neskučnio sodą ir pirmą kartą atsidarė neregėto pobūdžio naujuose plotuose, Sąjungos aikštėje, aš pamačiau Maksimą Gorkį. Aplink jį susirinko didžiulė minia, ir daugeliui, kaip ir man pačiam, užteko nors pamatyti jį... Dar buvo gyvas Majakovskis, o Lunačiarskis skaitydavo pranešimus apie literatūrą ir meną. Maskva buvo pilna neregėtos, viso pasaulio stebėtojų akims atviros kovos už naujoves visose gyvenimo srityse.
 
Ir kaip tik tada M. Gorkis pradėjo leisti žurnalą apie literatūrinį darbą! „Literaturnaja učioba“ labai daug kuo man padėjo. Ir turbūt pats vertingiausias, pats geriausias patarimas iš visų, kuriuos aš pasisėmiau, buvo mintis apie tai, kad reikia nuolatos dirbti, nelaukti įkvėpimo ir netikėti, kad viskas pasidarys savaime...
5. „Vėžio atsiskyrėlio“ stilius ne man...Pustrečių metų dirbęs Užsienio biure techniniu sekretorium, aš žinojau, kad pažangūs lietuvių rašytojai, kurie visiškai aiškiai pareiškė savo simpatijas Tarybų Sąjungai, ieškojo kontakto su pogrindine Lietuvos Komunistų partija. Tai buvo visa poetų ir prozaikų plejada: Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova ir kt.
 
Prieš grįždamas į Kauną 1931 metų rudenį, tarpininkaujant poetui Žalioniui, aš užmezgiau ryšius su Brunu Jasenskiu ir gavau keletą adresų Berlyne, kur aš turėjau susisiekti su Johanu Becheriu, Viliu Brėdeliu arba su kuo nors iš Vokietijos proletarinių rašytojų sąjungos vadovų tam, kad jie savo ruožtu ieškotų visų įmanomų ryšių su Lietuvos kairėjančiais pažangiaisiais rašytojais – S. Nerimi, P. Cvirka, A. Venclova ir kt.
 
Liūdnas ir tuščias pasirodė man mirštančios Veimaro respublikos Berlynas. Visur jautėsi, kad artėja baisi audra. VKP vadovybė pamažu pervedinėjo dalį veikėjų į pogrindį, bet didelio legalaus aparato su nuosavais namais, spaustuvėmis ir transporto priemonėmis našta stabdė šį procesą. Blogiausia, kad daugelis buvusių socialdemokratų, „išlepintų legalizmo“, visiškai nesuprato pogrindžio,–tai vėliau kainavo daug aukų. Štai kodėl 1931 metų rudenį aš negalėjau susisiekti nė su vienu Vokietijos proletarinių rašytojų sąjungos veikėju: visi man duoti adresai buvo tik „pašto dėžutės“, kur man pakankamai šaltai atsakė viską, ko aš beprašiau... Berlyniečiai pasidarė atsargūs ir nepasitikintys...
 
Tarptautinės proletarinės rašytojų asociacijos Lietuvių sekcijos sukūrimo idėja visiškai žlugo jau pačioje pradžioje. Bet aš nenuleidau rankų. „Vėžio atsiskyrėlio“ stilius – ne man! Atvykęs į Kauną, aš, be tiesioginio darbo– organizuoti Lietuvos komjaunimo laikinąjį CK, susisiekiu su Antanu Venclova ir susi–tariu susitikti su kitais jo draugais. Antano bute susirinko penki šeši žmonės, iš kurių geriausiai įsiminiau Salomėją Nėrį. Bet į mano atkaklius perspėjimus apie galimas kratas ir areštus, pamokymus apie atsargumą ir organizacinių ryšių subtilumą trokštantys žygdarbių jaunuoliai atsakydavo nepaprastai naiviomis kalbomis! O užsisvajojusi Salomėja, sužaibavusi savo ryškiomis, stebuklingomis akimis, sušuko: „O juk reikės ir į barikadas stoti!“
 
Koks kontrastas su tuo, ką aš mačiau pakeliui į Kauną!
 
Laiškuose Brunui Jasenskiui aš entuziastingai kalbėjau apie šią grupę, tačiau laiškai jo nepasiekė, ir greitai išaiškėjo, kad aš „peržengiau savo įgaliojimus“. „Vėžio atsiskyrėlio“ taktika kai kam labiau patiko. Valdinga mūsų kovos logika dar nenušlavė sektantiškumo!
6. Stilistika politiniams kaliniams. Anksčiau negu susigaudžiau, kokius „aplenkiau įstaigas“, verždamasis tarnauti Pasaulinei Revoliucijai, aš jau sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Politinių kalinių – komunistų ir komjaunuolių – kolektyvas buvo gana didelis ir tvirtas. Visos fašistinio kalėjimo administracijos pastangos sukurti mums kiek galima nepakenčiamesnes sąlygas atsimušdavo į kolektyvo organizuotumą: savisvietą, paskaitų skaitymas, rankraštinio žurnalo leidimas ir visos kitos darbo formos buvo praktikuojamos kasdien, nepaisant nuolatinių administracijos antpuolių.
 
Ir tada aš ištisam pusmečiui pakliuvau į „baudžiamąją grupę“. Sunkiausia buvo tai, kad man nedavė skaityti nieko, išskyrus „dievišką“ literatūrą.
 
Kameros draugams, pakliuvusiems įvairiam laikui, .skaityti nerūpėjo. Labiausiai juos jaudino rūkalų nebuvimas. Kaip rūpestingai jie rinko po žiupsnelį tabako dulkes, susukdavo ožkos kojelę ir stengdavosi išgauti ugnį seniausiu žmonijos žinomu būdu. Vienas kalinys stovėdavo prie durų „akies“, pro kurią juos nuolat turėjo stebėti prižiūrėtojas. Du apžergdavo medinių gultų rėmą – akis į akį, imdavo į keturias rankas lentą, kurią dešimtmečiais sausino ir poliravo kalinių šonai, ir nepaprastai greitai trindavo lentą į rėmo kraštą.
 
Kada koridoriuje, už durų, budėdavo perdaug uolus sargas, reikėdavo ieškoti tylesnių ugnies gavimo būdų. Čia išgelbėdavo arba gerai užslėptas titnagas, ai ha degtukas. Vieno degtuko turėdavo užtekti mažų mažiausiai keturiems kartams, tam jis buvo suskaldomai! į keturias dalis!
 
Praėjo ištisas mėnuo, kol aš nustačiau, kad kalėjimo bibliotekos teologiniame skyriuje pasirodė leidinių užsienio kalbomis. Aš pasiėmiau vieną knygą ir nusprendžiau beprasmišką, niekingą tekstą panaudoti užsienio kalbų mokymuisi.
 
Bjauriame pageltusiame popieriuje nublukusios ir išdrikusios traktato raidės rikiavosi kaip kaliniai išoriniame kalėjimo kieme. Begalinėmis virtinėmis jos ėjo pro mane, nieko nepalikdamos galvoje. Įvairius žodžius gretindamas su visais man žinomais tarptautiniais žodžiais lotyniška šaknimi, aš sprendžiau nepaprasčiausias mįsles, kurias man kiekviename žingsnyje užmindavo paslaptingi šios knygos rašmenys.
 
Panašiai kaip mano kameros draugai išgaudavo ugnį, trindami lentą į lentą ir skaldydami degtuką į keturias dalis, taip ir aš skaldydavau žodį į skiemenis ir „įtrindavau“ į atmintį įvairias skiemenų kombinacijas, kol po tokio įtrynimo atsirasdavo prasmės panašumas, ir paslaptingos šaknies esmė imdavo ryškėti.
 
Greitai aš jau galėjau išversti knygos pavadinimą: pasirodė, kad tai „Meditacijos (apmąstymai) mažųjų nusikaltėlių įkalinimo namams“, išleista vos ne 1872 metais Paryžiuje.
 
Ko šitai nebūtų sujaudinę? Juk knyga išleista tuojau po Paryžiaus Komunos numalšinimo! Aš įsivaizdavau, kaip mažieji komunarai buvo laikomi Paryžiaus kalėjimuose. Matyt, jiems prancūzų jėzuitai ir sudarė „Meditacijas“, kurių vienas egzempliorius pakliuvo man į rankas. Aš norėjau nedelsdamas nė minutės priartinti tą dieną, kai galėsiu rimtai imtis mokytis kalbos, kuria kalbėjo pirmosios Komunos didvyriai! . .
 
Bet tai pasidarė įmanoma tik tada, kai dėl mano sveikatos būklės buvo sutrumpintas buvimo „baudžiamojoje grupėje“ laikas. Tuo metu atsirado galimybė išplėsti politinį švietimą, kuriuo rūpintis man pavedė politinių kalinių komitetas. Susirašinėjimo ir mūsų saviveiklinės literatūros slėpimo patirtis labai išsiplėtė: politinės ekonomijos ir „Leninizmo klausimų“ konspektai tilpo degtukų dėžutėje! Į politinį švietimą buvo įtraukti visi politiniai kaliniai. Mums dabar buvo maža vieno rankraštinio žurnalo, mes pradėjome leisti grožinės literatūros mėgėjų ratelių jėgomis beletristinį priedą. Teko „ruošti kadrus“, ir štai pagaliau gimė konspektas, pavadintas „Literatūros teorija. Stilistika“, kuris susidėjo iš trijų dalių: 1) pačios teorijos, išdėstančios elementariausias žinias, kaip nuo laiško pereiti prie korespondencijos, straipsnio, atsišaukimo; 2) stilistikos, sudarytos iš įvairių literatūrinės kalbos pavyzdžių ir elementarių žinių apie stilistines priemones, ir pagaliau 3) prakalbų sudarymo taisyklių ir oratoriaus meno pagrindų. Tam darbui aš sugaišau apie dvejus metus. Iš visų atsitiktinai Į mano rankas pakliuvusių leidinių aš stengiausi išspausti reikalingus šiems konspektams duomenis. „Teorija“ tapo parama savaveikliams lektoriams ir tiems, kurie užsiiminėjo savišvieta. Atsirado daugiau kaip dešimt nuorašų, kurie pasklido po visus smetoniškuosius kalėjimus, juos slėpė šienmaišiuose arba išardytus skiltimis įklijuodavo į vadovėlius. (Po karo vieno buvusio politinio kalinio – žuvusio 16–osios Lietuviškosios divizijos politinio darbuotojo – gimtinėje draugai rado vieną trečios „Teorijos“ dalies nuorašą, apdairiai perrašytą pakaitom su geografijos, matematikos ir botanikos konspektais. Tada aš pats sau padariau atradimą, kad gana sėkmingai panaudojau draugų švietimui lektoriaus išvykas į gamyklų klubus po Spalio revoliucijos, pasitelkęs puikų oratorių A. Konį.)
7. Kalvis Ignotas. 1935 metais, kai aš buvau Šiaulių kalėjime, Valstybinės literatūros leidyklos lietuvių sek torius išleido nedidelį mano novelių ir apybraižų rinkinį, parašytą 1928–1932 metų laikotarpiu (pavadintą „Vėliavininke“). Bet aš pamačiau šį leidinį tik po fašistinės valdžios sutriuškinimo – 1940 metais. Politinių kalinių literatūrinis ratelis tuo metu ypač intensyviai studijavo žymiausius rašytojus, kurių kūrinius buvo galima kokiais nors būdais gauti. Mes studijavome Gorkį, Balzaką, Puškino „Kapitono dukterį“, Serafimovi– čiaus „Geležinį srautą“, Šolochovo „Tykųjį Doną“, Tolstojaus „Karą ir taiką“. Knygos buvo slepiamos kalėjimo slaptavietėse ir šiaudiniuose čiužiniuose. Apie tai, ką priešokiais pavykdavo perskaityti, ilgai galvodavome ir diskutuodavome.
 
Kadangi žymią dalį kalinių sudarė pilietinio karo Lietuvoje (1918–1919 metų) veteranai, aš ėmiau juos klausinėti ir užsirašinėti. Tai jau buvo „medžiagos rinkimas“, nors kol kas dar nežinojau, kaip ją panaudosiu. Iš pradžių tai buvo mišinys folkloro ir dar neužfiksuotų istorinių faktų, kuriuos perteikė patys įvykių dalyviai arba liudininkai. Ypač mane sudomino kaimo kalvis Antanas Kurklietis iš Obelių valsčiaus. Jis turėjo puikią atmintį ir įgimtą pasakotojo dovaną. Teko labai saugotis užsirašinėjant, aš gudravau, ėmiau rašyti tik aštriai padrožtu cheminiu pieštuku ant mažų rūkomojo popieriaus lapelių, ne didesnių už delną, juos būdavo lengva susukti ir užsiūti į kalinio striukės siūles, veltinių puspadžius, kepurę ir t. t. Pervažiuojant iš Kauno kalėjimo, dalis medžiagos dingo, dalis ištežo nuo lietaus, ir man teko daug ką atkurti iš atminties arba rinkti medžiagą iš naujo. Šiaulių kalėjime mūsų literatūrinis ratelis leido rankraštinį žurnalą, kuriame buvo skelbiami eilėraščiai, apsakymai, kritikos straipsniai. Kaip šio žurnalo priedas buvo leidžiama ir mano kūrinio, vėliau pavadinto romanu apie kalvį Ignotą, dalis. Rankraštis apėjo visas politinių kalinių kameras, buvo skaitomas balsu ir svarstomas, o pastabos persiunčiamos autoriui. Visa tai buvo daroma, suprantama, slapta nuo kalėjimo sargybos, bet politinė policija turėjo žinių apie tai, kas vyksta tarp kalinių, ir vieną kartą visuotinės kamerų kratos metu nučiupo ne tik žurnalą, bet ir visą susirašinėjimą ir mano rankraščius. Viskas buvo sunaikinta, ilgi kruopštaus darbo metai nuėjo niekais. Man tai buvo lyg smūgis basliu per galvą.
 
Nuo to smūgio aš jau nebegalėjau atsigauti: iki kalinimo pabaigos nebesiryžau daugiau atkurti to, kas žuvo,– pavargau, sunegalavau, nebeliko ano atkaklumo ir energijos gudrauti, viską slapstyti ir diena po dienos laukti, kad vėl užgrius prižiūrėtojai, kurie, be abejo, sunaikins tai, kas paklius jiems į rankas. Ir tik per patį Tėvynės karo įkarštį aš grįžau prie tos temos, – jau būdamas evakuacijoje, pačioje Maskvoje. Iš okupuotos Lietuvos TSR teritorijos ateidavo liūdnos žinios, bet kiekvieną dieną vis smarkiau įsiliepsnodavo kova prieš grobikus vokiečius. Tai pažadino mano prisiminimus! Aš pradėjau daryti užrašus tiesiog tarnybos metu (griežtai sukarintame Liaudies Komisariate), slėpdamas rankraštį po aplankais arba rašomojo stalo stalčiuje. Prisipažįstu, kad dariau šitai su didžiuliu įkarščiu, nepaisydamas gana solidžios tarnybinės padėties, galbūt net pakenkdamas jai... Bet kitaip pasielgti autorius negalėjo: rašyti reikėjo būtinai, o iš tarnybos toje solidžioje įstaigoje neatleido dėl kadrų trūkumo karo metu...
 
Grįžęs į Lietuvą (1944 metais), kai ką jau turėjau atkūręs iš atminties, o dar pridėjo mano surastas kalvis A. Kurklietis, kuris dar kalėjime davė man mintį parašyti knygą apie revoliuciją Lietuvoje ir įkvėpė savo nuostabia, turtinga liaudies kalba.
 
Nuo 1945 metų vasaros aš tapau laisvas žmogus ir ėmiausi romano rimtai. Medžiagos buvau surinkęs pakankamai. Kaip buvęs komunistas propagandistas ir pogrindžio agitatorius, aš į savo uždavinį žiūrėjau iš propagandinių pozicijų: mane labai jaudino klausimas : kokį „politinį krūvį“, kokią „aktualios partijos politikos naštą“ galima užkrauti ant pečių mano herojui, prikeliamam gyventi iš įvykių, praūžusių visu ketvirčiu amžiaus anksčiau, negu išeis knyga? Pasirodė, kad paprasčiausias dalykiškas, nuoširdus pavaizdavimas, kaip Lietuvoje buvo kuriama pirmoji Tarybų respublika 1918–1919 metais, jau šaudė į priešą iš stambaus kalibro pabūklų. Pokario sąlygomis, aštrios klasių kovos išvaduotoje iš okupantų teritorijoje, kruvinos kovos su buožių banditizmu ir fašistiniais pasturlakomis – Lietuvos buržuazija – sąlygomis, kalvis Ignotas turėjo įkūnyti geriausius liaudies atstovo bruožus, kurie formavosi šimtmečiais, pradedant nuo „svieto lygintojų“, maištavusių prieš dvarininkus baudžiavos laikais, iki 1905 metų revoliucionierių ir pagaliau iki proletarinių didvyrių raudongvardiečių ir raudonarmiečių – Didžiosios Spalio revoliucijos kovotojų.
 
Jei, įgyvendinant šį schematinį užmojį, vis dėlto pavyko gyvas Ignoto Varkalio paveikslas, turiu būti dėkingas kaimo kalviui Antanui Kurkliečiui, kuris pakerėjo mane dar 1933 metais. Siužetinius ėjimus pasakinėdavo pati gyvų įvykių dalyvių atsiminimų medžiaga, bet tiktai epizodų ribose. Darbą bebaigiant, kai kompozicinės linijos išvedė autorių į akistatą su istoriniais dokumentais, daug ką teko pajungti tikrovės datoms ir faktams. Partijos istorijos institutas prie LKP CK dar nebuvo susikūręs, ir, be viso kito, autoriui teko užsiimti dar ir istoriniais tyrinėjimais, kol nebuvo sukurta solidi dokumentacija. Toliau beliko tik apdailinti meninį pasakojimo audinį. Čia jau buvo galima leistis į fantaziją. Nuojauta ir vaizduotė buvo tos šeivos, su kuriomis autorius realiuose faktiniuose apmatuose išaudė raštą ir paveikslus – žmonių charakterius su jų aistromis ir siekimais, likimu ir žygdarbiais.
8. „Kaesdėka“. KSDK – reiškia Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame man teko išsėdėti nuo 1932 metų iki 1938–ųjų pradžios (išskyrus perkėlimus – tai į Šiaulių kalėjimą, tai į IX fortą).
 
KSDK aš parašiau žurnalui „Kovotojas“ apybraižą ir nekrologą, skirtą atminimui Baratinsko ir Presmano – jaunų komjaunuolių, kurie mirė kalėjime nuo greitosios džiovos, bet nepasidavė ir nenusižemino, nerašė malonės prašymo, ką padaryti juos vertė visi, pradedant kalėjimo administracija, gydytojais ir baigiant kunigu.
 
Išėjęs i laisvę, aš iš atminties atkūriau medžiagą ir panaudojau ją apsakyme apie kalėjimo papročius ir sergančių kalinių beviltišką padėtį. Vienas mano draugas rašytojas, dirbęs liberalaus laikraščio redakcijoje, pabandė prastumti jį į spaudą. Žinoma, tokiu keliu buvo galima šį tą padaryti kalinių likimui palengvinti ir amnestavimo kampanijai suaktyvinti, kurią tomis dienomis organizavo Liaudies frontas.
 
Apsakymas laikraštyje pasirodė negreitai. Jis vadinosi „Ave, vita!“ Pirma dalis buvo visiškai iškreipta, tačiau skaitytojų dėmesys buvo atkreiptas. Vadinasi, reikėjo laukti atsakomųjų represijų iš žvalgybos pusės, ir aš jau pasiruošiau kratai, tardymui ir galbūt net ištrėmimui arba įkalinimui „administracine tvarka“, t. y. – neterminuotai: iki karo stovio, įvesto Lietuvoje ypatinguoju fašistinės vyriausybės įsaku, pabaigos. Bet nebuvo nei arešto, nei tardymo, ir aš net suabejojau šios novelės poveikiu: ko gero, ji silpna ir nė kiek fašistams neįgėlė...
 
Tačiau aš buvau neteisus: „Ave, vita!“ savo padarė! Pirmiausia, ji sukėlė sąmyšį kalėjimo vyresnybės tarpe; antra, visų smetoniškų kalėjimų politiniai kaliniai buvo informuoti, kad šis tas daroma jiems ginti; trečia, žvalgyba išjudino visus liberaliuosius inteligentus, pradėjusi atkakliai tampyti į tardymus dailininką, kurio inicialai ir pavardė visiškai atsitiktinai sutapo su mano pasirinktu novelei pseudonimu.
 
(Apie šią istoriją su dailininku Gudaičiu aš sužinojau tik po dešimties metų, po Tėvynės karo! Bet tada mano pseudonimas jau buvo prigijęs. Aš parašiau novelę apie šią istoriją, taip ją ir pavadinęs – „Slapyvardis“.)
 
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas man davė nemažai medžiagos, bet ji „gulė į drobę“ sunkiai: sunku buvo visa tai prisiminti ir papasakoti. Štai neeilinis įvykis buvo mirties bausmės, uždusinant nuodingomis dujomis, įvedimas, ir aš vis dėlto ėmiausi šios temos; išėjo trumpa apysaka iš tokių dalių: „Mugėje“, „Ave, vita!“, „Kainas“ ir „Baltramiejaus naktis“.
9. „Broliai“, „Tamsioji naktelė“ ir pjesės. Romanas „Kalvio Ignoto teisybė“ buvo pratęstas romanu „Broliai“– apie brolių Varkalių likimą, apie baltojo teroro siaubą po proletariato diktatūros organų likvidavimo ir kareivių sukilimo Panemunėje 1920 metais. Šių įvykių fone išryškėja Vilniaus komjaunuolių, kurie su ginklu rankose kovoja prieš maištininkus bei legionierius pilsudskininkus, vadovas ir komjaunuolė Aldona – revoliucionieriaus profesionalo, partinės organizacijos, išsaugojusios jėgas, nepaisant nuolatinių priešo smūgių, įkvepėjo Karolio Požėlos draugė.
 
Romanas lyg „perveda“ liaudies kovą į naują epochą, naujas sąlygas ir atsisveikina su daugeliu herojų, glaudžiai susijusių su pačiu Ignotu dar pirmame romane: žūva senas kalvio tėvas, žūva jo žmona ir brolis Norbertas, žūva partizanas ir milicijos organizatorius Kirstukas... Patį Ignotą CK atšaukia į Kauną, kur jis tampa slaptos spaustuvės šeimininku.
 
Prisipažinsiu, pats autorius dar nežinojo, kaip viskas klostysis toliau ir ar jis dar grįš prie šių personažų, kurių taip mažai liko po Panemunės artileristų sukilimo ir baltojo teroro įsisiautėjimo.
 
Kuriam laikui autorius apsistojo prie „mažųjų formų“ – novelių apie pogrindinį gyvenimą ir žmonių, pasišventusių kovai prieš išnaudotojus, klastingas gyvenimo peripetijas.
 
Taip atsirado novelių rinkinys, pavadintas „Tamsioji naktelė“ („Uosis neregys“, „Mano ožkytė, mano mažytė“, „Ispanas“, „Autonomistas“, „Slapyvardis“ ir „Baladė apie tolimas dienas“). Kai kurių novelių medžiaga buvo panaudota pjesėje „Nematomasis ginklas“. Dar anksčiau romano „Kalvio Ignoto teisybė“ motyvais buvo sukurta penkių veiksmų to paties pavadinimo pjesė, po to – „Krantai Nemunėlio“ (pagal pokario metų kovos su fašistų epigonais ir teroristais medžiagą) ir pagaliau pjesė apie pokario jaunimą, skaldomą amerikietiškos ideologijos poveikio, – “Dvikova“ (veiksmas vyksta vienoje iš Liaudies respublikų).
10. „Sąmokslas“. Po kiek laiko autorius vėl grįžo prie tų dviejų romanų, kurie pasirodė anksčiau negu novelės ir pjesės, personažų: Karolio Požėlos, Juozo Greifenbergerio ir kalvio Ignoto,– sukurdamas lyg šio istorinio „metraščio“ tęsinį – romaną „Sąmokslas“.
 
Pirma jo dalis išėjo 1964 metais. Ši knyga autobiografinė tiek, kiek pats autorius galėjo būti aprašomų įvykių dalyvis. Veiksmas prasideda Ukmergėje, kur autorius įstojo į komjaunimą ir pirmą kartą buvo areštuotas. Mūsų kartą 1926 metais sukrėtė du stambūs politiniai įvykiai: pavasarį mes matėme, kaip pralaimėjo krikščionys demokratai rinkimuose į Seimą, o po to, po trumpo palyginti demokratinės valdžios laikotarpio, įvyko fašistinis perversmas, kuriame dalyvavo tie patys krikščionys demokratai. Parlamentarizmas buvo sunaikintas. Buvo įvesta Smetonos diktatūra. Keturių žymiausių Komunistų partijos veikėjų, su K. Požėla ir J. Greifenbergeriu priešakyje, sušaudymas 1926 m. gruodžio 27 dieną buvo pats baisiausias sukrėtimas mano jaunystėje. Būtent šis sukrėtimas privertė ieškoti aktyvesnių kovos formų, ryžtingesnių veiksmų ir būtent jis visiems laikams susiejo mane su Komunistų partija.
 
Gana ilgai aš rinkau medžiagą, rinkau mažytėmis kruopelėmis prisiminimus. Ištisą pastarąjį dešimtmetį vaikštinėjau praeities pėdsakais, kamantinėjau senbuvius, ieškojau buvusių pogrindinių susitikimų, susirinkimų, streikų piketavimo vietų...
 
Man norėjosi atkurti ne tik faktografinius apmatus, bet ir tų metų jausmus, nuotaikas... Šiose paieškose buvo nemažai atradimų, sėkmių, bet buvo ir nusivylimų. Atsimenu, man labai reikėjo apsilankyti vieno buvusio turtuolio sename malūne, pasėdėti ant tiltuko virš užtvankos, patikrinti daugelį „mikroįspūdžių“, išlikusių nuo ano pasaulio dienų, o aš vis niekaip negalėjau susiruošti, diena po dienos atidėliojau išvyką... Juk užtvanka atrodė nepajudinama ir amžina kaip ir pati upė... Tačiau tą dieną, kai aš atvažiavau, tvirtai nusiteikęs pagaliau įgyvendinti savo „lyrines paieškas“, užtvankos jau nebebuvo. Taip man širdis ir sugniužo. Nors verk. Viskas buvo šluote nušluota: neliko nei malūno, nei lentpjūvės, jų vietoje stovėjo naujitelaičiai transformatoriai, tiekiantieji elektrą iš tolimosios Kauno HES... Net pati upė pasikeitė: jos vandenys plaukė prieš srovę! Nuo užtvankos, perkeltos dešimt kilometrų į aukštupį, kur susitelkė nauja Šventosios vandens saugykla, upė vamzdžiais sroveno per takoskyrą į Nevėžį!..
 
Nei spindinti gudronuoto plento juosta vietoj seno akmenų grindinio, nei naujas gelžbetoninis tiltas vidury miesto, nei fabriko korpusai, nei nauji mokyklos ir ligoninės pastatai, atsiradę Tarybų valdžios metais, taip manęs neapstulbino. Aš pripratau prie šio nepaliaujamo augimo, nuolatinių pakitimų. Bet užtvankos, malūno ir lentpjūvės išnykimas be pėdsakų mane sukrėtė, ir visai naujai pajutau to, kas sena, laužymo užmojį ir negrįžtamumą, apie ką mes taip karštai svajojome.
 
Nuo pat 1940 metų aš svajojau apie tai parašyti. Tiesą sakant, rimtai nieko kito aš ir nesiėmiau per visus tuos metus. Bet visus pastaruosius dešimtmečius ypatingą dėmesį skyriau šiam apskrities miesteliui, kuriame praėjo mano mokykliniai metai ir kuriame stebėjau, kaip mano bendraamžiai įsitraukė į politinį gyvenimą, ir pats pirmą kartą buvau „apšaudomas“.
 
Romane „Sąmokslas“ su revoliucijos veteranais Ignotu, Karoliu Požėla ir Juozu Greifenbergeriu susitinka jaunosios kartos atstovai, kuriuos pagauna revoliucinė romantika. Legendinių pogrindžio didvyrių likimu ir jaunystės klaidomis bei klaidžiojimais, savo pogrindžio draugų pavyzdžiu aš ir mėginu pavaizduoti sąmonės brendimo procesą, kuris prasidėjo dar gimnazijoje klausimais: „Kas tai yra buržuazinė valstybė? Kodėl valdžia vien turčių rankose? Kodėl dvasininkij luomui suteikta tiek privilegijų? Kodėl valdžia gina vien tik fabrikantus, dvarininkus ir buožes, o visą vargą verčia ant darbo žmonių galvų?“
 
Tam tikru laiku už tokius klausimus vydavo iš gimnazijos, bet taip buvo jau po fašistinio perversmo. Buržuazijos padarytas valdžios pakeitimas – parlamentinės fašistine – įvyko mūsų kartos akyse. Daugelis mano pogrindžio draugų tapo fašistinių kankinimo urvų aukomis. Aš prisimenu juos taip pat, kaip ir mūsų bendrus pirmuosius žingsnius prieš sąmokslininkus, ruošusius fašistinį perversmą.
 
Knyga pavadinta „Sąmokslu“ ne vien dėl to, kad aprašo Smetonos sąmokslą 1926 metais. Yra dar ir pavadinimo potekstė: visa miesto ir kaimo buržuazija, visi išnaudotojai yra sąmokslininkai prieš darbininkus bei valstiečius, ir kova prieš ši tamsiųjų jėgų sąmokslą– nuolatinis liaudies ir jos avangardo – Komunistų partijos – uždavinys.
 
Komunisto pogrindininko kelias sunkus ir atšiaurus, ir vyresniosios revoliucionierių kartos veteranų patirtis– jų pasiekimai, taip pat kaip ir klaidos, turi konkretų istorinį charakteri. Kai kam atrodo, kad autorius kartais sąmoningai išveda istorinę paralelę; bet jei taip ir atsitinka, tai turbūt nevalingai. Šiaip ar taip, į „kompozicijos schemą“ ji nebuvo įjungta. Antras „Sąmokslo“ tomas apima parlamentinės sistemos sutriuškinimą ir kruvino fašistinio režimo įvedimą ilgiems metams. Abu tomai skirti visų pirma jaunimui. Nėr ko slėpti: apie mūsų kartos kančias ir viltis aš rašiau todėl, kad jaunuolių, nepatyrusių išnaudotojiškos santvarkos, nesuprantančių buržuazinių santykių esmės, harmoningas lavinimas reikalauja teisingo ir kuo įvairesnio istorinės praeities pažinimo, ir ne tik tezių, ne tik politšvietos santraukų. Reikia praeities paveikslo, reikia meniškai ir istoriškai teisingai pavaizduoti tai, ką mums teko pergyventi.
 
 

Įvertink straipsnį: 18   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851