Pamąstymai apie žmogaus prigimtį ir nelygybę

Versijos.lt
+6 -0 Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/pamastymai-apie-zmogaus-prigimti-ir-nelygybe/
2017-06-13, skaitė 173
Pridėti naują straipsnį >

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Šiuolaikinis mokslas sukaupė didžiules žinių apie mus supantį pasaulį atsargas, kurios pastoviai papildomos. Mokslo prasiskverbimas į visas įmanomas sferas stulbina vaizduotę. Mūsų laikais mokslui, o ir daugumai žmonių, prieinama tokia informacijos apie viską aplinkui apimtis, kuri dar prieš 50-70 metų atrodytų tiesiog fantastine.

Nežiūrint į visa tai, yra pasaulio dalis, kuri kaip ir anksčiau lieka mįsle šiuolaikiniam mokslui ir visuomenei, kaip ir prieš šimtus metų. Tai – pats žmogus, jo prigimtis, esmė, natūra. Informacija apie mus pačius yra tikriausiai pati prieštaringiausia ir labiausiai užgriozdinta subjektyviais vertinimais. Be to, bėgant laikui, „miglos“ šioje sferoje nemažėja, greičiau atvirkščiai. Anksčiau blaiviai ir objektyviai tyrinėti žmogų ir apie tai kalbėti trukdė oficiali religija, etiketo normos ir klasikinė moralė (arba socialiniai prietarai – kaip kam labiau patinka), taip pat ideologiniai draudimai. Šiandien šią misiją vykdo tolerancijos, politinio korektiškumo banga ir dar neaišku, kuri iš šių blogybių – praeities ar dabarties – baisesnė.

Rezultatas toks, kad apie daugybę dalykų, tokių kaip natūrali žmonių nelygybė, rasiniai skirtumai ir jų įtaka atskirų tautų ir šalių išsivystymui, įgimtas kai kurių žmonių polinkis (smegenų procesų lygmenyje) asocialiai elgtis – apie visa tai kalbėti pasidarė kažkaip „nepatogu“. Tačiau kalbėti, vis dėlto, reikia. Ir čia nėra nieko amoralaus ar smerktino.

Savo prigimtimi žmonės (ne kaip atskirai paimti individai su savo individualiais psichofiziniais ypatumais, o kaip tam tikros socialinės bendrijos ar grupės) yra nevienalyčiai (charakterio, temperamento, pasionarumo deriniai, „uždraustų“ instinktų – „nežudyk“ ir kt. – jėga). Šita savybė užgimė dar homo sapiens kaip biologinės rūšies formavimosi metu.

Dar senovėje (Platonas su savo „idealia valstybe“, varnos (kastos) Indijoje ir t.t.) buvo išskiriami keli žmogiškų natūrų tipai (ne pagal socialinį ar profesinį statusą, o pagal prigimtį) – valdantieji, išminčiai, kariai, valstiečiai, pavyzdžiui.

Kaip galima būtų interpretuoti tokią gradaciją (pakankamai sąlygišką, pasižyminčią ne tiek socialiniu psichologiniu, kiek antroposofiniu požiūriu) mūsų dabartinėje visuomenėje?

„Valdantysis“ – aktyvus žmogus, siekiantis ne tik kažką gerai daryti, bet ir maksimaliai save realizuoti, pasiekti pripažinimo visuomenėje, autoriteto, valdžios. Veiklos sferos gali būti pačios įvairiausios – menas, mokslas, verslas, politika. Jis užsiima savo darbu ne vien dėl materialaus rezultato. Jam svarbus ir pats procesas. Tokie žmonės visada pasižymi galinga energetika (charizma, kitaip tariant), darbingumu. Jie visada siekia būti pirmais ir, esant galimybei, sugeba lengvai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių (tarkime, politinių). Jiems nebūdingas ypatingas polinkis leistis į svajones, nors mąsto plačiai ir moka įžvelgti perspektyvas. Jie griežti pragmatikai ir tiksliai žino, ko jiems reikia.

„Išminčiai“ – nesavanaudiški gyvenimo stebėtojai, siekiantys pažinti pasaulio esmę (ir nesvarbu, religiniai tai apreiškimai, ar mokslinio pažinimo procesas – esmė viena: pamatyti kažką paslėpto paprasto žmogaus žvilgsniui). Tai tie žmonės, kurie slėpėsi nuo pasaulio už vienuolynų sienų – kad skaitytų ir perrašinėtų senovinius tekstus, kurie virė auksą iš švino, žvalgėsi pro teleskopus. Ir jiems buvo svarbus ne rezultatas, o procesas. Pažinimo procesas buvo jų gyvenimo džiaugsmas, pranokstantis žmogiškus džiaugsmus. Visiems kitiems jie visada atrodė keistuoliais, „ne šio pasaulio gyventojais“, „botanikais“ (pavadinimai, bėgant amžiams, keičiasi, esmė išlieka).

„Kariai“ – jų gyvenimas yra kova, rizika, adrenalinas, pavojai. Atila ir Aleksandras Makedonietis, Karolis XII ir Napoleonas, kryžiuočiai, konkistadoriai. Jie eina į žygius, mūšius, pašvęsdami kartais tam visą gyvenimą. Tačiau ne tiek vardan idealų ar valstybinių interesų (tai, žinoma, buvo skelbiama, siekiant motyvuoti liaudį kokioms nors pastangoms ar pasiaukojimui), kiek dėl to, kad šie žmonės jautė tą įgimtą „niežulį“, neduodantį ramybės ir kviečiantį ieškoti nuotykių. Kadangi tie žmonės dar ir turėjo valdžią, tai patraukdavo paskui save tūkstančius kitų žmonių, dažniausiai „valstiečių“, kurie vargu ar jautė dėl to didelį džiaugsmą.

Yra jų ir mūsų laikais. Dažniausiai tokie žmonės realizuoja save versle (ypač susijusiame su asmenine rizika), karo tarnyboje, policijoje, profesionaliame sporte, kai kurie – kriminale. Beje, pastebėta, kad geri sekliai-kriminalistai ir „žymūs“ nusikaltėliai kartais pasižymi labai panašiu tipažu: išoriškai ir pagal charakterį. Iš esmės jie lengvai galėtų apsikeisti vaidmenimis. O neapsikeičia dėl to, kad be prigimties čia veikia ir socialinis faktorius – auklėjimas, vertybės ir moraliniai principai (tik jokiu būdu ne intelektas). Arba banalios gyvenimiškos aplinkybės.

„Valstiečiai – tai žmonės, pasižymintys grynai daiktišku mąstymu, gyvenantys šio momento žemiškais rūpesčiais – šeima, vaikai, karjera (aktyvesniems ir pažangesniems) ir praktiškai neištrūkstantys iš susiklosčiusios gyvenimo tėkmės ir nuostatų, priimtų konkrečiame sociume – moralinių, etinių normų, etiketo ir t.t. Visa tai normalu, čia nėra jokio snobizmo. Ant taip vadinamų paprastų žmogelių laikosi visas pasaulis ir galbūt būtent ši žmonių kategorija, pasąmonės lygmenyje neprarado ryšio su tuo pirminiu gyvenimo būdu, kuris atitinka žmogaus prigimtį, nors visa tai iš sugadino pagrindiniai technogeninės civilizacijos atributai.

Dar XIX amžiuje didelė inteligentijos dalis apsiginklavo lozungu (kilusiu dar Apšvietos epochoje), kad kiekviename žmoguje iš prigimties slypi poreikis pažinti, poreikis dvasiškai tobulėti. Tai netiesa. Dauguma žmonių šio poreikio neturi. Jie turi poreikį suprasti, surasti sau priimtiną ir patenkinantį vienų ar kitų dalykų paaiškinimą, tarkime, religijoje ar kokioje nors ideologijoje. Tačiau tam pažinimas, kaip tikslingas ir daug dvasinių bei intelektualinių pastangų reikalaujantis procesas, nereikalingas.

Universitetinis išsilavinimas turėjo suteikti ne tiek specialias žinias, kiek suformuoti konkretų kultūros, mąstymo ir elgesio tipą – savotišką elitiškumą. Neatsitiktinai taip vadinamos studentų brolijos visada buvo nutolusios nuo pagrindinės Europos universitetinių miestų gyventojų masės, tame tarpe ir jaunimo, ir studentai buvo dideli snobai, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso.

Antroje XX amžiaus pusėje gyvenimo realijos pareikalavo iš universitetų masinio pačių įvairiausių specialistų ruošimo dideliais kiekiais. Buvo atiduota pirmenybė masiškumui, dėl ko dauguma absolventų buvo labai tolimi nuo tradicinio žmogaus, turinčio universitetinį išsilavinimą, portreto.

Prieš 40-50 metų susiklostė paradoksali situacija: klasikinio universitetinio išsilavinimo reikalavimai pasirodė esantys neįkandami daugumai studentų. Jiems tai buvo paprasčiausiai nereikalinga ir neįdomu. Tačiau juos reikėjo mokyti. Dėl to požiūris į mokymą ir žinių kokybės kontrolė darėsi vis labiau formalūs ir paviršutiniški.

Dar daugiau – universitetinės tradicijos buvo perkeltos ir į vidurinio specialaus lavinimo sferą, dėl ko žmogus, atėjęs įvaldyti darbinę specialybę, buvo priverstas eikvoti laiką ir pastangas svetimų, nesuprantamų ir neįdomių jam mokslų įsisavinimui.

Aukštasis mokslas turi būti prieinamas, tačiau negali būti masinis, kitaip prarandama pati sąvokos AUKŠTASIS prasmė ir turinys.

Pabaigai norėčiau pateikti žinomo publicisto ir mokslininko A. Burovskio žodžius, labai taikliai apibūdinančius temą: „Šiandien žmonija, bent jau civilizuota jos dalis, pačiu kvailiausiu būdu save apgaudinėja. Tai jau nebe lygybė prieš įstatymą, o visiška visų teisių ir visų galimybių, ir apskritai absoliučiai visa ko lygybė. Žmonių nelygybė neigiama. Ji egzistuoja, ir visi tai puikiai supranta, tačiau pastebėti nelygybę pasidarė baisiai nepadoru.

Tai štai: nustokime patys sau meluoti. Pripažinkime kelis paprastus ir aiškius dalykus ir niekada daugiau jų neneikime. Žmonės nėra lygūs. Tai nėra blogai, nėra gerai, taip tiesiog sutvarkytas pasaulis ir taškas.

Tai paprastas gamtos dėsnis. Toks pats, kaip kad Žemė yra apvali, Visata – begalinė, akmenį traukia Žemės centras, o žmonės nėra lygūs. Viskas, taškas. Tai galima svarstyti, tačiau nėra jokios prasmės dėl to ginčytis“.

Įvertink straipsnį: +6 -0

Pridėti naują straipsnį >

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI


Paprasti komentarai

Feisbukiniai komentarai


Naujausi 10 straipsnių

31 | 2017-07-25 | Kaimynai | +2 -0
A. Ždanova, V. Judinas
Интернет последних дней буквально переполнен публикациями сочинения ученицы 11 класса Анны Ждановой, 16-ти лет, участницы областного конкурса юнкоров «Свой голос» и многочисленными комментариями к нему. Прежде чем высказать своё мнение об этом сочинении, предлагаю вам лично с ним познакомиться. Skaityti toliau...
99 | 2017-07-25 | Lietuva | +6 -0
Durnių Laivo Kapitonė
Pasak VSAT, kad tai tikrai yra meškos pėdsakai, patvirtino jų nuotraukas matę ekspertai. Apie Lietuvos Valstybine sieną ir Europos rytinės sienos apsaugą. Citatos iš delfiųėLėRTė. O paskui paskaitysime tarp eilucių. Nemokate skaityti tarp eilucių? Patikėkite- tai bus įdomu! Skaityti toliau...
86 | 2017-07-25 | Pasaulis | +3 -0
LVI
„Mes norime, kad Komisijos personalas būtų vertinamas ir priimamas nepriklausomai nuo žmonių amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos ar negalios. Jeigu remsimės įvairove, būsime novatoriškesni ir ES piliečiams pateiksime geresnius rezultatus“. Skaityti toliau...
153 | 2017-07-25 | Smagumai | +8 -0
Lidžita
Aš visados stebėjausi (ir, ką čia slėpti, – stebiuosi iki šiol) žmonių mąstymo siauraregiškumu. Tarsi kiekvieno jų gyvenimas užsibaigtų ties nuosavu kiemu, vaikais ir darbu. Lyg pasaulyje vykstantys procesai niekaip neįtakotų jų ir jų vaikų padėties. Aš manau, kad daug engiamų grupių galėjo išvengti engimo, jei būtų pasiryžusios išeiti už savo virtuvės ribų. Tačiau, būkime atviri, net ir vadinami intelektualai dažnai palaimingai nesikiša į „ne savo reikalus“. O kas yra „ne tavo reikalas“ šiame globaliame pasaulyje? Skaityti toliau...
68 | 2017-07-25 | Lietuva | +4 -0
Algimantas Lebionka
Na iš štukorius tas laisvosios rinkos specialistas, o dabar ir Lietuvos sostinės Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ko jis per dvejų metų sėdėjimo mero kėdėje laiką tik nepridirbo! Jau Zuokas buvo ilgapirštis štukorius, o šitas dar ir už aną Ostapą Benderį didesnis šposinininkas. Paskelbė Šimašius, kad prie Neries įrengs pėsčiųjų ir dviračių takus, o nepraėjus net savaitei ėmė ir įrengė. Skaityti toliau...
111 | 2017-07-25 | Lietuva | +5 -0
Algimantas Lebionka
Ši svoločių valdžia neriasi iš kailio, besistengdama kaip kuo labiau engti lietuvius, varyti juos iš tėvynės, senelius marinti badu, bet ji yra gerumo ir dosnumo įsikūnijimas, kai kalba eina apie taip vadinamus „pabėgėlius“, kuriuos ji be tautos mandato veža į Lietuvą iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Kaip elgiasi šita svoločių valdžia su savo piliečiais, mes gerai žinome. Senovės graikų išminčiai yra teigę (Plutarchas, „7 graikų išminčių puota“), kad pati sunkiausia žmogui yra skurdi senatvė. Senatvė žmogui savaime yra kančia, o skurdžią senatvę yra sunkiausia ištverti. Dauguma Lietuvos pensininkų negauna net 200 eurų pensijos per mėnesį, už kuri Skaityti toliau...
66 | 2017-07-25 | Kaimynai | +2 -1
Algimantas Lebionka
Viktoro Orbano žodžiais, „egzistuoja Sorošo planas“, kuris numato perkelti į Europą milijoną migrantų iš musulmonų pasaulio ir juos paskirstyti tarp ES valstybių. Agentūra TASS informuoja, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kalbėdamas šeštadienį Rumunijos mieste Baile Tusnad, pareiškė, kad „Sorošo imperija“ griauna ne tik Vengrijos interesus, bet ir visos Europos. Skaityti toliau...
61 | 2017-07-25 | Kaimynai | +4 -1
Algimantas Lebionka
Lenkija paveldėjo iš komunistinės epochos būrį privilegijuotų tos epochos mastodontų-teisėjų, kurių interesai buvo priešingi demokratijai, t. y. tautos daugumos interesams. Lygiai tokia pati situacija pas mus, kur teismai patys save renka, patys sau skiria karališkas privilegijas, modifikuoja savo nuožiūra konstituciją. Lenkija ėmėsi sausinti šią teismų sistemos pelkę. Skaityti toliau...
72 | 2017-07-25 | Smagumai | +2 -1
Šarūnas Navickis
Valdžia – blogis. Nuo šio fenomeno niekur nepabėgsi ir nieko nepadarysi, tačiau suprasti – bent jau pamėginti – galima ir netgi verta. Maža, kas. “Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“ kitados ištarė lordas Aktonas. Šis pakankamai plačiai žinomas teiginys lyg ir turėtų prablaivinti žmogaus protą bent jau tiek, kad jis nustotų tikėti (aš net nesakau – pasitikėti) valdžia. Tačiau kažkodėl taip neatsitiko... Gal proto įmigis per gilus? O gal jo išvis nėra? Skaityti toliau...
72 | 2017-07-25 | Lietuva | +3 -0
Ekspertai.eu
Paklauskime savęs – ar „Vakaro žinių“ publikacija tėra nevykęs ir nekaltas pokštas, ar tai, vis tik, Rusijos minkštosios galios ataka prieš svarbiausią asmenį valstybėje, kuris formuoja valstybės nacionalinio saugumo politiką ir prašosi būti išgirstas? Priešas nesnaudžia, būkime budrūs. Skaityti toliau...

Reklama

Paveiksliukai


Rėmėjas

Puslapis feisbuke

Dar komentarų

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851