ALTERNATYVOS PAIEŠKA: marksizmas ir tautine ideologija

Anonimusas
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Vis dažniau globalinis ir nacionalinis politinis elitas bei jį aptarnaujanti žiniasklaida su visa armija dvaro politologų, sociologų ir žurnalistų prašauna pro šalį, pateikdami visuomenei savo „analizes ir prognozes“. Propagandinė elito mašina akivaizdžiai pradėjo buksuoti. Šiais 2016 metais galima paminėti bent 3 tokio pobūdžio stambias propagandines elitines analitikos „kliurkas“. Tai D. Britanijos „Brexito“ rezultatai, Lietuvos Seimo rinkimai ir D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose.

Visais šiais atvejais visos, atseit, objektyvios sociologinės apklausos ir visa žurnalistinė propagandinė kariauna žaidė į vienus vartus, bet vis vien pralaimėjo. Nors prieš tai ilgus dešimtmečius tokia totalinio spaudimo ir oponentų juodinimo taktika visada garantuodavo pergalę. Kas gi atsitiko pasaulyje ir atskirose valstybėse, kad pradėjo šlubuoti taip tobulai sukonstruotas ir subalansuotas „smegenų plovimo“ mechanizmas?

Dabar girdisi nemažai paaiškinimų ir pasiaiškinimų šia tema. Mano galva, pagrindinė priežastis ta, kad realus žmogaus gyvenimas galų gale yra stipresnis nei propaganda. Čia verta prisiminti žinomą marksistinį postulatą apie praktiką kaip tiesos kriterijų. Nesusipažinę su marksizmu ar jį užmiršę politikai kažkodėl galvoja atvirkščiai. Jiems jų teorijos ir yra jų praktika. Toks jų darbas ir praktinis gyvenimas.

Jaunoji karta, pirmą kartą ateinanti prie balsadėžių daugiau pasiduoda propagandos įtakai, bet pagyvenę žmonės, kurie ilgesnį laiką susiduria su propagandiniu melu ir iliuzijomis, tampa atsparesni ir savo pasirinkimą lemiamu momentu linkę grįsti asmenine ir socialine patirtimi bei realijomis. Kadangi jaunimas ne itin politiškai aktyvus, o pagyvenusių žmonių išsivysčiusiuose kraštuose vis daugiau, tai ir atitinkamas visuotinuos valios rezultatas pasitaiko vis dažniau.

Daugumai žmonių gyvenimas – tai ne gražios ar modernios idėjos ir vertybes, kalamos į galvą, o pirmiausia fiziologiniai, materialiniai, socialiniai, dvasiniai ir saugumo interesai. Ir jeigu žmogus jaučia, kad brukamos teorinės „tiesos“ gali pakenkti jo praktinei egzistencijai, jis atmeta propagandinius mitus, kokie galingi, gražūs arba, atvirkščiai, grėsmingi jie bebūtų.

Tokiu būdu, įvairiais mitais ir fobijomis grindžiamos propagandos ir gyvenimo realijomis bei nepritekliais grindžiamos praktikos susidūrimas ankščiau ar vėliau baigiasi tuo, kad žmonės pradeda ieškoti alternatyvos visai dabartiniai destruktyviai ir degraduojančiai teorinės praktikos ar/ir praktinės teorijos sistemai.

Didžiulė socialinė ir turtinė nelygybė, nedarbas ir išpūstos kainos, emigracija ir imigracija, migrantų invazija į nacionalinę kultūrinę ir religinę erdvę, tradicinių vertybių išplovimas, patyčios ir ksenofobija, žmonių beteisiškumas ir teisėtvarkos savivalė, įvairiausių mažumų diktatas, karų ir teroristinių atakų grėsmės, nusikaltimai, narkomanija, žmogaus suprekinimas ir nužmogėjimas – tai šiandieninė daugumos žmonių gyvenimo praktika.

Kita vertus, politinė demokratija ir rinkos ekonomika, žodžio laisvė ir nepriklausoma žiniasklaida, civilizacijų ir kultūrų dialogas, žmogaus teisės ir teisinė valstybė, partijos ir programos, makroekonominiai rodikliai, politiniai bei geopolitiniai „geriečiai ir blogiečiai“ – tai elito skleidžiama teorija.

Gyvenimiška praktika, kuri neatitinka valdančiai teorijai, valdžios elitą aptarnaujanti žiniasklaida bando interpretuoti kaip svetimų ir priešiškų jėgų sukonstruotas grėsmes arba kaip pačių žmonių naivumo ir neišprusimo pagimdytas problemas. Kai kurie „drąsesni“ politikai ir politologai dar iškoneveikia elitinę valdžią už jos, neva‚ nevykusią politiką. Bet sparčiai augančių antielitinių ir euroskeptiškų nuotaikų fone tokia kritika pati tampa banaliu jau senokai įgrisusios teorijos reiškiniu. Valdančios visuomeninės teorijos pagrindu jau nebegalima paaiškinti pasikeitusios visuomeninės praktikos.

Net ir taip vadinamos nesisteminės opozicijos veikėjai bazinių, santvarkinių visų dabartinio pasaulio ir Lietuvos problemų priežasčių nenori, nesugeba ar neišdrįsta ne tik analizuoti, bet net ir minėti. Todėl jie neturi iš esmės alternatyvių bei pozityvių idėjų dėl Lietuvos ateities ir jų „duona“ – egzistuojančios sistemos kritika bei teorinė šios kritikuojančios kritikos kritika.

Tokioje „užburto rato“ situacijoje gali padėti tik aiškios ir praktiškos visuomeninio vystymosi alternatyvos pateikimas. Pastaroji turi remtis ne tik ideologiniais teoriniais pamąstymais, bet pirmiausiai praktine istorine patirtimi, jos teigiamais ir neigiamais aspektais, žmonių gyvenimiškos ir tikroviškos praeities, dabarties ir galimos ateities analize bei apibendrinimais.

Šioje vietoje mūsų „antisistemininkai“ bando pateikti visuomenei „tautinės Lietuvos valstybės“ viziją. Tokia valstybė išlieka integruota į ES ir NATO, bet kažkokiais stebuklingais būdais vėl tampa „nepriklausoma bei savarankiška“ ir kartu su kitomis „pažangiomis tautinėmis Europos valstybėmis“ kovoja su okupacine sovietine praeitimi, žydais ir komunistais bei su imperialistine Rusija. Tuo pačiu bandoma vėlgi diskredituoti marksizmą, kuris vienintelis sugebėjo ir sugeba pateikti pasauliui realią ir moksliškai pagrįstą alternatyvą visai globalinio kapitalizmo santvarkai.

Vienas tokio pobūdžio pavyzdžių – tai kai kurių tautinių Lietuvos ideologų skelbiamos idėjos apie tai, kad Europos Sąjunga –liberalų ir marksistų projektas.
Tai tiesa tik iš dalies. O dalinė tiesa, kaip žinia, blogiau nei melas. Buvo ir yra įvairių marksistinių srovių. Net Rusijos bolševikų partijos gretose buvo įvairių nuomonių Europos ateities klausimu.

Vladimiras Leninas savo 1915 metų veikale „Apie Jungtinių Europos valstybių lozungą“, polemizuodamas su pasaulinės revoliucijos teoretiku L. Trockiu, aiškino, kad ekonomine prasme, esant imperialistiniam kapitalizmui, Jungtinės Europos Valstijos reikštų reakcingų jėgų organizavimąsi, siekiant stabdyti sparčią Amerikos ir Japonijos plėtrą. Tai būtu Europos kapitalistų susivienijimas, siekiant bendromis pastangomis dar daugiau išnaudoti darbo liaudį. Tokiomis sąlygomis suvienyta Europa įmanoma tik kaip Europos kapitalistų susitarimas slopinti socialistinį judėjimą savo šalyse.

Taigi, ES – tai transnacionalinio kapitalo projektas ir, šia prasme, politiniame lygmenyje -tai liberalų, konservatorių ir socialdemokratų projektas, nes visos šios politinės srovės dabartinėmis sąlygomis būtent ir atstovauja stambaus kapitalo interesams. Socialdemokratai jau seniai atsisakė nuo autentiško ir kūrybiško marksizmo. Apie tai byloja ir Lietuvos socialdemokratų pavyzdys, kurių dabartiniai vadovai visaip kabinasi į valdžią ir konkrečiai į Ūkio ministeriją, tikėdamiesi „skolų gražinimo“ už jų pastangomis prastumtą reakcingą ir tik stambiam verslui naudingą Darbo kodeksą.

Taip pat klaidinantis yra tautinių Lietuvos ideologų teiginys, neva marksistai pasisakė prieš tradicinę šeimą., o po Spalio revoliucijos Rusijoje vyko moterų „suvisuomeninimas“.

F. Engelsas savo veikale „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ (1884) rašė tik apie santuoką, kaip “buržuazinį reiškinį”, o šeimą jis aiškiai apibrėžė kaip „laisvą ir savanorišką vyro ir moters sąjungą“, kuri išliks ir sustiprės ateityje.

Marksizmo pradininkas aiškino, kad monogamija ir prostitucija, plačiąja šių sąvokų prasme – tai neatskiriamos viena nuo kitos priešingybės, kurios būdingos iš esmės veidmainiškai buržuazinei visuomenei. Santuoka tokiomis sąlygomis – tai tik juridinė panašaus veidmainiškumo priedanga, kuri užglaisto ekonominę, socialinę ir kitokią vyro ir moters nelygybę bei įvairius pašalinius santuokos motyvus. Tik įveikus privačią nuosavybę įmanomas laisvas sutuoktinių pasirinkimas ir tikros šeimos, pagristos abipuse vyro ir žmonos meile bei lygiateisiškumu, sukūrimas.

Mitas apie „moterų suvisuomeninimą“ po Spalio revoliucijos paneigtas jau seniai, bet propagandiniais sumetimais vis atkartojamas. Rimtiems istorikams gerai žinoma, kad marksistinis, socialistinis judėjimas nuo senų laikų glaudžiai bendradarbiauja su feministiniu judėjimu, atmesdamas kraštutines pastarojo formas. Tai buvo bendra kova už žmogaus išlaisvinimą iš išnaudotojiškų egzistuojančios visuomenės santykių. Kaip rašė K. Marksas, tezė apie „moterų suvisuomeninimą“ sugalvojo kaip tik buržuaziniai ideologai. Kadangi buržua žiūri į žmoną kaip į paprastą „gamybinę priemonę“ ir kažką girdėjo apie „gamybinių priemonių suvisuomeninimą“, todėl jis ir kelia aliarmą.

Šiuo klausimu dažnai minimas po Spalio revoliucijos Rusijoje Samaros mieste paskelbtas, neva, bolševikų, neva, anarchistų sukurtas „Dekretas dėl privataus moterų valdymo panaikinimo“. Bet tai buvo falsifikatas. Supykę anarchistai sudegino net arbatinę, kurios savininkas ir buvo šio paskvilio autorius, patį jį nužudė ir paskleidė paneigiančias šį „dokumentą“ proklamacijas. Bet kaip sakoma, antimarksistinis propagandinis procesas jau buvo paleistas. Kartkartėmis jis aktualizuojamas ir mūsų laikais.

Visame šiame kontekste, suprantamas turėtų būti autentiško marksizmo požiūris į tradicinę šeimą bei į tradicines vertybes, tame tarpe ir iš Europos į Lietuvą importuojamas ultraliberalios kultūros ir elgesio normas, pateisinančias ir įteisinančias homoseksualizmą bei kitus lytinius nukrypimus, bandančias homoseksualistų „poras“ prilyginti tradicinėms šeimoms.

O ir iš visos šios problematikos gimusi taip vadinama „juvenalinė justicija“ visiškai „įsipaišo“ į bendrą dabartinio globalinio kapitalizmo kontekstą, kur net vaikai tampa preke ir kapitalo resursais.

Taigi, „tautinė ideologija“, iš vienos pusės kovodama su marksizmu, o iš kitos – nepateikdama esminės alternatyvos dabartinei globalinio kapitalizmo sistemai, tuo pačiu tik sustiprina šios sistemos pamatus ir tampa ideologiniu liberalkonservatiškos europietiškos socialdemokratijos rezervu.


Įvertink straipsnį: 7   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851