Žudymui STOP – biologinis normalaus žmogaus barjeras

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/01/zudy... 2015-01-23 08:16:12, skaitė 4152, komentavo 0

Žudymui STOP – biologinis normalaus žmogaus barjeras

Milijonai vyrų, kurie niekada anksčiau nėra šaudę į žmogų tiki tuo, jog galėtų tapti tikrais kariais. Bet kaip iš tikro elgiasi žmonės, jei atmesti tai, ką jie kalba? Kaipgi kareiviai kaunasi kare? Kas verčia žmogų užmušti mūšio metu, juk iš tiesų tik 2% nori žudyti?

Kariai - kiek iš jų sugebės iššauti į savo priešininką?
Kariai - kiek iš jų sugebės iššauti į savo priešininką?

2005-ųjų liepą TV kanalas „National Geographic“ pateikė žiūrovams naują projektą – daugiaserijinį dokumentinį filmą apie žmogaus galimybes žudyti panašų į save – žmogų. Daugelis dalykų šiame projekte tapo tikru atradimu visuomenei.

Filmo autorių pateikiami faktai iš tiesų šokiruoja, o mokslinių tyrimų rezultatai minimu klausimu verčia kitaip pažvelgti ir į patį žmogų, ir į karą visumoje.
Kodėl normalus žmogus, net mobilizuotas į kariuomenę ir kovojantis už savo Tėvynę, vis tiek nenori užmušti? Mokslas tam rado paaiškinti biologinę priežastį.

Žudymo neigimas

Pateiktas filme dalykais pradžioje net sunku patikėti. 1947 -aisiais amerikiečių generolas Maršalas organizavo Antrojo pasaulinio karo veteranų iš pėstininkų dalinių apklausą, siekdamas nustatyti kareivio ir karininko elgesį realiuose mūšio veiksmuose. Rezultatai buvo netikėti.

Tik mažiau nei 25% kareivių ir karininkų iš JAV kariuomenės pėstininkų dalinių, mūšio metu šaudė į priešininko pusę. Ir tik 2% sąmoningai taikė į priešą. Tokia pati situacija buvo ir KOP: virš 50% amerikiečių lakūnų numuštų priešininko lėktuvų buvo 1% lakūnų sąskaitoje. Paaiškėjo, jog tose mūšių rūšyse, kur priešininkas priimamas kaip žmogus ir asmenybė (tai pėstininkų mūšiai, aviacijos naikintuvų dvikovos ir t.t.), – kariuomenė neefektyvi, ir praktiškai visą žalą priešininkui suteikia tik 2% karių, o likę 98% yra nepajėgūs užmušti.

Visai kitoks paveikslas susidaro ten, kur kariškiai nemato priešininko tiesiogiai. Tankų ir artilerijos efektyvumas čia gerokai aukštesnis, o didžiausias yra bombardavimo aviacijos efektyvumas. Būtent ja ir buvo padaryta didžiausia žala gyvosioms priešo pajėgoms (maždaug 70% skaičiuojant visus karinius ir civilinius priešininko praradimus). Kalbant apie pėstininkų susirėmimus mūšiuose „aksi į akį“, tai jų efektyvumas – pats žemiausias tarp visų kitų kariuomenės rūšių.

Priežastis – kareiviai negali užmušti. Kadangi tai labai rimtas ginkluotųjų pajėgų efektyvumo klausimas, Pentagonas pasikvietė tyrimams grupę karo psichologų. Išaiškėjo neįtikėtini dalykai. Pasirodė, jog 25% kareivių ir karininkų prieš kiekvieną mūšį šlapinasi arba tuštinasi iš baimės. JAV kariuomenėje tai buvo norma. Kaip pavyzdį „National Geographic“ pateikia Antrojo pasaulinio karo veterano prisiminimus.

Kareivis-veteranas pasakoja, jog prieš pirmą mūšį Vokietijoje apsišlapino, tačiau jo vadas parodė į save, taip pat apsišlapinusį, ir pasakė, jog tai normalus reiškinys prieš kiekvieną mūšį: „Kai tik apsišlapinu, baimė praeina ir tada galiu save kontroliuoti“. Apklausos parodė, kad tai masinis reiškinys dalyvaujančioje kariniuose veiksmuose kariuomenėje, ir net kare su Iraku, apie 25% JAV kareivių ir karininkų, prieš kiekvieną mūšį, iš baimės šlapinosi ar tuštinosi.

Žarnyno ir šlapimo pūslės ištuštinimas esant mirties baimei – tai normalus gyvuliškas instinktas, žmogaus paveldėtas iš gyvosios gamtos: su tuščiu žarnynu ir šlapimo pūsle yra daug lengviau gelbėtis ir bėgti nuo pavojaus. Tačiau kitko psichologai iškart paaiškinti jau negalėjo. Pas maždaug 25% kareivių ir karininkų atsirasdavo laikinas rodomojo piršto ar visos rankos paralyžius. Ir, pažymėtina, jog jei jis yra kairiarankis ir turėtų šaudyti kaire ranka – tai paralyžius užklupdavo kairę ranką.

Tai yra, būtent tos rankos ir to piršto, kurie reikalingi šaudymui. Po Vokietijos pralaimėjimo reicho archyvai atskleidė, kad ta pati bėda persekiojo ir vokiečių kareivius. Rytų fronte buvo pastoviai pastebima rankos ar piršto kuriuo reikia šaudyti „nušalimas“. Irgi apie 25% skaičiuojant nuo viso skaičiaus. Kaip pasirodė priežastys slepiasi giliai žmogaus psichologijoje. Žmogaus, kurį prievarta pasiuntė į karą.

Šiose paieškose tyrėjai pirmiausia atrado, jog 95% visų prievartinių nusikaltimų įvykdo vyrai, ir tik 5% moterys. Kas dar karta patvirtino žinomą tiesą, kad moterys apkritai nėra tinkamos valstybei siųsti jas į karą žudyti kitų žmonių. Taip pat tyrimai parodė, jog žmogus apskritai nėra agresyvi būtybė. Pavyzdžiui šimpanzė savo elgesiu gentainių atžvilgiu išreiškia didžiulį agresyvumą, kurio evoliuciškai neturi žmogus, nes, mokslininkų manymu, agresyvios žmonių giminės asmenybės žmonijos istorijos eigoje neišvengiamai žūdavo, o išgyvendavo tik tos, kurios buvo linkusios į kompromisus. (tą galima pastebėti ir mūsų kasdienybėje – vert.past)

Šunų elgesio analizė parodė, jog instinktas šunims draudžia užmušti į save panašius. Šunis turi aiškius biologinius saugiklius, įvedančius šunį į stuporo būseną, kai jis pradeda žaloti kitą šunį, jei tas gresia pastarojo gyvybei.

Pasirodė, jog ir normalus žmogus tokiose situacijose tampa panašus į minėtą šunį. Pentagono mokslininkai, tirdami kareivio stresą mūšio metu, atrado, jog kareiviui pilnai atsijungia „priekinės smegenys“, atsakingos už sąmoningą elgesį, ir įsijungia smegenų dalys, valdančios kūną ir sąmonę gyvuliškų instinktų pagalba.

Būtent tuo paaiškinami kareivių rankų ir pirštų paralyžiaus atvejai – instinktyviu draudimu žudyti panašius į save.

Tai yra, tai visai ne mentaliniai ar socialiniai faktoriai , ne pacifizmas ar atvirkščiai fašizmas išpažįstami žmogaus. Kai reikalas eina link panašaus į save žudymo – įsijungia biologiniai pasipriešinimo mechanizmai, kurių kontroliuoti žmogaus protas negali iš principo. Kaip vieną iš pavyzdžių „National Geographic“ pateikia Himlerio kelionę į ką tik užimtą Minską, kur Vokietijos ir Baltarusijos naciai masiškai naikino žydus.

Kada žydų naikinimo ideologo ir organizatoriaus, Himlerio akyse sušaudė Minsko žydą, SS vadas ėmė vemti ir alpti. Vienas dalykas – toli kabinete rašyti įsakymus žudyti „abstrakčius“milijonus žmonių, visiškai kitas – matyti visiškai konkretaus žmogaus pasmerkto šiuo įsakymu mirtį.

Žinomi amerikiečių psichologai Svengas ir Maršanas, dirbę Pentagono užsakymu, išsiaiškino apskritai stulbinančius dalykus. Jų tyrimo rezultatai šokiravo: jei karinis junginys 60 dienų nenutrūkstamai vykdo mūšio veiksmus, tai apie 98% jo narių išeina iš proto. Kas gi yra tie likę 2% , kurie karinių susidūrimų metu ir yra pagrindinė smogiamoji jėga, jo didvyriai? Psichologai tiksliai ir argumentuotai nurodo, jog šie 2% – psichopatai. Šie 2% dar iki pašaukimo į kariuomenę turėjo rimtų psichologinių problemų.

Mokslininkų atsakymas Pentagonui buvo toks: artimojo mūšio kontakto efektyvumas ginkluotosiose pajėgose pasiekiamas tik esant jose psichopatams, o todėl žvalgybos arba smogiamojo prasiveržimo pajėgas būtina formuoti tik iš psichopatų. Tačiau, reikia pastebėti, jog šių 2% tarpe yra ir nedidelė žmonių dalis, nepriskirtina prie psichopatų, tačiau tuos žmones galima priskirti prie „lyderių“.

Tai žmonės, įprastai po karinės tarnybos einantys dirbti į policiją ar panašius organus. Jie nedemonstruoja agresyvumo, tačiau skiriasi nuo normalių žmonių tuo pačiu, kaip ir psichopatai: jie lengvai gali užmušti žmogų ir nejausti dėl to jokių pergyvenimų.

Masinis žudymas

Amerikiečių tyrimo esmė: pati biologija, patys instinktai draudžia žmogui užmušti žmogų. Ir tai buvo žinoma jau seniai. Pavyzdžiui Abiejų Tautų Respublikoje (Žečpospolitoje) XVII amžiuje jau buvo vykdomi panašūs tyrimai. Pulkas karių šaudykloje patikrinimo metu pataikė į500 taikinių.

O po to, po keleto dienų mūšyje, viso šio pulko karių šaudymas paguldė tik tris priešininko karius. Šį faktą (?) taip pat pateikia „National Geographic“. Žmogus biologiškai negali užmušti žmogaus. O psichopatai, kurie karo metu sudaro 2%, tačiau yra 100% smogiamoji kariuomenės jėga artimuose mūšiuose, kaip praneša JAV psichologai, civiliniame gyvenime irgi yra žudikai, ir kaip taisyklė sėdi kalėjimuose.

Psichopatas – ir yra psichopatas: ar kare, kur jis yra didvyris, ar civiliniame gyvenime, kur jo vieta kalėjime. Šiame fone bet kuris karas pasirodo visiškai kitokioje šviesoje: kur 2% tėvyninių psichopatų kovoja su tokiais pat 2% priešininko psichopatų, tuo pačiu naikindami masę žmonių, nenorinčių žudyti į save panašius.

Karą vykdo 2% psichopatų, kuriems visiškai nesvarbu, dėl ko kažką užmušti. Svarbiausia jiems – politinės vadovybės signalas susidorojimui.

Štai čia psichopato dvasia ir randa savo laimę, ateina jų žvaigždės valanda. Amerikiečių mokslininkų tyrimai buvo skirti tik JAV kariuomenės elgesiui tirti Antrojo pasaulinio karo metais.

Antrojo pasaulinio, Vietnamo, Irako karo JAV veteranai, ir rusų Afganistano ir Čečėnijos karo veteranai – visi sutaria dėl vieno teiginio: jei būryje ar kuopoje atsiranda bent vienas toks psichopatas – reiškia padalinys išgyvendavo. Jei jo nebūdavo – padalinys žūdavo.

Toks psichopatas beveik visada įvykdydavo viso padalinio mūšio uždavinį. Pavyzdžiui, vienas iš amerikiečių išsilaipinimo Prancūzijoje veteranų pasakojo, kad vienas vienintelis kareivis lėmė visą mūšio baigties sėkmę: kol visi slėpėsi už pakrantės kliūčių, jis užsikorė prie nacių bunkerio, ištuštino į ambrazūrą automato apkabą, o po to užmėtė granatomis, užmušęs ten visus buvusius.

Po to perbėgo prie antro bunkerio, kur bijodami mirties, jam – vienam! – pasidavė visi trisdešimt vokiečių kareivių. Po to pats vienas užėmė trečią bunkerį… Veteranas atsimena: „Išoriškai tai normalus žmogus, ir bendraujant jis išrodo visai normaliu, tačiau tie, kurie su juo artimai gyveno, tame tarpe ir aš, žino, kad tai psichiškai ligotas žmogus, visiškas psichas“.

Psichopatų paieška

Pentagonas padarė dvi svarbias išvadas. Pirma – mūšio veiksmus reikia sudaryti taip, kad kareivis nematyto priešo, kurį turės užmušti veido. Tam būtina kaip galima daugiau vystyti distancinio karo technologijas ir dėti kirtį į bombardavimą bei artilerinį apšaudymą. O antra – tuos padalinius, kurie neišvengiamai susiduria su priešininku tiesioginiame kontakte, būtina formuoti iš psichopatų.

Šios programos rėmuose atsirado „rekomendacijos“ skirtos atrinkti kontraktininkams (profesionaliems kariams). Labiausiai tapo pageidaujami psichopatai. Maža to, žmonių paieška kontraktinei tarnybai nustojo būti pasyviu (atrenkant iš tų, kas kreipėsi), o tapo aktyviu: Pentagonas ėmė kryptingai ieškoti psichopatų JAV visuomenėje, visuose sluoksniuose, įskaitant ir apačias, siūlydamas jiems karo tarnybą. Tai buvo mokslinio tyrimo realizacija: kariuomenei reikalingi psichopatai.

Normalioje visuomenėje psichopatai yra gydomi. Ar ne laikas būtų mums pagyti ir nuo paties karo, jei, sekant mokslininkų tyrimais, žmogus negali kariauti, nenori kariauti, nepritaikytas pačios Gamtos ar Dievo karui. Žmogus neturi kariauti. Tai norma. O visa kita – psichopatija, liga.

Dokumentinis video filmas, kurio pagrindu parašytas straipsnis (įgarsintas rusų kalba):

kramola.info