Izraelis Šamiras: Kaip sionistai gelbėjo žydus karo metais

Anonimusas
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Birželio dienos metai po metų sukelia prisiminimus apie karą. Žydų tautai karas tapo baisia tragedija – žuvo trečdalis žydų, buvo sunaikintos pačios tvirčiausios, tradicinės bendruomenės. Kodėl tai įvyko, kodėl ši bendrai tai gana energinga tauta nepajėgė išsigelbėti? Be akivaizdžių kaltininkų – nacistų, buvo ir kiti kaltininkai, prisidėję prie tragedijos, kas – dėl nežinojimo, kas – dėl abejingumo kitų gyvenimui, kas – dėl ideologinių priežasčių.

 

Anekdotas pasakoja apie sušąlantį žvirblį, kurį išgelbėjo karvės blynas, o pražudė katinas. „Ne kiekvienas, kas ant tavęs dergia, priešas, ne kiekvienas, kas ištraukia iš mėšlo – draugas“. Ši vaikiška istorija ateina į galvą kalbant apie sudėtingus santykius tarp žydų ir sionistų judėjimo. Prieš kalbėdami toliau suformuluokim priekaištą sionizmo adresu: šis judėjimas atsirado žydų gynimui ir gelbėjimui, visų pirma Rytų Europos žydų, bet po to savo pagrindiniu tikslu iškėlė sukūrimą ir stiprinimą žydų valstybės Palestinoje. Kad pasiekti šį tikslą sionistų judėjimas buvo – ir iki šios dienos – pasiruošęs paaukoti žydų interesus. Pasaulinio karo metu taip ir įvyko.

 

Tarybiniams žmonėms šis kaltinimas neturėtų būti nelauktas – sionizmas – bolševizmo bendraamžis, ir jis taip pat vystėsi su lozungu „mišką kerta – skiedros lekia“. Bet štai skirtumas: bolševikų tikslas buvo universalus – Socializmo statyba Rusijoje, laimės visiems kūrimas, o sionistų tikslas – sukūrimas galingos valstybės, Saliamono imperijos perėmėjos, Artimuose Rytuose. Šio tikslo pasiekimui tinka visos priemonės.

 

Šabtai (Sabbatai) Beit Cvi, senas Rusijos žydas, visą gyvenimą dirbo Žydų Agentūros archyve Tel Avive, o išėjęs į pensiją, išleido 1977 metais samizdatu („Už savo pinigus“) storą 500 puslapių tomą in-quarto su ilgu ir miglotu pavadinimu „Post-ugandiškojo sionizmo krizė 1938-1945 metų Katastrofos dienomis“. Ši knyga liko nepastebėta plataus skaitytojų rato, ir jo siaubingi atradimai ir išvados apie rolę sionistinio judėjimo Europos žydijos tragedijoje sukėlė įspūdį sprogusios bombos tiktai po šešių metų, kada jos buvo cituotos žinomo ir pilnai oficialaus Izraelio istoriko Dinos Porat. Nuo tada jo darbas daug kartų buvo naudojamas istorikų, ne visada cituodami vegetuojantį toli nuo pasauliečių akių pensininką.

 

Kad negrįžti prie to ateityje, pasakysiu, kad „post-ugandiškuoju sionizmu“ Beit Cvi vadino sionistinį judėjimą, susiformavusį dar amžiaus pradžioje, tai yra būtent šiuolaikinis XX amžiaus sionizmas. BC nuomone, amžiaus pradžioje sionizmas patyrė krizę: priimti ar ne Anglijos pasiūlymą – sukurti žydų valstybę Ugandoje. Besirūpinantys apie žydų valstybės gerovę buvo už Ugandą („menševikai“), bet laimėjo „palestinocentristai“ (bolševikai“), kurių kursas buvo sukurti žydų valstybę Palestinoje bet kokia kaina, ir kiek tai kainuotų žydų tautai. Ypač tai pasireiškė nacizmo triumfo dienomis, kada žydų tauta nesugebėjo išgelbėti trečdalio tautiečių nuo žūties – būtent todėl, kad sionistiniam judėjimui gelbėti žydus buvo neverta – jeigu jie nevažiavo į Palestiną, o nesionistinio žydų judėjimo jau nebuvo (didelės įtakos neturėjo).

 

„1942 metų gruodį, kada mastai Europos žydų naikinimo tapo aiškūs (rašo BC), būsimas antrasis Izraelio prezidentas Šazar uždavė retorinį klausimą: kodėl mes (sionistinis judėjimas) nežinojom, kodėl nacistai pagavo mus nepasiruošusius?", o kitas dalyvis to paties sionizmo lyderių posėdžio, Moše Aram, pasakė: „Mes buvome nevalingais žudynių bendrininkais (tuo, kad nežinojome, ir nesiėmėme priemonių)“.

 

Sionistų organizacija įsigudrino „nežinoti“ apie katastrofą iki 1942 metų rudens, o tai jai pavyko tiktai todėl, kad ji ir nenorėjo žinoti, daro išvadą BC.

 

Toliau BC nustato, kada nacistai nutarė pradėti naikinti žydus: matomai, 1941 metų vasarą, pirmas dokumentas apie tai datuotas 1941 m. liepos 31 dieną. Sunaikinimas buvo paslaptimi, ir jei šalys Vokietijos priešininkės žinotų apie tai, jos galėtų sustabdyti ar sulėtinti vykdymą Hitlerio žodinio įsakymo. Bet sionistinė organizacija nebuvo suinteresuota paviešinimu, na ir elgėsi neatsakingai: dar iki antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 metais sionistų judėjimo XXI suvažiavime Ženevoje sionistų vadovas, būsimas pirmasis Izraelio prezidentas, Chaimas Vaicmanas paskelbė karą Vokietijai – ne Palestinos žydų vardu, ne sionistų vardu, o visos žydų tautos vardu. 1939 metų rugpjūčio 21 dieną šitas pareiškimas buvo paskelbtas, ir jis leido nacistams paskui sakyti, kad „žydai pradėjo karą“. BC nuomone, tuo pasireiškė sionistų egocentrinė pozicija, visada pateikiančių savo požiūrio tašką kaip visos žydų tautos požiūrio tašką, ir nesirūpinančių tauta.

 

Prosionistinė spauda pakluso savo lyderių nurodymams, ir net kada 1942 metų kovo 16 dieną spaudoje pasirodė – tarybinio užsienio reikalų liaudies komisaro Molotovo – pirmieji liudijimai apie masinius žydų žudymus, po Babij Jar ir kitų vietų, kitą dieną, 1942 metų kovo 17 Palestinos žydų laikraštyje jau pasirodė aficialus paneigimas: kalbos apie šimtą tūkstančių užmuštų žydų – išsigalvojimas ir perdėtas. Molotovas rašo apie 52 tūkst. žydų, nužudytus Kijeve: sionistų laikraštis „Davar“ perspausdina jo žodžius su pastaba: mūsų duomenimis, dauguma žuvusių Kijeve – visai ne žydai. Kituose laikraščiuose taip pat nepriėmė Molotovo duomenų ir davė savo duomenis: Kijeve žuvo tiktai tūkstantis žydų. BC cituoja dešimtis sionistų laikraščių, ir visuose viena idėja – jokio masinio naikinimo nevyksta, visa tai prasimanymai. „Nereikia pūsti gandų, – rašė laikraštis „Gacofe“ kitą dieną, – ir taip daug vargų pas Izraelio tautą ir nereikia pridėti išgalvotų“. Bet ne spauda kalta, rašo BC – Palestinos žydų gyventojai irgi nenorėjo girdėti blogų naujienų iš Europos. Ir vis tiktai „visa armija rašytojų, komentatorių, žurnalistų pompavo skaitytojus raminamais aprašymais ir išgalvotais paaiškinimais“. Tiktai opozicija „Brit Šalom“, taikos su arabais šalininkai, tikėjo Molotovo laišku, bet jų niekas neklausė.

 

Tuo pat laiku, įrodinėja BC, sionistų lyderiai žinojo apie tikrą padėtį. Žinojo, bet nesidomėjo – ir ne tiktai Palestinoje, bet ir Londone ir Niujorke. Nebuvo ko laukti iš jų užuojautos: vienus, kaip Ben Gurioną, visai nedomino Europos žydų reikalai, kiti piktinosi, kad žydai „leidžia save žudyti“, o nekovoja, kaip legendiniai Biblijos laikų didvyriai.

 

Tylėjimas turėjo pinigines priežastis. BC smulkiai pasakoja, kaip kovojo sionistai su bandymais pritraukti nemažus pinigus sionistinės organizacijos ir žydų tautos – žydų gelbėjimui.

 

1943 metų sausio 18 dieną žinios apie žydų žūtį ėmė taip plačiai plisti, kad slėpti jas jau buvo neįmanoma, ir reikėjo jas svarstyti. Sionistų lyderių posėdyje pagrindine buvo Ichako Grinboimo pozicija: neduoti nei kapeikos Europos žydų gelbėjimo reikalui ir neleisti vykdyti rinkliavas lėšų žydų gelbėjimui. „Tai pavojinga sionizmui, mes negalime duoti pinigus iš sionistų fondų (Keren Ga-Esod) žydų gelbėjimui, šitų pinigų pakaktų, bet mes išsaugosime šias lėšas mūsų kovai. Sionizmas virš visko – tai mūsų atsakymas tiems, kas reikalauja lėšų nukreipimo Europos žydų gelbėjimui“...

 

Ir sionistinis judėjimas praktiškai nusišalino nuo rūpesčių gelbėjant žūstančiuosius. BC pateikia dešimtis tų laikų citatų ir protokolų: 1942 metų gegužę Amerikos sionistų vadas Abba Chillel Silver nubrėžė du pagrindinius tikslus, stovinčius prieš Amerikos Sionistus: nacionalinis auklėjimas ir propaganda nepriklausomos žydų valstybės. Apie gelbėjimą – nei žodžio. 1942 metų spalį Ben Gurionas nužymėjo tris pagrindinius sionizmo uždavinius: kova su ribojimais žydų imigracijos, sukūrimas žydų karo pajėgų, sukūrimas žydų valstybės Palestinoje po karo. Apie gelbėjimą – nei žodžio“.

 

Bet sionistų judėjimas ne tiktai buvo abejingas gelbėjimo reikalui: jis nutraukė visus Eviano konferencijos gelbėjimo planus. BC paskiria visą skyrių savo knygoje, ir joje parodo neribotą įtaką sionistų masinėje spaudoje ir jų sugebėjimą veikti protus. Eviano konferencija buvo sušaukta 1938 metų kovo mėnesį JAV prezidento Ruzvelto iniciatyva, kad padėti žydų emigracijai iš Vokietijos, tuo metu įjungusios Austriją. Iš pradžių žydų pasaulis džiugiai sutiko konferencijos sušaukimą ir net davė jai pavadinimą „Pasaulio sąžinės konferenciją“.

 

Sionistų judėjimas tikėjosi, kad konferencija atiduos Palestiną apgyvendinti žydams, kad bus priimtas sprendimas, įpareigojantis Angliją – Palestinos suvereną – priimti žydų pabėgėlius.

 

Bet tai neįvyko – Eviano konferencija užsiiminėjo žydų gelbėjimo planais, o ne Palestinos apgyvendinimo planais. Visi šalių atstovai kalbėjo apie pabėgėlių priėmimo galimybę savo šalyse, ir negalvojo spausti Anglijos. „Ir čia radikaliai pasikeitė sionistų požiūris į konferenciją, rašo BC, pasipiktinimas užėmė pasigėrėjimo vietą ir viltis pakeitė nusivylimas. Buvo pažymėtas Chaimo Vaicmano pranešimas: jeigu konferencija nesiruošia žydų problemos amžiams perkeliant juos į Izraelio valstybę – nėra ko stengtis“. Nedelsiant visa sionistinė spauda sukėlė isterišką kompaniją: mes pamesti ir niekas mūsų nenuramins, pasaulis neturi sąžinės.

 

Bet nesionistiniai stebėtojai buvo optimistai: konferencija davė viltį priėmimo visų potencialių imigrantų į įvairias šalis. Ši viltis buvo pagrįsta, ir būtent todėl sionistai iš visų jėgų bandė (ir sėkmingai) torpeduoti ją. BC pateikia laišką vieno sionizmo lyderio Džordžo Landauerio kitam – Stivenui Vaizui: „Ypač mes (sionistai) bijome, kad konferencija paskatins žydų organizacijas rinkti lėšas perkėlimui žydų pabėgėlių, o tai pakenks mums renkant pinigus mūsų tikslams“. BC reziumuoja kalbas sionistų vadovo Chaimo Vaicmano: „ Žydų pabėgėlių priėmimui bet kurioje šalyje reikės daug pinigų, reiškia, sionistų finansai bus išsprogdinti. Jeigu konferencija pasibaigs sėkme (tai yra padės žydų pabėgėliams emigruoti iš nacistinės Vokietijos) – ji sukels nepataisomą žalą sionizmui. Neduok Dieve, kad valstybės – konferencijos dalyvės parodytų savo kilniaširdiškumą ir pakviestų Vokietijos žydus į savo teritorijas, tada Palestina bus nustumta kitų šalių, žydai neduos pinigų ir anglai neduos leidimo įvažiavimui į Palestiną.“

 

Toks pats požiūris į žydų gelbėjimą buvo ir pas kitus sionizmo vadovus (visagalės Žydų Agentūros posėdyje 1938 metų liepos 26 dieną): Grinboim kalbėjo apie „baisų Eviano pavojų“, ir pats Davidas Ben-Gurionas pasakė, kad sėkmės atveju ji atneš baisią žalą sionizmui. Pagrindinis sionistų uždavinys, pasakė jis, sumažinti konferencijos įvaizdį ir pasistengti nutraukti ją, neleisti jai priimti sprendimo.

 

Taip jie ir padarė – į konferenciją atvyko žemiausio rango delegaciją ir ta pagrindinai atkalbinėjo kitų šalių delegatus: kam, žinia, jiems reikalingi žydų emigrantai?

 

Istorijoje išliko tiktai sionistų požiūrio taškas: o sionistai buvo nusivylę, kad konferencija nepadarė spaudimo Anglijai ir nepareikalavo žydų perkėlimo į Palestiną. Sionistai sabotavo pastangas visų vakarų valstybių gelbėti žydus iš nacistinės Vokietijos: geriau jie tegul žūsta Dachau, negu išvyksta į bet kurią šalį, išskyrus (būsimą) Izraelį. Žinoma, tuo metu, 1938 metais, niekas ir negalvojo apie galimybę masinio sunaikinimo, be vis tiktai sunki atsakomybė sionistų, sukliudžiusių konferencijai ir objektyviai prisidėjusius prie milijonų žūties. Juk nacistai norėjo tiktai atsikratyti žydų, deportuoti juos – bet nebuvo kur. Vokietijos žydai, skirtingai nuo daugelio dabartinių tarybinių žydų, buvo patriotai savo šalies ir nenorėjo jos palikti net sunkios priespaudos sąlygomis. Nežiūrint į Niurbergo įstatymus, pogromus, diskriminaciją, skaičius kiekvienais metais krito ir pasiekė 20 tūkstančių žmonių. Viso nuo 1933 iki 1938 emigravo iš Vokietijos tiktai 137 tūkstančiai žydų. Šie tempai pykdė nacistus, norėjusius greitai atsikratyti nuo žydų. Eviano konferencija turėjo padėti spręsti problemą: kad išvaromiems žydams būtų kur važiuoti.

 

Galimybė susitarti buvo: Vokietija sutiko nevaryti 200 tūkstančius senų žydų, o kitos šalys buvo pasirengusios priimti apie pusę milijono žmonių per tris-keturis metus, iš jų JAV – šimtą tūkstančių, Brazilija – keturiasdešimt tūkstančių, Dominikos respublika – šimtą tūkstančių ir t.t. BC smulkiai pasakoja, kaip sionistai nutraukė visus žydų emigracijos planus – planą Rabli ir kitus. Būsimas užsienio reikalų ministras Moše Šaret (Velniukas) pasakė pasitarime sionistų vadovybės 1938 metų lapkričio 12 dieną, po dviejų dienų po Krištolinės nakties, masinio žydų pogromo Vokietijoje: Žydų Agentūra neturi būti bendrininku žydų emigracijos į kitas šalis. Ichakas Grinboim, „ministras žydų gelbėjimo reikalams“, išsireiškė dar stipriau: „Reikia nutraukti organizuotą emigraciją iš Vokietijos ir pradėti atvirą karą prieš Vokietiją, nesusimąstydamas apie likimą Vokietijos žydų. Žinoma, Vokietijos žydai užmokės už tai, bet ką padarysi“.

 

BC skaito klaida „karą su Vokietija“, pradėtą sionistų: jo nuomone, vis dar galima buvo susitarti, sušvelninti santykius, o ne imti kursą į blokadą, boikotą, Vokietijos izoliaciją. Taip galima buvo, jo nuomone, antižydiškų priemonių.

 

Ir sionistai nutraukdavo visus bandymus gelbėti žydus ne Palestinoje. Pasaulio tautos norėjo išgelbėti žydus, bet ne ant griuvėsių palestiniečių kaimų, ne palestiniečių genocido keliu. Tai netenkino sionistų. Jie nutraukė planą apgyvendinimo žydų Mindanao saloje Filipinuose, pramuštą prezidento Ruzvelto, planą apgyvendinimo Britų Gvianoje, Australijoje. Kada Čemberlenas pasiūlė duoti prieglobstį ir galimybę apgyvendinti žydų pabėgėlius Tanganjikoje (dabar Tanzanija Rytų Afrikoje), Amerikos sionistų lyderis Stivenas Vaiz sušūko: „Tegul geriau žūna mano broliai Vokietijos žydai, negu gyvena buvusiose Vokietijos kolonijose“. Žinoma, Vaiz neįsivaizdavo, kad žūtis jau laukia žydų Vokietijoje, jam tai buvo tiktai – kalbinis išsireiškimas.

 

Bet ir ateityje, rašo BC, sionistai žiauriai elgėsi su žydų tauta. Tai, 1942 metais, kai žinios apie žydų naikinimą jau pasklido po pasaulį, sionistų judėjimo „užsienio reikalų ministras“ pareiškė: neužsiimti gelbėjimu žydų, jeigu jie ne emigruoja į Palestiną. Tuo pačiu metu Chaimas Vaicmanas patenkintas, kad taip ir neatsirado slėptuvės žydams. Amerikos sionistų vadovas Stiven Vaiz nutraukė net siuntimą maisto siuntinių žydams, mirštantiems iš bado Lenkijos Geto.

 

BC smulkiai nagrinėja Dominikos respublikos valdytojo siūlymą – priimti šimtą tūkstančių žydų pabėgėlių (kad padidinti baltųjų gyventojų skaičių, pritraukti kapitalą ir pagerinti santykius su JAV). Ir čia sionistai ėmėsi nutraukti šį pasiūlymą. Tiktai kelios dešimtys šeimų pasiekė Santo-Domingo ir išliko sveikos. Kelias kitiems buvo užtvertas visomis sionistų organizacijos jėgomis: finansistai nedavė pinigų, moralistai įspėdavo, kad Santo Domingo engs juoduosius, puristai rašė, kad ten neišvengiamos mišrios santuokos. Iki 1943 metų Chaimas Vaicmanas galėjo su pasitenkinimu pasakyti, kad šitas planas yra palaidotas.

 

Viena iš pačių košmariškiausių istorijų knygoje surišta su laivais „Patrija“ ir „Struma“. Ištisus metus ir dešimtmečius sionistinė propaganda pasakoja, kad žydai-pabėgėliai šiuose laivuose pasirinko mirtį, kada jų neleido į (būsimą) Izraelį ir susisprogdino. Piktesnė sionistų propaganda kaltino viskuo anglus, neva susprogdinusius „Patriją“ ir torpedavusius „Strumą“. Kalbant Ben Guriono žodžiais 1942 metų gegužę, „Izraelio šalis arba mirtis“. Tai reiškė praktikoje, kad sionistai Europos žydams nepaliko kito pasirinkimo, išskirus mirtį arba imigraciją.

 

„Patrijoje“ buvo be mažmožio du tūkstančiai pabėgėlių, pagrinde žydų iš Čekoslovakijos ir Vokietijos, ji stovėjo Haifos uoste 1940 metų gruodžio mėnesį prieš išplaukiant į Mauricijų. Anglija, Palestinos suverenas, negalėjo įleisti tokį skaičių nelegalių imigrantų prieš Palestiniečių tautos valią, bet nenorėjo ir žydų žūties – todėl ji nutarė deportuoti pabėgėlius į salą Indijos vandenyne iki karo pabaigos. Bet vadovybė „Chagana“, nelegalios žydų smogikų organizacijos, ateityje Izraelio kariuomenės, nutarė išvengti deportacijos, o tam – įvykdyti sprogimą minos „Patrijoje“. Sprendimui pritarė žydų bendruomenės „užsienio reikalų ministras “Velniūkštis“-Šaretas, už vykdymą buvo atsakingas Šaul Avigur, ateityje vienas iš Izraelio žvalgybos vadovų. Meir Mardor padėjo miną laivo dugne ir ji sprogo apie devintą valandą ryto. Laivas paskendo per 10-15 minučių ir su juo – 250 pabėgėlių.

 

Jeigu ne eilė atsitiktinių faktorių, aukų būtų dar daugiau - „Chagana“ norėjo susprogdinti kur kas didesnę miną, bet dėl anglų uosto apsaugos nepajėgė jos pristatyti į „Patriją“. Nepavyko jiems susprogdinti minos ir gilią naktį – kitaip, tikriausiai, išlikusių nebūtų. „Iš nacionalinio solidarumo sumetimų šios akcijos priešininkai tylėjo“, rašo BC, net kada sionistai suversti kaltę ant... anglų, pasiaukojančiai gelbėjusius „Patria“ keleivius.

 

Tikslus „Strumos“ likimas nežinomas, nes išliko tik vienas žmogus, bet BC skaito, kad ir čia gana tikėtina diversija. (Mūsų dienomis paprastai sako, kad ją per klaidą torpedavo tarybinis povandeninis laivas). Sionistinė vadovybė reagavo ramiai į „Patria“ pabėgėlių žūtį: „Jų auka ne beprasmė“, pasakė Elijagu Golomb, nors tai buvo ne jų auka, bet ir jie tapo aukomis. „Diena (deportacijos iš) „Atlantikos“ tapo man juodžiau „Patrijos“ dienos (pabėgėlių žūties) , pridėjo jis, tiksliai išreiškęs sionizmo kredo – geriau jau žydai žūna, jeigu jau negalima jų importuoti į Izraelį.

 

BC pasakoja apie bandymą religinės ortadoksalios Amerikos žydijos 1943 metų kovą paveikti prezidentą Ruzveltą ir Vašingtoną, kad gauti pagalbą ir išgelbėjimą žūstančių Europos žydų. Šis bandymas buvo nutrauktas sionistų, pasiekusius tai, kad Ruzveltas nepriėmė delegacijos – kas nesidalinti su niekuo įtaka ir šlove.

 

BC ėmė rašyti savo knygą 1975 metais poveikyje opių įvykių. Tuo metu Izraelis ir sionistinis isteblišmentas aktyviai kovojo už uždarymą Amerikos vartų emigruojantiems tarybiniams žydams, kovą, pasibaigusią pergale tiktai 1989 metų spalį. Kaip ir karo dienomis, sionistai neleidžia žydams rinktis – jie privalo gyventi Izraelyje. Ir tam jie nesustoja prieš nieką – nei prieš kurstymą antisemitizmo šalyse kuriose gyvena žydai, nei prieš spaudimą į valstybes, norinčias priimti migruojančius žydus.

 

Trumpo straipsnio du epilogai. Vienas liečia labiau bendros problemos istorinio ryšio sionistų ir nacistų. Sionizmas, ir ypač jo dešinysis sparnas, dabar valdantis Izraelyje, visada lengvai atrasdavo bendrą kalbą su fašizmu. Paskutinius dešimtmečius tai pasireikšdavo karine ir technine pagalba kariniams-fašistiniams režimams Lotynų Amerikoje, nuo Pinočeto Čilėje ir iki galvažudžių Salvadoro, kiek anksčiau – sąjunga su Žaku Susteliu ir OAS, kuris atvedė prie istorinio prieštaravimo sionistų su de Golio Prancūzija. Bet ir iki antrojo pasaulinio karo nariai dešiniųjų sionistinių organizacijų buvo sužavėti Musoliniu ir siūlė jam pagalbą kovoje su Anglija.

 

Su hitleriniais nacistais sionistai nesurado bendros kalbos, ir kol kas istorija nežino apie kontaktus sionistų ir hitlerininkų, išskyrus žinomą bylą Kastnerio-Brando, dviejų sionistinių emisarų Vengrijoje, linksmai leidusių laiką kompanijoje Eichmano ir Visliceni. Ir nors jie objektyviai buvo naudingi nacistams, sutikę tylėti dėl naikinimo žydų Vengrijoje mainais į melagingus pažadus Eichmano ir į nedidelius leidimus išvykti jų artimiesiems, subjektyviai jie, žinoma, neprijautė nacistams. Šeštame dešimtmetyje dr.Kastner padavė į teismą jį demaskavusį Izraelio žurnalistą, bet teismas tik patvirtino demaskavimus ir Vengrijos žydas nušovė jį gatvėje. (Kastnerio byla pasitarnavo pagrindu triukšmingai anglų pjesei apie geto, pjesei, iššaukusiai teisminį nagrinėjimą Anglijoje, uždraustai ten rodyti spaudžiant sionistams ir tiktai išleistos „rankraščio teisėmis“ „autoriaus sąskaita").

 

Na ir BC kaltina sionistus abejingumu aukoms. Ben ne tiesioginiu ryšiu su nacizmu, kaip tvirtina kai antisionistiniai propagandistai.

 

Antras epilogas surištas su Irako žydų istorija, parodančia, kad ir pokario metais sionistai nesustojo nei prieš ką siekdami savo tikslo ir negailėjo „savo tautos“. Ši istorija smulkiai aprašyta žinomo Izraelio žurnalisto Tomo Segevo knygoje „1949“, o iki to – anglų laikraščio „Gardian“ korespondento Deivido Hersto knygoje „Šautuvas ir alyvuogės šaka“ (Feber ir Feber, 1977).

 

Masinė žydų imigracija iš Irako buvo sukelta trimis augančio galingumo sprogimais Bagdado sinagogose. Laikui bėgant paaiškėjo, kad sprogimai buvo įvykdyti Izraelio žvalgybos agentų. Kitu galingu faktoriu buvo nesibaigiantys pranešimai amerikiečių sionistų valdomoje spaudoje apie „artėjančius pogromus“ Irake (kaip tai primena pokalbiai apie neišvengiamus pogromus Rusijoje 1990!). Sasson Kaduri, vyriausias Irako rabinas, rašė savo memuaruose: „1949 metų vidury propagandinis karas Amerikoje prasidėjo ne juokais. Amerikiečių doleriai turėjo išgelbėti Irako žydus – nepriklausomai nuo to, ar jiems buvo reikalingas išgelbėjimas. Kiekvieną dieną buvo pogromai – puslapiuose „Niujork Taims“, korespondencijose iš Tel-Avivo. Beveik niekas neklausė mūsų?.. Irake ėmė rastis sionistų agentai, pasinaudoję bendra įtampa šalyje ir žadantys žydams aukso kalnus. Prasidėjo reikalavimai leisti masinę emigraciją, ėmė kaltinti Irako vyriausybę tuo, kad ji persekioja žydus.“

 

Ir pagaliau spaudžiant demonstracijomis ir prekybiniu boikotu Irako vyriausybė kapituliavo ir išleido įsakymą dėl žydų masinės emigracijos – praktiškai išvarymą. Nėra ko kalbėti, kad Izraelyje Irako žydai atrado ne aukso kalnus, bet padėtį pačiame visuomenės dugne. Taip sionizmas dar kartą parodė savo žiaurų veidą, – pabaigia Devidas Herst savo pasakojimą.

 

Ir taip, įdomu prisiminti istoriją šiomis birželio dienomis, ir tuo labiau priminti apie ją tiems, kas pamiršo.

 

http://rulibs.com/ru_zar/nonf_publicism/shamir/1/j12.html


Įvertink straipsnį: 10   13
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke

Dar komentarų


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851