Lietuva – afrikietiška šalis?

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-07-28 17:42:10, skaitė 1263, komentavo 0

Lietuva – afrikietiška šalis?

Toks klausimas kyla daugeliui, išgirdusių pastaruoju metu plačiai aptarinėjamą žinią, kad pagal viešai prieinamus statistinius duomenis, Lietuva esamos socialinės nelygybės mastais lenkia net eilę skurdžių Afrikos kraštų. Žiniasklaidoje vos ne stebimasi šiuo faktu, tuo tarpu daugumai paprastų žmonių – darbininkams, mažažemiams ūkininkams ir smulkiojo verslo atstovams – tokia „naujiena“ tiesiog atspindi jų gyvenamą kasdienybę.

Prieš porą metų, anot „Oxfam“ ir „Tarptautinei plėtrai skirtų finansų organizacijos“ (Development Finance International), 193 pasaulio valstybės „pasižadėjo mažinti nelygybę“. Pagal pastangas mažinti turtinį atotrūkį ir įvertinamos pavienės šalys – jų tarpe Lietuva atsidūrė 83-ioje vietoje, demonstruodama dar prastesnius rodiklius už Nepalą, Alžyrą, Tanzaniją bei kt. Trečiojo pasaulio šalis.

Daug ką pasako „Lietuvos ryto televizijos“ reportažas – jame išgirstame balsą nuskurdintos, nustekentos ir pažemintos liaudies – šalyje, kurioje net 68% gyventojų negauna „vidutiniu“ įvardijamo darbo užmokesčio (VU profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą) ir apie 1 mln. jų išsibarstė po užsienius.

Beje, labai įdomu, kad lietuviškoji žiniasklaida kalba ir apie to pačio Oxfam‘o šių metų pradžioje paskelbtus duomenis  (Pasaulinė nelygybė), kad 8 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. žemės gyventojų, t. y. pusė žmonijos. Prie šito vertėtų pridurti, kad didžiausios nelygybės esama ir tarp šalių: „auksinio milijardo“ kraštų ir Trečiojo pasaulio turtinė atskirtis lenkia santykį 74:1*.

Imperialistinio kapitalizmo sistemos sukuriamoje pasaulinėje piramidėje aukštesnę padėtį užimančios šalys gali sau leisti, ir neretu atveju leidžia, užsienių ekonominio pavergimo (nelygiais mainais, paskolomis, „investicijomis“ ir kt. neokolonializmo priemonėmis) sąskaita, sudaryti geresnes sąlygas saviems darbininkams. Puikiu šito pavyzdžiu yra ir mūsų „kairiųjų“ liberalų bei pseudosocialistų liaupsinama Švedija, kurios plačiai ir išilgai išsikerojęs finansinio kapitalo tinklas sėkmingai smaugia eilę „žemesnių“ šalių, tame tarpe ir Lietuvą.

Visgi nei Oxfam‘as, nei kas kitas čia nekelia mokslinio klausimo dėl šios nelygybės giluminių priežasčių, į kurį dar XIX a. atsakė K. Marksas, parodydamas, kad kapitalizmo pagrindą sudaro kapitalo vykdomas samdomojo darbo išnaudojimas, pasisavinant jo kuriamą pridėtinę vertę, ką bekalbėti apie dar labiau parazitinį finansinį kapitalą, viešpataujantį dabarties pasaulyje.

Tikra ar tariama „kova“ su nelygybe, nekeliant klausimo dėl tokių išnaudotojiškų santykių, taigi, pačios visuomeninės santvarkos pakeitimo, lieka jei ne akių dūmimu, tai don kichotišku žygiu prieš vėjo malūnus.

Tuo tarpu patys aukščiau minėtojo tyrimo rezultatai mums aiškiai rodo, kad Lietuvoje vis auga praraja tarp plačiosios visuomenės ir negausaus buržujų elito su vos 10% gyventojų sudarančiu aptarnaujančiuoju sluoksniu. Šitai atspindi esminį buržuazinėje visuomenėje prieštaravimą, nurodytą marksizmo klasikų, tarp darbo ir kapitalo, kurio išsprendimo ieškoti bus priversti vis gausesni sluoksniai, kurių anksčiau ar vėliau įvyksiantis klasinis pabudimas reikš kapitalistinės sistemos pabaigos pradžią.