Graikijoje – rinkimų rezultatai ir nauja koalicinė vyriausybė

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-01-27 08:16:22, skaitė 3968, komentavo 0

Graikijoje – rinkimų rezultatai ir nauja koalicinė vyriausybė

Graikijos koalicinę vyriausybę sudarė”Syriza” ir “ANEL” partijos
Graikijos koalicinę vyriausybę sudarė”Syriza” ir “ANEL” partijos

Po visą Europą nuskambėjo naujienos apie sausio 25-ą dieną Graikijoje vykusius parlamento rinkimus bei jų rezultatus ir sausio 26-ą dieną, šioje šalyje sudarytą koalicinę vyriausybę tarp save „kairiąja“ įvardijančios partijos „Syriza“ bei dešiniosios „tautinės“ partijos „ANEL“.

Tuo tarpu konservatoriai, t. y. vadinamoji „Naujosios Demokratijos“ partija užėmė tiktai antrą vietą rinkimuose, surinkdama 27,7% balsų ir atsidūrė opozicijoje, kaip ir kraštutinių liberalų partija „To Potami“, kuri surinko tiktai 6% balsų.

Nacionalistinė graikų partija „Auksinė Aušra“ sugebėjo užimti net trečią vietą, surinkdama 6,3% balsų ir Graikijos Komunistų Partija surinko 5,5% balsų ir užėmė penktąją vietą.

2015_graikija_rinkimai_balsai.jpg

2015_graikija_rinkimai_parlamento_vietos.jpg

Koalicinė vyriausybė ir „euroskepticizmas“

Daugelis Europoje egzistuojančių tiek socialinių, tiek ir nacionalinių opozicinio pobūdžio judėjimų bei veikėjų, apimančių vadinamąjį „euroskeptinės“ politikos spektrą, tame tarpe ir Prancūzijos „Nacionalinio Fronto“ partija bei daugelis tautinės ir antiglobalistinės stovyklos atstovų Lietuvoje su „Syrizos“ pergale sieja viltis dėl Europos tautų kovos prieš Briuselio diktatą ir eurozoną sustiprėjimo.

Atsižvelgdami į tai bei realią šios partijos poziciją, privalome turėti omenyje, kad „Syriza“ iš esmės niekur nėra aiškiai pareiškusi, kad siektų išėjimo iš euro zonos ir faktiškai turi iškėlusi, skirtingai negu yra vaizduojama žiniasklaidoje, ne kokią nors socialistinę ar „radikaliai kairiąją“ programą, bet tiktai populistinius lozungus bei reikalavimus, nukreiptus prieš buvusiosios konservatorių vyriausybės šalyje vykdytą „taupymo“ politiką.

Nepaisant „ANEL“, vadinsmųjų „Nepriklausomųjų Graikų“ partijos deklaruojamos nacionalinės linijos ir iš esmės dešinių pozicijų, ją su koalicijos partnere didžiąja dalimi sieja būtent populistinis jos programos bei veikimo pobūdis ir „taupymo“ politikos kritika.

2015_koalicine_valdzia.jpg


“ANEL” ir “Syrizos” partijų vadovai Panosas Kamenos ir Aleksis Cipras

 

Yra, be abejo, neatmestina galimybė, kad šios naujos koalicinės vyriausybės veikla – jeigu ja tikrai bus siekiama realiai įgyvendinti nors dalį graikų tautai duotų pažadų (o tai parodys tiktai laikas) – paskatins euro zonos lyderių pozicijas užimančias šalis imtis priemonių, kad Graikija iš jos  būtų pašalinta, kas būtinai reikštų tikrą ir, mūsų požiūriu, neabejotinai pageidautiną euro zonos destabilizavimą.

Bet, kaip turėtų būti aišku, manyti, kad „Syriza“ ar jos vyriausybine partnere virtusi buržuazinių patriotų partija „ANEL“ ketina imtis kokių nors radikalių priemonių, kuriomis būtų jei ne išeinama iš Europos Sąjungos (ES), tai bent jau palikti euro zoną, tai reikštų visišką naivumą ir vaikiškas politines iliuzijas, galime sakyti, perdėtą optimizmą.

Dar šiek tiek apie „Syrizą“

Kai dėl pačios „Syrizos“ partijos, tai ją derėtų apibūdinti visų pirma kaip itin margo pobūdžio politinį aljansą, į kurį įeina skirtingi Graikijos judėjimai, vienaip ar kitaip save laikantys „kairiaisiais“ bei antikapitalistiniais; didžioji jų dalis – trockistinės ar tiesiog reformistinės-socialdemokratinės arba vadinamųjų „žaliųjų“ tendencijos atstovų grupės, kurios gali, nepalankiai politinei padėčiai iškilus, netgi suskilti, tad ši partija neturėtų būti laikoma itin stabiliu dariniu.

Didelė dalis šios partijos šalininkų yra, nepaisant iki pastarųjų metų formuoto „antisistemininkų-radikalų“ įvaizdžio, gana pozityviai nusiteikę ir ES atžvilgiu, ir netgi pačio euro atžvilgiu, tiktai galvojantys, kad reikalingos vienos ar kitos reformos; kai dėl tautinių klausimų, tai ši partija iš esmės laikosi gana neaiškių, tačiau didžiąja dalimi į kosmopolitizmą linkstančią poziciją, neigiančią nacionalinio faktoriaus svarbą, kas yra itin būdingą daugumai „Naujosios kairės“ stiliaus partijoms bei sąjūdžiams (ir, kaip ir Vokietijos „Die Linke“, „Syriza“ faktiškai priklauso ne „klasikiniam“, revoliuciniam socializmui, bet būtent trockistinės-frankfurtinės „Naujosios kairės“ stovyklai).

Verta pridurti ir tai, kad, kaip ir visos į „Naujosios kairės“ kategoriją patenkančios politinės bei kitokios organizacijos, „Syriza“ pasižymi ir liberališku-buržuaziniu požiūriu į Vakarų pasaulyje plintančios ir įsigalinčios moralinės degradacijos ir politizuoto homoseksualizmo (sodomijos) kulto problemą.

Konkrečios „socialistinės“ programos, nepaisant savo garsiai ištrimituoto „kairumo“, „Syriza“ taip pat neturi ir iš esmės tiktai žada kai kurias reformas (apie nacionalizaciją aiškių reikalavimų negirdėti); kai dėl pasaulinių geopolitikos klausimų, tai „Syriza“ ir čia aiškia ar tvirta pozicija nepasižymi – minkštai lyg ir „pakritikuodama“ NATO bei neigiamai įvertindama Euromaidano perversmą ir Kijevo chuntą, vis dėlto griežčiau pakelti savo balsą prieš NATO ir imperializmą apskritai „Syriza“ nedrįsta.

Vis dėlto „Syriza“ sugebėjo, dėl savo plataus, iš esmės koalicinio pobūdžio, surinkti milžiniškos dalies Graikijos darbo klasės, kuri, kaip matome, dar nėra pasirengusi masiškai stoti į iš tiesų radikalių judėjimų gretas, balsų.

Dėl Graikijos koalicinės vyriausybės

Būdama reformistinio pobūdžio „Naujosios kairės“ stiliaus partija, laimėjusi rinkimus, bet gavusi 149 iš 300 Graikijos parlamento vietų, „Syriza“, nepaėmusi absoliučios parlamento vietų daugumos, buvo priversta ieškotis koalicinių partnerių tarp visų Naujosios Demokratijos partijos oponentų.

Neturėtume nustebti, kad, nors lyg ir svarstė tokią galimybę, „Syriza“ vis dėlto atmetė mintį siekti koalicijos su „Auksinės Aušros“ nacionalistais; nemėgino ji blokuotis ir su komunistais, bet verčiau sudarė pragmatišką politinę sąjungą su viršuje minėta „ANEL“ partija.

„ANEL“, iš esmės būdama „dešinės“ krypties populistine partija, didžiąja dalimi koncentruojasi ties Graikijos smulkiosios ir vidutinės buržuazijos interesais, „minkštai“ kritikuoja ES vykdomą antinacionalinę bei kosmopolitinę politiką, bet, kaip ir jos „kairieji“ partneriai, griežtesnių pozicijų neišreiškia.

Šią koaliciją galime vertinti kaip natūralią pasėkmę to, kad Graikijos rinkimus laimėjo perdėtai „radikalia“ laikoma „Syriza“, kuri iš esmės yra tiktai grynai reformistiško „kairiojo populizmo“ atstovė, susidūriusi su būtinybe rasti sau priimtiną arba, mažų mažiausiai, pakenčiamą ir į save kiek tik įmanoma panašesnį koalicijos partnerį.

Bet kuriuo atveju, ar naujoji Graikijos vyriausybė, kad ir su savo reformistiniais reikalavimais, „pakels bangų“ ES vandenyse, ar tiktai išlaikys vadinamąją „rimtį“, parodys laikas, o didėjančios Graikijos bei Europos finansinės ir ekonominės problemos, o taip pat ir globalinio kapitalizmo struktūrinių prieštaravimų visuma bei padėtį dar labiau aštrinantys imperialistiniai geopolitiniai konfliktai tarp Rytų ir Vakarų, neišvengiamai stums šią šalį, kaip ir pasaulį, vis arčiau ir arčiau link revoliucinės situacijos; situacijos, kurioje galėtų žymiai svariau pasireikšti tikrai radikalieji, t. y. esminių permainų, o ne sistemos „palopymų“, „reformų“, siekiantys judėjimai.

Tikrieji Graikijos antisistemininkai – nacionalistai ir komunistai

Vienintelės Graikijoje veikiančios politinės partijos, kurias galėtume laikyti iš tiesų radikaliomis bei siekiančiomis ne kosmetinių reformų, bet radikalių pokyčių, yra nacionalistinė Auksinė Aušra bei Graikijos Komunistų Partija.

auksine_ausra_ir_kke.jpg

Nepaisant jų idėjinių skirtumų, kurie didžiaja dalimi pasireiškia požiūriu į kapitalo panaikinimą bei nacionalizaciją, istorinius ir religinius klausimus, tai, vis dėlto, yra dvi partijos, kurios aiškiai pasisako prieš ES ir NATO, prieš imperializmą ir globalistų diktatūrą, už realaus Graikijos suvereniteto atstatymą.

Tiek radikalieji nacionalistai, tiek ir komunistai iš esmės atmeta kasdien vis labiau išsigimstančių Vakarų primetamas „vertybes“, vadinamosios „vartotojų visuomenės“ modelį, liberalkapitalistinį pavergimą ir nužmoginimą, tuo būdu stodami į politikos areną kaip mirtini Sistemos priešai.

Tačiau yra natūralus visuomeninio bei politinio gyvenimo dėsnis, kad už tikrai kovingas jėgas bet kurios tautos masės stoja, įgydamos revoliucingą politinę sąmonę, tiktai tada, kai link šitokio sprendimo jas vienaip ar kitaip stumia praktinio gyvenimo būtinybės, kitaip tariant, iškilus revoliucinėms situacijoms.

Šiuose rinkimuose abi partijos atsiduria, kaip ir įprastai, opozicijoje; Auksinė Aušra nežymiai prarado įtakos, lyginant su praėjusiais parlamento rinkimais, tuo tarpu komunistų įtaka truputį netgi išaugo (anksčiau Auksinė Aušra turėjo 18 vietų parlamente, kurias laimėjo surinkdama 6,9% balsų, o Komunistų Partija – tik 12-ą, surinkusi 4,5%).

Verta pabrėžti, kad pastaruosius metus – ir netgi ilgiau – į „didžiąją politiką“ „prasimušusi“ Auksinė Aušra patiria itin aršų Graikiją valdančio režimo persekiojimą, daugelis partijos narių, tame tarpe ir jos vadovas Nikolaos Michaloliakos – politiniai kaliniai.

Tarp šių dvejų politinių partijų yra buvę tiek ir priešiškumo, tiek ir bendradarbiavimo profsąjungų judėjimo baruose, tačiau jų abiejų antisistemiškumas, liberalkapitalizmo atmetimas ir siūloma radikali alternatyva, yra neabejotinas ir dėmesio vertas faktas.

Nacionaldarbininkų požiūris

Kątik įvykę Graikijos parlamento rinkimai turėtų būti vertinami kaip toje šalyje ir pasaulyje aštrėjančių socialinių-ekonominių prieštaravimų pasekmė, o, tuo pačiu, ir kaip itin sustiprėjusių kairiųjų reformistinių politinių jėgų susitelkimo ir politinio kilimo rezultatas.

Šiaip ar taip, nei „Syriza“, nei „Nepriklausomieji Graikai“ jokių esminių, radikalių permainų Graikijoje nežada, bet, kaip ir tokie veikėjai, kaip kad konservatoriškasis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, pačiu geriausiu galimu atveju, tegalėtų būti dar vienu euro zonos, o galbūt ir pačios ES griuvimo katalizatoriumi – ko, be abejo, ir reikia tikėtis, tuo pačiu nepuolant į naivias, pernelyg idealistiškas iliuzijas dėl nesamo šių partijų „radikalumo“.

Tuo tarpu ilgalaikėje perspektyvoje dera tikėtis neišvengiamo tikrai radikaliųjų politinių jėgų kilimo, kuriam anksčiau ar vėliau bus lemta susidurti atviroje politinėje kovoje prieš viešpataujančią kapitalistinę-globalistinę diktatūrą; Graikijos atveju, šios kovos priešakyje, ar kartu, ar susipriešinę, bet vis dėlto žengs tos šalies nacionalistai bei komunistai.

Po visą Europą nuskambėjo naujienos apie sausio 25-ą dieną Graikijoje vykusius parlamento rinkimus bei jų rezultatus ir sausio 26-ą dieną, šioje šalyje sudarytą koalicinę vyriausybę tarp save „kairiąja“ įvardijančios partijos „Syriza“ bei dešiniosios „tautinės“ partijos „ANEL“.