Litviniškumas ir Baltoji Rusia

Versijos.lt
+ 1 - 0
Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/litviniskumas-ir-baltoji-rusia/
2015-01-28, skaitė 3058
0

Litviniškumas-ir-Baltoji-Rusia-700x700.jpg

Taip vadinamas litviniškumas šiuolaikinėje Baltarusijoje – tai vienas iš ideologinių produktų, skirtų rusiško (rytų slavų) pasaulio suskaldymui. Šiandien atsirado nemažai žmonių, kurie tapatina save su „senovės litvinų“ palikuonimis, atskirdami juos nuo lietuvių ir vaizduodami baltarusių tautą tiesiogine „litvinų etnoso“ įpėdine. Baltarusių mokslininkai teisingai pažymi, kad šis reiškinys gali tapti rimta problema baltarusiams – beveik 10 milijonų žmonių rizikuoja pasiklysti tarp dviejų pušų Europos centre (1).

Litviniškumas kaip baltarusiškas Ukrainos benderovininkų analogas skelbia apie tautos kilmės senoviškumą. Iš esmės tai etninė chimera, kuri gilina dvasinį, kultūrinį, istorinį ir teritorinį Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos gyventojų susiskaldymą.

Šiandien litviniškumas turi paklausą, jo atgarsių galima aptikti pačiose įvairiausiose vietose. Pavyzdžiui prezidento Lukašenkos pareiškime, kuris 2014 metų spalio 17 dieną pasakė per spaudos konferenciją: „Aš nemanau, kad Baltarusija gali tapti eiline valstybe, iš kurios Rusija dėl kokių nors priežasčių paims dalį teritorijos ar visą Baltarusiją… Kai mes, prezidentai, apie tai kalbamės siaurame rate, aš sakau: Vladimirai Vladimirovičiau, jūs nepergyvenkite, mes nejaučiame įtampos šioje srityje. Tai jūs turėtumėte įsitempti, nes dalis Pskovo, Smolensko ir Briansko žemių kitados priklausė Baltarusijai (6)“.

Perspektyvoje litviniškumas numato, kad į valdžią ateis „nacionalistiškai nusiteikęs elitas, priešpastatantis save kaimyniniams etnosams, ypač artimiausiems“. Numatomas ir „įsiliejimas i didžią Europos demokratišką šeimą“. Litvinizmas kol kas dar nesusiklostė į kokią nors rimtesnę ideologiją, bet vargu ar kas nors surizikuos ignoruoti tokį perspektyvų projektą – pradedant radikalais, baigiant valdžios partija. Pastebima tendencija, kai iš baltarusių pradedama reikalauti priimti litvinišką pasaulėžiūrą (2).

Taip buvo visai neseniai. Tačiau laikas bėga ir litviniškumas jau liovėsi būti nacionalistiškai nusiteikusių marginalų ir provakarietiškos baltarusių opozicijos keistenybe. Apie savo litviniškumą šiandien gali atvirai pareikšti ir aukšto rango baltarusių valdininkai. Pavyzdžiui, Baltarusijos valstybinės YV ir Radijo kompanijos vadovas Genadijus Davydko, kuris, prieš imdamas vadovauti komunikacijoms, buvo provincialių teatrų aktorius, vaidinęs, tame tarpe, ir rusą baltarusių klasiko Jankos Kupalos pjesėje.

Gorbačiovo Perestroikos laikais Jankos Kupalos pjesė „Tuteišiai“ buvo labai populiari rusofobų tarpe, ji tapo baltarusių mokinių auklėjimo radikalaus nacionalizmo dvasia elementu. Vėliau, 2012 metais, prisimindamas savo sceninę praeitį, Davydko pastebėjo: „Rusų mokslininko vaidmenį pjesėje „Tureišiai“, mokslininko, kuris tvirtina, kad nėra jokios Baltarusijos, o yra tiktai šiaurės vakarų Rusijos imperijos pakraštys, aš vaidinau groteskiškais tonais, labai piktai vaidinau. O kaip galima būtų kitaip? Apskritai manau, kad ši pjesė aktuali iki šiol. Tai amžina tema mums, baltarusiams (aš labiau mėgstu žodį „licvinas“). Mūsų teritorijoje pastoviai vyksta Vakarų ir Rytų karas – ekonominis, politinis, dvasinis… Svetimų interesų karas. Tai būtina suprasti“ (3).

Taip p[at reikia pažymėti, kad Davydko šalia litvinizmo propaguoja dar ir prostitucijos bei lengvų narkotikų legalizavimą, ir užsiimti tuo jis pradėjo dar būdamas parlamento deputatu, prieš užimdamas atsakingas pareigas valstybinės propagandos aparate (3, 4).

Baltarusių litvinizmo ideologai siūlo laikyti litvinais etninius baltarusius, nors Didžiojoje Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystėje (LDK) sąvoka „litvinas“ reiškė ne tautybę, o pilietybę. Specialistai (1, 2, 5) mano, kad žodis „litvinas“ LDK, laikui bėgant ir kunigaikštystei tampant didžiule valstybe, ėmė reikšti ne nacionalinį-kultūrinį, o politinį identitetą, kuris egzistavo iki pat valstybės išnykimo XVIII amžiuje, o de jure – dar anksčiau. Viduramžių istoriniuose dokumentuose sąvokos „litvinas“ ir „lietuvis“ nebuvo atribotos. Litvinais (lietuviais) buvo vadinami baltų genčių atstovai, skirtingai nei rusinai (rusai).

Viduramžių Lietuvoje gyveno lietuviai ir rusai (dabar pastarieji priskiriami baltarusiams, nors iš tikrųjų baltarusiai atsirado žymiai vėliau). Vietiniai stebėtojai ir kaimynai, kalbėję slavų kalbomis, išskyrė litvinus (baltus) ir rusus LDK viduje, bet kai kalba užeidavo apie tarpvalstybinius santykius, visi kunigaikštystės gyventojai buvo vadinami litvinais. Vadinasi, litvinas – tai ne etnonimas, tai taip vadinamas politonimas – pilietybės nurodymas. Analogiškai buvo Tarybų Sąjungoje, kur sąvoka „tarybinis“ irgi reiškė politinę, o ne nacionalinę-kultūrinę priklausomybę, dėl to sąvoka išnyko, kai nebeliko valstybės.

Sąvoka litvinas kaip etninės priklausomybės rodiklis buvo naudojamas tiktai baltų genčių atstovų atžvilgiu. Pavadinimas „litvinas“ LDK gyventojų atžvilgiu yra analogiškas pavadinimui „moskovitas“ Didžiosios Maskvos kunigaikštystės gyventojų atžvilgiu. Ir vieni, ir kiti iš esmės buvo rusai, bet kai kalba užeidavo apie kunigaikštysčių priešpriešą, jie atsiribodavo vieni nuo kitų pagal priklausomybę savo valstybėms. Juk be moskovitų rusų tarpe buvo ir tveriečiai, riazaniečiai, suzdaliečiai ir kiti.

Terminas „litvinas“ kaip etnonimas pirmą kartą buvo užfiksuotas Juodojoje Rusioje. Jis sutinkamas drauge su etnonimu „rusinas“. Vėliau, didėjant prieštaravimams tarp LDK ir lenkų diduomenės, terminas „litvinas“ vis dažniau imamas naudoti kaip politonimas, reiškiantis visus LDK gyventojus.

Pavyzdžiui, po Žečpospolitos padalinimų lenkų žemietijos Rusijos universitetuose suskilo į „litvinus“ ir „koroniažus“. Toks skilimas vyko ne pagal etninius, o pagal istorinius-geografinius požymius: Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai atsiribojo nuo lenkų karūnos žemių gyventojų, t.y. nuo Lenkijos ir Ukrainos. Ir vis dėlto visos eilės Juodosios Rusios vietovių gyventojai, būdami baltarusiškai kalbančiais katalikais, skirtingai nei gyventojų dauguma, lakant save lenkais, ir toliau laikė save būtent „litvinais“. Taip pat save identifikavo ir dalis vietinių šlėktų. Šios skirtingos termino „litvinas“ reikšmės turi būti aiškiai atskiriamos.

Vienas dalykas – „litvinas kaip politonimas, kaip visų LDK gyventojų pavadinimas, neatsižvelgiant į jų etninę ir religinę priklausomybę, o visai kas kita – „litvinas“ kaip etnonimas, apibrėžiantis LDK gyvenančią etninę grupę. Šiuo atžvilgiu jau XX amžiuje charakteringas žinomos Ivanovskių šeimos likimas. Vyriausias brolis Ježis tapo lenkų nacionalistu, artimu Pilsudskiui, antrasis brolis Vaclavas – baltarusių nacionalistu, kuris vėliau tapo kolaboracionistu (jį nužudė pogrindininkai vokiečių okupuotame Minske), o jauniausias brolis Tadeušas tapo lietuvių nacionalistu. Jis pasivadino Tadu Ivanausku, jau brandžiame amžiuje išmoko lietuvių kalbą, tapo Lietuvos akademiku. Štai tokių „litvinų“ grupės ir skleidė „naują-seną“ etninę savimonę, nesutampančią nei su lenkiška, nei su rusiška, nei, tiesą sakant, su lietuviška. Nuo bendratikių lenkų katalikų juos skyrė kalba, kultūrinis savitumas ir ryšiai su Vilniaus centru ir jo administracija, kurią jie aptarnavo. Nuo bendrakalbių „rusinų“ juos skyrė katalikų religija.

Baltarusių istorikai pažymi, kad tarpinė „litvinų“ padėtis suformavo jiems etninės diskriminacijos pojūtį drauge su pretenzijomis užimti vadovaujančią padėtį LDK. Šių pretenzijų nepripažino dauguma rusinų, kurie juos laikė religiniais renegatais. Nepripažino jų ir lenkai bei sulenkėjusi baltarusių bei lietuvių bajorija.

Tam tikrame taške religinė atskirtis ir etninė atskirtis susilieja, sudarydama ribą tarp civilizacijų. Jau pačiose atskiros „litviniškos“ savimonės ištakose esama sektantiškumo elemento, luominio ribotumo, kompleksuotumo. Nenumaldomai tirpdami lenkiškoje aplinkoje, šie žmonės labai liguistai reaguoja į LDK pasitraukimą iš istorinės arenos ir pavirtimą Lenkijos provincija. Savimonės liguistumas neleido jiems ištirpti galutinai: visada išlikdavo tam tikras neištirpdomas likutis, palaikantis „litviniškos“ etninės mažumos egzistavimą. XIX amžiaus viduryje šioje aplinkoje susiformuoja baltarusių nacional-separatizmas, kuris pasižymi tais pačiais bruožais (5).

Visa tai labai svarbu, norint suprasti tokį reiškinį kaip litviniškumas. Negalima leisti, kad neišmanėliai priešpastatytų baltarusius lietuviams, kurie stovėjo prie LDK valdančio elito ištakų, o taip pat atriboti juos nuo didžiarusių ir mažarusių, kurie neva neverti būti artimiausiais giminaičiais naujai atsiradusiems „litvinams“ ir kitokiems „tuteišiams“, kuriuos sukūrė propagandistai, platinantys baltarusių visuomenėje savo agresyvią ideologiją.

ŠALTINIAI

1) Концепт «литвины» в этнокультурном самосознании белорусов. Свидетельства письменных источников XIV-XVII веков // Белорусская думка. – № 11, 2009. – с. 102-109.

2) Литвинизм в Беларуси как политический проект. Его особенности и перспективы // imperiya.by

3) telegraf.by

4) Глава БТ призвал легализовать проституцию и легкие наркотики // ale.by; Депутат Г.Давыдько предлагает легализовать проституцию // interfax.by; Глава белорусского телевидения – сторонник национализма, легализации наркотиков и проституции // regnum.ru

5) Левшун Л. О Слове преображенном и Слове преображающем. – Мн., 2009. – с. 653-657; Трещенок Я.И. История Беларуси. Ч.1. Досоветский период – Могилев: МГУ, 2003. – с. 68-69.

6) Лукашенко: часть псковских, смоленских и брянских земель принадлежали Беларуси //naviny.by/rubrics/politic/2014/10/17/ic_media_audio_112_4393; kp.by/online/news/1872936

www


Įvertink straipsnį: 1   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956