Sąvoka „demokratija“ – didžiausia laikmečio manipuliacija

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/savoka-demo... 2015-01-30 08:33:11, skaitė 4545, komentavo 0

Sąvoka „demokratija“ – didžiausia laikmečio manipuliacija

Sąvoka-demokratija-didžiausia-laikmečio-manipuliacija-700x700.jpg

Sąvokos „Demokratija“ išradimas – tai bene didžiausia istorinė mistifikacija. Svarbiausias uždavinys, kurį sprendžia tokių sąvokų kaip demokratinės vertybės, išradėjai – tai išstumti žmonėms iš galvų tokius dalykus kaip socialinis teisingumas ir valdančios klasės darbo efektyvumas.

Žmonėms pastoviai kalama į galvą dar ir tokia mintis, kad būna, pasirodo, brandžių demokratijų ir nebrandžių. Tikrų ir netikrų. Svarbiausia – padaryti taip, kad žmonės nesuprastų, jog demokratija – tai dirbtinai sugalvota sąvoka, dalykas, kuris visuomenėje paprasčiausiai neegzistuoja, kadangi demokratijos įgyvendinimo mechanizmas, t.y. liaudies valdžia – visų visuomenės narių valdžia neįmanoma techniškai.

Žmogus – socialinė būtybė. Tiktai grupėse mūsų protėviai galėjo priešintis gamtos jėgoms, kitiems plėšrūnams – išgyventi ir vystytis.

Susivienijimas į grupę (giminę, gentį) sustiprindavo žmones, kadangi:

a) padidėja kovinių ar darbo vienetų, veikiančių išvien, skaičius;

b) atsiranda darbo pasidalinimas, o tai leido tobulinti meistriškumą dėka specializacijos.

Darbo pasidalinimas formuoja poreikį derinti žmonių, atliekančių įvairias funkcijas, veiksmus, kad įvairių veiklų, kuriomis užsiima įvairūs bendruomenės nariai, rezultatas būtų naudingas visiems. Taip atsirado valdymo funkcija – įvairių bendrijos narių veiksmų derinimas ir kontrolė.

Kad valdymas būtų efektyvus, valdymo subjektas (vadas, valdovas ir pan) turi turėti valdžią (galimybę primesti savo valią). Kad bendruomenė klestėtų, valdymas turi būti efektyvus ir teisingas, o tuo tikslu valdantysis turi būti kompetentingas ir atitikti valdomos bendrijos etines normas. Tokiu būdu gaunasi, kad valdžios funkcija – tai specialisto funkcija. O ne visų bendrijos narių, t.y. ne liaudies funkcija. Geras vadas, be abejo, turi atsižvelgti į valdymo objektų nuomones (atgalinis ryšys), kad galėtų dirbti jų interesų labui. Be to, pavaldiniai, kurie dirba iš įsitikinimo, yra nepalyginamai efektyvesni už pavaldinius, kurie darbuojasi verčiami.

Manipuliatoriai gali paprieštarauti, kad demokratijos esmė ne tame, kad visa tauta vienu ir tuo pačiu metu įgyvendina valdžios funkciją, o tame, kad ji suteikia mandatą šiai funkcijai įgyvendinti savo išrinktiesiems, kurie rinkėjų interesų labui valdo visuomenę.

Tačiau čionai iškyla visa eilė prieštaravimų. Kad pareikštum savo valią, ją pirmiausiai reikia suvokti. Kad kažką suvoktum, reikia turėti apie tą dalyką pilną ir patikimą informaciją. Gaunasi, kad kas kontroliuoja informaciją, tas ir sprendžia, ką liaudis demokratiškai išrinks. O dar yra dauguma, kuri išvis nevaikšto į rinkimus, nes laiko demokratiją chimera, kurią išgalvojo finansiniai verteivos, kad ir toliau visiems vadovautų.

T.y. gauname tris faktorius, kurie byloja, jog ne visi bendruomenės nariai, ir netgi ne dauguma, suteikia valdantiesiems mandatą valdyti.

Tas, kuris kontroliuoja masinės informacijos priemones, švietimą – tas ir formuoja rinkėjų nuomonę apie tai, kas yra gerai, o kas – blogai.

Dauguma rinkėjų apskritai nedalyvauja rinkimuose (arba savo valia, arba organizatoriai sudaro įvairių kliūčių).

Rinkimų organizatoriai visada turi galimybę „teisingai“ suvesti rinkimų rezultatus.

Išvardinti faktoriai liudija apie tai, kad manipuliatoriai, einantys į valdžią ar norintys ją išlaikyti savo rankose, išbraukia didžiąją visuomenės dalį iš sąrašų žmonių, kurie priima sprendimą, kas taps valdžia. Tačiau yra ir dar gilesnių priežasčių, dėl kurių technologiškai neįmanoma reali liaudies valdžia.

Žymusis amerikiečių psichologas Abrahamas Maslou savo darbe „Motyvacija ir asmenybė“ rašė: „Plataus masto eksperimentai leido nustatyti, kad žmonių, kurie savarankiškai priima sprendimus yra nuo 5 iki 30 procentų mūsų populiacijos“ ir dar tame pačiame darbe: „Dauguma žmonių nepriima savarankiškų sprendimų, o pasikliauja aplinkinių žmonių, reklamos davėjų, pardavėjų, tėvų, žurnalistų nuomonėmis. Tai greičiau marionetės, o ne savarankiški atsakingi suaugę žmonės“.

Kitas amerikiečių psichologas Robertas Čaldinis savo darbe „Įtakos psichologija“ pateikia tokius skaičius: 95% žmonių yra pagal savo prigimtį imitatoriai ir tik penki procentai – iniciatoriai.

Kalba eina apie tai, kad didžioji visuomenės narių dalis nesivargina dalyvauti valdyme dėl objektyvių, gamtos nulemtų žmogiškosios sąmonės sandaros ypatumų, net jeigu sąžiningi ir padorūs valdininkai ir suteiktų jiems tokią galimybę. Žmogui kur kas komfortiškiau būti „bandos“ nariu, kad galima būtų nusimesti atsakomybės naštą, susilpninti vis stiprėjantį informacinį spaudimą smegenims. Tai apsauginė smegenų reakcija – apsauga nuo persitempimo.

Ir pabaigai – ne argumentas, o tiesiog iliustracija.

Mūsų pasaulėžiūros formuotojai – žymiausi rašytojai savo kūriniuose apie įsivaizduojamą pasaulį (pasakos, fantastika, fentezi) visą laiką vaizduoja idealių visuomenių variantus. Ir ten valdo geraširdžiai karaliai, išmintingi burtininkai, kompetetingų mokslininkų tarybos, kokie nors kiti kolegialūs arba ne organai, tačiau niekur neaprašomas variantas, kur valdo visa tauta. Matyt, netgi menininko smegenys negali įsivaizduoti šios chimeros.

Išvada: venkite žmonių, kurie propaguoja tai, kas neegzistuoja. O dar pavojingesni yra tie, kurie dar ir bando įgyvendinti tai, kas neegzistuoja.

www