Nors rusų pajėgų Ukrainoje nerasta, Lietuvos ir JAV kontržvalgyba tebesiautėja

Autorius: Andrius Dzidolikas Šaltinis: https://visuomenedotcom.wordpr... 2015-02-04 16:53:16, skaitė 4205, komentavo 0

Nors rusų pajėgų Ukrainoje nerasta, Lietuvos ir JAV kontržvalgyba tebesiautėja


Nuotr. Rusų pajėgų Ukrainoej nerado net Ukrainos generolai. Tačiau Lietuvos ir Amerikos kontrikai rėkauja, jog rusai puola, todėl reikia puolamaisiais judesiais “gintis”.

“Nėra tokios formulės, kurios pagrindu šitie reikalai užsibaigtų Rusijai naudingai”, – skelbė avių bandai žodį vasario antrąją JAV ambasada Lietuvoje. Tai – ištrauka iš amerikonų prezidento Barracko Obamos interviu televizijai CNN sausio 31-ąją, nors sausio 29 dieną Ukrainos karinių pajėgų vadas aiškiai davė pasauliu suprasti: pas mus vyksta pilietinis karas, jokių Rusijos armijos dalinių neaptikome. Nepaisant to, mūsiškiai gudruoliai ir toliau kursto nesantaiką prieš mūsų didžiausią kaimynę, o Lietuvos verslininkai dreba, laukdami naujų prezidento Vladimiro Putino sankcijų.

Antai didžioji rusofobė Rasa Juknevičienė dalinasi tekstu, apie kurį, jos žodžiais tariant, […] “šiomis dienomis daugiausia diskutuojama NATO valstybių diplomatiniuose, politiniuose sluoksniuose. JAV keičia savo politiką karinės pagalbos Ukrainai klausimu. Trys įtakingi politinės ekspertizės centrai suvienijo savo pajėgas ir pateikė studiją, kurioje siūlo nedelsiant pradėti pagalbą Ukrainai ginklais. Jų manymu, turi būti žymiai sustiprintas NATO buvimas Baltijos valstybėse“.

Atsiverčiame Rasytės pacituotą dokumentą. Studiją rengė: buvęs JAV atstovas NATO, buvusi JAV gynybos sekretoriaus pavaduotoja, buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje, buvęs JAV valstybės sekretorius ir dar keletas “buvusiųjų”.

Visi, kas domis žvalgybų, ypač Vakarų “demokratinių” valstybių”, ardomąja veikla užsienio šalyse, žino pagrindinį įsidarbinimo tokiose stuktūrose posakį: “buvusių nebūna”. Antrasis variantas – šešios pėdos po žeme.

Neva mokslinio dokumento, – negi buvusi karo ministerė galėtų klysti, –  išvadose rašoma:

“Vakarai privalo dirbti kartu su Ukraina, kad sėkmingai atkurtų klestinčią demokratinę valstybę, kuri būtų pajėgi pati pasirinkti savo užsienio politikos kursą. Ukrainos vyriausybė pažadėjo imtis ekonominių ir politinių reformų, taip pat diegti antikorupcines priemones. Ukrainai prireiks daugiau finansinės pagalbos iš finansinių institucijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas, bei iš Vakarų”.

Ar tik paryškintos vadinamosios priemonės nebuvo viens prie vieno įgyvendintos perestroikos aušroje Lietuvos Respublikoje, kurios dėka virtome apgailėtinu JAV įgeidžius tenkinančiu vasalu?

Toliau “mokslinės” ataskaitos galima neskaityti. Vakarams, prezidentui Obamai ėmė svilti gera vieta, tai nusprendė gelbėti JAV statytinio Piotro Porošenkos bei savo kailius ir “įnešti” demokratinių jėgų laimės juostą, kaip kad praeityje nešė Gruzijoje ar Pietų Amerikos valstybėse perversmų ir suiručių formomis. “Moksliniame” dokumente kalbama apie Ukrainos vyriausybės pažadus kažką daryti dėl “brangių Ukrainos žmonių”, o kad toje valstybėje keliasdešimt metų vienus oligarchus keičia kiti ar kad Ukrainos žemelėje plytinčių skalūnų dujų atsargos – trečioje vietoje Europoje – dokumento autoriams giliai “dzin dzilin”. Ypač, kai būtent regionuose, turtinguose skalūnais, vyksta intensyvūs pilietinio karo veiksmai.

Dokumente meluojama ir apie JAV, kaip teigiama, “artimiausią sąjungininką Europoje” – Vokietiją. Kodėl karinės kontržvalgybos asai dokumente Vokietijos kanclerę Angelą Merkel priskiria savo, karo vežėčių mylėtojų būreliui, suprasti nesunku: teroro aktai Paryžiuje parodė, kas ir kaip iš tiesų vadovauja “taikai” Europoje. Deja, ponuliai žvalgybininkai užmiršo, kad dabartinė Vokietijos pozicija Rusijos atžvilgiu – ekonominės sankcijos, daugiau nieko, todėl savo ginklavimosi varžybas, luošinant ukrainiečių vaikus, galite susikišti į savo riebias Lenglyje nutrintas sėdynes.

“Šiuo metu Ukraina – pavojingoje padėtyje”, rašoma ataskaitoje, todėl JAV ir NATO turi duoti atkirtį mikrobams iš Rytų,  – “aktyviomis karinėmis, tačiau ne puolamosiomis, priemonėmis”.

Angliakalbiai iki dantų ginkluoti užsienio samdiniai Ukrainoje – čia kaip vertinti, ponai nesaugumo specialistai? Taikos maratonu? Atostogomis karo zonoje? Humanitarine pagalba? Apie tai nei Amerikos kontržvalgybininkai, nei visa matanti CŽV nieko nežino? Kokie iš jūsų analitikai, leiskite pasiteirauti?

Kam norisi susigadinti gražią trečiadienio popietę, dokumento pilnas pavadinimas: “Preserving Ukraine’s Independence, Resisting Russian Aggression: What the United States and NATO Must Do


Ukrainos žurnalistai patys užfiksavo anglakalbius samdinius chuntos okupuotame Mariupolyje

Šv. Gabrielius irgi nuo karo propagandos specialistų – nei per žingsnelį. “Elkis gražiai, ir mes tave ir tavo delegaciją Maskvon įsileisime”, verkia Šv. Gabrielius “Feisbuko” paskyroje, kad vargšas Vladimiras Putinas jo neįsileido.

– Rusijos sprendimas neįsileisti mano delegacijos faktų rinkimų misijai susilaukė nemažai tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Įdomu buvo stebėti, kaip Rusijos pusė skirtingiems kanalams pateikdavo skirtingas aiškinimo versijas – vienoks atsakymas man, kitoks – Interfax, dar trečias – Europos Parlamento vadovybei […]

Man taipogi įdomu, kaip Vladimiro Putino vietoje būtų pasielgęs pats Gabrielius Landsbergis, su “Tėvynės” Sąjunga, Jos Ekscelencija ir savo miegančiomis “faktų rinkimo” komisijomis ištisus metus kurstąs Europą ir Lietuvą prieš Rusijos Federaciją. Kai jūsų, p. Gabrieliau, komisijos neįsileido, pasaulį jau buvo apskriejusi Ukrainos armijos vado žinia: “mes su Rusija nekariaujame”. Bet ne jums suvokti šiuos žodžius, ar ne? Geriau kartoti kaip papūgai senelio žodžius, girdi, jau amerikonai tai mūsų geriausi draugai, nors kas Lietuvą pirmas pripažino? Ogi Rusija. Ką, mes amerikonams pieną ir dešras parvadinėjam, suskystintų dujų laiveliais plukdydami? Nejuokinkite ir liaukitės kurstyti karą. Gana Rasos Juknevičienės, ana “višta klykuolė” su kontržvalgybos berniukais seniai susibendravusi.

Mūsų kariuomenė paskelbia “naujieną” “If Lithuania entered the War in Ukraine”. Straipsnyje apie elitinių lietuvių karių askadroną “Aitvaras” skaitome:

“LITHSOF [Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos] buvo mechanizuoti Apokalipsės raiteliai – kur jie pasirodydavo, ten sėjo mirtį. Vietoj arklių jie kinkydavosi keturis motociklus, vilkėjo juodai baltomis skaromis su kaukolės emblema. Talibanas jų labai bijojo”.

Nesuprantu, ko siekia mūsų armijos šulai tokiais tekstais. Taikos? Ar karo? Akivaizdu, kad nuo tarybinių laikų užsilikęs senų kotržvalgybos vilkų mąstymas nieko gero neduoda mūsų nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Ypač, kai elitinis “Aitvaro” eskadronas sulyginimas su liūdnai pagarsėjusiomis “Black Water”, arba didžiausos privačios armijos JAV, istorijomis, su jų mirties eskadronais, su taikių gyventojų, apšauktų teroristais, valymo būriais, su jų baudžiamosios akcijomis. Kur p. Lioleko akys žiūri, niekaip nesuvokiu. Pone gynybos (arba puolybos) ministre, Briuselyje, pasibaigus NATO gynybos ministrų susitikimui, gal susisiekite su mūsų kariuomenės “Feisbuko” administratoriumi, tegul pašalina aną begėdišką straipsnį. “Aitvaras” – ne koks majoro Valaičio ar mikčiojančio seržanto Vilko pienburnių būrys. Nagi, bent SMS žinutę perduokite.

Pamąstymą užbaigsiu šešėlinės vyriausybės bei “šešėlinės” sąžinės vado Andriaus Kubiliaus malda po vizito Tbilisyje:

– Pokalbiai su valdžia nelengvi: vis dar pagrindinis valdžios užsiėmimas – opozicijos veikėjus sodinti į kalėjimus. Sunku išgirsti kokią nors aiškesnę žinią apie kokias nors reformas, kurias valdžia įgyvendina ar planuoja įgyvendinti. Pagrindinė sisteminė problema – šalis valdoma ne Vyriausybės ar Prezidento, bet šešėlinio “caro” B.Ivanišvilio. […] Girdisi nerimo, kad Kremlius aktyvina savo politines pastangas daryti įtaką Gruzijos politinei raidai: atsiranda atvirai prorusiškų partijų ar nevyriausybinių organizacijų. Gruzijai reikia mūsų pastovaus dėmesio ir rūpesčio, net jeigu jos valdžia ir daro klaidas.

Klaidas, sakote? Gruzijos žemės atiduotos į amerikonų vietininkų rankas, o jūs šitai teįvardinate klaidomis?

Lietuvių kontržvalgybininkų mėgstamiausia spalva – balta. Ypač autobusiukų. Tik pamojavo Giedrius Grabauskas vėliavėlėmis “NATO – NE”, ir gavo viename keturratyje kartu su pilietiškai nusiteikusiais vyrukais pasikalbėti. Tik aršiau pakritikavo konservuotų bedugnių politiką, ir prigėrė upėje, metro gylyje su kuprine, Vilis Normanas,  aštuonių knygų autorius, doktorantas, turėjęs neva psichinę negalią (iš tiesų jis buvo žiauriai sumuštas 2008 metais, po ko gavo trauminę epilepsiją, o ji tiesiog yra psichikos ligų sąraše…-red. Past). Stebuklai dedasi toje mūsų “nepriklausomoj” Lietuvos žiniasklaidoj, jeigu doktorantą apšaukia bepročiu.

Šv. Gabrieliau, Andriau Kubiliau, Jos Ekscelencija, – “Dar kartą į priekį, draugai mano”.

Tikiuosi, Šekspyras neužpyks, kad didžio menininko žodžius sudėjau Lietuvos karinės kontržvalgybos šamanų požiūriui atvaizduoti. Balta spalva – jų mėgiamiausia.

Balta simbolizuoja naują pradžią.