R. Alaunis. Katalonijos nepriklausomybės paskelbimas: Europos federalizacija pagal scenarijų „skaldyk ir valdyk“

Ramūnas Alaunis
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Katalonija_twitter_com_FutbolSnob_nuotr.jpg
Katalonija balsuoja dėl nepriklausomybės | Twitter.com, FutbolSnob nuotr.

Katalonijos kova už „laisvę ir nepriklausomybę“ daug kam primena Lietuvos kovą už „laisvę ir nepriklausomybę, kuri Lietuvoje baigėsi 1990 kovo 11-ą. Todėl tam tikra Lietuvos visuomenės dalis reaguodama emociniame lygmenyje palaiko Katalonijos kovą siekiant nepriklausomybės ir atsiskyrimo nuo Ispanijos. Tačiau žiniasklaida nutyli, kas slepiasi už Katalonijos referendumo dėl nepriklausomybės ir kokios galimos neigiamos pasekmės Europai.

Tiek Vakarų, tiek Rytų žiniasklaidos antraštėse ir komentaruose daugiausia dėmesio buvo skiriama Katalonijos referendumui dėl nepriklausomybės paskelbimo ir Ispanijos policijos veiksmams, bei Ispanijos vyriausybės pastangoms sutrikdyti balsavimo eigą. Tačiau mažai kalbama apie tai, kokie galimi tikri Katalonijos nepriklausomybės padariniai. Ko siekia Katalonijos politikai siekdami nepriklausomybės, jei jiems pavyks ją gauti? Ar jie tikrai sukurs nepriklausomą Kataloniją, kuri atitiks daugelio žmonių lūkesčius ir interesus? O gal tik veiksmingiau tarnaus ES ir NATO interesams, nei kada nors tai darė vieninga Ispanija? Kokie galimi Ispanijos krizės sprendimo scenarijai ir kokie galimi geopolitiniai padarinius visai Europai?

Kas slepiasi už Katalonijos referendumo dėl nepriklausomybės?

Katalonų separatizmo ginčas yra gana ilgas. 1978 metų Ispanijos Konstitucija suteikė daugeliui Ispanijos regionų nacionalinį statusą. Per metus laiko regioniniai tautiniai judėjimai išaugo Ispanijoje, ypač Katalonijoje.

Tačiau dabartinė Ispanijos Konstitucija draudžia separatizmą, todėl pagal Ispanijos Konstituciją šis problemos referendumas dėl nepriklausomybės paskelbimo yra neteisėtas ir nėra jokių esminių priežasčių teigti, kad Ispanijos Konstitucijos neturėtų būti nesilaikoma.

Tuomet Katalonijos separatistų vadovybė ėmėsi „spalvotųjų revoliucijų“ taktikos siekdama išprovokuoti valstybę reaguoti smurtiniu būdu, kuris iš karto buvo sąmoningai iškreiptai ir klaidingai atvaizduotas greitai plintančiame informaciniame kare, kurio tikslas yra atimti teisinį statusą ar teisėtus įgaliojimus iš Ispanijos valstybės ir pritraukti tarptautinę paramą Ispanijos atžvilgiu antivalstybinei veiklai.

Deja, Katalonijos separatistų vadovybei pavyko išprovokuoti Ispanijos centrinę valdžią: Madridas ėmėsi griežtų atsakomųjų policinių priemonių tramdant Katalonijos separatistus. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija įvykius Katalonijoje apibūdino kaip Katalonijos separatistų kovą tarp „demokratijos“ ir „fašizmo“ ir pasmerkė Ispanijos Marijano Rachoi (Mariano Rajoy) vadovaujamą konservatorių vyriausybę dėl jėgos panaudojimo prieš Katalonų separatistus. Separatistai bandė pasinaudoti revoliucine pirmojo pilietinio karo 1936-1939 m. nostalgija pritraukiant kuo daugiau savo šalies ir užsienio rėmėjų. Žinoma, tarp protestuojančių Katalonijos sostinėje Barselonoje separatistų yra ir daug gerų ketinimų turinčių žmonių, tačiau kokie yra tikrieji Katalonijos „nepriklausomybės“ vadovybės argumentai pateisinantys atsiskyrimą nuo Ispanijos ir kokie tolimesni Katalonijos politinės vadovybės ketinimai?

Nors Katalonijos separatistai tvirtina, kad turi teisę atsiskirti nuo Ispanijos, nes jų istoriniai, etniniai ir regioniniai skirtumai su Madridu yra akivaizdžiai nesuderinami, kad civilizaciniu požiūriu panašūs žmonės negali gyventi vienoje šalyje vieni su kitais. tačiau tuo pačiu prieštarauja sau, kadangi Katalonijos autonominė vyriausybė pritaria daugiakultūriškam požiūriui į civilizuotai skirtingus migrantus.

Kalbėdami apie ES, Katalonijos separatistai nori integruotis su Europos Sąjunga po to, kai jie paskelbs taip vadinamą „nepriklausomybę“ ir net nori prisijungti prie NATO.

NATO aljansas noriai skatina Katalonijos nepriklausomybę ir pasveikino referendumą dėl nepriklausomybės tikėdamasis, kad iš Katalonijos gaus tvirtas karines pajėgas galinčią kariauti NATO interesams ir didesnes karines išlaidas NATO aljansui. Katalonijos Barselonos ir Taragonos uostai yra NATO aljansui strategiškai svarbioje vietoje. Katalonijos separatistinė vyriausybė jau anksčiau siūlė NATO aljansui „vertingą ir gaivų“ požiūrį į specializuotą kolektyvinę gynybą: statyti jūrų laivyną, kuris yra palyginti orientuotas į įtakingus įvykius krante.

Katalonijos politikai nepriklausomybės šalininkai entuziastingai remia Katalonijos narystę NATO aljanse. Ir siekia, kad Katalonija taptų pilnateise NATO nare. Kai kurie Katalonijos politikai separatizmo šalininkai jau anksčiau buvo pradėję planuoti Katalonijos kariuomenės integraciją į NATO.

Tai reiškia, kad Katalonijos politinis elitas iš esmės tik pakeičia savo dabartinius šeimininkus esančius Madride į šeimininkus esančius Briuselyje ir Vašingtone. Tad Katalonijos separatistinis judėjimas dėl „nepriklausomybės“ yra faktiškai žmones valdančio Barselonos ir Madrido elito kova dėl Katalonijos autonominės valdžios „nepriklausomybės“ tik nuo Ispanijos centrinės valdžios.

Referendumas dėl nepriklausomybės, tai įtikinėjimas skirtas suklaidintų Katalonų visuomenę, galvojančią, kad jie tikrai balsuoja už „nepriklausomybę“. Tačiau ekonominis elitas Barselonoje tik planuoja iškeisti Ispanijos centrinę valdžią Madride į centrinę valdžią Briuselyje.

Galimi Ispanijos krizės sprendimo scenarijai

Katalonijos separatistinė kampanija jau kirto raudoną liniją, taip kad po Katalonijos referendumo ir Madrido reakcijos į ją abi konfliktuojančios šalys nesugrįš į ankstesnę padėtį. Galimi šie trys Ispanijos krizės sprendimo scenarijai:

  1. Ispanijos centrinės valdžios represijos. Šio scenarijaus jau imasi Ispanijos vyriausybė įgyvendindama Ispanijos Konstitucijos 155 straipsnį, laikinai įvesdama tiesioginę valdžią Katalonijos regione, nors labai tikėtina, centrinės valdžios represijos gali paskatinti nedidelio masto pilietinį karą, jei Katalonai imtųsi teroristų-sukilėlių pasipriešinimo taktikos. Kilęs karas Katalonijoje gali persimesti ir į kitus Ispanijos regionus, tokius kaip Baskų jau seniai siekiančių atsiskyrimo nuo Ispanijos.
  2. Ispanijos federalizacija. Šiam scenarijui įgyvendinti reikėtų atšaukti ar reformuoti Ispanijos Konstitucijos 145 straipsnį, pereinant nuo Ispanijos centralizuotos valstybės į federaciją arba regionų konfederaciją. Šiuo atveju kiekvienas Ispanijos regionas teoriškai galėtų gyvuoti kaip mažos pusiau nepriklausomos valstybės, turinčios savo ekonominę, karinę ir užsienio politiką. Kaip ir centrinės valdžios represijų atveju, šio scenarijaus atveju gali būti sukeltas smurtas. Madridas nenorėtų prarasti savo šalies autonominių regionų kontrolės, kaip tai įvyko Jugoslavijoje.
  3. Atsiskyrimas nuo Ispanijos. Tai kraštutinis scenarijus. Katalonijos separatistinis regionas atsiskyria nuo Ispanijos ir paskelbia „nepriklausomybę“ (kurią pvz. pirmoji pripažįsta Lietuva ar kokia kita valstybė). Katalonijos BVP sudaro 20 proc. visos Ispanijos BVP ir 25 procentus Ispanijos eksporto. Katalonijos regionas turi didžiulę industrializuotą ekonomiką. Tad jei Katalonija atsiskirtų, Ispanija sunkiai galėtų išgyventi dabartiniu administraciniu ir politiniu formatu, praradusi maždaug 20 proc. savo šalies BVP. Ispanijos jaunimo nedarbo lygis šiuo metu siekia 50 proc., o šalies užsienio skola šiuo metu viršija 100 proc. BVP. Tad Ispanijos valstybė nebūtų pajėgi ilgai nešti tokią didelę skolų ir nedarbo naštą. Katalonijos atsiskyrimo atveju Ispanijoje galimas karinis perversmas siekiant išgelbėti Ispaniją nuo subyrėjimo arba vieninga Ispanija suskaidoma į atskiras valstybes, kaip buvusioje Jugoslavijoje. Katalonijos karinio konflikto atveju tai gali išprovokuoti JAV/NATO šalių karinę intervenciją, kuri gali virsti į daugiašalį pilietinį karą. Jei politinė krizė šalyje užsitęs, Ispanijoje gali kilti ir Baskų separatistų sukilimas arba blogiausiu atveju Ispanijoje gali kilti Antrasis pilietinis karas.

Kokie galimi Ispanijos krizės geopolitiniai padarinius visai Europai?

Nors dauguma žmonių galėjo manyti, kad Katalonų krizė yra tik tarp Barselonos ir Madrido, faktas yra tas, kad ši krizė iš tikrųjų apima visą Ispaniją ir gali turėti geopolitinius padarinius visoje Europoje. Galimus Ispanijos krizės padarinius galima tik prognozuoti. Jie neišvengiamai turės labai rimtų neigiamų geopolitinių pasekmių, dėl kurių gali kilti grandininė reakcija visame regione ir už jo ribų. Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos atveju domino efekto pasekmės neišvengiamai pasklistų po Prancūziją ir Portugaliją.

Neatmetama galimybė, kad Katalonijos separatistų ultra-radikalų valdžia gali perbraižyti dabartines Katalonijos regiono sienas į naująjį „Didžiosios Katalonijos“ žemėlapį įtraukiant visus ar kai kuriuos Ispanijos Aragono, Balearų Salų ir Valensijos regionus, taip pat Andoros ir Prancūzijos Rytų Pirėnų departamento dalį, žinomą kaip Šiaurės Prancūzijos Kataloniją; nors daugelis šių regionų gyventojų nenori būti “Didžiosios Katalonijos“ dalimi.

Atkreiptinas dėmesys, kad Ispanija pradeda braškėti būtent tuo metu, kai jai reikia stipriai ginti savo sienas ir likusį Europos žemyną nuo nelegalių migrantų pogrindinių tinklų, veikiančių Maroke. Jei Ispanijos vyriausybė bus priversta pirmenybę teikti kovai su separatistams vietoj to, kad saugotų savo sienas nuo nelegalių migrantų, tuomet silpnėjanti Ispanijos vyriausybė paskatins didesnę nelegalią migraciją į ES šalis.

Sekančią dieną po Katalonų referendumo 2017 spalio 3 Britų dienraštis  „Independent“ paskelbė straipsnį su žemėlapiu, kuriame buvo atvaizduoti panašūs į Katalonijos separatistų politiniai judėjimai visoje Europoje duodant užuominą, kad tai galėtų būti kitos šalys siekiančios atsiskirti, jei tai pirmiems pavyktų Katalonų separatistams. Šio, kad ir netikslaus žemėlapio paskelbimas, tai nebylus konstatavimas, kad kai kurie iš separatistinių judėjimai bus įkvėpti Katalonų pavyzdžiu ir siekas atsiskyrimo savo šalyse ir tokiu būdu prisidės prie Europos „skaidymo į regionus“ politikos. Katalonų pavyzdys gali sukelti grandininę separatizmo reakciją Škotijoje, Šiaurės Italijoje, Vokietijos Bavarijos žemėse ir galbūt netgi Prancūzijos dalyse. Šiame žemėlapyje  yra pavaizduota ir tariamai atsiskyrimo nuo Lietuvos siekiantis Žemaitijos regionas:

es-separatistiniai-regionai.jpg
„Independent“ nuotr.

Europos Federalizacija – slaptas Briuselio lobistų planas?

1992 m. milijardierius ir ES šalininkas Eurofilas Fredis Heinekenas (Freddy Heineken) sukūrė Federalinės Europos žemėlapį. Naujajame žemėlapyje buvo siūloma Europos valstybes padalyti į 75 regionus arba valstybes be pilietybės, kurios būtų tiesiogiai pavaldžios Europos Federalinei vyriausybei. Ši idėja kilo iš Londono Ekonomikos Mokyklos ekonomikos ir filosofijos dėstytojo Leopoldo Kohro. Kohras pasisakė už anarchokapitalizmą. Jis tikėjo, kad kuo mažesnė valstybė, tuo labiau demokratinės jos institucijos. Kohras pasiūlė grįžti į Viduramžių Europos mikrovalstybes kaip geriausią būdą sukuriant viršvalstybinę Europos Federaciją.

Manoma, kad Milijardieriaus eurofilo Fredžio Hainekeno (Freddy Heineken) sumanymas ikvėpė Belgijos akademiką Luką Van Langenhovą (Luk Van Langenhove), kuris  2008 metais pasiūlė regionų politiką, kuria buvo raginama atiduoti „Galią regionams, bet dar ne atsisveikinti su tautine valstybe“, (Power To The Regions, But Not Yet Farewell To The Nation State. Luk Van Langenhove, 2008). Britanijos išstojimas iš ES artimiausioje ateityje tik paspartins likusias ES nares tapti į regionines valstybes orientuotas organizacijas.

Briuselis jau dabar rengiasi tolesnei ES šalių-narių decentralizacijai apeinant pačias valstybes nares ir atskirus regionus. O tai reiškia, kad bus transformuojama ir visa Europos Sąjunga ir bendra ES valiuta euras, kuri yra tik pereinamoji valiuta. Kaip rodo Katalonijos pavyzdys, ES vadovybė nepabijos ir palaikys ES šalių – narių decentralizaciją, kurios pasekmėje gali kilti regioniniai kariniai konfliktai ar net pilietiniai karai ir iš jų toliau kylanti pabėgėlių krizė Europoje.

Tačiau atsižvelgiant į pastaruosius politinius, ekonominius įvykius Europoje, akivaizdu kad žlungančios Europos Sąjungos transformacija į regioninių subjektų grupę yra Briuselio dalinis eksperimentas skirtas suvaldyti likusias ES šalis – nares po Britanijos išstojimo.

Kohro idėjos tapo labai įtakingos Europos Sąjungos politikos srityse. Tarpvalstybinis finansinis elitas nori kad Europos Sąjunga taptų jų politinės valdžios atstovu. Federalinė Europa sudaryta iš mikrovalstybių, kurių politiką lemia pasaulinis elitas, neleistų Europos piliečiams susivienyti prieš tarpvalstybinį finansus valdantį elitą. Tad Katalonijos atsiskyrimas nuo Ispanijos centrinės valdžios rodo, kad Heinekeno žemėlapis dabar tampa realybe visoje Europoje.

Leopoldo Kohro  „mažų valstybių” vietinės demokratijos vizija yra patraukli tik paviršutiniškai. Tačiau giliau pažvelgus pagal Kohrą tautinės valstybės suskaidymas yra Europos Sąjungos ilgalaikės regionizacijos (skaidymo į regionus) politikos dalis: padalijant Europos tautas į labai centralizuotus, technokratinius, Europos supervalstybių regionus kontroliuojamus tarpvalstybinių oligarchų.

Izraelio interesai Katalonijoje

2014 metų lapkričio 24 Izraelio dienraštis „The Jerusalem Post“ rašė, kad „Izraelis ir Vokietija gali būti pradiniai ir pagrindiniai Katalonijos nepriklausomybės nuo Ispanijos finansiniai rėmėjai. Katalonijos regiono sostinės Barselonos Aukščiausiojo teismo teisėjas Santjagas Vidalas Izraelio laikraščiui sakė: „Kita valstybė (Izraelis) pasitarnaus mums kaip laikinas bankas.“ T.y. tarptautiniai Žydų finansai užtikrins „nepriklausomos” Katalonijos išlikimą. 2014 m. Izraelio „Haaretz” straipsnis pavadinimu „Viva Catalonia, Viva Israel” rašė apie Lopezą Teną, vieną iš Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderių, kuris yra Izraelio šalininkas. Šiame straipsnyje Lopezas Tena žada, kad „naujoji Europos valstybė Katalonija bus labai draugiška Izraeliui. (Katalonija) tai taip pat atsiskirs nuo savo varžovų Madride. Kaip Katalonija netrukus taps Katalonijos žmonių valstybe, Izraelis visų pirma taps Žydų valstybe. Nėra vietos binacionalistinėms valstybėms… Nei federacija, nei konfederacija, nei autonomija, nei kantonai (Katalonijai netinka). Binacionalizmas yra miręs. Tegyvuoja Katalonija, tegyvuoja Izraelis!”

Katalonijos nepriklausomybės judėjimo tėvas yra korumpuotas Katalonijos politikas Jordi Pujol. Pujol yra artimas įtakingos Katalonijos žydų bendruomenės bendradarbis. Jis pasiuntė keturis savo vaikus į Izraelio kibucą – kolektyvinį ūkį.

1985 m. Jordi Pujol įkūrė Europos Regionų Asamblėją (AER) su prancūzų istoriku ir politiku Edgaru Faureu, kuris pasisakė už Europos valstybių suskaidymą į regionus, kuriuos kontroliuotų Europos Federalinė vyriausybė.

Pastaraisiais metais Ispanijos centrinės valdžios santykiai su Tel Avivu stipriai pablogėjo dėl Izraelio kaltinimų, kad Ispanija finansuoja Izraelio išlaisvinimo judėjimus. Ispanijos teismai taip pat paragino suimti Izraelio generolus už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai.

Nuo 2014 metų Džordžo Sorošo atviros visuomenės Fondas Europai finansavo Katalonijos korumpuočiausią valdančiąją partiją CDC (Convergència Democràtica de Catalunya) ir Viešosios Diplomatijos Tarybą Katalonijoje (Catalonia’s Council for Public Diplomacy in Catalonia) siekiančia atsiskyrimo ir nepriklausomybės nuo Ispanijos. Taip pat finansavo anti-euroskepticizmo ir anti-ksenofobijos žygius Barselonoje.

Išvados

Ispanijos Katalonijos regiono ekonominis elitas planuoja pakeisti dabartinius savo „šeimininkus“ esančius Madride į naujus „šeimininkus“ esančius Briuselyje. O tai įrodo, kad Katalonija niekada nebus „nepriklausoma“, nes Katalonijos referendumo organizatoriai sąmoningai suklaidino mases įtikinėdami, kad Katalonija siekia tikros nepriklausomybės.

Ispanijos Katalonijos regiono atsiskyrimas nuo Ispanijos gali turėti globalinių neigiamų padarinių: gali sukelti domino efektą; Katalonų pavyzdžiu gali pasekti kiti ES šalių-narių separatistiniai judėjimai. Vientisos ES šalies narės skylantys regionai į atskiras mažas valstybes taptų politiškai lygiais, pavaldžiais ir ES centrinės Briuselio valdžios lengvai kontroliuojamais ES subjektais.


Įvertink straipsnį: 5   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 2

2. Autoriui:
2017-10-07 06:31:56
+0 -0

pripažįsta lietuva (ar lietuvos valdžia tik)?

1. Mindaugas
2017-10-07 15:01:13
+0 -0

ai,issimiegok.



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851...