Trumpas marksizmo ABC (1: Materialistinė dialektika – marksizmo šerdis)

Dar vasaros metu eile musu bendraminciu draugu Kaune bei Vilniuje švietejiškais tikslais inicijavo neformalius marksistines tematikos seminarus. Ši kukli iniciatyva, o kartu ir nenustojantis socializmo-komunizmo ideju populiarinimas musuose neina veltui – rudens pradzioje susiformavo konkreti marksistiniu studiju grupe.

Spalio 5-aja diena Vilniuje ivyko pirmoji iš planuojamos serijos paskaitu, skirtu pazinciai su marksistines pasauleziuros pagrindais, kaip pagalbine priemone naudojantis V. Lenino brošiura „Karlas Marksas: trumpa biografine apybraiza ir marksizmo išdestymas“. Zemiau pateikiama visa šios paskaitos medziaga.

Kibirkštis

MATERIALISTINE DIALEKTIKA – MARKSIZMO ŠERDIS

Gerbiamieji draugai,

mes cia esame ne tam, kad gvildentume Markso biografijos detales, ar atskiras jo, kaip filosofo, ekonomisto ar politinio veikejo idejas, lyg kokias istorines idomybes. Musu uzdavinys – kartu isisavinti marksizmo pagrindus. O kalbedami apie marksizma turime omeny ne siaurai ekonomine, politine ar istorine teorija, bet vientisa pasauleziura, aprepiancia visa tikrove ir tuo budu esancia teoriniu praktiniu veiksmu vadovu.

Kaip zinia, nebuna daiktu, kurie tikrai rastusi iš nieko – viskas turi ne tik savas pasekmes, bet ir ištakas bei tiesiogines priezastis. Ne išimtis ir marksistine pasauleziura – Markso ir Engelso mokslas – susiformavusi kaip triju pazangiausiuju XIX a. vakaru Europos naciju idejiniu sroviu išdava. Treji marksizmo šaltiniai, kaip juos pavadino Leninas – klasikine vokieciu filosofija (1), klasikine anglu politekonomija (2) ir prancuzu utopinis socializmas (3).

Neabejoju, kad kol kas šios savokos ne vienam musu mazai ka sakys – taciau ilgainiui jas išsiaiškinsime, paliesdami kiekviena iš aukšciau išvardytuju šaltiniu atitinkancia marksizmo sudedamaja dali, pradedami nuo materialistines dialektikos – filosofinio Markso mokymo pagrindo (1) – pereidami prie politines ekonomijos (2) ir baigdami moksliniu komunizmu (3).

Taigi, filosofija... Dalykas, neretam zmogui atrodantis beprasmiu pilstymu iš tušcio i kiaura, perdem abstraktus, kad galetu pasakyti kazka konkretaus apie realu gyvenima. Taciau toks ispudis, koki dazniausiai ir palieka vadinamojo akademinio pasaulio atstovai, iš tiesu giliai klaidingas. Mat filosofiniai klausimai, bendrieji, abstraktieji klausimai, apsprendzia musu pasauleziura – buda, kuriuo zvelgiame i pasauli, siekdami ji pazinti.

Budamas pasauleziura, marksizmas remiasi tam tikromis prielaidomis, kurios apsprendzia jo, kaip ir bet kurios kitos filosofines sistemos, pobudi bei kryptinguma. Šias prielaidas skirsime i dvi viena nuo kitos neatsiejamas puses: teorija ir metoda. Išvertus i zmoniu kalba, teorija cia liecia klausima apie tai, kas yra pasaulis (1); o metodas – klausima apie šio pasaulio pobudi ir jo pazinimo kelius (2).

Pamatinio teorinio klausimo zmogiškosios minties istorijoje, apsprendusio kiekvieno mastytojo teorine prieiga, buta ir esti klausimo del santykio tarp idejos ir materijos, lietuviškai tariant, tarp dvasios ir medziagos. Atsakymas i klausima, kuris iš šiu dveju pradu pirmesnis, nuo seniausiu laiku dalija filosofus i dvi dideles stovyklas: idealistus (a) ir materialistus (b).

Idealistai, teigdami dvasios pirmuma prieš medziaga, neišvengiamai papuola i religijos šalininku gretas – mat jei dvasia egzistuojanti pirmiau uz medziaga, tai imanomas ir toks dalykas, kaip nemirtinga, nuo kuno nepriklausanti siela. Tuo tarpu materialistai, pripazindami medziagos, gyvosios ir negyvosios gamtos, pirmuma dvasios arba samones atzvilgiu, šito nebepagristu. Juk jei medziaga pirmesne uz dvasia, tuomet be kuno nebus ir sielos, o mirus kunui mirsianti ir individuali zmogaus samone.

Atminkime, kad cia „idealizmo“ ir „materializmo“ savokos tik tai ir tereiškia: ar idejos, ar materijos egzistavimas pripazistamas pirminiu. Jis, kaip kadaise pazymejo Engelsas, neturi nieko bendro su morale ir tuo, kaip buitine prasme naudojamos šios dvi savokos: niekas filosofiniam „materialistui“ netrukdo savo veikloje i pirma vieta kelti dvasinius, idejinius motyvus; arba atvirkšciai – filosofiniam „idealistui“ vaikytis turtu ir zemiausiu geismu.

Atsakymas i aukšciau minetaji pamatini klausima, padalijes visus mastytojus i šias dvi priešingas stovyklas, visgi pasako tik tai, kas yra pasaulis. Taciau jame slypi ir jo objektyvumo problema: ar pasaulis egzistuoja pats, savarankiškai, nepriklausomai nuo musu, ar visgi jis yra tik fantazijos vaisius? Taip – šis klausimas normaliam zmogui gali skambeti kvailai, taciau filosofijoje, ypac idealistineje, jis iškyla visu aštrumu.

Materialistine paziura leidzia atsakyti vienareikšmiškai: jei medziaga pirmiau dvasios, vadinasi, mano dvasia neegzistuojanti nepriklausomai nuo kuno, o tai reiškia, kad mano samone – tai fiziškai esancio mano organizmo produktas. Kitaip tariant, jei netureciau veikianciu smegenu, kaip kuno organo, nebutu ir jokios „dvasios“. O pasaulis busias su manimi ar be manes, netgi ir be pacios zmonijos – gamta, apskritai materija, lieka visiškai abejinga ja pazinti siekianciojo subjekto atzvilgiu.

Materializmas butinai numato pasaulio objektyvuma, jo buvima nepriklausomai nuo pazistanciojo.

Visai kas kita su idealizmu, mat cia dvasia iškeliama pirmiau medziagos, o tai reiškia, kad net jei nebutu kuno, egzistuotu nuo jo nepriklausanti dvasia – bet kurgi ja rasti? Toji dvasia, kaip ir bet kuris dievas, esti tik mintyse. Tuomet reikia tvirtinti, kad ir mintys, t. y. idejos, egzistuojancios pirmiau materijos. Taciau tuo atveju kyla problema, ar tu ideju esama objektyviu, ar subjektyviu – štai cia skirtis idealizmo stovykloje.

Objektyvieji idealistai, kuriu nuosekliausiu galime drasiai ivardyti Platona, vienaip ar kitaip teigia, kad visas juslemis patiriamas medziaginis pasaulis – tik šešelis, netobulas atspindys amzinai esanciu tobulu ideju, sudaranciu jo pirmavaizdi. Idejos – savarankiškos ir nepriklausancios nuo musu nuomoniu, jausmu ar isivaizdavimu.

Subjektyvieji idealistai, tuo tarpu, iš esmes laikosi poziurio, kad viskas, kas tikra – tai mintys ir idejos, taciau ne objektyvios, nepriklausancios nuo individo, o kaip tik jo paties išgalvotos. Vadinasi, nuosekliam subjektyviam idealistui viskas, pradedant jam matomais daiktais ir baigiant aplinkiniais zmonemis, tera jo paties subjektyviu ideju šešeliai. Viskas isivaizduojama ir niekas nera tikra!

Imkime gyvenimiška pavyzdi – štai vaziuoja automobilis, o gatve eina zmogus. Ivyksta avarija ir zmogus mirtinai partrenkiamas. Taciau subjektyviam idealistui, jei tik šis noris likti nuosekliu, negali buti tokio dalyko, kaip objektyvaus fakto – visko esama tik samones vaizdiniu... Todel nenuostabu, kad kai kurie dabarties „subjektyvieji filosofai“ rimtais veidais tvirtina, tarkime, jog kadaise, prieš šimtus metu, nebuta veziniu susirgimu, nes... Pati liga, anot ju, ne realus reiškinys, o musu paciu tik XX a. „išrastas“ dalykas, vadinasi, iki tol niekas ir nemires nuo vezio! Tiesa, visa tai skamba absurdiškai – bet tokia ir yra apskritai idealistine filosofija, ypac subjektyvioji – todel Leninas savu laiku pazymejo dvi vietas, kuriose galime uztikti subjektyviuju filosofu... Arba psichiatrijos ligoninese, arba... universitetu katedrose!

Bet eikime toliau – teorijos klausimas mums jau turetu buti aiškus. Kas kita – metodas, butent tai, kaip suprantame pasaulio pobudi ir jo pazinima. Ir cia, kaip teorijoje, galima išskirti dvi dideles stovyklas, du mastymo budus, dvi mastymo kulturas. Viena – metafizika – manancia tikrove esant amzina ir nekintama, o realybes pamatu laikancia jos darnuma (a); ir antra, suvokiancia tikrove kaip judancia ir kintancia, o jos pagrindu ivardijancia prieštaravima, konflikta (b).

Pavyzdziui, minetasis Platonas buvo ne tik idealistas, bet ir metafizikas – mat, jo manymu, idejos visuomet lieka tos pacios, ju esme amzina ir nekintanti. Taip pat ir visu dalyku prigimtis. Metafiziku buta ir didziosios daugumos senuju, valdanciuju klasiu pripazintu mastytoju – tame tarpe Aristotelio, buvusio formaliosios teiginiu logikos pradininku ir iškelusio tris pagrindinius jos desnius.

1) Tapatumo desnis – kiekviena savoka samprotavime tapati sau, turi pastovu apibrezta turini. Pavyzdziui – knyga yra knyga (A ≡ A).

2) Prieštaravimo desnis – ne viena savoka samprotavime negali prieštarauti pati sau. Pavyzdziui, knyga negali tuo pat metu buti ir ne knyga (A ≠ – A).

3) Negalimo treciojo desnis – dvi viena kita samprotavime paneigiancios savokos negali kartu buti teisingos. Pavyzdziui, daiktas negali vienu metu buti ir knyga, ir buteliu vandens. Buvimas vienu paneigia buvima kitu (A v – A).

Šie desniai, apibrezdami atrodytu banalias, bet visgi esmines mastymo taisykles, sudaro metafizikoje slypinti racionaluji tiesos gruda, puikiai deranti su kasdieniu sveiku protu, be kurio negaletume apsieiti. Taciau jie, nors ir puikiai išreikšdami esme kategoriju, kuriomis masto zmogaus protas, lieka riboti, duodami perdem juodai-balta tikroves vaizda, negaledami pilnai ir visapusiškai atskleisti joje slypincio sudetingo visuotinio daiktu bei reiškiniu tarpusavio saryšio, ju prieštaravimu ir judejimo.

Aristotelio logikos nuopelnas – aiškus minties kategoriju, mastymo desniu apibrezimas, bet jos, kaip ir apskritai metafizikos, silpnoji vieta – mastymas daiktu ir reiškiniu izoliuotai, abstrakciai, nematant ju sudetingo tarpusavio ryšio, netgi prieštaringumo.

Visai kita paziura dialektikos – pagal kuria, kaip teige vienas seniausiu šio metodo atstovu, Herakleitas – „dukart i ta pacia upe neilipsi“. Dialektine logika, viena vertus, papildanti formaliaja Aristotelio logika, kita vertus jai prieštarauja – mat ši mato daiktus visus tarpusavyje susijusius, judancius ir kintancius, pastoviame prieštaravime, kuris ir skatina judejima bei kisma. Zmogiškosios minties istorijoje buta ir dialektiku, bet daugiausiai – stichiniu, priejusiu dialektišku išvadu daugiau iš gyvenimiškos patirties ir intuicijos, nei grieztai metodiniu teoriniu samprotavimu.

 Šiuos du polius – teorija ir metoda – giliai išvyste pirmasis iš triju marksizmo šaltiniu, klasikine vokieciu filosofija, prasidejusi Kanto „kritine“ filosofija ir viršune pasiekusi idealistineje Hegelio dialektikoje, kuri ir sudare marksizmo kureju – Markso su Engelsu – pradini išeities taška.

Hegelis, nuodugniai apmastes savo pirmtaku idejas, priejo išvados, kad visa ligtoline filosofija negalejusi deramai išspresti nei pasaulio pazinimo, nei doroves klausimu, nes ši nemate pasaulio dialektiškumo – jo buvimo vientisu, nepertraukiamu ir prieštaravimu varomu procesu. Toji išvada nuleme visa Hegelio filosofijos problematika – pasaulio, visuomenes ir zmogaus, kaip prieštaringo proceso, apmastyma. Taciau ši procesa, nors ir matydamas kintamuma, jis traktavo idealistiškai, t. y. ne kaip realiai gyvenanciu zmoniu, bet dieviškos absoliutines dvasios, vystymasi.

Tarkime, nuoseklus metafizikas teigtu pasauli esant statišku, nekintanciu. Kinta nebent formos ir apvalkalai, bet ne daiktu esme. Todel metafizikui butu sunku nuosekliai iprasminti ir Darvino irodyta evoliucijos teorija. Tuo tarpu dialektikas mato kitaip: per metus, amzius ir tukstantmecius vystosi pasaulis, gamta ir zmoniu visuomene, igaudama naujas formas bei turinius, o šia raida apsprendzia Hegelio išskirti trys dialektikos desniai.

1) Priešybiu vienybes ir kovos desnis – kiekviename daikte, reiškinyje slypi prieštaravimas, kaip teige Herakleitas, „karas – visu daiktu tevas“, o priešingi elementai tarpusavy saveikauja, galiausiai sueidami i vieni. Pavyzdziui – baterijoje turime teigiama ir neigiama energija, pliusa ir minusa, kuriu priešybe sueina i vienybe, sudarydama veikianciaja baterija.

2) Kiekybes virtimo kokybe desnis – besivystant daiktams, ju kiekybiniu, atrodytu, išviršiniu savybiu pasikeitimai, priveda prie luzio momentu, ties kuriais keiciasi ir pati daiktu kokybe, ju esme. Pavyzdziui – 20°C temperaturos vanduo kaitinamas iki 70°C, kad ir labai karštas, lieka tos pacios skystos agregatines busenos, bet toliau kaisdamas perzengias 100°C riba ir imas virti – kintant temperaturai, keiciasi ir jo agregatine busena, kiekybe pereina i kokybe.

3) Neigimo neigimo desnis – daiktai vystosi, ilgainiui atmirdami ir virsdami kitais, paprastesnes formos pereina i sudetingesnes. Pavyzdziui, zemeje pasetas kvieciu grudas „paneigiamas“, šiam virstant daigu, o šis neigimas darsyk „paneigiamas“, kuomet išauga stiebas su varpomis, iš kuriu gaunama dar daugiau tokiu pat grudu. Grudas cia reiškia teze (algebriškai – X), daigas – antiteze (-X), o varpa su daugybe grudu – sinteze (X2).

Šie trys desniai galioja realiam pasauliui, jame esanciam visuotiniam saryšiui ir vystymuisi. Juos suvokes Hegelis papilde formaliaja logika, apibrezusia mastymo desnius, supratimu apie realaus pasaulio vystymosi desnius, kuriu teorini pritaikyma jo sistemoje apsprende jos idealistinis pobudis – mat Hegelis, pirminiu pradu laikydamas ne materija, bet absoliuciaja ideja, o aplinkini pasauli, jos dvasios objektyvacija, dialektine logika taike išimtinai zmogiškuju reikalu sriciai, apeidamas gamtos tyrinejimus, santykyje su jais likdamas metafiziku.

Kaip tai suprasti?

Hegelis, kaip idealistas, buvo isitikines dvasios, samones pirmumu prieš gamtos pasauli, kuri jis laike amziais duotu, vienodu ir nesivystanciu. Tuo tarpu pati jo dialektinio metodo esme – vystymosi, daiktu ir reiškiniu, kaip visuminio proceso, supratimas – taikyta tiktai „dvasios“, t. y. zmoniu visuomeniu istorijos, sferai, kuria Hegelis laike nulemta ne tik paciu dvasios vidujiniu prieštaravimu, bet ir absoliuciosios idejos, kaip dieviškojo pirmavaizdzio, numatyto pagrindines dvasios savybes, istorines raidos galutinio tikslo – laisves – suvokimo.

Cia dievas = absoliucioji ideja, o visa istorija – tai ne kas kita, kaip jo zygis nuo aukšciau duotame pavyzdyje pateiktos tezes – X – saves nesuvokiancio embriono, vos uzgimusios laisves uzuomazgos, iki sintezes – X2 – save suvokusios, pilnai išsiskleidusios ir igyvendintos laisves karalijos.

Embrionineje fazeje, tezeje, X, slypi savotiškai grazaus ir nekalto, bet tikroves nepazistancio gyvenimo idilija;  ja seka antiteze, -X, dvasios neigimas, jos tapimas svetima sau esme, puokšte prieštaravimu ir ja lydincios kancios bei perturbacijos, bet tuo paciu ir saves pazinimo – savimones – galimybe; o sinteze, X2 – dvasios susvetimejimo iveika, dvasios grizimas i save pacia, tik aukštesneje kokybeje.

Abstrakcia istorijos, kaip dvasios zygio savimones link, schema paprasciausia suvokti biblijiniu pavyzdziu. Visi zinome pasakojima apie Adoma su Ieva, ju nuopuoli ir išvijima iš rojaus ir tukstantmeciais veliau Kristaus kentejimu išpirkta zmonijos išganymo, grizimo rojun perspektyva. Jis visiškai atitinka idealistines Hegelio istorijos schemos esme.

Štai pradzioje Adomas su Ieva Edeno sode gyvena nekalta idile – nepazinodami blogio, o geri budami ne samoningai, o tik iš šio nezinojimo – tai atitinka teze, X, embriona, saves neišskleidusia ir nepazinusia, nors dar sau sava, nepazeista, dvasia. Paragave uzdraustojo gerio ir blogio pazinimo vaisiaus, jie abu praranda savo pirmini nekaltuma, uzteršdami ateities kartas prigimtine nuodeme – išvaryti iš rojaus jie pradeda ilgameti zmonijos darbu, kovu ir kanciu kelia – šitai atitinka antiteze, -X, sau svetima tapusia, bet saves pazinimo keliu zengti emusia dvasia. Tuo tarpu Jezaus, kaip dievo sunaus, auka zmonijai nuplauna prigimtines nuodemes purvus, atverdama kelia nugaleti blogi ir atsikovoti prarastaji geruma ir nekaltuma – taciau šikart jau nebe inertiška, bet aiškiai isisamoninta, tuo budu zemeje igyvendinant tukstantmeti dievo karalystes viešpatavima – tai yra ne kas kita kaip sinteze, X2, atgal i save sugrizusi ir save suvokusi dvasia.

Išvertus i Hegelio sistema, tai reiške istorijos eiga nuo pirmykšcio, kone zoologinio buvio, i vis aukštesnes pakopas isisamoninant laisve: senuju rytu despotizme laisvo tebuta vieno – pacio despoto; antikiniuose poliuose, nušvitus laisves idejai, laisvu buta tik kai kuriu, o štai germanu pasaulyje, isigalejus politinei valstybei, laisvu esama visu zmoniu. Šitai neva igyvendinta butent tuometeje Prusijos monarchijoje, kurios pilieciu, o ilgainiui ir oficialiuoju filosofu buvo pats Hegelis.

Tokios išvados atitiko pasenusio Hegelio, universiteto profesoriaus, prisitaikeliška nusistatyma tuometes santvarkos ir politines autokratijos atzvilgiu – taciau ne be reikalo pabreziama, kad nors Hegelio sistemos buta konservatyvios, jo mokslo, kuri ir sudare dialektinis metodas, buta revoliucinio.

Mat jei visko esti nesibaigiancio, vidujiniu prieštaravimu varomo ir vis pirmyn zengiancio proceso – tuomet ir monarcho vienvaldyste, Hegelio pagrazinta jo teises ir istorijos filosofijoje – nebusianti amzina ir uzleisianti vieta aukštesnei santvarkai, kurioje busianti igyvendinta pilnutine laisve. Tokia buvo išvada jaunuju Hegelio mokiniu, „kairiuju hegelininku“, kuriu zymiausiuoju atstovu buvo Liudvigas Fojerbachas.

Jis, priešingai savo mokytojui, greitai nusivilia idealistine teorija, suvokdamas, kad gyvenimas eina pirmiau ideju, o medziaga, pirmiau samones, to pasekoje prieidamas materialistines išvados, kad vadinamoji dvasia ir jos susvetimejimas, yra ne kas kita, kaip svetimu sau tapes zmogus. Anot Fojerbacho, religija, budama idealistine abstrakcija, ir išreiškianti ši susvetimejima – ne dievas sukurias zmogu, o zmogus – dieva – kaip abstrahuota ir suabsoliutinta savo zmogiškosios esmes savybiu (meile, gerumas, protingumas, kurybiškumas ir t. t.), atspindi. Tik nusimetes šia iliuzija zmogus pasieksias savimone, atgausias save ir tapsias tikrai pilnu, laisvu zmogumi. Ši Fojerbacho duota hegeliškojo mokymo apie „dvasia“ materialistine pataisa ir patrauke jaunaji Marksa, kuris, apjunges ja su paties Hegelio dialektiniu metodu, ir priejo prie naujosios pasauleziuros, butent materialistines dialektikos.

Marksas, atmesdamas Hegelio idealizma, sutiko su Fojerbachu, kad gamta – pirmesne uz dvasia, materija – uz ideja, bet tuo paciu izvelge jo iškeltosios „zmogaus esmes“ sampratos silpnaja vieta – jos metafiziškuma, netaikyma dialektinio metodo. Cia išryškeja marksistines pasauleziuros pagrindai: jos materialistine teorija ir dialektinis metodas.

Idejos ir samone neegzistuoja nepriklausomai nuo materijos ir medziagos – be kuno nesa ir jokios individualios dvasios. Medziaga – objektyvi, visur mus supanti tikrove, tiesiogiai patiriama juslemis, o idejos kylancios iš su aplinka saveikaujancios zmogaus samones, kuri pati yra ne kas kita, kaip produktas smegenu organo – ypac sudetingos, save suvokiancios materijos formos. Kaip be visiškai jokio juslinio patyrimo, izoliuotai nuo jo, negali rastis idejos, taip pat daiktu bei reiškiniu esme negalinti buti pazinta vien jusliu pagalba – tam butinas abstrahavimas, savokinis, idejinis aparatas.

Abu poliai, materija ir ideja, glaudziai surišti, esti lygiai svarbus pazinimo procese ir zmogiškajame veikime, taciau butent suvoktas materijos pirmumas, lieka pamatiniu metodologiniu principu, igalinanciu objektyviai pazinti pasauli, nenukrypstant i subjektyvias idealistines fantazijas.

Marksizme filosofinis materializmas tuo paciu numato ir ne dalini, koki randame pas Hegeli, bet visuotini dialektinio metodo pritaikyma. Antai pastarasis, budamas idealistu, smarkiai nuvertino gyvosios ir negyvosios gamtos pasauli, neizvelgdamas jo dinamikos – mat, Hegelio supratimu, gamtos esti karta duotos ir nekintancios, nesivystancios konstantos. Panašiai, kaip ir biblijineje visatos bei pasaulio „kurimo iš nieko“ sampratoje. Kas kita – Markso ir Engelso dialektikoje, kuri, taikoma ne tik „dvasios“, bet ir gamtamokslinio pazinimo sriciai, atskleidzia ir jos prieštaravimu varoma desninga vystymasi nuo zemesnio prie aukštesnio, paprastesnio prie sudetingesnio.

Tokia desningos pazangos samprata materialistine dialektika išsiskiria iš viso ligtolinio materializmo, besiremusio mechaninemis prielaidomis ir daznai išvedinedaves daiktu ir reiškiniu priezastis iš atsitiktinumu. Ir tokios izvalgos – dar iki Darvino atradimu! Taciau toji pazanga vykstanti ne tiesia linija, kaip butu iprasta manyti, o spirale – su daugybe ratu ir rateliu, pakilimu ir smukimu.

Pazinimo procesas materialistinei dialektikai, tuo tarpu, neatskiriamas nuo objektyviai esanciu, tarpusavio santykiu tinklu susirišusiu daiktu ir reiškiniu, atspindejimo samoneje, kurio, kaip ir apskritai bet kuriu ideju tiesos kriterijumi yra praktika.

Pavyzdziui, gamtamokslini pazinima bei techninius išradimus lieciancios hipotezes tikrinamos eksperimentais, antai naujos trašos ar kiti zemdirbystes inagiai išbandomi zemes ukio darbuose – ar jie veikia, ar neveikia, išaiškeja darbo eigoje. Tuo tarpu dar abstraktesnes, ypac sudetingos idejos, antai socialines ar politines teorijos, praktiškai pasitvirtina, arba buna paneigiamos pacios visuomenes raidos procese. Tarkime, Markso iškelta istorine kapitalistinio kaupimo tendencija, prielaida apie butina ir neišvengiama kapitalu koncentracija, patvirtina, o ivairias statiško, „laisvos“ verslininkystes ir konkurencijos kapitalizmo, kapitalizmo be monopoliju, pasakecias paneigia tiek dabarties statistiniai duomenys, apimantys pasauline kapitalizmo sistema jos visumoje, tiek prie esamo momento privedusi pastaruju pusantro šimto metu istorija.

Taciau mes, kad ir galedami pazinti mus supanti pasauli objektyviai, t. y. pazinti ji toki, koks jis ir yra, visgi niekuomet nezinosime absoliuciai visko.

Šitai lemia pacios visatos, kaip begalines materijos, prigimtis: anksciau ar veliau suzinosime dalykus, esancius uz dabartinio musu pazinimo ribu, bet musu pazinimui zengiant pirmyn, taip pat plesis ir horizontas, uz kurio slypes vis naujos nepazintos erdves, kuriu pazinimas taip ir eisias iki begalybes, visuomet palikdamas galimybe ištarti „zinau, kad nieko nezinau“.

Atskiros, pavienes tiesos, kurias tiesiogiai atrandame, protu apdorodami juslemis pasiekiamus duomenis, vienaip ar kitaip yra santykines tiesos, taciau jas apsprendzianciuose desniuose, o ir ju paciu visumoje, slypi ir tiesos absoliutumas – materialistine dialektika tarp daugelio santykiniu tiesu medziu izvelgia ir didiji absoliucios tiesos miška. Toji tiesa ir yra, kaip nurode Leninas – neišsemiamas šulinys, iš kurio esame „pasmerkti“ semti ir semti, jo niekuomet pilnai neišsemdami.

Tokia, labai bendrai imant, yra pagrindiniai materialistines dialektikos bruozai, kuriuos nuosekliai pritaikydamas zmoniu visuomenei, kaip kad Hegelis – savo idealistine dialektika – Marksas priejo esminio luzio istorijos ir apskritai visuomenes moksluose, niekuo nenusileidziancio Darvino revoliucijai biologijoje, o Mendelejevo – chemijoje. Ši moksline revoliucija, ivykdyta Markso, pritaikiusio materialistines dialektikos principus visuomenes gyvenimui – tai materialistinis istorijos supratimas, kuris, anot Engelso, ant galvos stovejusiji Hegeli galiausiai „pastate ant koju“. Kaip neretai ir buna, visas šios genialios sampratos genialumas – jos paprastume.

Štai Hegelis, kaip dera idealistui, gyvenima aiškino iš idejos, kaip dieviško pirmavaizdzio. Marksas daro priešingai, keldamas esmini klausima: ar pirmiau zmogus masto ir kuria idejas, ar visgi pirmiau jis apskritai turi buti gyvas? Aišku, kad mastytu, jis pirmiausiai turi gyventi. O norint gyventi, reikia elementariausiu dalyku – maisto ir vandens, pastoges, drabuziu ir t. t.

Šie baziniai poreikiai nebutu patenkinami be vienokio ar kitokio darbo, gyvenimo reikmenu gamybos, organizavimo. Budas, kuriuo zmones organizuoja savo gamybines jegas, geruoju ar piktuoju ir apsprendzia ju gamybinius santykius, o tuo paciu ir ju kartu sudaromos visuomenes kokybe.

Imkime pavyzdziu pirmykšte bendruomenine santvarka, dar iki vadinamosios neolito revoliucijos – zemdirbystes, amatu ir t. t. atsiradimo. Giminine bendruomene klajojanti iš vietos i vieta, besivercianti rankiojimu, o greta to, zvejyba ir medziokle. Visi dirba iš vien, kolektyviniu pagrindu – tai ir atitinka praktinius padeties reikalavimus. Tokios cia gamybines jegos. Su jomis eina ir atitinkami gamybiniai santykiaibendras darbo produkto pasisavinimas pagal kiekvieno genties nario poreikius, visuomenine nuosavybe.

Taciau gyvenimas nestovi vietoje – kaip zinia, su zemdirbystes ir amatu išsivystymu prasideda zymus pokyciai paciame darbe, auga ir vystosi gamybines jegos, kuriu pobudis pavieniu amatininku pavidalu iš kolektyvinio virsta atskiru, individualiu. Ši gamybiniu jegu pasikeitima butinai lydi ir pasikeitimai gamybiniu santykiu srityje – iš bendro centro vykdyta produkto paskirstyma vis labiau keicia individualus jo pasisavinimas ir mainai (prekine gamyba), ilgainiui susiformuoja ir privatine nuosavybe.

Iškylantys prieštaravimai tarp gamybiniu jegu ir gamybiniu santykiu – tai bazinis veiksnys, lemiantis socialines revoliucijas, t. y. skirtingu gamybos budu – visuomeniniu ekonominiu formaciju – kokybine kaita. Su jomis kinta ir pacio zmogaus, kaip savo esme visuomeniškos butybes, socialine prigimtis – cia išryškeja Markso takoskyra su aukšciau minetuoju Fojerbachu. Butent: Fojerbachas, nors buvo teisus, atmesdamas idealizma, „zmogaus esme“ suprato perdem abstrakciai, kaip visiems laikams duota konstanta, o ne konkreciu metu esanciu visuomeniniu santykiu suma, ir del tos priezasties apsiribojo pasaulio „aiškinimu“, kai vien to, nurode Marksas, maza – mat pasauli reikia ir pakeisti.

 Ir šie sudetingi istoriniai procesai, aišku, nevyksta be ideju, be išskirtiniu asmenybiu, apskritai be samones, vaidmens, bet toji samone suvokiama ryšium su objektyviai egzistuojanciomis visuomenes gyvenimo salygomis, o ne abstrakciai, izoliuotai nuo ju, kaip daroma idealistu.

Trumpai tariant – butis pirmiau apsprendzia samone, gyvenimas – idejas. Šios tik paskui galincios duoti griztamaji ryši, kartais igaunanti ir lemiama reikšme. Taip ir visuomeneje pirmiausiai turime gamybines jegas ir santykius, kaip realiaja visuomenes baze, o tik paskui – dvasine kultura, ideologija, valstybe ir ivairias institucijas, kaip ant bazes esanti ir jos apsprendziama antstata.

Baze – visada konkreti, nustatoma gamtos mokslu tikslumu; antstatas, tuo tarpu, labai sudetingas, taciau tik juo ir per ji istorijoje zmones pajegus teisingai ar klaidingai isisamoninti bazeje vykstancius procesus. Isisavine materialistine istorijos samprata, nustojame aiškine epochas grynai ir iš izoliuotai imamu jose vyravusiu ideju, bet, priešingai, šias idejas pradedame suprasti iš realaus to meto gyvenimo.

Tuo tarpu istorijos kryptinguma nustato ne, kaip mane Hegelis, iš anksto dieviško pirmavaizdzio numatytas tikslas – bet realus zmoniu poreikiai, iškylantys konkreciose istorinese situacijose. Pavyzdziui, dar laukineje bukleje išmokstama pazaboti ir naudoti ugni ne del „dvasios“ išankstinio plano, bet patiems zmonems per gyvenimo praktika atrandant veiksmingas priemones savo problemoms spresti. Tai reiškia griezta atsisakyma nuo Hegelio sistemoje esancios mistines teleologijos.

Butent cia, kalbant apie zmoniu poreikius, ju siekius, ju interesus, išryškeja tai, kad skirtingose zmoniu grupese, skirtingi buna ir šie interesai – atsiskleidzia vienas vienas pagrindiniu Markso ir Engelso mokymo akcentu – klasiu kova. Jos buta pagrindinio zmonijos istorijos turinio nuo pat pirmuju civilizaciju atsiradimo iki musu dienu: vergvaldziai ir vergai, ponai ir baudziauninkai, kapitalistai ir darbininkai, trumpai tariant, išnaudotojai ir išnaudojamieji – banguojantis, kylantis ir smunkantis, galiausiai sprogstantis ju konfliktas, lemiamas priešingos visuomenines padeties apsprendziamu interesu priešingumu. Toji kova einanti ir besitesianti tol, kol prispaustoji klase nuvercia engianciaja, arba, priešingu atveju, zlugimas ištinka visa visuomene ir, kaip nurode Marksas su Engelsu – visas kovojanciasias klases. Pavyzdziui, butent toks zlugimas ištiko senaja Roma.

Moderniojoje epochoje – burzuazineje epochoje – esant kapitalistinei ekonominei formacijai, klasiu priešingumai tampa kaip niekada anksciau ryškus, o visuomene ilgainiui dalijasi i dvi staciai priešingas klases – burzujus ir proletarus – tarp kuriu esama ir ivairiu, nuo anksciau uzsiliekanciu, bet maziau itakingu tarpsluoksniu (smulkiuju gamintoju, prekeiviu ir t. t.)

Marksas ir Engelsas suvoke, kad negalima jokia reali, tikrai moksliškai pagrista visuomenes pertvarkymo, revoliucines praktikos programa, pirmiausiai nesuvokus esamos visuomenines ekonomines formacijos ir jos vystymosi desningumu. O tam jau butina nuodugniai išnagrineti kiekvienos egzistuojancios klases padeti, o šitai padaryti galima tik imant ta klase sudetingu visuomeniu apraizgiusiu santykiu bei prieštaravimu visumoje.

Šis uzdavinys privede marksizmo kurejus prie supratimo, kad visuomenes bazes realioji anatomija, taip sakant, jos kuno sandara, slypi josios politineje ekonomijoje – ir butent tai priveda mus prie Markso ekonominio mokslo, kuris ir bus sekanciosios musu paskaitos tema.

Parenge: Kristoferis Voiška


Įvertink straipsnį: 6   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 4

4. Neatspėjote - nei vienas, nei kitas
2017-10-11 10:36:22
+1 -0

Dar kartą sakau: paskaitykit http://communitarian.ru/posts/filosofi/kapitalizm_kak_eres_zhidovstvuyuschih_ot_pokloneniya_mamone_do_unichtozheniya_roda_chelovecheskogo_26112015, bent jau nuo tos vietos " ЧАСТЬ III. КАПИТАЛИЗМ И ЛУКАВЫЙ МАРКС". 

Galbūt galų gale suvoksite, kuo iš tiesų gali pavirsti marksizmas.

3. Anonimas
2017-10-10 09:59:04
+0 -3

Idiotas.

2. Anonimas
2017-10-10 17:18:06
+3 -0

Taikliai save apibūdinai. Šaunuolis.

1. Laurynas
2017-10-10 23:05:41
+4 -0

Tai ne idiotas, o liberalis primatus - atskira biologinė rūšis, su homosapiensais nesikryžmina.


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956