Katalonijos „nepriklausomybė“ – kapitalo ginklas prieš darbą

Anonimusas
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Ispanijos turtingasis Katalonijos regionas išsiveržė smurtu. Po daug ginčų sukėlusio referendumo dėl nepriklausomybės, kuriame sudalyvavo vos 40% regiono gyventojų, vietinė Katalonijos valdžia pareiškė šią savaitę paskelbsianti nepriklausomybę (toji savaitė jau praėjo – Red.). Daugelis kairiųjų palaiko Katalonijos nepriklausomybę. Juolab jie tvirtina, kad jai besipriešinantys – tai frankistai ir fašistai.

Komunistai supranta fašizmą kaip finansinės oligarchijos diktatūros valdžią – būtent tokiame kontekste ir reikėtų matyti Ispanijos įvykius ryšium su už nepriklausomybės judėjimo slypinčiais skirtingų klasių aljansais. Kad suvoktume, ar judėjimas už Katalonijos nepriklausomybę atstovauja darbo ar kapitalo interesus, turime į katalonų nacionalizmą pažvelgti pasaulinio kapitalizmo jėgų konfigūracijos kontekste.

 

EUROTOPIJA

 

1992 m. aktyviai ES remiantis milijardierius Fredis Hainekenas nubraižė federacinės Europos žemėlapį. Naujasis žemėlapis siūlė padalyti Europos valstybes į 75 regionus ar valstybėles, kurių kontrolės centru būtų federacinės Europos valdžia.

 

Ši idėja kilusi nuo Londono Ekonomikos Mokykloje dėsčiusio ekonomisto ir filosofo Leopoldo Kuro. Kuras pasisakė už anarchokapitalizmą. Jis manė, kad kuo mažesnė būsianti valstybė, tuo demokratiškesnės bus ir jos institucijos. Koras iškėlė siūlymą grįžti prie viduramžių Europos mikrovalstybių, kaip geriausio kelio viršnacionalinei Europos federacijai sukurti.

 

Koro idėjos įgavo didžiulę įtaką ES politiką lemiančiuose sluoksniuose. Viršnacionaliniai finansiniai elitai siekia ES paversti savo galybės politine reprezentacija. Federacinė mikrovalstybių Europa, kurios politiką lemtų globalaus elito sluoksniai, Europos piliečių susivienijimą prieš šią viršnacionalinę finansinę valdančiąją klasę darytų neįmanomu; štai todėl Hainekeno žemėlapis dabar ir virsta tikrove visoje Europoje.

 

Būtent anarchokapitalizmą ir skatina tokie globalieji finansininkai, kaip Džordžas Sorošas. Tad nenuostabu, kad pats Sorošas ir remia judėjimą už Katalonijos nepriklausomybę.

 

Anot „La vangardijos“ (La Vanguardia), Sorošas Barselonoje nuo 2014-ųjų taip pat finansavo anti-euroskeptines bei anti-ksenofobines eisenas. Ironiška girdėti, kaip antirasistai Katalonijos „nepriklausomybininkai“ savo atsiskyrimą nuo Ispanijos grindžia argumentu apie savo buvimą atskiru „etnosu“, kuomet juos apmokantis šeimininkas remia masinę imigraciją ir multikultūralizmą.

 

Leopoldo „maža yra gražu“ vietinės demokratijos vizija paviršiumi žiūrint visai patraukli; bet ji nustoja patrauklumo, kuomet suvoki, kad nacionalinių valstybių išardymas yra dalis ilgalaikio ES regionalizavimo politikos: padalyti Europos šalis į tokių oligarchų, kaip Sorošas, valdomos smarkiai centralizuotos, technokratinės Europos supervalstybės regionus.
 

VALSTYBĖ IR TAUTA


Kaip ir visos nacionalinės valstybės, Ispanija yra politinis ir istorinis konstruktas. Franko diktatūros laikotarpiu buvo užgniaužti judėjimai už Ispanijos regionų autonomiją. Nors Franko maištą Ispanijos pilietinio karo metu rėmė Britanijos ir Amerikos imperializmas, diktatoriaus korporacinis, tradicionalistinis katalikiškas autoritarizmas greitai tapo stabdžiu libertarinių, smulkiaburžuazinių „kairiųjų“ vertybių, kurios reikalingos norint neoliberalų kapitalizmą ES diktatūros sąlygomis padaryti patraukliu masėmis, sklaidai.

 

Jau 60-ųjų gale Jungtinės Valstijos aktyviai rėmė smulkiaburžuazinius kairiuosius judėjimus visame pasaulyje, nuo 1968-ųjų „revoliucijos“ Paryžiuje iki „gvazdikų revoliucijos“ Portugalijoje – pirmosios pasaulyje spalvotosios revoliucijos. Protestuotojai Lisabonoje mojuodami gvazdikais patraukė karius pereiti į jų pusę. Ši technika tapo vadovėliniu metodu JAV imperializmo agentūroms, siekiančioms nuversti jų geostrateginiams ar ekonominiams interesams priešiškas vyriausybes.

 

Globalistinis elitas suprato, kad krizėje esantis kapitalizmas tegali išvengti mokslinio socializmo grėsmės per naują žmogaus teisių ir demokratijos – buržuazinio liberalizmo minties kategorijų – katekizmą. Taip 1975-aisiais Portugalijoje ir įvyko pirmoji pasaulyje spalvotoji revoliucija.

 

Marksistas teoretkas Nikos Pouluntzas teisingai pažymėjo, kad konfliktas Portugalijoje buvo tarp senosios kompradorinės kolonialistinės buržuazijos ir naujai kilusios vietinės buržuazijos, prieš Salazaro režimą susivienijusios su darbininkų klase. Bet tai buvo tokia klasinių jėgų konfigūracija, Portugalijos imperiją išardžiusi JAV imperializmo naudai. Darbininkai Portugalijos imperijoje virto paprasčiausios imperialistų tarpusavio konkurencijos įrankiais.

 

Išardydamas protekcionistinę korporacinę politiką vykdžiusią Portugalijos imperiją, JAV kapitalizmas priėjo prie naujų rinkų. Netrukus po gvazdikų revoliucijos JAV jau finansavo tikrą pilietinį karą Portugalijos kolonija buvusioje Angoloje. 1975-aisiais prireikė 20 tūkst. Kubos karių interevencijos išgelbėti Angolą nuo JAV neokolonializmo.

 

O grįžtant prie Ispanijos, tai JAV nelabai jaudinosi ir dėl „perėjimo prie demokratijos“ po Franko likusioje Ispanijoje. Frankistų ir salazarininkų fašizmas buvo naudingas JAV imperializmui 1930-aisiais, kuomet nuostabi TSRS proletarinės demokratijos ir moksliškai planuoto ūkio sėkmė grasino padaryti galą klasiniam viešpatavimui pasaulyje. Tačiau „sovietinę grėsmę“ nukenksmino vėlyvų 1950-ųjų chruščioviniai revizionistai ir destalinizacijos procesas. Airių komunistas Neilas Gouldas teisingai apibūdino chruščiovinę erą kaip pilnutinę kontrrevoliuciją.

 

1978 m. Ispanijos konstitucija suteikė autonomiją eilei Ispanijos regionų. Bėgant metams Ispanijoje ir toliau augo regioniniai nacionalistiniai judėjimai – ypač Katalonijoje.

 

Tuo tarpu 50% Ispanijos jaunimui esant bedarbiais, o valstybinei skolai viršijant 100% šalies BVP, Ispanija yra nacionalinė valstybė, atsidūrusi ant žlugimo slenksčio. Katalonija sudaro 20% Ispanijos ūkio ir 25% jos eksporto. Ispanijos nacionalinė valstybė negali toliau gyvuoti esant tokiai skolai ir bedarbystei. Jei finansinė oligarchija nesuskaldys šalies, kils rimta socialinio sukilimo grėsmė.

 

Iki šiolei garas buvo nuleidinėjamas netikrais visuomeniniais judėjimais, antai Sorošo finansuota partija „Podemos“. Jos funkcija – sugerti visuomenės pyktį dėl kapitalizmo pasekmių, tuo pačiu nukreipiant dėmesį nuo priežasčių, tuo būdu užtikrinant tolimesnį buržuazijos klasinį viešpatavimą. Vietoje to, kad reikalautų proletariato diktatūros, Podemos kelia tuščius lozungus, sakančius „cambiar las cosas“ – „pokyčiai“. Štai ir turime radikalią revoliucinę programą 21-ojo amžiaus socialistinei politinei ekonomijai: „pokyčiai“!

 

Tūkstančiai žmonių mitinguoja Barselonos gatvėse. Trockistai jaučia revoliucinį priepuolį darbininkams ėmus streikuoti ir grasinti „Ispanijos režimo“ nuvertimu. Ši „revoliucija“, anot jų, vis labiau įgauna „darbininkišką“ pobūdį.

 

Ispanijos pilietinio karo metu Tarybų Sąjunga rėmė teisėtąją Ispanijos respublikonų vyriausybę prieš fašistinius Franko maištininkus. TSRS apsiėmė globoti tūkstančius ispanų vaikų ir tiekė ispanų respublikonams ginklus bei šarvuočius. Fašistų pergalę ilgainiui užtikrino ultrakairuoliški trockistų bei anarchistų veiksmai, šiems atsisakius jungtis prie liaudies fronto už Respubliką ir prieš fašistinę reakciją.

 

Trockistai verčiau sabotavo ir užsipuldinėjo bendraliaudinį judėjimą, maskuodami savo reakcingumą revoliuciniais šūkiais apie „darbininkų sukilimą“. Tarp Britanijos žvalgybos Katalonijon rinkti informacijos apie komunistus pasiųstų trockistų šnipų buvo ir Džordžas Orvelas. Paskui jam buvo lemta susikurti karjerą skleidžiant melą ir dezinformaciją apie Staliną ir TSRS bei rašant CŽV finansuotas publikacijas.

 

„Kairė“ ir šiandien atlieka tą patį vaidmenį, palaikydama imperializmui palankią Katalonijos nepriklausomybės darbotvarkę. Venesuelos prezidentas Nikolas Maduro vėlgi parodė prastai suprantantis klasių kovą ir globalizaciją, prisijungdamas prie choro, smerkiančio Ispanijos valstybės represijas prieš separatistinį judėjimą.

 

Nei akimirką netvirtiname, kad Ispanijos valdžia būtų antiimperialistinė. Iš tiesų ji galbūt netgi bendradarbiauja su separatistais. Visgi abi pusės atstovauja tiems patiems klasiniams interesams; neteisiname mes ir policijos žiaurumų. Bet joks tikras komunistas negali palaikyti judėjimo, kurį pilotuoja darbininkų klasę skaldantys ir tuo būdu imperializmui pasitarnaujantys reakcionieriai. Yra didelė tikimybė, kad JAV „režimų kaitos“ agentūros, antai „Taikomųjų nesmurtinių veiksmų centras“ (Centre for Applied Non-Violent Actions – CANVAS) ir dabar yra Katalonijoje, rengdami aktyvistus sekančiajai globalizacijos „revoliucijai“.

 

Separatistų rėmėjai teigia, kad turtingąją Kataloniją engia Ispanija. Bet nuo kada vargšai ėmė engti turtinguosius?..

 

O dabar Sorošas ir Ko nori dar daugiau „pokyčių“. Pats metas suskaldyti Ispanijos proletariatą Ispanijos tautybes paverčiant pseudo-„nacijomis“, kurias pilnai valdytų korporacinė Europos supervalstybė. Po Katalonijos seks ir kitos. ES tyliai stebi, kaip plėšoma Ispanija. Europa praeis krizės ir chaoso laikotarpį. Tai – būtinas žingsnis link būsimo mesianistinio „ordo ab chao“.

 

 

Vertė: Kibirkštis

Įvertink straipsnį: 1   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra



VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI

Komentarai



Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851...