Moniką nuhakino ir jai pasidarė gėda. O aš tai galvojau, kad gėdos jausmo ji seniai nebeturi...

Autorius: Lukas Ramonas Šaltinis: https://www.facebook.com/miauk... 2017-10-13 23:00:16, skaitė 1191, komentavo 1

Moniką nuhakino ir jai pasidarė gėda. O aš tai galvojau, kad gėdos jausmo ji seniai nebeturi...

Rytas. Latte rankose, delfi žurnalistai renkasi į ofisiuką. Ir sustoja.

Už stiklinių sienų, savo kabinete, užsilaginusi vidury žingsnio pirmyn-atgal juda delfi vyr. redaktorė. Jos lūpos jau žiojasi kažką tarti, sustoja, užsičiaupia. Jos kairė kyla su žingsniu ir krenta atgal. Žvilgsnis tai skaidrus, tai merkiasi.

„Kvieskit IT,“ pasigirsta pasiūlymas.

„O kas nors bandėt restartuot?“

Keli vyrukai – nes juk vyrai privalo suprast tą techniką – atsargiai apžiūri vyr. redaktorę, ieško kur čia tas mygtukas. Po kelių minučių vienas traukia pečiais, kitas purto galvą.

„Pas Furbius ant pado būna,“ pasigirsta pasiūlymai. „Ištraukit iš lizdo ir viskas.“

Vienas vyrukų susinervina, „Pačios ir traukit. Nieko aš čia nekertu šitoj sistemoj, pas mane obuolys.“

Wikihow nepadeda, gūglas nepadeda. Praeina valanda, visas darbas redakcijoje sustojęs. Pagaliau pasirodo itišnikas, nesiskutęs, su per didele Rick and Morty maike. Iš nuobodulio mirusiu žvilgsniu apžiūri vyr. redaktorę, kažką pamaigo. „Updeitai neinstaliuoti.“

Updeitus siunčia ilgai, bet liaudis nejuda – vis geriau nei dirbt. Prie kavos puodelių krutina atmintį. „Prieš kelis metus trojaną pasigavo, tai tris savaites normalias antraštes turėjom.“ Ne vienas nostalgiškai atsidūsta.

„Šiaip vyr. redaktorė labai gerai geimus veža. Pasileidau ant jos Destiny 2 ant aukščiausių nustatymų, tai kaip per sviestą, o ji dar tuo pat metu visus saito straipsnius proofreadino,“ pasidalina delfi mokslo apžvalgininkas ir iškart gailisi savo atvirumo, nes realiai darbe vien geimina, o po to iš forumų mokslo naujienas renka.

„O teisybė, kad ją estų hakeriai buvo netyčia nulaužę, nes manė, kad Kremliaus botas?“

Itišniko žvilgsnis kiek gyvesnis, bet ir liūdnesnis. „Updeitus įrašiau, restartavau, turėtų susitvarkyt.“

Laukia liaudis, laukia – nieko. Itišnikas jau nepatenkintas, negi reiks pripažinti, kad čia ir jis kažką ne taip padarė. Pradeda peržiūrinėt vyr. redaktorės veiklos istoriją ir apsiramina, pagaliau randa dėl ko čia ne jo kaltė. „Reiks naujos jums vyr. redaktorės.“

„O tai kas nutiko?“

Itišnikas sutrikęs, nedrąsiai, „Loguose radau tokią žinutę: Apgailestaudama pasitraukiu iš delfi vyr. redaktorės pareigų. Matydama tiek daug puikių kolegų, į klausimą, kodėl delfi pavirto sensacijų mašina, kurioje etiškas visuomenės informavimas yra atsitiktinumas, sąžiningai galėjau atsakyti tik vienaip – tai mano kaltė. Užuot buvę visuomenės dalimi, mes arogantiškai į savo skaitytojus žiūrėjome iš aukšto. Ne šaltas, objektyvus žurnalistas, o reakcingas šauklys, mes apvylėme tuos, kurie mumis pasitikėjo.“

Liaudis apstulbusi. Tyla, girdisi kaip musė ant sienos kvėpuoja.

Itišnikas nebeištveria, pradeda žvengti.

„Ne ne, juokauju! Vyr. redaktorė vakar Blade Runner bandė žiūrėt, tai išsilydė motininė plokštė.“