Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno

ProPatria.lt
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno

Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson vieši pasisakymai apie aktualius, dažnai su skandalų prieskoniu mūsų kultūros reiškinius labai jau kertasi su tuo vadinamųjų „ekspertų“ vyriausybės įvaizdžiu, kurį taip mėgsta iškelti premjeras Saulius Skvernelis. Menkokas ir vietinės, ir pasaulinės kultūros išmanymas. Tačiau ji nuosekliai laikosi aiškios ideologinės pozicijos – Lietuvai nereikia jokių valstybingumo jauseną ugdančių bei tautiškumą išreiškiančių darinių. Ta nuostata įgyvendinama įvairiais biurokratinės ir ekspertinės veiklos būdais, juolab kad dalis mūsų menininkų, kultūrininkų ir akademinio sluoksnio žmonių visa širdimi pritaria tokiam požiūriui ir savomis išmonėmis jį plėtoja: turime vis labiau globalizuotis, europeizuotis ir integruotis, visa širdimi atsiduodami laisvajai kultūros prekių rinkai.

Rezultatai kaip ant delno – Lietuvos valstybingumo 100-mečio minėjimas suvoktinas kaip vyriausybės ir dalies politinio elito patyčios iš patriotinių Lietuvos žmonių jausmų. Tereikia tik prisiminti Kultūros ministrės kuruotus konkursus Jono Basanavičiaus paminklui ir Lukiškių aikštės sutvarkymui bei paminklui žuvusiems už laisvę. Tačiau visu grožiu ministrės vidinė ir išorinė „kultūra“ išsiskleidė jai spalio 12 dieną stovint Seimo tribūnoje ir atsakinėjant į kai kuriuos iš anksto užduotus klausimus. Ministrė buvo pakviesta pasiaiškinti. Ir dėl laikinojo Vilniaus Operos ir baleto teatro direktoriaus skyrimo.

Užjaučiu Seimo narius, kuriems teko stebėti visą ministrės pasirodymą, nes man pakako ir tų kelių žiniasklaidos parodytų minučių. „Ekspertė“ kalbėjo neatitraukdama akių nuo popieriaus lapų, kuriuose buvo surašyti atsakymai. Įsivaizduoju bet kokios srities ekspertus kaip žmones, kurie net naktį pažadinti gali atsakinėti į visus jų kuruojamas sritis liečiančius klausimus be jokių popierėlių. Juolab paskyrimų ir svarbių konkursų peripetijas. Tačiau toks mano įsivaizdavimas, suprantu, jau gerokai pasenęs. Net skaitydama ministrė jautėsi labai neužtikrintai, o aiškinimas, kad jokie verslininkai jai neteikė būsimo Operos ir baleto teatro direktoriaus kandidatūros, esą ji pati dėl to žmogaus konsultavosi su vadybos specialistais, verčia tik gūžčioti pečiais – tai iš kur tas kandidatas „nukrito“ ant stalo. Jei jis senas ministrės pažįstamas, tai derėtų taip ir pasakyti, o jei nesenas – tai kas ir kaip jį pristatė. Beje, abejoju, ar Lietuvoje esama vadybos ekspertų, kurie suabejotų bankininko kandidatūra. O ir ką reiškia konsultacijos su vadybos specialistais? Juk esama įvairių vadybos sričių. Dabar gi buvęs bankininkas eina vadovauti dideliam meniniam kolektyvui ir reprezentacinei kultūros įstaigai. Čia svarbiausia – repertuaro politika, santykiai su meno pasaulio žmonėmis, meninė ir kultūrinė tos meno srities istorijos ir dabartinės būsenos bei tendencijų nuovoka, nes finansine vadyba gali užsiimti ir direktoriaus pavaduotojas tiems reikalams ar dar koks pavaldinys. Apie srities „išmanymą ir nuovoką“ – nė žodžio.

Tačiau labiausiai nustebino ne ministrės pasirodymo kultūrinis intelektualinis turinys, o vienas menkutis, tačiau išskirtinis „etiketo“ bruožas. Stovėdama aukštoje Seimo tribūnoje ir atstovaudama Lietuvos kultūrai ministrė lapus su atsakymais vertė nervingai seilindama pirštą.

Iš kur tas įprotis, kurio nepavyko išgyvendinti net Užsienio reikalų ministerijos etiketo mokytojams? O gal tiek metų pradirbus šioje ministerijoje taip ir neteko tų mokytojų sutikti? Tačiau juk ministrei tenka posėdžiauti beveik kasdien, tad jos kolegės bei kolegos turėjo laiko į šį niuansą atkreipti jos dėmesį. Neatkreipė. Nejau pabijojo? O gal laiko tai natūraliu laisvo individo saviraiškos bruožu? Suprantama, nėra labai malonu padaryti žmogui pastabą, kad, pavyzdžiui, sėdint prie stalo su garbiais politikais nederėtų skardžiai čepsėti ar šampano taurę užsiversti taip, kad burbuliukai pro visus galus išeitų. Tačiau valstybei atstovaujančiam – būtina. Nes atstovaujančiojo manieros ir „etiketas“ – tai ir bendros kultūros ženklelis, kuris labai greitai mūsų partnerių pastebimas. Nepadėjo ministrei šiuo atžvilgiu ir su ja dirbantys viešųjų ryšių žymūnai. Gal ir jie galvoja – ko jau mama neišmokė, to ir mes nepajėgsime.


Įvertink straipsnį: 3   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra

VISI STRAIPSNIAI LIETUVA PASAULIS KAIMYNAI SMAGUMAI




Reklama

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956