Antiutopinė pasaka. Kaip Lietuvos patriotinis verslo elitas nugalėjo Krizį

Autorius: Pasakorius Kriptas Šaltinis: http://anarchija.lt/component/... 2017-11-03 21:17:09, skaitė 1182, komentavo 0

Antiutopinė pasaka. Kaip Lietuvos patriotinis verslo elitas nugalėjo Krizį

Vieną kartą užpuolė Lietuvą baisi nelaimė vardu Krizis. Susirinko Lietuvos ponai, kurie dar save vadina, pagal užmarių madą, „patriotiniu verslo elitu”. Ir pradėjo jie svarstyti, kaip nugalėti tą baisią nelaimę. Daug kalbėjo ponai, ginčijosi, kai kurie, jauni, išprusę, bandė užkalbėti Krizį sudėtingais neoliberalios ekonomikos užkalbėjimais.

Bet visi savo sielos gilumoje suprato, kad taip baisaus Krizio nenugalėsi. Ir štai į tribūną atėjo dar ne visai senas, storas garbus ponas, kažkuo panašus į a. a. Algirdą Brazauską, kol jis dar buvo kupinas jėgų kompartijos narys ir galėjo nuolat kaitintis pirtyje su Maskvos atstovais, gerti degtinę ir medžioti vargšus Lietuvos gyvūnus.

 

– Mieli brangūs patriotinio Lietuvos verslo atstovai, – tarė jis, – aš seniai užsiimu šia veikla – it titanas keliu Lietuvos BVP į ekonomikos aukštumas. Pradėjau nuo aliuminio ir miškų, po to turėjau reikalų su banku „Sekundė”, – išgirdę banko pavadinimą ponai pagarbiai aiktelėjo ir vos vaikiškai neapsiverkė, –  paskui mano keliai pasuko į statybų verslą. Taigi man pažįstama visa lietuviško verslo istorija nuo A iki Z. Ir aš žinau, kas kaltas dėl Krizio!

 

Tarp ponų kilo sąmyšis:

– Kas? Kas kaltas? Išplakt ir pakarti jį reikia, o po to ir vėl išplakt tą niekšą, kuris kaltas dėl mūsų kančių!

 

Matydamas sąmyšį storas ponas kreivai šypsojosi.

– Jei jūsų kalbose girdžiu raginimą išplakti, matau, kolegos, kad ir jūs pradedate suprasti, apie ką aš kalbu.

 

Visi ponai staiga nutilo, nes iš tikrųjų be noro išplakti jie taip ir nesuprato, kas kaltas dėl Krizio, ir norėjo išgirsti, ką pasakys storasis ponas.

Pasimėgavęs tyla storasis ponas rūsčiu balsu lėtai tarė:

– Dėl visko kaltas tingus Lietuvos mužikas! Tai jis, dykaduonis, kad jį kur velniai nujotų, nenori nešti sunkios lietuviškos naštos ir bėga ten, kur šilčiau ir geriau!

 

Išgirdę storojo pono žodžius,  ponai pašėlo:

– Bravo! Puiku! Viskas teisingai! Mužikas visada ir dėl visko kaltas – ir kaip mes anksčiau to nesupratome!

 

Storasis ponas tęsė toliau:

– Kaip ir sakiau, mieli kolegos, aš išmanau lietuvišką verslą nuo A iki Z. Prisimenu auksinį dešimtąjį dešimtmetį, kai į kiekvieną darbo vietą pretenduodavo po 10 mužikų ir nė vienam, – čia storojo pono balsas sudrebėjo, – nereikėjo mokėti atlyginimo. Visi dirbo ne dėl pinigų, o dėl tautinio verslo gerovės. O jei įžūlus mužikas išdrįsdavo paprašyti pinigų, gaudavo špygą ir niuksą į kvailą purviną snukį. O dabar? Dabar visi mužikai nieko nebijo ir, pamiršę tautinės mužiko sąžinės balsą, už darbą prašo pinigų ir tik pinigų. O jei negauna, palieka savo gerą poną ir Tėvynę, kuriems tarnauti sukūrė jį ponas Dievas, ir bėga, kur geriau – ten, kur duonelė lengvesnė ir sviestas riebesnis. Man, kaip ponui, gėda už šiuolaikinį tingų Lietuvos mužiką!

 

Po šių žodžių salėje tarp ponų prasidėjo isteriškas pykčio priepuolis. Kaip sektantų charizmatikų susibūrimuose, tik žymiai baisiau. Seni ir jauni ponai rėkė kaip orangutangai poravimosi metu. Voliojosi ant grindų ir daužėsi kumščiais ir kojomis į grindis. Vienas ponas net iš įtūžio įkando kitam į nosį.

– Prakeikti mužikai!!! Prakeikti mužikai!!! Prakeikti mužikai!!! – isteriškai rėkė ponai.

 

Situacija tapo nebekontroliuojama, bet storasis ponas galingu balsu, kaip Mozė, nusileidęs nuo Sinajaus kalno, kreipdavosi į žydus, arba a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas – į komunistų partijos narius, tarė:

– Ramybės, ponai! Dar nenusileido mūsų patriotinio Lietuvos elito saulė. Mes dar pakovosime už savo ponišką Tėvynę, kurią valdome pono Dievo vardu.

 

Išgirdę rūstų balsą, ponai nurimę sustingo. Išpilti prakaito, paraudusiais veidais, uždusę, išvirtusiomis akimis jie su viltimi žiūrėjo į storąjį poną, kuris kalbėjo toliau:

– Mes turime susigrąžinti Lietuvos mužiką, kad jis tarnautų  savo gerajam ponui, Tėvynei ir ponui Dievui. Tai turime padaryti mes patys, padedami šventos Bažnyčios ir patriotiškos Vyriausybės. Be to, aš jau turiu ir planą.

 

Lietuvos patriotinio verslo elitas susispietė arčiau storojo pono, laukdamas, ką jis dar pasakys.

– Bet apie tą planą, ponai, aš papasakosiu ne čia, o Seime per specialų uždarą posėdį, į kurį bus pakviesti tik aukščiausi Bažnyčios hierarchai, ultrapatriotiški Vyriausybės atstovai  ir galingiausi Lietuvos verslo titanai. Tai, ponai, slaptas planas ir aš bijau, kad niekas neišplepėtų paslapties.

 

Ponų veiduose pasirodė nusivylimas, bet poros sekundžių jie ir vėl džiūgavo kaip maži vaikai:

– Veikite, mes tikime jumis. Jeigu ne jūs, tai niekas to nesugebės padaryti – grąžinti tą tingų mužiką tarnystei į Lietuvą.

 

Storasis ponas tėviškai nusišypsojo.

– Pažadu, aš nenuvilsiu jūsų, mano mielieji. Mužikai bus grąžinti ir gerai išperti už tinginystę ir nepagarbą savo ponui, šventai Bažnyčiai ir Valstybei.

Salėje pasigirdo audringos ovacijos.

 

Kitą dieną Seime buvo surengtas slaptas posėdis, kuriame dalyvavo aukščiausi Bažnyčios hierarchai, galingiausi Lietuvos verslo titanai ir Vyriausybės atstovai. Specialiai dėl to iš Europos Parlamento atskrido net ir pats Gerbiamas Profesorius Vytautas Landsbergis.

 

Per slaptą posėdį jie nusprendė įsteigti UAB „Baudžiava“, kurios direktoriumi išrinko storąjį poną, davė jam pinigų planui įgyvendinti, o bažnytininkai – palaiminimą. Ir iškeliavo storasis ponas kartu su savo parankiniais už jūrelių už marelių, ten, kur pabėgę nuo privalomos tarnystės Lietuvai slepiasi daug Lietuvos mužikų.

 

Pats storasis ponas nuvažiavo į derlingiausią žemę – Angliją. Ten jis lankėsi daugybėje kaimų ir miestų, kur ant stulpų klijavo skelbimus lietuvių kalba:

 

Mieli lietuviai! Brangūs tautiečiai! Lietuva nepamiršo ir niekada nepamirš jūsų! Atminkite, mes turime būti vieningi ir mylėti savo mažą, gražią, žalią Lietuvą. Ateikite į lietuvišką šventę – muzikos ir sporto festivalį, kur pasirodys:

Lietuvos krepšininkai, vyrai ąžuolai!

„Olialia“ pupytės (tikros lietuviškos pupytės tikram lietuviui)!

Amžinai jaunas lietuviškasis Elvis Preslis – estrados princas Rytis Cicinas ir visa užsienio popkultūra iš karto ir lietuviškai – realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dainininkai!

Ir dar jums pagros patriotinis ansamblis „Diktatūra“!

Be to, bus dalijama juoda lietuviška duona, lašiniai ir „Tauro“ alus!

Įėjimas lietuviams nemokamas.

Ateikite, mieli tautiečiai, Lietuva jūsų laukia.

 

Daug priklijavo tų skelbimų. Taigi kiekvienas lietuvių mužikas, gėdingai pabėgęs į Angliją, pamatė ir perskaitė. Ir visi jie susirinko didžiuliame stadione, kurį šventei išnuomojo storasis ponas. Atėjo lietuviai ir nekantriai laukė šventės: kas dėl alaus, kas norėjo pamatyti krepšininkus, o kas – paspoksoti į „Olialia“ gražuoles.

 

Bet šventės jie taip ir nesulaukė. Kai į stadioną atėjo paskutinis mužikas, storasis ponas davė ženklą savo parankiniams ir tie numetė tinklus tiesiai mužikams ant galvų. Kol tie suprato, kas vyksta, jau beviltiškai buvo parišti. O virš jų skardeno storojo pono juokas.

– Cha cha cha! Kvaili mužikai! Bandėte pabėgti nuo savo ponų, bet nepavyko – nuo gimto pono niekada nepabėgsi, niekur nepasislėpsi, nes lietuviškas mužikas yra Lietuvos pono nuosavybė!

 

Įkišo storasis ponas ir jo parankiniai visus pagautus mužikus į sunkvežimius su užrašu „Maxima“ – apie viską pagalvota“ ir per visą Europą nuvežė atgal į Lietuvą. Ten mužikus jau įgrūdo į tokią stovyklą, kur ateidavo ponai iš gimtų chroniškai bankrutuojančių firmų, įmonių ir gamyklų ir, žiūrėdami į savo senus pageltusius sąrašus, kvietė paeiliui mužikus, dirbusius pas juos prieš 5-10 metų.  Tie verčiami atsiliepdavo ir ponai, mušdami botagu, nuvesdavo tiesiai prie darbų – dirbti Tėvynės labui.

 

Taip buvo atvežti mužikai ne tik iš Anglijos, bet ir iš kitų užsienio šalių. Visus ponai susirinko ir sugrąžino prie darbų. Taip vėl aukštai pakilo patriotinio verslo elito saulė ir buvo nugalėtas Krizis. Visiems tapo gerai: ir Bažnyčiai, ir Valstybei, ir, žinoma, Verslui. O mužikai? Kas gi jų klausia – ne tam jie buvo pono Dievo sutverti, kad kas nors paisytų jų nuomonės ir kažko klausinėtų.

PASAKOS PABAIGA

 

Jei jums reikia moralo, šios antiutopinės pasakos moralas toks: meilė gimtajam kraštui neturi nieko bendra su meile išnaudotojams, konservatoriams ar klerikalams.