Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Praeitame savo įraše aptariau, kodėl Rūtos Vanagaitės knygų išėmimas iš prekybos ir Juozo Statkevičiaus pasmerkimas, mano suvokimu, nesiderina su siekiu sukurti demokratinę valstybę. Pabrėžiu žodį „siekiu„, kadangi nesutikčiau, kad tokia valstybė jau sukurta.

Keista (ir kartu malonu), kad šis įrašas susilaukė labai daug dėmesio – tiek teigiamo, tiek ir neigiamo.

Kritikai dažniausiai bandė įrodyti, kad Vanagaitė ir Statkevičius… pasielgė blogai. Tuo tarpu argumentus, kad įstatymai tokio elgesio nedraudžia ir kad toks elgesys objektyviai nėra pavojingas, ignoruodavo.

Taigi, nutariau aptarti pačius principus, kuriais aš remiuosi. Ir kuriais, tikiu, turėtų remtis visi, siekiantys gyventi demokratiškoje valstybėje.

Fundamentalus demokratinės valstybės pamatas – žodžio laisvė. Pabrėžiu, visiškai nepriklausomai nuo to, ar tie žodžiai teisingi.

Aš nebūsiu Tapinu. Aš būsiu Volteru.

Tikėtis, kad visi ir visados kalbės tik tiesą yra tiek naivu, kad to galėtų tikėtis nebent pradinukas. Žmonės yra nepaprastai skirtingi ir tuos pačius reiškinius vertina nevienodai. Kartais jie klysta, kartais būna teisūs. Istorija rodo, kad būtent klystant padaryti reikšmingiausi atradimai. Tai, kas kadaise buvo laikoma tiesa, šiandien labai dažnai kritikuojama (pvz. kraujo nuleidimas gydymo tikslais).

Teisė klysti pripažįstama netgi teisės aktų lygmeniu – juk neteisingą sprendimą priėmusio teisėjo iš darbo niekas neatleidžia.

Tai kodėl negali klysti Vanagaitė arba Statkevičius?

Ne mažiau reikšminga demokratijos dedamoji – neuždraustas elgesys neturi būti persekiojamas. Nei oficialiomis, nei neoficialiomis priemonėmis. Ką reiškia „persekioti“? Savaime suprantama, atskiri žmonės gali tam tikrą net ir teisėtą elgesį vertinti neigiamai ir dėl to pasisakyti. Jokios problemos. Tai tikrai nėra persekiojimas.

Visgi… Kai viešojoje erdvėje viešai raginama taikyti tam tikras sankcijas (pvz. neiti į renginį, išimti knygas ir pan.) ir ypač, kai tai daro didelį socialinį svorį turintys asmenys, tai jau tampa nebe nuomone, o veiksmu – persekiojimu. Netgi tuo atveju, jei toji iniciatyva nepavyksta.

Kodėl tai tampa persekiojimu, net jei faktiškai ketinimų įgyvendinti nepavyksta? Dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, išgąsdinamas tas žmogus, kuriam tie persekiojimai yra skirti (priminsiu, kad iš esmės tiek Statkevičius, tiek Vanagaitė atsiprašė už savo nuomonę). Antra (ir dar blogiau) – išgąsdinama visa visuomenė, kuri supranta, kad nepopuliari nuomonė gali užtraukti sankcijas.

Trečias, bet ne mažiau svarbus principas – karo įstatymai negali būti taikomi taikos sąlygomis. Neabejoju, kad daug kas tik pakraipys galvą, kas čia tuo norima pasakyti, nes ši idėja yra gana specifiška ir žinoma ne daug kam.

Karo padėtis nėra įvedama savitiksliai. Ji įvedama netgi ne dėl to, kad prasidėjo karas (kaip galėtų atrodyti). Karo padėties įvedimas siejamas su galimybe varžyti įvairias pilietines ir politines teises, kurios taikos sąlygomis privalo būti užtikrintos (tai gali būti rinkimų atšaukimas, valdžios organų įgaliojimų pratęsimas, draudimai lankytis tam tikrose vietose ir pan.). Dauguma net ir tarptautinių teisės aktų numato išlygas karo metui.

Visgi… Lietuvoje karas nevyksta, o jau kelinti metai gyvename lyg karo sąlygomis – su neįtikėtino masto kitaminčių persekiojimais, baudžiamosiomis bylomis už komentarus internete, kratomis už kokį nors nusišnekėjimą, trumpuoju VSD numeriu ir kitais neįtikėtinais marazmais.

Ir visa tai pateisinama informaciniu karu arba… karu Ukrainoje. O dažnai ir abiem.

Prisipažinsiu, kad prasidėjus karui Ukrainoje man irgi buvo labai baisu, kas čia mūsų laukia, bet po kurio laiko supratau, kad Ukrainos ir Rusijos santykiai yra labai specifiški ir tikrai niekaip nesusiję su Lietuva. Tas karas vyksta jau berods ketveri metai ir… Nieko. Lietuvos niekas nepuola.

Tuo tarpu mes realiai gyvename lyg kare, kas neabejotinai daro žalą visos visuomenės psichinei sveikatai ir politinėms teisėms. Dėl hipotetinio pavojaus aukojamas saugus ir laisvas gyvenimas šiandien.

Išties, dar prieš keturis metus tas pats Delfi rašė: „Žudė dviejų kategorijų civilius lietuvius. Viena kategorija – įtariamieji. Antra kategorija – asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Ne tik pačių partizanų asmeninių santykių, bet ir jų ryšininkų. Partizanus galima suprasti – ištisus mėnesius gyvena bunkeriuose po žeme, kur trūksta oro, atpuvę nuo drėgmės kojos, pakrikę nervai – mažiausias krepštelėjimas gąsdina, kad susekė bunkerį. Retkarčiais naktimis patraukdavo į kaimus samagono pagerti. Partizanų vadovybė kovojo prieš girtuokliavimą, bet juk ir iki šiol niekam nepavyko girtavimo įveikti. Ateina pas kaimietį, tas vieną butelį, antrą, trečią, paskui pašneka, kad kaimynas neaiškus, matė jį mieste šnabždantis su stribais. Partizanai nueina ir išteškina tą šeimą. Kaip paaiškinti tai, kad Dainavos apygardoje, kur vadas buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žudė ištisas šeimas – vaikus ir senelius? Man baisiausias dalykas – vaikų žudymas. Kaip tai paaiškinti – kokie tai agentai, informatoriai? Dabar partizanams tik meldžiamasi ir statomi paminklai, o apie juodą mėnulio pusę tylima. Istorikas negali tylėti.“

Šiandien toks straipsnis neįsivaizduojamas, nes tai būtų vienareikšmiškai apšaukta Kremliaus propaganda.

Dėl menamo pavojaus aukojame galimybę diskutuoti, kalbėti, laisvai reikšti mintis. Ir vis labiau tampame tokia „vakarietiška“ Šiaurės Korėja, kur visi myli vieną lyderį ir visi tiki viena tiesa.

O kas iš tikrųjų po visu tuo slepiasi? Precedentai. Pavojingi precedentai, kuriuos mes patys kuriame, bijodami puolančio, puolančio, puolančio, bet… vis neužpuolančio ruso.

Žodžio laisvė išties aktuliausia būtent politinio gyvenimo sferoje. Bet kokie precedentai, kad ją galima varžyti, vėliau pasitarnauja tam, kad nutildyti opozicionuojančius valdžiai.

Tauta, pati to nesuvokdama, per kelias dienas sukūrė net du precedentus, kad nepopuliari, nepriimtina ar abejotina nuomonė turi būti baudžiama. Ir šie precedentai neabejotinai taps nauja politinio gyvenimo norma, galbūt netgi įstatymų lygmeniu.

Ir aš suprantu, kad dauguma nuoširdžiai nepritars čia išsakytoms mintims dėl paprasčiausios priežasties – Lietuvoje niekados nebuvo tikros demokratijos. Jos vis dar nėra.

Visa Lietuvos istorija, kad ir kaip būtų liūdna, nesibaigianti klasių kova, kur skirtingais laikotarpiais tiesiog pasikeičia teritorijos „šeimininkai“ – pradedant kunigaikščiais ir baigiant komunistų partija ar… Nepriklausomos Lietuvos elitu.  Taip, elitu, kuris geriau už visus kitus žino, ką galima kalbėti, kokią kryptį reikia rinktis ir pan.

Žmonės atvirai rūšiuojami pagal pažiūras ar socialinę padėtį, tačiau niekas šios problemos nė nekelia. Nes, matyt, negalvoja, kad tai – problema. Kaip jau sakiau, toks modelis yra nuo amžių amžinųjų.

Taisyklės ponams ir baudžiauninkams niekados nebuvo tokios pačios. Už tai, už ką baudžiauninkui galvą nuo pečių nuimdavo, ponas tik baudą susimokėdavo.

Visgi… Labiausiai liūdinantis ir netgi kažkuria prasme šokiruojantis dalykas buvo tai, kad… Žmonės, kurie patys žinomai patyrė persekiojimą už nuomonę, nesudvejojo puldami persekioti Vanagaitės.

Štai tada ir supratau, kad… Demokratija iš viršaus nenuleidžiama. Ji reikalauja didelio sąmoningumo priimti kitokią poziciją ir suprasti, kad tu nesi geresnis. Tavo balsas nėra vertas daugiau. Jei nori laisvai kalbėti pats – turi leisti tą daryti ir oponentui.

Bijau, kad aš tokio laiko nesulauksiu.

Tiesą sakant, abejoju, ar sulauks ir mano palikuonys, nes kol kas žengiame ne į, o nuo demokratijos. Gana sparčiu žingsniu.


Įvertink straipsnį: 12   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 2

2. Vytas
2017-11-07 21:02:13
+0 -0

Į dešimtuką

1. Piene
2017-11-06 10:56:11
+2 -0

Labai teisingai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956