Pamąstymai apie prostituciją, moralę ir politiką

Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


Prieš kurį laiką man teko pasikalbėti su vienu šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį perkopusiu vyriškiu. Ne be tam tikro patoso ėmęs girtis savo „žygiais“ su priešingąja lytimi, jis papasakojo tokią trumpą istoriją: turėjau, – sako jis, dvigubai už save jaunesnę draugę. Ši pas mane bute gyvenusi be jokių nuompinigių, tik su vienintele sąlyga, kad „duotų“, leisdama man kartu su ja miegoti... Viskas buvo gerai, girdi, kol ji nepradėjusi atsisakinėti nuo savo moteriškų „prievolių“ vykdymo – va tada ėmiau ir išvariau į gatvę. 

Prieš kurį laiką man teko pasikalbėti su vienu šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį perkopusiu vyriškiu. Ne be tam tikro patoso ėmęs girtis savo „žygiais“ su priešingąja lytimi, jis papasakojo tokią trumpą istoriją: turėjau, – sako jis, dvigubai už save jaunesnę draugę. Ši pas mane bute gyvenusi be jokių nuompinigių, tik su vienintele sąlyga, kad „duotų“, leisdama man kartu su ja miegoti... Viskas buvo gerai, girdi, kol ji nepradėjusi atsisakinėti nuo savo moteriškų „prievolių“ vykdymo – va tada ėmiau ir išvariau į gatvę. 

Aiškiai jautėsi, kad mano pašnekovas šituo didžiuojasi, o kai paklausiau, ar tai iš esmės kuo nors skiriasi nuo prostitucijos, – šis pripažino, kad niekuo. Jo galva, tai – normalu; o ir apskritai viską – ir meilę, ir draugystę, ir garbę, ką tiktai nori, girdi, galima pirktis už kietą, šaltą pinigą... Tokia mąstysena seno niekšelio – šio nusigyvenusio ir prasigėrusio milijonieriaus, kuris, kiek žinau, ilgėdamasis prarastų turtų, smukęs į smulkaus lietuviško kriminalo pasaulį.

Lyg ir niekuo ypatinga, tad vargu ar platesnio komentavimo verta istorija iš mūsų „laisvos“ ir „nepriklausomos“ Lietuvėlės gyvenimo. Taip – klausydamasis jo pasakojimo, aš nuoširdžiai pasišlykštėjau savo pašnekovu ir visu tuo, kuo jisai yra. Bet čia nerašau, norėdamas kam nors moralizuoti. Tai būtų bergždžias reikalas.

Tad kuriuo galu rašau, o jūs, mieli draugai, skaitote? Rašau, nes ši nedidelė ir, deja, pernelyg tipiška istorija man davė minčių, kurios, nebūdamos kuo nors naujos ar itin originalios, visgi nusipelno dėmesio. 

Tiek pačius apmąstymus, tiek ir mano sprendimą jais viešai pasidalinti teorinio-publicistinio straipsnio pavidalu paskatino faktas, jog aukščiau minėtasis asmuo save viešai pristato kaip „socialistą“ – kovotoją prieš neteisybę, už darbo žmonių teises ir t. t. Be to, kai kurie šio asmens bendražygiai  jo atžvilgiu laikosi tolerantiškai – esą čia ne politika, o jo „privatus gyvenimas“ – tad nėra ko jo „mokyti, kaip gyventi“...

Pats būdamas ne tik mąstančiu ir jaučiančiu žmogumi, o ir įsitikinusiu komunistu, negaliu susilaikyti ir neiškelti tam tikrų klausimų. Ko prostitucijos ir lytinio gyvenimo klausimu mus moko marksizmas? Koksai yra ar turėtų būti santykis tarp moralės ir politikos? Pagaliau – ko vertos gražios idėjos ar skambūs šūkiai, jei greta jų nėra meilės, draugystės ir paprasčiausio žmoniškumo?

I

Pradėkime nuo pirmojo iš aukščiau keltųjų klausimų – prostitucijos. Kas tai? Prekinis-piniginis santykis: prostitucija reiškia lytinio akto virtimą preke, t. y. mainų objektu: „aš tau – tu man“. Toks reiškinys gali egzistuoti tik prekiniais santykiais paremtose visuomenėse. Bet tokios visuomenės – ne nuo amžių duotas, o istoriškai susiklostęs dalykas: pirmykštėse gentinėse bendruomenėse, kuriose nebūta privatinės nuosavybės ar prekinės gamybos, juo labiau, pinigų, nebūta ir prostitucijos. 

Todėl mūsuose paplitusi frazė apie prostituciją, kaip „seniausią pasaulio profesiją“, yra giliai klaidinanti. Vargu, ar kas tai būtų supratęs geriau už vieną marksizmo kūrėjų – F. Engelsą – kuris veikale „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ padėjo pagrindus moksliniam šeimos ir apskritai lytinių santykių supratimui.

Nagrinėdamas šeimos, kaip visuomeninio instituto, raidą, F. Engelsas prieina monogamijos, atsiradusios „iš porinės šeimos“ jau žemdirbystę išvysčiusiose patriarchalinėse visuomenėse; ji, būdama „pagrįsta vyro viešpatavimu“ ir skirta gimdymui vaikų, „kurių kilmė iš tėvo neabejotina“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 198), svetimavimą uždraudžia moterims; bet vyrams toliau jį leidžia, o kraštutine to forma esanti prostitucija (ten pat, p. 203).

Aukščiausią išsivystymo tašką prekinė gamyba pasiekia būtent kapitalistinėje ekonominėje formacijoje, nušluojančioje iki tol egzistavusius smulkius natūrinius ūkius ir nepaliekančioje „tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 11). Privatine nuosavybe paremtose visuomenėse prostitucija – lytinių santykių suprekinimas – reiškiasi tiek atvirai, tiek ir ne individualia meile, o išskaičiavimu paremtoms santuokoms esant neoficialia jos forma.

Tokioje visuomenėje pats žmogus suvokiamas nebe kaip žmogus, o per prekinių-piniginių santykių prizmę; tai – žmonių santykius užvaldantis susvetimėjimas ir nužmogėjimas, kuris būtinai persmelkia ir lyčių santykius, nes, kaip rašė K. Marksas, „vyro santykis su moterimi yra natūraliausias žmogaus santykis su žmogumi“ (K. Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. V., 1986, p. 389). 

Tačiau komunizmas, būdamas „teigiamu privatinės nuosavybės panaikinimu“ (ten pat), reiškia sukūrimą tokios socialinės-ekonominės formacijos, kurioje tarp žmonių nebelieka jų santykius iškreipiančių prekinių-piniginių motyvų – lieka tik patys žmonės, siejami tiesiog žmogiškų saitų (ten pat, p. 452). Tai reikš „visuomeninį perversmą“, per kurį „neabejotinai išnyks tiek ligšioliniai ekonominiai monogamijos pagrindai, tiek ir jos papildinio – prostitucijos  - pagrindai.“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 209). Todėl vyro ir moters santykis atgausiąs savąjį natūralumą.

„Bet kadangi monogamija atsirado dėl ekonominių priežasčių, tai ar ji išnyks, kai išnyks šios priežastys?“, – klausė F. Engelsas, tuo pačiu atsakydamas, kad „ji ne tik neišnyks, bet, priešingai, tik tuomet bus pilnai įgyvendinta... Prostitucija išnyks, o monogamija, užuot žlugusi, pagaliau taps realybe ir vyrams.“ (ten pat, p. 210). Bet –  toliau klausia Engelsas, – ar tikrai gali „išnykti prostitucija, nenutraukdama kartu su savimi į prarają ir monogamijos?“ Be abejonės, nes  „pradeda veikti naujas momentas, kuris monogamijos išsivystymo metu teegzistavo vos užuomazgoje: individualinė lytinė meilė“ (ten pat).* Kadangi „kapitalistinės gamybos ir jos sukurtų nuosavybės santykių panaikinimas pašalins visus šalutinius, ekonominius sumetimus, kurie dabar dar tebeturi tokią didelę įtaką sutuoktiniams pasirinkti“, tuomet „nebeliks jokio kito motyvo, išskyrus abipusę simpatiją“ (ten pat, p. 215), – toliau rašo Engelsas. Bet „lytinė meilė savo prigimtimi yra išimtinė“ – jos objektu būna vienas priešingos lyties asmuo, tad ir „lytine meile paremtoji santuoka savo prigimtimi yra monogamija“ (ten pat). Taigi, „Komunistų manifesto“ žodžiais tariant, „panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y. oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 24). Komunizme šeima, kaip ekonominis vienetas, išnyksianti, o vietoje jos komunistinė šeima būsianti tiesiog laisvu apsisprendimu ir abipuse meile paremta vyro ir moters sąjunga su vaikais, kaip šios abipusės meilės įsikūnijimu (Etika. V., 1979, p. 218-219).**

Toks yra marksizmo mokymas ne tik prostitucijos, o ir apskritai šeimos klausimu. Bet kuris komunistas, veikdamas už naujos komunistinės santvarkos sukūrimą, skleisdamas marksizmo-leninizmo idealus, tuo pačiu būtinai kovoja su bet kurio žmonių susvetimėjimo priežastimis, taigi, ir su žmogaus suprekinimu, kurio viena ryškiausių apraiškų ir yra prostitucija.

II

Kai dėl moralės ir politikos, tai pažiūra, pagal kurią moralė ir politika išskiriamos į atskiras kategorijas – plačiai paplitusi. Esą  svarbu, ką žmogus praktiškai veikia politiniame gyvenime, o tai, kas vyksta privačiai – jau jo asmeninis reikalas, į kurį nėra ko kištis (aišku, nešvarius darbelius slepiant po kilimu)... 

Tai – atgarsis XV-XVI amžiuose kilti pradėjusios italų nacionalinės buržuazijos ideologo, N. Makiavelio, minties, kad dorybės valdovui nereikalingos – jis tiesiog „privalo atrodyti jas turįs“ (N. Makiavelis. Rinktiniai raštai. V., 1992, p. 67). Iki tokio buržuazinio moralės santykio su politika supratimo vyravo feodalinis: politika esą pajungiama krikščioniškos dorovės principams, o valdovas turįs ne tik atrodyti, o ir būti dorovingas. Skamba gražiai, tiesa? Bet šios moralės būta giliai veidmainingos: pristatydama save, kaip amžiną ir visuotinę bei skelbdama žmonių „lygybę priešais dievą“, tuo pačiu būdama klasine morale, ji atvirai „teisino viešpataujančios klasės viešpatavimą ir interesus“ (F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 81) – socialinę nelygybę, baudžiavą ir liaudies politinį beteisiškumą. Tai, ką padarė Makiavelis, buvo tiesiog tam tikras demaskavimas – nuplėšdamas kaukes liaudžiai moralizavusių ponų ir kunigų, jis pasakė: taip – elgiamės niekšiškai, bet nors nemeluokime sau ir nustokime pretendavę į tariamą dorybę... 

Toksai moralės ir politikos santykio supratimas – tipiškai buržuazinis ir glaudžiai susijęs su skirtimi tarp „civilinės visuomenės“ ir „politinės valstybės“, kurią savo jaunystės veikaluose nagrinėjo pats K. Marksas. „Civilinėje visuomenėje“ – nepolitinis, praktinis žmogaus, kaip laisvo individo, gyvenimas; čia galioja egoistiškas privatusis interesas. Tuo tarpu „politinėje valstybėje“ – viešasis, visuomeninis gyvenimas, kuriame žmogus laikomas „moraliu asmeniu“ (K. Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. V., 1986, p. 302). Formaliai skelbiamas „politinės valstybės“ pirmumas egoistiškos visuomenės atžvilgiu, bet viskas yra atvirkščiai: pirmiau visuomenė lemia valstybę, nei valstybė – visuomenę, o valstybė turinti paklusti šios visuomenės galiai – „privatinės nuosavybės galiai“ (ten pat, p. 239). Čia ir slypi bjauri tiesa, kad už aukštų politinių lozungų ir šiaudinio „pilietiškumo“ slypi visuomenę valdantis savanaudiškas piniginis interesas, pačią politiką verčiantis savo tarnaite. Tame slypi susvetimėjimas ir, kiek tai liečia bet kurias pretenzijas į „moralumą“, gili veidmainystė, kurios teoriniu pateisinimu yra aukščiau minėtas moralės ir politikos išskyrimas.

Kaip visa tai vertina marksizmas? Į tai kuo aiškiausiai atsakė pats K. Marksas: komunizmas reiškia susvetimėjimo įveikimą, vadinasi, jame negali būti jokios prieštaros tarp viešo ar privataus gyvenimo – visas gyvenimas, ir viešas, ir privatus, esti visuomeniškas; tik tuomet žmogus – pilnas ir tikras (ten pat, p. 302). Vadinasi, jokios skirties tarp moralės ir politikos būti negali – viešas gyvenimas, tiek pat kiek ir privatus, yra žmogaus, kaip visuomeninės būtybės, reiškimosi sritis. 

Tačiau, anot F. Engelso, „mes dar ir dabar nesame išėję iš klasinės moralės rėmų. Tikrai žmogiška moralė, esanti virš klasinių prieštaravimų ir visokių prisiminimų apie juos, tebus įmanoma tik tokioje visuomenės išsivystymo pakopoje, kada ne tik bus panaikintas klasių priešingumas, bet ir išnyks jo pėdsakai praktiniame gyvenime.“ (F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 81). Iki galutinės socializmo pergalės – komunizmo – toks dalykas, kaip absoliuti ir visuotinė bendražmogiška moralė – praktikoje neegzistuoja.

„Bet ar yra komunistinė moralė?“, – kėlė klausimą Leninas. „Žinoma, yra“, – atsakė jis, pabrėždamas, jog ši dorovė esanti „pajungta klasinės proletariato kovos interesams“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 41, p. 298-299). Klasinės proletariato – darbo žmonių – kovos politika negalinti egzistuoti be atitinkamos moralės: komunistinė politika ir moralė sudaro neišardomą vienį.

Kaip negalima politika be moralės, lygiai taip pat – ir nepolitiška moralė. Populiaru kalbėti apie „dvasinį tobulėjimą“, visa tai – „puiku“, savo laiku rašė G. Plechanovas. Tačiau moralinis tobulinimasis „arba veda į žmonių savitarpio santykių visuomenėje pakeitimą, ir tada moralė pereina į politiką, arba jis neliečia tų santykių, ir tada moralė greitai pradeda tūpčioti vietoje“ (G. Plechanovas. Literatūra ir estetika. V., 1960, p. 507). Moralė, kokius aukštus ir orius priesakus ji bekeltų, lieka tuščia ir bejėgė, jei yra atsiejama nuo visuomeninio gyvenimo, taigi, nuo politikos.***

Vadinasi, politikos atskyrimas nuo moralės, kaip ir moralės – nuo politikos – yra ne marksistinė ar komunistinė, o buržuazinė, liberalinė pažiūra. Tai – pažiūra miesčionių, prisitaikėlių ir liberalų – bet ne komunistų, kuriems nėra politikos be moralės ir nėra moralės be politikos.

III

Pagaliau – kaip ten su visomis idėjomis – revoliucija, socializmu, komunizmu ir pan. – ar jos ko vertos, ar jos apskritai ką reiškia, jei greta jų nesama žmoniškumo? Klausimas – lyg ir retorinis nes į jį atsakyti nesunku, juo labiau, atsižvelgus į aukščiau išaiškintą moralės ir politikos santykį. Bet visgi norėtųsi jam skirti daugiau dėmesio grįžtant prie pačioje pradžioje minėto atvejo.

Štai turime šlykštų senį, kuris lytiškai išnaudojo nelaimingą ir pažeidžiamą merginą, o tuo pačiu save pristatė – ir iki šiol pristato – kaip „socialistą“. Viešai deklaruoja gražias idėjas – lygybę, teisybę, vienybę ir t. t. – bet kas iš to? 

Pamąstykime taip: juk iš lytinio akto atsiranda gyvybė – žmogaus gyvybė – ir vargu, ar yra kas gražesnio ir šventesnio, už tokią gyvybę, kuri kyla iš tikros meilės. Bet kas kita pažemina šį aktą, jam netenkant savojo žmogiškumo ir smunkant į grynai zoologinę sferą. Dar šlykštesnis – žemiau gyvuliškumo – yra toks aktas, kuriame ne tik, kad nėra meilės, o dar veikia ekonominis arba prievartos motyvas. 

Aukščiau gyvuliško stovio – dorybė, žemiau – niekšybė: abi šios sritys – išskirtinai žmogiškos. Arba esi tikras žmogus, arba gyvulys, o galiausiai – niekšas. O kas yra žmogus, kuris natūraliausią, o tuo pačiu ir švenčiausią žmonių tarpusavio ryšį paverčia išskaičiavimo ar netgi prievartos objektu? Niekšas. 

Ir niekšui ėmus kalbėti ar netgi dangstytis kilniais idealais, kas juose lieka? Komunizmo tai nepaneigia – ir paneigti negali – bet tiek, kiek atitinkamos idėjos sklinda iš tokių žmonių lūpų, jos – tik tušti žodžiai. Be meilės – ne tik vyro ir moters, o ir apskritai, be draugystės – be žmoniškumo – viskas, net patys aukščiausi idealai, netenka prasmės. Kodėl? – nes jie patys yra žmoniški, tikri tiek, kiek reiškiasi žmonėse ir per žmones. 

Komunizmo idėja – pati žmoniškiausia idėja – kuriai virtus gyvenimu, anot M. Gorkio, „žmogus pajus, kad jis yra visų lobių, viso pasaulio grožio, visos žmonijos patirties įkūnijimas, pasijus dvasiškai lygus visiems savo broliams“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1956. T. 18, p. 100); šimtmečiais buvusi utopine svajone, K. Markso ir F. Engelso darbuose ji įgavo mokslinį pagrindimą, tapdama realia ateities alternatyva. Kova už jos įgyvedinimą, kaip rašė poetas L. Gira – tai „žmogaus švenčiausia kova“... Kova – „už žmogum būt teisę!“ (L. Gira. Raštai dviejuose tomuose. V., 1953. T. 2, p. 189).

Komunistas – tas, kuris iš vidinio įsitikinimo atsiduoda darbui ir kovai už komunizmo įgyvendinimą. Ar juo gali būti niekšas, moterį, žmogų paniekinantis išsigimėlis? Ne – nes komunisto politinės pažiūros neatskiriamos nuo jo moralės, kaip jo moralė – nuo politikos. „Tik buržujai gali žiūrėti į moterį kaip į patelę, kuri turi jų geidulius patenkinti. Komunistas negali taip žiūrėti į moterį... kaip žiūri niekšas buržujus filisteris.“ (V. Kapsukas. Raštai. V., 1971. T. 10, p. 122), – teigė V. Kapsukas.

Žmonės, kapitalistinėje mėsmalėje tapę vienas kitam svetimi, vieniši ir pasimetę, „matydami gėrį, kaip vaikai pasaką, stebėdamiesi jo grožiu ir retumu, laukdami jo it šventės“, – rašė Gorkis – „netiki jo jėga“ (M. Gorkis. Raštai. V., 1955. T. 10, p. 91). Tuo ir išsiskiria komunistas: jam gėris yra daugiau, nei vaikiška pasaka ar teorinė abstrakcija; jis ne šiaip tiki jo jėga – jis ją žino ir neabejoja jos galutine pergale. Todėl ir komunizmo idėjos prasmingos – jose slypi ilgaamžis siekis žmoniškumo, laisvės, lygybės ir brolybės – ne kur nors padangėje ar anapusiuose, o šiame realiame pasaulyje, į kurį mes visi gimstame tam, kad būtume žmonėmis.

Tad mums, marksistams-leniniečiams, nėra ir negali būti aukštesnės dorovinės tiesos už tą, kurią, būdamas politiniu kaliniu, rašydamas laišką seseriai taip puikiai, netgi poetiškai, išreiškė legendinis revoliucionierius, ištikimas Lenino draugas ir bendražygis, F. Dzeržnskis: 

„Būti šviesos spinduliu kitiems, pačiam skleisti šviesą, – didžiausia laimė, kokią tik žmogus gali patirti. Tada jis nebijo nei kančių, nei skausmo, nei sielvarto, nei vargo. Tada jis nebebijo mirties, nors tik tuomet išmoksta tikrai mylėti gyvenimą.“

Parašė: Vincas Nevėžietis

* „Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime suprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai ir t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams, tiek moterims nebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intymiausius santykius. Bet nuo to iki dabartinės lytinės meilės dar be galo toli. Visoje senovėje santuokas už sutuoktinius sudarydavo jų tėvai, ir sutuoktiniai ramiai su tuo susitaikydavo. Tas truputis santuokinės meilės, kurį pažįsta senovė, nėra koks nors subjektyvus polinkis, bet objektyvi pareiga, ne santuokos pagrindas, bet jos papildymas. Meilės santykiai šiuolaikine prasme senovėje pasitaiko tik už oficialiosios visuomenės ribų. [...] Mūsų lytinė meilė iš esmės skiriasi nuo paprasto lytinio potraukio, nuo senovės žmonių eroso. Pirma, ji numato abipusę besimylinčių asmenų meilę; šiuo atžvilgiu moteris yra lygioje padėtyje su vyru, tuo tarpu kai antikinio eroso laikais jos anaiptol ne visuomet atsiklausdavo. Antra, lytinė meilė pažįsta tokį intensyvumo ir patvarumo laipsnį, kad abiem šalim vienas antro neturėjimas ir persiskyrimas atrodo didelė, jei ne didžiausia nelaimė; kad galėtų vienas antrą turėti, jie leidžiasi į didelę riziką, kartais net rizikuoja savo gyvybe, o tai senovėje pasitaikydavo nebent tik santuokinės ištikimybės laužymo atvejais. Ir pagaliau atsiranda naujas dorovinis kriterijus lytiniam ryšiui vertinti: klausiama ne tik to, ar šis ryšys buvo santuokinis ar nesantuokinis, bet ir to, ar jis atsirado iš abipusės meilės, ar ne?“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 211).

** Kai dėl realiai egzistavusio socializmo Tarybų Sąjungoje ir kitur, be abejonės, prostitucija, kaip žymesnis visuomeninis reiškinys, buvo likviduota, bet tai nereiškia, jog ji nesireiškė atskirais, kad ir izoliuotais, atvejais. Tai – pasekmė iš praeities užsilikusių prekinių-piniginių santykių ir jų daromo poveikio visuomenės ir konkrečių individų moralei; be to, socializmas – dar ne komunizmas, o tik pereinamoji fazė; jame prekinė gamyba ir pinigai dar egzistuoja.

*** „Moralė užsibrėžia tikslą tobulinti atskirus asmenis. Bet jos nuostatai patys slypi politikos dirvoje, laikant tuo visą visuomeninių santykių visumą. Žmogus yra dorovinė būtybė tik todėl, kad jis yra, anot Aristotelio betariant, politinė būtybė. Robinzonui jo negyvenamoje saloje nebuvo reikalinga dorovė. Jeigu moralė tai pamiršta ir nemoka pastatyti tilto, kuris vestų nuo jos į politikos sritį, tai ji patenka į visą eilę prieštaravimų.“ (G. Plechanovas. Literatūra ir estetika. V., 1960, p. 507).


Įvertink straipsnį: 5   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956