Ledkalnio viršūnė, arba Rūtos Vanagaitės ir viešųjų intelektualų dvasinė giminystė (I)

Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!


laisvunas-sopauskas-300x234.jpg
Laisvūnas Šopauskas | Respublika.lt nuotr.

Įvadas

Spalio 29 dieną, sekmadienį, žymus liberaliųjų viešųjų intelektualų lyderis ir autoritetas Tomas Venclova nutraukė savo poilsį idant surašytų ir išplatintų viešą laišką-kreipimąsi į Rūtos Vanagaitės „pjudytojus“. Laiške rašoma:

Nebūdamas profesionalus istorikas ir nesusipažinęs su visais Adolfo Ramanausko-Vanago bylos duomenimis, nesiimu spręsti jo biografijos klausimų. Galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi.

Tačiau jos pjudymas man labai primena sovietinius laikus. Beje, jis daug sėkmingiau pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai, negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai.

Mėgstama vartoti posakį „naudingi idiotai“, kalbant apie asmenis, kurie patys to nesuprasdami veikia Lietuvos priešininkų naudai. Asmenys, kurie viešai ir negailestingai puola Rūtą Vanagaitę, naikina jos knygas ir taip toliau, teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos. Deja, jie to nepajėgia ar nenori suprasti.

Man ypač nepriimtina, kada garbingas asmuo viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene“. Beje, kodėl ne „Martavičiene“, „Urboniene“ ar „Liaudiene“? (Tokie pravardžiavimai, tiesa, irgi peržengtų padorios diskusijos ribas).

Nors ir neturiu didelių vilčių, kad būsiu išgirstas, kreipiuosi į pjudytojus: nebūkite „naudingi idiotai“ ir nepadėkite Putinui.

Į R. Vanagaitės teiginius taip pat sureagavo kitas viešasis intelektualas, portalo Bernardinai.lt redaktorius, Atviros Lietuvos fondo valdybos narys, 2014 metų Tolerancijos žmogus Donatas Puslys, paskelbęs straipsnį „Vanagai ir Vanagaitė“.

Šie tekstai, kurių vienas priklauso įtakingam laicistinės viešųjų intelektualų pakraipos, kitas – katalikiškosios viešųjų intelektualų pakraipos atstovui, yra reikšmingi ir labai iškalbingi dokumentai. Šių dokumentų ir jų konteksto analizei skirtas mūsų straipsnis. Straipsnyje nebus analizuojama T. Venclovos literatūrinė kūryba.

Viešojo laiško manipuliacijos

a) Tomas Venclova apie Rūtos Vanagaitės teiginius                               

Pati paprasčiausia Rūtos Vanagaitės sukelto skandalo analizė leidžia išskirti du šio įvykio aspektus: R. Vanagaitės teiginius apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir visuomenės reakciją į šiuos teiginius. Norėdami teisingai apibūdinti ir įvertinti kas įvyko, turime skirti deramą dėmesį abiems aspektams.

O ką gi savo kreipimesi daro T. Venclova? Nesunku pastebėti, kad jis labai nenori kalbėti apie Rūtos Vanagaitės išsakytus teiginius. Užuot pasidomėjęs tais teiginiais ir juos įvertinęs (tai šiomis dienomis nepatingėjo padaryti tūkstančiai paprastų Lietuvos žmonių), autorius nusprendė deklaruoti savo nežinojimą ir intelektualinį kuklumą:

Nebūdamas profesionalus istorikas ir nesusipažinęs su visais Adolfo Ramanausko-Vanago bylos duomenimis, nesiimu spręsti jo biografijos klausimų. Galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi.

 Šiuose trumpuose sakiniuose slypi net keletas manipuliacijų.

Pirma. T. Venclova paniekina legendinį partizanų vadą jo daugiau kaip dešimtmetį trukusią ginkluotą kovą su okupantu ir kankinystę dėl Lietuvos laisvės pavadindamas „biografijos klausimais“.

Antra. Autorius sugestionuoja, kad R. Vanagaitės skelbiamas požiūris į partizanų vadą  iš esmės teisingas: jei „[g]alimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi“, tai daugelis, dauguma, o gal ir visi tvirtinimai, matyt, yra teisingi?

Trečia ir svarbiausia. T. Venclovos nežinojimas ir intelektualinis kuklumas yra apsimestinis. Jeilio profesorius yra keleto knygų apie istoriją autorius, o Lietuvos gyventojų dalyvavimas holokauste yra viena centrinių jį dominančių temų. Be to, T. Venclova neabejotinai žino, kad pareiga pagrįsti teiginius atitenka proponentui, ir kad tai reiškia, jog R. Vanagaitės teiginiai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą gali būti vertinami palyginus juos su jos pateiktu pagrindimu. Ir galiausiai, esminiai dokumentai jau seniai yra publikuoti, plačiai žinomi ir nesunkiai prieinami – tereikia perskaityti ir palyginti su R. Vanagaitės teiginiais.

Kokio masto ir pobūdžio manipuliacija yra Tomo Venclovos apsimestinis nežinojimas ir intelektualinis kuklumas bei sugestija, jog skaitytojas turėtų priimti panašią nuostatą, paaiškėja palyginus R. Vanagaitės teiginius su jos pateiktu pagrindimu ir esminiais dokumentais.

Viešųjų ryšių specialistė apie Adolfą Ramanauską-Vanagą išsakė penkis teiginius ir apibendrinimą.

Pirmasis yra teiginys apie partizanų vado buvimą NKVD agentu:

Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį.

[…]

Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu.

Pasireikšti kaip NKVD agentas būsimasis partizanų vadas paprasčiausiai nespėjęs:

 

[A. Ramanauskas-Vanagas] prisipažino ir KGB bylose yra tai, kad jis 1940 m. pasirašė bendradarbiavimą su saugumu, tačiau nedirbo to darbo, kadangi 1941 m. atėjo vokiečiai.

R. Vanagaitės traktuotė yra prieštaringa: „tapo NKVD agentu“, bet NKVD naudai „nedirbo“. Asmuo niekada neužsiėmęs agento veikla negali būti laikomas agentu. Įtartinai skamba, kad tapęs NKVD agentu 1940 metais mažiausiai pusmetį iki vokiečių kariuomenės įsiveržimo galėjo būti paliktas „nedirbantis“. Be to, A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašo apie NKVD bandymą jį verbuoti, įvykusį ne prieš, o po nacistinės okupacijos; R. Vanagaitės teiginiai nedera su Vanago atsiminimais, kuriuos ji ignoruoja. Galiausiai, R. Vanagaitė nepateikia jokių dokumentų savo teiginiui pagrįsti.

Teiginį tenka pripažinti nepagrįstu, o viešųjų ryšių specialistės retorika liudija ne bandymą išsiaiškinti klausimą, o pastangas partizanų vadui prilipdyti NKVD agento etiketę.

 Antrasis  yra teiginys apie partizanų vado  liaupses komunizmui ir Sovietų Sąjungos šlovinimą jo paskutinėje kalboje Aukščiausiame teisme:

[J]ei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. […] Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja. Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui. […] Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą.

R.Vanagaitė nenorinti, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“ .

Tai yra tiesiog neįtikėtinu cinizmu persmelktos eilutės.  Pasakyti apie laisvės karį, kuris buvo sadistiškai kankintas ir nužudytas, kurio žmona ir dukra buvo NKVD budelių rankose, kad jis „liaupsino komunizmą“, „šlovino Tarybų Sąjungą“ ir buvo „Tarybų Sąjungos apologetas“, t.y. vartoti žodžius, kuriais apibūdinami parsidavėliai propagandistai yra taip niekinga, kad sunku rasti žodžių tokiam niekingumo laipsniui nusakyti. Adolfas Ramanauskas-Vanagas sovietiniame „teisme“ turėjo pilną pagrindą sakyti tai, kas jam atrodė paranku jo ir jo šeimos situacijoje ir jeigu jis iš tikrųjų apsisprendė pasakyti ką iš jo pageidavo išgirsti „teisėjai“, toks apsisprendimas nemeta ant jo nė mažiausio šešėlio.

Trečiasis yra teiginys, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas išdavė visus bendražygius, ryšininkus ir rėmėjus:

Dar vienas įdomus dalykas – jis išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti. 

 

Šis teiginys vertintinas kaip nepagrįstas, nes jokie dokumentai nepateikti, jokie nukentėję žmonės neįvardinti, ryšys tarp to, ką pasakė partizanų vadas per tardymą, ir represijų nenustatytas. Tokio teiginio išsakymas neišsiaiškinus ir nepristačius minėtų aspektų  laikytinas pastangomis partizanų vadą apšmeižti.

Ketvirtasis yra teiginys esą legendinis partizanas dalyvavo holokauste, jei ne kaip žydšaudys, tai bent jau kaip „tų procesų dalyvis“:

Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis.

Pati R. Vanagaitė ir Lietuvos istorikai duomenų apie Adolfo Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse duomenų neturintys, bet tokių duomenų turį E. Zuroffas ir Izraelio istorikai:

Izraelio istorikai sakė, kad jis yra kaltas dėl Druskininkų žydų žūties. Aš ieškojau, bet neradau. Nei jis tą pripažino, nei jis bus KGB’istų tuo kaltinamas. […]  Aš žinojau tą, kad Vanagas yra garsiajame Melamedo sąraše, kuriame surašyti visi žydšaudžiai. Tiek ir žinojau. Bet po to istorikų klausiau, Lietuvos istorikai neturi. Aš nežinau, ką jis [E. Zuroffas] turi.

R Vanagaitės bendražygis, įkvėpėjas ir globėjas E. Zuroffas spalio 27 dieną, penktadienį apsilankė Seime ir parodė, ką jis turi. Anot E. Zurofo,

[Adolfas Ramanauskas-Vanagas] dalyvavo Druskininkų žydų persekiojime nacių okupacijos pirmomis savaitėmis. Jis buvo vienas iš sukilėlių grupių vadų, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai.

[…]

Mes nežinome, ar jis pats asmeniškai šaudė. Tačiau jis vadovavo daliniui, kuris šaudė. Tai ką, už tai jį reikia apdovanoti? Pasakykite tai šeimoms, kurių artimuosius jie nužudė.

Ką ir besakyti, originali traktuotė: sukilėlių sunaikinti žydų tautybės enkavedistai, okupacinės valdžios pareigūnai ir komunistų aktyvistai automatiškai yra holokausto aukos. Belieka šioms „holokausto aukoms“ pastatyti paminklą.

E. Zuroffas Seime sakė, kad jo teiginiai remiasi policijos archyviniais dokumentais, tačiau jokių dokumentų nepateikė. Pakalbintas žurnalistų E. Zurofas jiems pateikė „svarų“ savo teiginių įrodymą – Evaldo Balčiūno straipsnį anglų kalba iš Dovido Katzo svetainės defendinghistory.com. Straipsnyje randame tuos pačius pasvarstymus, jog dalyvaudamas birželio sukilime A. Ramanauskas-Vanagas kažkaip turėjo sudalyvauti žydų genocide.

Matome, kad R. Vanagaitė ir E. Zuroffas turi didelį norą pavaizduoti partizanų vadą kaip žydų genocido dalyvį, bet neturi jokių nors kiek vertų dėmesio argumentų, paremiančių jų traktuotę. Jų pastangos pavaizduoti legendinį partizaną kaip žydšaudį traktuotino kaip šmeižtas.

 

Penktasis yra teiginys, kad partizanų vadas po arešto nebuvo kankinamas:

Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino.

NKVD nelaisvėje A. Ramanauskas-Vanagas susižalojęs pats:

[K]ai jį pagaliau sugavo 1956 m. spalio 12 d., jis bandė nusižudyti. Taip parašyta byloje ir tą jis pats prisipažįsta. Nebuvo kankinamas, bet jis bandė nusižudyti, jam nepavyko, jį atgaivino, operavo. […] Jis buvo suimtas 1956 m. spalio 12 d., KGB protokoluose parašyta – už kelių valandų kameroje jį rado visiškai be sąmonės, mirštantį. Saugumiečiai paprastai nedarydavo tokių dalykų, jiems neverta žmogaus užmušti ir iš to nieko negauti.

Viešųjų ryšių specialistės teiginys, jog partizanų vadas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, Lietuvos visuomenę pribloškė viešojoje erdvėje dar neregėtu ciniškumu. Teigti, kad partizanų vadą NKVD tardytojai, tarp jų   pagarsėję sadistai ir Rainių budeliai N. Dušanskis ir P. Raslanas, nekankino, nes neva „saugumiečiai paprastai nedarydavo tokių dalykų“ o jis esą susižalojo pats, t.y. išsidūrė sau akį, nuplėšė sau sėklides ir primušė save iki sąmonės netekimo, iki šiol niekas Lietuvoje nedrįso niekas. Labiau ciniško okupanto nusikaltimų teisinimo ir aukų paniekinimo turbūt neįmanoma išgalvoti.

Įvertinome R. Vanagaitės teiginius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Galima konstatuoti, kad teiginių vertė ir pobūdis yra iš esmės akivaizdūs, o įvertinimui specialios žinios nebūtinos; užtenka bendro supratimo apie okupacinį režimą (čia T. Venclovos išmanymas kur kas gilesnis, negu eilinio piliečio) ir… nors truputėlio sąžinės. Tenka manyti, kad būtent sąžinės neturėjimas leidžia Tomui Venclovai apsimetinėti nežinančiu ir „nepastebėti“ pritrenkiančio viešųjų ryšių specialistės cinizmo.

b) Tomas Venclova apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Nė kiek ne mažiau manipuliatyvus yra T. Venclovos kalbėjimas apie visuomenės reakciją.

Kalbėdamas apie visuomenės reakciją žymusis intelektualas vartoja emociškai įkrautus, neigiamą vertinimą perteikiančius ir aukos nekaltumą implikuojančius išsireiškimus „pjudymas“, „negailestingai puola“. Įtikinamumo tokiems apibūdinimams viešo laiško autorius bando suteikti paminėdamas parinktas atskiras reakcijos į R. Vanagaitės pasisakymus apraiškas: „garbingas asmuo viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene““, „naikina knygas ir taip toliau“. Nereikia nė sakyti, kad emociškai įkrautų žodžių vartojimas ir tendencingai parinktų pavyzdžių eksponavimas yra visų laikų sofistų ir manipuliatorių standartinis metodas.

Tomas Venclova tyčia ignoruoja tai, kad Rūta Vanagaitė susidūrė ne vien su V. Landsbergio straipsniu ir leidyklos sprendimu pilnai nuo jos atsiriboti bei išimti iš prekybos knygas, bet su masine visuomenės reakcija. Jeigu Jeilio profesorius siektų ne manipuliuoti, o kalbėti apie įvykį sąžiningai, jis turėtų kelti klausimą koks visuomenės reakcijos į R. Vanagaitės teiginius pobūdis?

Atsakyti į minėtą esminį klausimą visai nesunku: visuomenės reakcija išreiškia neigiamą moralinį vertinimą, o kalbant visiškai tiksliai, R. Vanagaitė dėl savo ciniško išpuolio prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą  tapo kone visuotinio moralinio pasibjaurėjimo ir paniekos objektu. Visuomenė masiškai suvokė, kad buvo peržengta „raudona linija“, kad įvyko tai, ko visuomenė negali toleruoti.

Atsižvelgus į aukščiau pristatytą R. Vanagaitės teiginių vertinimą, jos atžvilgiu reiškiamą moralinį pasibjaurėjimą ir panieką tenka pripažinti adekvačia ir pelnyta reakcija. Ši reakcija turėtų būti traktuojama kaip atstatomasis teisingumas, kurį R. Vanagaitė patiria už savo moralines transgresijas.

Įvykis atskleidė tai, ko viešieji liberalai, turbūt, visiškai nesitikėjo: kad politika tebeturi ryšį su morale; kad moralė ne privati, bet vieša, todėl R. Vanagaitės išpuolis nėra tik jos sąžinės reikalas; kad visuomenė nėra tiek moraliai degradavusi, jog joje nebegalėtų kilti daug maž vieninga moralinė reakcija.

Specialiai parinkti žodžiai „pjudymas“, „pjudytojai“, „negailestingai puola“ ir specialiai parinkti visuomenės reakcijos atvejai „naikina knygas ir taip toliau“, „viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene““ kartu su anksčiau suvaidintu nežinojimu tarnauja viešųjų ryšių specialistės kaip nekaltai nukentėjusios aukos pavaizdavimui.

Pavaizdavęs R. Vanagaitę kaip auką žymusis intelektualas pereina prie jos specialiai atrinktų skriaudėjų. Pastarųjų veiksmai pritaikius standartinį propagandos triuką apibūdinami neigiamą konotaciją turinčiomis frazėmis „labai primena sovietinius laikus“, „pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai“, o jie patys – kaip  „naudingi idiotai […], kurie patys to nesuprasdami veikia Lietuvos priešininkų naudai“. Šių skriaudėjų veiklos tikėtinas rezultatas būsiąs tas, kad „pasaulio viešoji nuomonė“ (t.y. tokie pat liberalūs viešieji intelektualai, kaip T. Venclova) įtikės, kad (tikras siaubas!) „Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos“. Visi šitie R. Vanagaitės skriaudėjų sėjami dalykai esą blogesni, „negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai“. Gąsdindamas, jog R. Vanagaitės skriaudėjai teikia naudą V.Putinui, iškilusis intelektualas „nepastebi“ intensyvios viešųjų ryšių specialistės veiklos Rusijoje ir to, kad jos gaminamas turinys yra intensyviai naudojamas tos pačios V. Putino propagandos. Jeigu iškilusis intelektualas būtų nors kiek nuoseklus, „naudinga idiote“ pirmiausiai turėtų vadinti R. Vanagaitę.

Pasitelkęs šias manipuliacijas viešųjų intelektualų šviesulys apverčia įvykio moralinę traktuotę aukštyn kojomis: ne R. Vanagaitė turėtų jausti kaltę dėl išskirtinai ciniško išpuolio, bet „pjudytojai“ ir jų reprezentuojama visuomenė; R. Vanagaitė gali tęsti toliau, o „pjudytojai“ ir visuomenė turi elgtis kitaip. Tokį apvertimą gali atlikti tik žmogus, kuris yra ne mažiau moraliai degradavęs už pačią R. Vanagaitę.

Laiško pabaigoje randame „padorios diskusijos“ paminėjimą. Tai yra dar viena manipuliacija. Jeilio profesorius sugestionuoja, kad su Rūta Vanagaite reikėtų diskutuoti.  Tačiau padori diskusija implikuoja… padorumą, kitaip tariant, tai, kad moralės principų prisilaiko visos diskusijos šalys. Padori diskusija su bet kokius padorumo principus pamynusia ciniška melage yra neįmanoma. Moraliai sveikoje visuomenėje su tokiais asmenimis nėra diskutuojama; jiems rodoma panieka ir jie  į viešą erdvę, kurioje vyksta padorios diskusijos, nėra įsileidžiami, nebent atliktų viešą ir nuoširdžią atgailą, kuria visuomenė patikėtų.

Manipuliacijos Donato Puslio straipsnyje

a) Donatas Puslys apie Rūtos Vanagaitės teiginius

Donato Puslio straipsnis „Vanagai ir Vanagaitė“ sukonstruotas pagal tą pačią schemą, kaip ir T. Venclovos kreipimasis.

Kaip rašėme, Jeilio profesorius nenori kalbėti apie R. Vanagaitės teiginius ir jų vertinti. Tą patį daro ir D. Puslys. Skirtumas tik tas, kad T. Venclova kalba, jog nežinojimas būdingas jam pačiam, todėl jis nesiimąs nieko spręsti, o D. Puslys kalba apie tai, kad neaiškiuose klausimuose nieko neturėjusi spręsti R. Vanagaitė. Abiem atvejais viešieji intelektualai išsisuka nuo R. Vanagaitės teiginių vertinimo, jų melagingumo ir cinizmo atskleidimo. D. Puslio manipuliacija yra gudresnė, negu T. Venclovos, nes leidžia imituojant „subalansuotą požiūrį“ švelniai pabarti viešųjų ryšių specialistę už „nepatikrint[ų] teigin[ių]“ skleidimą, už rūpinimąsi „tik vieš[aisiais] ryš[iais] ir skandal[u]“, už neprofesionalumą. Tokį „subalansuotą požiūrį“ autorius palydi atitinkamomis rekomendacijomis:

Nuoširdžiai linkiu, kad šią pamoką išmoktų ir pati R. Vanagaitė, nes mokytis iš savo klaidų, atsiprašyti ir pakilti yra ne gėda, o stipraus žmogaus požymis.

Pavaizdavęs R. Vanagaitės cinišką išpuolį kaip švelnaus pabarimo vertas klaideles D. Puslys imasi aiškinti, kad šis išpuolis išvis nevertas didesnio dėmesio.  Esą „kai kurie R. Vanagaitės teiginiai galimai yra klaidingi“ ir būtent „čia ir slypi visa problema“. Anot D. Puslio, „[s]varbiausia yra tiesa“, o viešųjų ryšių specialistei, kuriai skleidžiamų teiginių teisingumas ne itin rūpėjęs, „dabar skiriama pernelyg daug dėmesio, kurio ji nėra verta“. Taip kalbėdamas jis pasitelkia tą pačią manipuliaciją kaip T. Venclova: R. Vanagaitės išpuolis nureikšminamas intelektualinį įvykio aspektą akcentuojant, o  moralinį aspektą eliminuojant tiek, kiek įmanoma neprarandant įtikinamumo.

Nureikšminęs R. Vanagaitės išpuolį, D. Puslys duoda ir patarimų, į ką vietoje tokio „nereikšmingo“ įvykio galima būtų nukreipti dėmesį:

Savo socialiniame tinkle savaitgalį mačiau ne vieną įrašą, kaip žmonės į R. Vanagaitės žodžius atsakė ne burnodami ant jos, o keliaudami susitikti su dar gyvais Laisvės kovų dalyviais, tvarkydami partizanų kapus ir atminimo vietas. Tai puikiausias pavyzdys, kaip dera atsakyti, nes juodintoja nėra verta dėmesio. Dėmesio yra verti tie, kurių atminimą norime puoselėti. Dėmesio verta mūsų istorija, kurią turime stengtis kuo geriau pažinti.

Matome, kad T. Venclova ir D. Puslys R. Vanagaitės teiginius traktuoja panašiai: abu išsisuka nuo vertinimo, abu akcentuoja intelektualinį ir maksimaliai eliminuoja moralinį įvykio aspektą tokiu būdu nureikšmindami viešųjų ryšių specialistės išpuolį.

b) Donatas Puslys apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Aptardamas visuomenės reakciją D. Puslys, kaip ir Jeilio profesorius, nenori nors kiek tikslesne kalba įvardinti tos reakcijos pobūdį. Jis pareiškia ketinąs kalbėti apie tai „ką T. Venclova įvardijo kaip R. Vanagaitės pjudymą“. Čia slypi dviguba manipuliacija. Pirma, žodis „pjudymas“ paverčia ciniškąją viešųjų ryšių specialistę nepelnytai nukentėjusia auka. Antra, skaitytojas kviečiamas pasitikėti Jeilio profesoriaus autoritetu, ir pritarti jo pateiktai traktuotei, tačiau šio kreipimasis yra ištisai melagingas ir manipuliatyvus.

Pristatęs R. Vanagaitę kaip pjudymo auką, D. Puslys panaudoja triuką, neprieinamą T. Venclovai. D. Puslys, būdamas ne laicistinės, o katalikiškos pakraipos viešasis intelektualas, gali pasitelkti simuliakrinės arba neoliberaliosios krikščionybės šalininkų sofistines gudrybes. „Bernardinų“ redaktorius rašo:

[P]risiminiau brolio Arūno Peškaičio mintis, kaip Jėzus kalbėjo miniai, norinčiai akmenimis užmėtyti moterį. Jis kalbėjo taip, kad įsiaudrinusi minia virto asmenimis, kuriems ėmė veikti ne bandos instinktas, o savirefleksija. Ką ir kodėl darome? Juk šiuo atveju svarbiausia yra ne sugalvoti kuo daugiau etikečių R. Vanagaitei, ne iškeikti ją ir amžiams atriboti. […] [J]ei jau kalbama apie kažkuo nusidėjusį, prasikaltusį asmenį, tai ši biblinė istorija mus moko vieno – krikščionis turi siekti ne užmėtyti akmenimis, kad ir simboliniais, o siekti to asmens pasikeitimo, atsivertimo. Tik tai būtų tikra mūsų pergalė.

Čia yra naudojamasi programiniu simuliakrinės krikščionybės šalininkų triuku – Dievo meilės ir gailestingumo principo akcentavimu, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Šitaip išdėliojus akcentus mintis kreipiama tokia linkme: gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės, o žmonės, sekdami Dievu, irgi turi viską suprasti ir būti gailestingi, todėl kiekvienas asmuo yra geras tiesiog toks, koks jis yra. Neigiamas kito asmens poelgių vertinimas ima atrodyti gailestingumo trūkumu. Netenka prasmės krikščioniškas principas „mylėti asmenį, bet nekęsti jo nuodėmės“ – žmogus laikomas geru su visomis jo nuodėmėmis.

Taip ir D. Puslys šioje citatoje mums siūlo mylėti R. Vanagaitę su visomis jos nuodėmėmis – esą neigiamas kalbėjimas apie jos cinišką ispuolį yra krikščioniškos meilės ir gailestingumo trūkumas.

Ne mažiau vertos dėmesio ir „Bernardinų“ redaktoriaus sugestijos: tie, kurie neigiamai vertina R. Vanagaitės išpuolį esantys įsiaudrinusi minia, besivadovaujanti bandos instinktu, o ne savirefleksija. R. Vanagaitė esanti auka, o visuomenė – jos skriaudikai. Įvykio moraliniai santykiai tokiomis sugestijomis apverčiami aukštyn kojomis: neigiamai vertinantys R. Vanagaitės išpuolį tampa blogesniais už ciniškąją melagę.

Kaip ir T. Venclova, D. Puslys nepamiršta paraginti kultūringai diskutuoti neva nepastebėdamas, kad ciniškas melagis negali būti kultūringos diskusijos dalyviu.

Matome, kad T. Venclova ir D. Puslys visuomenės reakciją traktuoja panašiai: nieku gyvu nenori bent kiek tiksliau įvardinti reakcijos pobūdį, ir apverčia įvykio moralę pavaizduodami viešųjų ryšių specialistę kaip auką, o pasipiktinusią visuomenę – kaip skriaudikus.

Abiejų dokumentų reikšmė

T. Venclovos viešo laiško ir D. Puslio straipsnio analizę apibendrinsime taip: šie tekstai melagingi ir manipuliatyvūs nuo pradžios iki pabaigos. Šiuo požiūriu viešas laiškas ir straipsnis yra tipiški – panašaus melagingumo tekstai ir pasisakymai yra įprasta viešųjų intelektualų produkcija (žr. ČIA, ČIA ir ČIA).

Šie tekstai reikšmingi tuo, kad jie yra liudijimas neabejotinai nuoširdaus autorių susirūpinimo. Susirūpinimą dviems iškiliems viešiesiems intelektualams kelia, be abejo, ne galimi V. Putino propagandinės mašinos laimėjimai ir ne krikščioniško gailestingumo stoka visuomenėje. Abu autoriai gerai supranta, kad viešųjų ryšių specialistės fiasko yra fundamentalios reikšmės įvykis, iš esmės keičiantis viešųjų intelektualų veiklos sąlygas ir perspektyvas. Visuomenė, vienoje situacijoje parodžiusi, kad netoleruoja melo ir cinizmo gali panašiai reaguoti ir kitose, neleidusi peržengti vienos „raudonos linijos“ gali stoti ginti ir kitų. Visuomenės nuostatos pasikeitimas gali atvesti prie politikos kurso pasikeitimo tokiose srityse kaip istorijos politika ir ugdymo politika. Komforto era, kada galima buvo užsiiminėti sovietmetį primenančiu ideologiniu ir politiniu indoktrinavimu tylinčiai visuomenei primetinėjant bet ką, kas patinka liberaliesiems intelektualams arba ko pageidauja jų paslaugų užsakovai, gali pasibaigti.

Trumpai kalbant, autoriai yra ne juokais susirūpinę dėl to, kad R. Vanagaitės išpuolis apnuogino per daug ir gali apnuoginti dar daugiau, o kalbant metaforiškai, jie baiminasi, kad visiems pamačius ledkalnio viršūnę, gali atsirasti supratimas ir apie visą ledkalnį. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.


Įvertink straipsnį: 1   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarų kol kas nėra


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Rėmėjas

Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956