Higiena viduramžių žydkrikščioniškoje Europoje buvo laikoma nuodėme

Autorius: Sarmatas.lt
2014-09-20 | 2705 | 0   0 | 0
http://www.sarmatas.lt/09/higiena-vidura...
G-pliusino: 1 Slėpti reklamą


Antikos pirtis - žydkrikščiai nusorendė, kad jiems to nereikia...

Iki XIX amžiaus Europoje karaliavo siaubingas požiūris į švarą.. Pamirškite tai, ką jums vaizdavo filmai ir magiškos fantastikos romanai. Tiesa – ji kvepia gerokai… hm… mažiau. Ir tai liečia ne tik gūdžius viduramžius. Apdainuotose atgimimo ir renesanso epochose iš principo niekas nepasikeitė.

Beje, kaip nebūtų liūdna, dėl visų neigiamų gyvenimo dalykų Europoje kalta krikščioniškoji bažnyčia. Ir pirmiausiai – katalikų.
Antikos pasaulis iškėlė higienos procedūras kaip vieną iš pagrindinių malonumų, pakanka prisiminti žymiąsias Romos termas. Iki krikščionybės įsigalėjimo Romoje veikė daugiau nei tūkstantis pirčių. Atėję į valdžią krikščionys, pirmiausia ką padarė – tai uždarė visas pirtis.

Tuometiniai žmonės į kūno prausimą žiūrėjo įtartinai: nuogumas – nuodėmė, be to, šalta – galima susirgti. (Iš tikro tai ne visai tiesa. Dėl nuogumo „stogai pačiuožė“ kažkur XVIII – XIX a., tačiau jie tikrai nesiprausė). Karštos vonios buvo neįmanomos – malkytės kainavo brangiai, pagrindiniam vartotojui – Šventai Inkvizicijai – ir tam ne visiškai pakako, kartais jų mėgstamą sudeginimą tekdavo pakeisti ketvirčiavimu, o vėliau – laužymu ant rato.

Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė (XV a. pabaiga) prisipažino, kad per visą savo gyvenimą prausėsi tik du kartus – gimimo ir vestuvių dieną.

Vieno prancūzų karaliaus duktė mirė nuo utėlių. Popiežius Klemensas V mirė nuo dezinterijos, o Klemensas VII mirė kančiose nuo niežų. Norfolko hercogas atsisakė praustis dėl religinių įsitikinimų. Jo kūną nusėjo pūliniai. Tada tarnai palaukė, kol jo šviesybė mirtinai nusigėrė ir šiaip ne taip nuprausė.

Rusijos pasiuntiniai Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV rūmuose, rašė, kad jo didenybė „smirda kaip žvėris“.

Pačius rusus visoje Europoje laikė ištvirkėliais dėl to, kad jie vaikščiojo į pirtį kartą per mėnesį ir dažniau – nepadoriai dažnai…

Jei XV-XVI amžiuje turtingi miestelėnai prausėsi bent kartą per mėnesį, tai XVII-XVIII amžiuje, praustis nustojo visai. Tiesa, kartais tekdavo pasinaudoti vonia, tačiau tik gydymo tikslais. Procedūrai ruošdavosi kruopščiai, ir išvakarėse statydavo klizmą. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV prausėsi tik du kartus gyvenime, ir tai, tik gydytojams liepus. Prausimasis monarchui įvarė tokį siaubą, kad jis prisiekė daugiau niekada neužsiimti vandens procedūromis.

Tais niūriais krikščionių laikais kūno priežiūra buvo laikoma nuodėme.

Krikščionybės skelbėjai kvietė nešioti senas drapanas ir niekada nesiprausti, nes tik taip galima pasiekti sielos apvalymo.

Praustis negalima buvo dar ir dėl to, kad taip galima nuplauti nuo savęs „švęstą“ vandenį, kurio žmogus lietėsi krikštijamas.

Taip žmonės nesiprausė metų metus arba visai nebuvo matę vandens. Purvas ir utėlės buvo laikomi ypatingu šventumo požymiu. Vienuoliai ir vienuolės rodė krikščionims atitinkamą tarnavimo Dievui pavyzdį. (Ne visi, o tik kai kuriuose ordinuose).

Į švarą buvo žiūrima kaip į bjaurastį. Utėles vadino „Dievo perlais“ ir laikė šventumo ženklu. Šventieji, tiek vyrai, tiek ir moterys, dažnai puikuodavosi tuo, kad vanduo niekada nebuvo palietęs jų kojų, išskyrus atvejus, kai tekdavo perbristi per upę. (Taip pat ne visi, o tik kai kuriuose ordinuose).

Žmonės taip atprato nuo vandens procedūrų, kad daktarui F. Bilcui populiariame XIX(!) amžiaus pabaigos medicinos vadovėlyje teko įkalbinėti juos praustis. „Yra žmonių, kurie nedrįsta maudytis upėje ar vonioje, nes nuo pat vaikystės niekada nebuvo vandenyje. Ši baimė neturi jokio pagrindo“ – rašė Bilcas knygoje „Naujas gamtos gydymo būdas“. – „Po penktos ar šeštos vonios prie to lengva priprasti…“ Daktaro žodžiais mažai kas tikėjo…

Kvepalai – svarbus Europos išradimas – atsirado būtent kaip atsvara pirčių nebuvimui. Pagrindinė prancūzų parfumerijos užduotis buvo viena – paslėpti siaubingą, metais neprausto kūno dvoką aštriais ir ilgai išliekančiais kvapais.

Prancūzijos Karalius–Saulė, kartą atsikėlęs ryte kamuojamas blogos nuotaikos (tai buvo jo įprasta rytinė savijauta, Liudvikas XIV kentė nemigą dėl blakių), liepė visiems rūmų tarnams kvėpintis. Kalbame apie Liudviko XIV ediktą, kuriame sakoma, kad lankantis rūmuose reikia negailėti aštrių kvepalų, kad jie užgožtų kūnų bei drabužių dvoką.

Iš pradžių šie „kvapūs mišiniai“ buvo gana natūralūs. Europos viduramžių damos, žinodamos apie jaudinantį natūralaus kūno kvapo poveikį, tepėsi savo sultimis, kaip kvepalais, odą po ausimis ir ant kaklo, kad pritrauktų geidžiamo objekto dėmesį.

Tualetas „pažangios“ Europos pilyje – viskas buvo pilama tiesiai po langais.

Su krikščionybės atėjimu, būsimų europiečių kartos apie nuplaunamus tualetus pamiršo pusantro tūkstantmečio laikotarpiui, pirmenybę suteikę naktinėms vazoms. Pamirštos kanalizacijos vaidmenį atliko grioveliai gatvėse, kur vingiavo dvokiantys pamazgų upeliai.

Pamiršę antikos civilizacijos gėrybes, žmonės atlikinėjo savo reikalus kur papuola.  Pavyzdžiui, ant paradinių rūmų ar pilies laiptų. Prancūzų karališkasis kiemas nuolat kilnojosi iš pilies į pilį vien dėl to, kad senojoje tiesiog nebuvo kuo kvėpuoti. Naktipuodžiai po lovomis stovėdavo per dienas ir naktis ištisai.

Po to, kai Prancūzijos karalių Liudviką IX (XIII a.) pro langą apipylė fekalijomis, Paryžiaus gyventojams buvo leista išpilti buitines atliekas pro langą tik tris kartus sušukus: „Saugokis!“.

Maždaug XVII amžiuje galvų apsaugai nuo fekalijų buvo sugalvotos plačiabrylės skrybėlės. Pradžioje reveransas buvo atliekamas, idant patraukti smirdančią skrybėlę kuo toliau nuo jautrios damos nosies.

Luvre, Prancūzijos karalių rūmuose, nebuvo nei vieno tualeto. Tuštindavosi lauke, ant laiptų, balkonuose. Užklupus „reikalui“ svečiai, dvariškiai ir karaliai tūpdavo ant plačios palangės, arba jiems atnešdavo „naktines vazas“, kurių turinys vėliau buvo išpilamas prie galinių rūmų durų.

Tas pats dėjosi ir Versalyje Liudviko XIV laikais, kurių buitis mums gerai žinoma iš hercogo de Sen-Simono memuarų. Versalio rūmų damos tiesiog vidury pokalbio (o kartais ir mišių koplyčioje ar katedroje metu), atsistodavo ir ramiai sau kamputyje atlikdavo savo mažyčius (ir nelabai) reikalus.

Prancūzijos Karalius–Saulė, kaip ir visi karaliai, leido dvariškiams naudoti tualeto reikmėms visus Versalio bei kitų rūmų kampus. Rūmų sienos buvo apkarstytos sunkiomis užuolaidomis, koridoriuose buvo padarytos aklinos nišos. Tačiau, ar ne paprasčiau būtų buvę padaryti tualetus lauke ar nubėgti į parką? Ne, tokie dalykai niekam net į galvą neatėjo, nes Tradicijos sargyboje stovėjo… diarėja (viduriavimas).

Negailestinga, nenumaldoma, gebanti užklupti bet ką ir bet kur. Esant atitinkamai viduramžių maisto kokybei, viduriavimas buvo nuolatinis reiškinys.

Ta pati priežastis pastebima ir tuometinėje vyriškų kelnių–pantalonų madoje – jie sudurstyti vien iš vertikalių juostelių.

Paryžiaus mada nešioti didžiulius, plačius sijonus, matyt, taip pat yra tų pačių priežasčių pasekmė. Tačiau sijonai taip pat vaidino ir kitą vaidmenį – po jais galima paslėpti šuniuką, kurio pašaukimas – saugoti Nuostabiąsias Damas nuo blusų.

Žinoma, dievobaimingi žmonės teikė pirmenybę tuštinimuisi tik su Dievo palaima – vengrų istorikas Ištvanas Rat-Vegas „Knygos komedijoje“ pateikia maldų pavyzdžius iš maldaknygės, vadinamos „Dievobaimingos ir pasirengusios atgailauti sielos begėdiški norai kiekvienai dienai ir įvairiems atvejams“, kurioje yra „Malda atliekant natūralius poreikius“.

Neturintys kanalizacijos Viduramžių Europos miestai užtat turėjo pilies sieną ir gynybos griovį, pripildytą vandeniu. Štai jis ir atliko kanalizacijos vaidmenį. Nuo sienų į griovį buvo metamos išmatos.

Prancūzijoje išmatų krūvos prie miesto sienų augdavo taip, kad sienas tekdavo statyti aukštyn papildomai, taip, kaip nutiko Paryžiuje – krūva padidėjo tiek, kad išmatos ėmė virsti atgal į miestą; ir dar – tai pasirodė pavojinga: o jei staiga priešai įsibraus į miestą, užsilipę ant sienos ekskrementais?

Gatvės patvindavo nuo purvo ir išmatų tiek, kad per atlydį nebuvo jokios galimybės jomis vaikščioti. Būtent tada, pasak mus pasiekusių metraščių, daugelyje Vokietijos miestų atsirado kojūkai – miestelėno „pavasarinė avalynė“, be kurių vaikščioti gatvėmis buvo visiškai neįmanoma.

Štai kaip, pagal Europos archeologus, atrodė tikras XIV-XV a. prancūzų riteris: vidutinis šio viduramžių „širdžių ėdiko“ ūgis retai kada viršydavo vieną metrą šešiasdešimt centimetrų (žmonės tais laikais buvo žemaūgiai). Neskustas ir neprastas to „gražuolio“ veidas buvo subjaurotas raupų (tuomet Europoje jais sirgo beveik visi). Po riterio šalmu, sulipusiuose, purvinuose aristokrato plaukuose ir rūbų klostėse knibždėte knibždėjo utėlės ir blusos.

paveikslėlis

Iš riterio burnos taip smarkiai kvepėjo, kad šiuolaikinėms damoms būtų žiaurus išbandymas ne tik su juo bučiuotis, tačiau net šalia stovėti (deja, dantų tuomet niekas nevalė). O valgė viduramžių riteriai viską iš eilės, užgerdami visa tai parūgusiu alumi ir užkasdami česnaku – dezinfekcijai.
Be to, eilinio žygio metu riteris paromis buvo sukaustytas šarvų, kurių, net ir labai norėdamas, jis negalėjo nusiimti vienas pats. Šarvų nuėmimo ir uždėjimo procedūra užtrukdavo apie valandą, kartais ir ilgiau.

Žinoma, visus savo reikalus narsusis riteris atlikdavo… tiesiai į šarvus. (Taip būdavo tikrai ne visada – žygyje paprastai dėvėdavo pintus šarvus, plokštinius dažniausiai užsidėdavo prieš pat mūšį – labai jau sunku su jais judėti).

Kai kurie istorikai negalėdavo suprasti, kaip Salach Ad Dino kareiviai taip lengvai aptikdavo krikščionių stovyklas. Atsakymas radosi labai greitai – pagal kvapą…

Jei viduramžių pradžioje Europoje vienu iš pagrindinių maisto produktų buvo gilės, kurias valgė ne tik prasčiokai, bet ir aukštuomenė, tai vėliau (tais retais metais, kai nebuvo bado) patiekalų pasirinkimas tapo įvairesnis. Madingi ir brangūs prieskoniai buvo skirti ne tik pasipuikuoti turtais – jie taip pat paslėpdavo mėsos ir kitų produktų skleidžiamą kvapą.

Ispanijoje viduramžiais moterys, kad nesiveistų utėlės, dažnai ištrindavo plaukus česnaku.

Kad atrodytų blyškios, damos gėrė actą. Šuniukai, neskaitant to, kad dirbo blusų rinkėjais, dar štai kaip prisidėdavo prie damų grožio: viduramžiais šuniukų šlapimu šviesindavo plaukus.

XVII-XVIII amžių sifilis diktavo madas.

Gezeris rašė, kad dėl sifilio dingdavo visa augmenija ant galvos ir veido.

Ir štai kavalieriai, kad parodytų damoms, jog jie visiškai nepavojingi ir niekuo panašiu neserga, ėmė augintis ilgų ilgiausius plaukus bei ūsus.
Na, o tie, kuriems dėl kažkokių priežasčių to padaryti nepavykdavo, sukūrė perukus, kurie, esant dideliam sifilitikų kiekiui aukštuomenės sluoksniuose greitai tapo madingi ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje. Sokratiškos gi išminčių plikės nustojo populiarumo iki pat mūsų dienų. (Geizeris šiek tiek persūdė, plaukus ant galvos skuto, kad nesiveistų utėlės ir blakės).

Kai krikščionys išnaikino kates, prisiveisusios žiurkės atnešė maro blusas, nuo kurių išmirė pusė Europos. Žaibiškai atsirado nauja, tais laikais labai reikalinga žiurkių gaudytojo profesija.

Šių žmonių valdžią žiurkėms aiškino ne kitaip, kaip velnio duotą, todėl bažnyčia ir inkvizicija progai pasitaikius susidorodavo su žiurkininkais, taip prisidėdami prie parapijiečių mirtingumo nuo bado ir maro.

Kovos su blusomis metodai buvo pasyvūs, tokie kaip, pavyzdžiui, lazdelės kasymuisi. Aukštuomenė su vabzdžiais kovojo savotiškai – Liudviko XIV pietų Versalyje ir Luvre metu dalyvaudavo specialus pažas karaliaus blusų gaudymui.

Turtingos damos, kad neveistų „zoologijos sodo“, nešiojo šilkinius apatinius marškinius, manydamos, kad utėlės šilko neužgriebs, nes jis slidus.

Taip atsirado šilkiniai apatiniai – prie šilko blusos ir utėlės iš tikro nelimpa.

Įsimylėjėliai trubadūrai rinkdavo nuo savęs blusas ir permesdavo ant damos, kad blusoje susimaišytų bendras abiejų kraujas.

Lovos ant rėmo su tekintomis kojomis, apsuptos žemu tinkleliu ir būtinai su baldakimu, viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Taip plačiai paplitę baldakimai pasitarnavo praktiškai – kad nuo lubų nebyrėtų blakės ir kiti mieli vabalėliai.

Manoma, kad baldai iš raudonmedžio tapo itin populiarūs dėl to, kad ant jų nesimatydavo blakių (sutraiškytų).

Nuosavų utėlių ir blakių maitinimas buvo laikomas „krikščionišku žygdarbiu“. Švento Tomo pasekėjai, net ir mažiau pasišventę, buvo pasiruošę garbinti jo purvą ir utėles, kurios ant jo gyveno. Utėlėti vienas kitą (kaip beždžionės – etologinių šaknų įrodymas) – reiškė rodyti savo nuolankumą.

Viduramžių utėlės netgi aktyviai dalyvavo politikoje – Gurdenburgo (Švedija) mieste paprastoji utėlė (Pediculus) buvo aktyvi miesto mero rinkimų dalyvė. Tais laikais pretenduoti į aukštą postą galėjo tik žmonės, turintys vešlią barzdą.

Rinkimai vyko taip – kandidatai į merus sėsdavo aplink stalą ir patiesdavo ant jo savo barzdas. Tada specialiai tam skirtas žmogus į stalo vidurį mesdavo utėlę. Meru išrinktas būdavo tas, kurio barzdą pasirinkdavo gyvis.

Higienos nesilaikymas Europai kainavo labai daug: XIV amžiuje nuo maro („juodosios mirties“) Prancūzija neteko trečdalio gyventojų, o Anglija ir Italija – beveik pusę.

Medicinos pagalbos suteikimo metodai tais laikais buvo primityvūs ir žiaurūs. Ypač chirurginiai.
Pavyzdžiui, amputuojant galūnę, „nuskausminamųjų“ vaidmenį atlikdavo sunkus medinis plaktukas, „tvoklelė“, nuo kurio smūgio galvon ligonis netekdavo sąmonės bei susilaukdavo kitų, iš anksto nenuspėjamų pasekmių.

Žaizdas pridegindavo įkaitinta geležimi, arba apliedavo verdančiu vandeniu ar verdančia smala. Pasisekdavo tam, kuris kentėjo tik nuo hemorojaus. Viduramžiais jį gydydavo pridegindami įkaitinta geležimi. Tai reiškia – gavai ugninį iešmą į užpakalį – laisvas. Sveikas.

Sifilį įprastai gydydavo gyvsidabriu, kas savaime negalėjo turėti teigiamų pasekmių. 

Be klizmos ir gyvsidabrio, pagrindinis ir universalus gydymo būdas, kuriuo gydė visus iš eilės, buvo kraujo nuleidimas.
Ligos buvo laikomos velnio siųstomis ir turėjo būti išvytos – „blogis turi išeiti lauk“.

paveikslėlis

Kruvino tikėjimo sumanytojai – vienuoliai – „kraujo nuleidėjai“.

Kraują leisdavo visiems – gydymo tikslais, kovai su lytine aistra, ir šiaip, be priežasties – pagal datą.

Na, ir pridėsiu šiek tiek nuo savęs… kažkada labai seniai, dar man mokantis mokykloje pakliuvo man tokia knyga (jos pavadinimo dabar nepamenu), kurioje buvo aprašyti Persijos pasiuntinio prisiminimai apie tą „pašventintą“ viduramžių Europą. Tai štai, kartą pakvietė jį porai dienų pasisvečiuoti savo rūmuose vienas tuometinių Prancūzijos monarchų. Žinoma, pasiuntinys negalėjo atsisakyti, todėl „su malonumu“ sutiko.

Visa persų delegacija, teisindamasi „neatidėliotinais valstybiniais reikalais“ jau tą patį vakarą skubiai pasišalino, tai atsitiko po to, kai aukšto rango pasiuntinys savo miegamajame aptiko „judantį“ nuo gyvių čiužinį.

paveikslėlis

Praėjus pusei paros nuo „svečiavimosi“ pradžios persams teko sudeginti visus savo rūbus, kuriais vilkėjo bei turėjo su savimi vežimuose kieme, ir kone visiems teko nusiskusti plikai.

vsegda-tvoj

Vertė Darius Dimbelis

Įvertink: 0 0 | Skaitė: 2705
http://www.sarmatas.lt/09/higiena-viduramziu-europ...

G-pliusino: 1 Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Daugiau:

Moterys šiuolaikinėje visuomenėje
569
Pasisveikinkit, į rinką žengia Y kart@
2689
Kodėl žydų intelektas neįtikėtinai aukštas [1 dalis]
1744

Naujausi

Skaitomiausi

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: