Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje

raganu-zudymas-118-e1511785835950.jpg
Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu. Ludenas, 1634 m. | Amžininko piešinio fragmentas

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad  bibliniam dievui  žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.

O tada jau nebeįmanoma nepastebėti, kad Biblijos Dievas yra pirmagimių naikintojas: „Juk tą pačią naktį [Velykų] aš pereisiu Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto ne tik žmonių, bet ir gyvulių pirmagimius“ (Iš 12, 12). [1] „Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius – nuo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio – ir visus gyvulių pirmagimius“ (Iš 12, 29). [2] Palyginkime Hbr 11, 28: „Tikėdamas jis šventė Velykas ir šlakstė krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmagimių“. Kosto Burbulio vertime – tiesiog naikintojas, sinodaliniame rusiškame – pirmagimių naikintojas (истребитель первенцев).

Jahvė žudė ne tik Egipto pirmagimius. Savo pirmagimius jam aukoti jis buvo įsakęs visai žydų tautai: „Pašvęsk man visus pirmagimius: ar jie būtų žmonių ar gyvulių. Jie – mano“ (Iš 13, 2). O juk: „Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas“ (Kun 27, 29). „Visa, kas Izraelyje įžadu pašvęsta [VIEŠPAČIUI], bus tavo [Aarono ir kunigų]. Kas pirmas atveria isčias tarp visų gyvūnų – ar žmonių, ar gyvulių, – kas atnašaujama VIEŠPAČIUI, bus tavo. Tačiau privalai leisti išpirkti žmonių pirmagimį“ (Sk 18, 14–15). Išpirkti įmanoma, kai pašventimas nėra besąlygiškas.

Izraelio teisėjas Iftahas, padaręs besąlygišką įžadą, nebegalėjo išpirkti savo vienturtės dukters ir paaukojo ją Jahvei: „VIEŠPATIES dvasia apėmė Iftahą. […] Iftahas padarė įžadą VIEŠPAČIUI: Jei įduosi man į rankas Amoną, – sakė jis, – kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką. […] VIEŠPATS juos įdavė jam į rankas. […] Sugrįžęs į savo namus Micpoje, Iftahas žiūri: jo pasitikti išeina duktė […] Ji buvo jam vienturtė; išskyrus ją neturėjo kito – nei sūnaus, nei dukters […] ir jis pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs“ (Ts 11, 29–39). Kaip sakyta, Iftahas įžadą padarė būdamas apimtas VIEŠPATIES dvasios, taigi – nesąmoningas. Pasak Biblijos mokymo, tokiais atvejais žmogus kalba ne savo, o paties Dievo valia. Vadinasi, Jahvė pats sau išsireikalavo tokią auką.

Biblijos Dievui aukojami ne tik pirmagimiai vaikai, bet ir suaugę žmonės: „Žmonių [belaisvių] buvo šešiolika tūkstančių, iš jų trisdešimt du – duoklė VIEŠPAČIUI. Mozė duoklę – atnašą VIEŠPAČIUI – atidavė kunigui Eleazarui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Iš izraelitų pusės Mozė paėmė po vieną iš kiekvieno penkiasdešimt žmonių bei gyvulių ir atidavė juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs“ (Sk 31, 40–41,47).

Atskiro ritualo žmonių aukojimui nėra, todėl žmonės turėjo būti aukojami taip pat kaip gyvuliai, žmonės yra tuose pačiuose aukojamųjų sąrašuose su gyvuliais (Sk 18, 15; 31, 39–40, 47). Aukojimų tvarką nurodo Kunigų 1–9, 16; Skaičių 15, 1–27; 18, 8–19; 28; 29; 31, 38–47; Hbr 9, 1–23. Aukojamas suaugęs žmogus arba vaikas turėjo būti atvestas pas kunigą prie aukuro. Tada kunigas uždėdavo ranką jam ant galvos ir jį papjaudavo, kraujas būdavo išliejamas ant aukuro šonų, arba kunigas pamirkydavo aukos kraujyje pirštą ir patepdavo juo aukuro ragus, paskui aukai nudirdavo odą, pačią auką sukapodavo į gabalus, taukus, inkstus, kepenis, vidurius dengiančią riebiąją plėvę mesdavo į ugnį, kurioje visa tai paversdavo dūmais, ir tai būdavęs VIEŠPAČIUI itin malonus kvapas (Kun 1, 9, 13, 17).

Dabar galime kiek kitaip įvertinti Jahvės Abraomui skirtą išbandymą – paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką kaip deginamąją auką (Pr 22, 1–12). Krikščionys jį mato kaip būsimos Kristaus aukos užuominą ir Abraomo atsidavimo Dievui įrodymą. Bet gal Jahvė norėjo patikrinti visai ką kita – ar Abraomas yra vertas savo palikuonių, kurie, juo sekdami, irgi aukos savo vaikus? Sprendžiant iš vėlesnių žmonių aukų Biblijoje, Jahvė neklydo. Be to, Izaoko aukojimo būdas paguldant jį ant aukuro patvirtina, kad  žmonės ir gyvuliai buvo aukojami vienodai (Pr 22, 9–10, plg. Kun 1, 2–9).

Suaugusio arba vaiko aukojimo pagal įžadą ritualas nesibaigia jo nužudymu, supjaustymu į gabalus ir atskirų kūno dalių deginimu. Likusi mėsa turi būti tą pačią arba bent jau kitą dieną suvalgoma: „Jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado [O Iftachas paaukojo savo dukrą kaip tik taip, pagal įžadą] ar geros valios auka, ji turi būti valgoma tą dieną, kai aukojama, tačiau jos liekanos gali būti valgomos ir rytojaus dieną“ (Kun 7, 16). Yra atvejų, kada aukos mėsa sudeginama visa (Kun 16, 27), tačiau tik ne pašvęstųjų pagal įžadą. Pašvęstųjų pagal įžadą aukų mėsa visa nedeginama, likusi dalis laikoma šventa, todėl negali būti išmesta, o būtinai turi būti suvalgyta. Paaukoto žmogaus mėsos valgymas – privaloma kunigo tarnystės dalis: „Turėsi teisią į dalį ypač šventų aukų […]. Valgysi jas kaip ypač šventas atnašas […]. Kas tik švarus tavo namuose, gali jas valgyti. Visa, kas Izraelyje įžadu pašvęsta [VIEŠPAČIUI], bus tavo [t. y. Aarono, kunigų]. Kas pirmas atveria įsčias tarp visų gyvūnų – ar žmonių, ar gyvulių, – kas atnašaujama VIEŠPAČIUI, bus tavo“ (Sk 18, 9–15). Toliau (Sk 18, 16–17) nustatoma žmogaus pirmagimio galimo išpirkimo kaina ir pabrėžiama, kad gyvulio pirmagimio išpirkti negalima – jis priklauso kunigui ir, kaip ką tik sakyta, turi būti suvalgytas pagal įstatymą: „O jų mėsa priklausys tau, lygiai kaip tavo yra siūbuojamosios atnašos krūtinė ir dešinioji koja. Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums ir dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę“ (Sk 18, 18–19).

Aišku, kad jeigu žmogaus pirmagimis neišperkamas, tai ir jo mėsa lygiai taip pat priklauso kunigui ir turi būti suvalgyta pagal įstatymą. O sąraše, kas laikoma nešvariu ir ko nevalia valgyti (Kun 11, 1–8; Ist 14, 1–8),žmogaus nėra.

Tokiu atveju visai ne metaforiškai skamba Šv. Rašto eilutė Sk 14, 9: „Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona!“ Kosto Burbulio vertime: „Mes juos valgysime kaip duoną“. Sinodaliniame rusiškame: „nes ji [tauta] atiteks mums suvalgyti“ (ибо он достанется нам на сьедение).

Jahvė žino, kad jo įsakymas aukoti pirmagimius nėra tautai naudingas, tačiau vistiek jį duoda – iš savo didybės, kad tauta žinotų, kas čia yra Dievas: „Be to, daviau jiems įstatus, kurie nebuvo geri, ir įsakus, kuriais jie negalėjo būti gyvi. Suteršiau juos jų pačių dovanomis – visų jų pirmagimių aukojimu, idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS“ (Ez 20, 25–26). Gražu, ar ne?

Biblinis Dievas ne tik pats liepia aukoti savo pirmagimius, bet ir priverčia valgyti savo vaikus  karo metu: „Priversiu juos maitintis jų sūnų ir dukterų kūnais. Taip jie maitinsis ir vieni kitų kūnais, verčiami nuožmios apgulos, kuria uždarys juos mieste priešai ir visi kiti norintys juos sunaikinti“ (Jer 19, 9). „Valgysite kūnus savo sūnų, valgysite kūnus savo dukterų“ (Kun 26, 29; taip pat žr. Ist 28, 54–57; Rd 2, 20). Tiesa, kanibalizmo atvejų ištikus badui pasitaikydavo įvairiose tautose, tik šiuo atveju, pasak Šv. Rašto, tai daroma Biblijos Dievo nurodymu.

O kai Biblijos Dievas pagaliau pasitenkina savo rūstybe (Rom 9, 22), tada suteikia sau progą pasipuikuoti savo gailestingumu: „Taip kalba Viešpats DIEVAS: Kadangi sakoma apie jus: Tu esi žmones ryjantis kraštas, tu iš savo tautos atimi vaikus, – daugiau neberysi žmonių ir nebeatimsi vaikų iš savo tautos, – tai Viešpaties  DIEVO žodis“ (Ez 36, 13–14).

Pagal Biblijos mokymą, kad turėtų pretekstą bausti, Jahvė savo prieštaringais pasisakymais žmogų sutrikdo ir sukelia kaltės jausmą. Štai jis per pranašą Mozę įsako aukoti jam žmones ir gyvulius. Tauta vykdo jo valią, o Jahvė aukas priima. Tačiau per pranašą Amosą priekaištauja, esą tų aukų jis negavęs: „Ar atnašavote man aukas ir javų atnašas per anuos keturiasdešimt metų dykumoje, Izraelio namai? Jūs nešėte savo karalių Sikutą ir savo dievo žvaigždę Kijūną – stabus, kuriuos pasidarėte. Išvarysiu jus į tremtį anapus Damasko, – sako VIEŠPATS“ (Am 5, 25–27; Apd 7, 42–43). O per pranašą Dovydą Jahvė pareiškia, kad jis iš viso nei norįs, nei prašąs kruvinųjų aukų: „Tu davei man suprasti, kad netrokšti kruvinos aukos ir javų atnašų, neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę“ (Ps 40, 7). Ar tai ne pasityčiojimas?

Arba štai Biblijos Dievas įsako aukoti jam vaikus (Iš 13, 2; plg. Kun 27, 29; Ts 11, 29–39; Ez 20, 25–26), o paskui, kai šitaip suklaidinti jo ištikimieji ima aukoti savo vaikus ir kitiems dievams, Jahvė sako, kad tai esanti nuodėmė ir kad tokios baisybės jam nė į galvą nebuvo atėjusios: „Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben Hinomo slėnyje, kad turėtų kur aukoti savo sūnus ir dukteris Molechui ir užtrauktų Judui nuodėmę, nors aš jiems to niekada neįsakiau. Man nė į galvą neatėjo, kad jie darytų tokias baisybes!“ (Jer 32, 35; taip pat žr. Jer 7, 31; 19, 5; 2 Kar 16, 3; 17, 17; 21, 6; Ez 16, 21). Ar tai vėl ne pasityčiojimas? Bet Biblija atvirai sako, kad Jahvė tikinčiuosius sąmoningai suklaidina – „uždaro neklusnume“, kad paskui turėtų galimybę jų iš aukšto pasigailėti: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32).

Biblijos Dievas neslepia, kad gali meluoti, klaidinti ir apgaudinėti: „Michėjas tęsė: Todėl klausykitės VIŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPTĮ, sėdinti savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. VIEŠPATS paklausė: Kas sugundys Izraelio karalių Ahabą, kad jis žygiuotų ir žūtų prie Ramot Gileado? Tada vienas kalbėjo vienaip, kitas kitaip, kol nepriėjo viena dvasia prieš VIEŠPATĮ, tardama: Aš jį sugundysiu. Kaip? – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose. Tada VIEŠPATS tarė: Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Eik ir tai padaryk“ (2 Met 18, 18–21). „Deja! Viešpatie Dieve, – sakys jie, – kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas jiems: Visa išeis jiems į gerą! – tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės“ (Jer 4, 10). Tai tik konkretūs pavyzdžiai, rodantys bendrą nuostatą. Šv. Raštas liudija, jog tai yra principas, kuriuo Jahvė remiasi. Darsyk prisiminkime, kaip jis pats pripažino sąmoningai davęs įsakymą aukoti pirmagimius, žinodamas, kad tai žalinga tautos gyvybiniams interesams (Ez 20, 25–26).

Be to, kadangi Jahvė yra Dievas, tai galima numanyti, kad ir vaikų aukojimas Molechui bei Baalui veikiausiai vyko su Jahvės žinia, o gal net jam pačiam slapta dalyvaujant, – juk aukų pobūdis tas pat!

Taigi akivaizdu, kad Senojo Testamento religijoje klestėjo žmonių aukojimas ir kanibalizmas, sukurstyti paties Biblijos Dievo. Tikintieji Biblijoje aprašomus įvykius laiko ne kokiais nors mitais, o tikriausia istorine tiesa. Kaip tad vertinti tokį Biblijos Dievo elgesį?

***

Filosofas Arvydas Šliogeris yra pasakęs: „Krikščionybė giriasi, kad panaikino auką. Tai melas. Jeigu suskaičiuočiau, kiek per du tūkstančius metų paskersta vien žmonių (eretikų, kitatikių), paskutiniai plaukai man nukristų nuo galvos. Sunaikintos ištisos kultūros. Jos buvo apšmeižtos: esą tai laukiniai, pagonys, šėtono   išperos, todėl juos reikia arba atversti, arba paskersti kaip kiaules. Actekai tiek žmonių nepaaukojo, kiek jų nužudė (paaukojo) krikščionys.“ [3]

Senasis Testamentas irgi liudija masinį žmonių, ypač pirmagimių, aukojimą.  Krikščionybė šią nepatogią temą nutyli. Ji moko tik pasiaukojimo. Bet juk Biblijos Dievas „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Hbr 13, 8).

Kiekvienas žmogus, per krikštą tapęs krikščioniu įgauna visuotinės kunigystės statusą. Krikščionybėje kunigais įvardyti ne tik oficialūs tarnautojai, bet ir paprasti bendruomenės nariai: „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5). Katalikų Bažnyčios prelatūra Opus Dei skelbia: „… visi krikščionys be išimties esame paskirti būti kunigais savo pačių egzistencija, atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Pt 2, 5), kad kiekvieną savo darbą atliktume vedami paklusnumo Dievo valiai dvasios, tęsdami Dievo-Žmogaus misiją“ [4]. Kunigo funkcijos pagal Bibliją – aukoti aukas: „Kiekvienas kunigas kasdien stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas“ (Hbr 10, 11).

Kas yra tos „dvasinės aukos“, kurias turi aukoti kiekvienas krikščionis, būdamas kunigu? Dvasinė auka – vykdyti tai, kas parašyta Šv. Rašte, nes Kristus pasakė: „Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Ir dar: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“  (Jok 1, 22). Taigi, jei krikščionis remia religinę veiklą, tai yra auka (Fil 4, 16–18), šelpia nepasiturinčius – auka (Kor 8, 19–20), šlovina Dievą – auka (Hbr 13, 15), atgailauja – auka (Ps 51, 19) ir t. t. Vadinasi, visas krikščionio gyvenimas, ypač vykdant priesakus ir neprieštaraujant Biblijai, Kristaus bei kitų Šv. Rašto personažų pavyzdžiams, yra kunigiška auka Dievui.

Štai Biblijoje Kristus įsako nužudyti tuos, kurie nenorėjo pripažinti jo religinės-politinės valdžios: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“ (Lk 19, 27); arba sako, kad pagonys „bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 27). Be to, Kristus kalba, kad jo bausmė neklusniesiems bus žiauri: „… to tarno šeimininkas [Kristus] grįš vieną dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį“ (Lk 12, 46). „Jis [Kristus] žiauriai nužudys piktadarius“ (Mt 21, 41).

Tokie žodžiai leidžia ir krikščionims, įgijus religinę-politinę valdžią, aukoti kitatikius. Juk tai paties Dievo žodžiai! Taigi krikščionis, būdamas kunigas bei remdamasis savo Dievo nurodymu žudyti – ir netgi žiauriai žudyti, vadinasi, kankinti – kitatikius, juos ne šiaip sau žudo ar kankina, bet rituališkai aukoja kaip „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“. Romos katalikų bažnyčios klestėjimo laikais jų buvo paaukota milijonai. Masinis žmonių aukojimas liovėsi tik todėl, kad XVIII ir XIX amžių sandūroje Romos katalikų bažnyčią prarado realią politinę-karinę valdžia.

Krikščionys aukojo ne tik vadinamuosius pagonis, bet ir saviškius, krikščionis. Pavyzdžiui, katalikai žudė Šveicarijos kalnuose gyvenusius krikščionis valdensus, nepripažinusius popiežiaus valdžios. 1204 m. Romos katalikų kariauna nusiaubė Konstantinopolį – krikščionių stačiatikių religinį centrą. Jie plėšė miestą tris dienas, ir tuo metu Jahvei buvo paaukota daugybė krikščionių. Vienas iš reformacijos pradininkų, Kalvinas, kurio sekėjai Lietuvoje yra evangelikai reformatai, paaukojo – sudegino ant laužo savo religinį oponentą krikščionį Migelį Servetą, išdrįsusi neigti trejybės dogmą, kai buvo įpratęs aukoti – deginti žmones, apkaltintus raganavimu.

Saviškių aukojimas irgi neprasilenkia su Šv. Rašto mokymu, nes per pranašus duotame Senojo Testamento įstatyme buvo įsakyta aukoti tiek savus, tiek į nelaisvę patekusius kito tikėjimo žmonės (Iš 13, 2; plg. Kun 27, 29; Ts 11, 29–39; Ez 20, 25–26; Sk 31, 40–41, 47). O Kristus aiškiai pasakė: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ir pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17).

Taigi, ar ne teisus Arvydas Šliogeris, pričiupęs krikščionybę meluojant, neva ji panaikinusi kruvinąsias aukas? Kad jos anaiptol nėra panaikintos, rodo ne tik krikščionybės istorija, bet ir Biblija. Tai išdrįso pastebėti ir Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietsche): „Krauju jie kelią tą aptaškė, kurį jų pėdos lietė, o jų kvailybė mokė, jog tik krauju įrodoma teisybė. Bet kraujas – jis visų blogiausiai paliudija teisybę; užnuodija jis mokymą net ir gryniausią, paversdamas jį dar širdžių iliuzijom ir neapykanta didžiausia.“ [5]

Be tiesioginio žudymo – kūniškos aukos, krikščionys žino dar kitą žmonių aukojimo būdą – atversti į „tikrąjį tikėjimą“, t. y. paversti savimi. Čia naudojama ne tik fizinis smurtas, bet ir moralinė arba dvasinė prievarta, nes atvertinėjimas vykdomas šmeižiant, žeminant, niekinant žmogaus ankstesnį tikėjimą, paminant jo orumą, su šaknimis išraunant jį iš jo tautos ir įskiepijant į saviškę, krikščioniškąją, arba Izraelio tautą (Rom 11, 24, 17).

A. Šliogeris atvertinėjimą į krikščionybę įvardija kaip netiesioginę auką: „…o puikus netiesioginės aukos pavyzdys – fanatizmas: krikščionių konkistadorai ir misionieriai, žiauriausia prievarta ir kruvinu smurtu atverčiantys į tikrąjį tikėjimą pagonis ir kitokią „neteisingą“ fauną.“ [6]

Betgi atvertinėti į krikščionybę įsakė pats Kristus: „Tad eikite  ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Vykdyti šį nurodymą, be abejo, yra kunigiška auka.

Norint kitatikį atversti, pirmiausia reikia apšmeižti ir suniekinti jo tikėjimą. Šv. Raštas Kristaus ir apaštalų pavyzdžiu taip ir moko daryti. Štai kaip vadinamuosius pagonis ir jų padėtį apibūdina apaštalas Paulius: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais […]. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 11–12); „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo. Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų“ (Ef 4, 17–19).

Kitos tautos ir kito tikėjimo žmones Biblijos Kristus yra pavadinęs „šunyčiais“ (Mt 15, 22–27). Kitatikis ir kitur Biblijoje prilyginamas šuniui. Pavyzdžiui, apaštalas Petras apie palikusį krikščionybę ir grįžusi į savo tikėjimą žmogų yra taip pasakęs: „Šuo sugrįžta prie savo vėmalo ir: išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“ (2 Pt 2, 21–22). Taigi tas, kas atsisakė krikščionybės, yra ne tik šuo, bet ir kiaulė.

Niekinimas kaip dvasinė auka Biblijos Dievui neprarado aktualumo ir šiandien. Pavyzdžiui, kai krikščionis istorikas menkina senovės lietuvių kovas su kryžiuočiais, suniekina jų didvyriškumą ir žygdarbius, tai toks jo, kaip kunigo, poelgis turi būti vertinamas kaip netiesioginė žmonių auka Biblijos Dievui Jahvei. Šiuo atveju jam aukojama visa Lietuva.

***

Pasiaukojimas – krikščioniško mokymo dalis. Šv. Rašte apaštalas Paulius ragina aukoti savo kūnus: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Rom 12, 1). Nes Naujojo Testamento Dievas irgi yra aiškiai pareiškęs, kad jam reikia ne gyvulių, o žmogaus aukos: „Aukų ir atnašų [gyvulių] tu nebenori, bet paruošei man kūną [žmogaus]“ (Hbr 10, 5). Ar čia kalbama tik apie Kristaus kūną, ar žodis „kūnas“ Biblijoje gali reikšti ką nors kita? Pasak Šv. Rašto, kūnas, paruoštas paaukoti Jahvei, yra visi krikščionys: „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – jo nariai“ (1 Kor 12, 27).

Kaip žmogus patenka į šį „Kristaus kūną“? Ogi per krikštą: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13). Per krikštą žmogus tampa ir Abraomo palikuonimi bei paveldėtoju: „Ir visi kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. […] O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 27, 29). Tapęs Abraomo palikuonimi žmogus de jure iškertamas iš savo prigimtinių šaknų ir įskiepijamas į Izraelio tautą (Rom 11, 24, 17). Tapęs Izraelio tautos dalimi tikintysis drauge tampa „pirmagimiu“, nes: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelis yra mano pirmagimis sūnus“ (Iš 4, 22). Apie pasikrikštijusius: „Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto […], prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios“ (Hbr 12, 22–23). O pirmagimiai, kaip jau žinome, yra skirti aukai Biblijos Dievui (Iš 13, 2; plg. Kun 27, 29; Ts 11, 29–40). Dabar aišku, kam reikalingas krikštas, žmogų paverčiantis Kristaus „kūno“ nariu ir įskiepijantis jį į žydų tautą. Taip žmogus priartinamas prie žmogaus kraujo ištroškusio Biblijos Dievo, pirmagimių naikintojo, nasrų. „…nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Hbr 12, 29). Galima tik didžiuotis istorinių šaltinių liudijamu senovės lietuvių nenoru krikštytis, o per prievartą pakrikštytų – pastangos atsikrikštyti.

Šiandien krikščionybė švariai apsirengusi, pradedant bažnyčios tarnais bei ideologais ir baigiant krikščioniškomis valstybėmis. Naujojo Testamento laikais žmogus aukojamas nebe ant variu aptraukto aukuro, kaip Sename Testamente, – aukojamos žmonių kančios, tiek kūniškos, tiek dvasinės, iš paniekos, nelaisvės ir netiesos. Pagal Šv. Raštą, krikščionis ir pats privalo kentėti: „Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21). Žmogaus auka turi būti aukojama sekant ne tik Kristaus, bet ir kitų Biblijos veikėjų pavyzdžiais, mokančiais susiniekinimo (1 Jn 2, 6; 1 Kor 11, 1).

Pranašui Ezechieliui Jahvė buvo įsakęs paplotėlius keptis ant žmogaus išmatų, ir tik pranašui gailiai maldaujant nusileido – leido tai daryti ant gyvulių mėšlo: „Valgysi kaip miežių plokštainį, visų akivaizdoje išsikepęs ant žmogaus išmatų ugnies. Aš priešinausi: Ak, ak, ak, Viešpatie Dieve. Aš niekada nesusitepiau […]. O jis man atsakė: Gerai, leidžiu tau naudoti galvijų mėšlą vietoj žmogaus išmatų. Ant jo ugnies kepkis duoną“ (Ez 4, 12–15).

Biblijos Kristus, prieš pagydydamas žmogų, išvadina susirinkusiuosius iškrypėlių karta: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį. Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti. Tada jėzus atsakė: O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti?“ (Mt 17, 15–17, Kosto Burbulio vertimas). Kitur – šunimis (Mt 15, 22–28), o atsisakančius jam paklusti – aklais kvailiais (Mt 23, 17) ir gyvatėmis, angių išperomis (Mt 23, 33).

Vestuvių puotoje, prieš įvykdydamas savo motinos prašymą, svečių akivaizdoje jis ją grubiai užgauna: „Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: Jie nebeturi vyno. Jėzus atsakė: O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda“ (Jn 2, 3–4). Nei visi kiti, nei netgi motina, vadinasi, nė paprasčiausio mandagumo neverti.

Jahvė įsakė pranašui Ozėjui vesti paleistuvę ir su ja susilaukti vaikų: „Eik, imk sau žmoną moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių“ (Oz 1, 2). O Izraelio karalius Saulius, apimtas Dievo dvasios, turėjo išsirengti ir ilgą laiką pranašauti kitų akivaizdoje nuogas: „Nusivilkęs drabužius, ir jis kalbėjo dvasios pagavoje Samuelio akivaizdoje. Jis gulėjo nuogas visą tą dieną ir naktį“ (1 Sam 19, 23–24).

Šie pavyzdžiai – ne išimtys, o taisyklė. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente žmogų žeminti įprasta. Jahvės artumas, dėmesys ar „gailestingumas“ dažniausiai pasireiškia drauge su pažeminimu ir panieka.

Jahvė ne tik niekina, bet ir moko džiaugtis susilaukus paniekos: „Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 40–41). „Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Bet negana paniekinti kitus ir būti kitų paniekintam, reikia dar pačiam save niekinti. Apaštalas Paulius kalbą apie savo nuopelnus baigia prisipažinimu: „…esu niekas“ (2 Kor 12, 11). Krikščionims tai atrodo vertybė. Bet ar tikrai taip yra?

Biblijos sekėjai tokiame jų Dievo elgesyje bando įžvelgti pranašiškas įvykių gelmes arba demonizuotos žmogaus prigimtinės – nuodėmės ir puikybės sutramdymą, bet ar tai ne paprasčiausias tyčiojimasis? Juk pasakyta: „… prisiimkime jo [Kristaus] paniekinimus“ (Hbr 13, 13) ir „Šlovinkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras“ (Ps 106, 1). Visų svarbiausia: „Šlovinkite Viešpatį!“ (Ps 111, 1).

Dievo šlovinimas irgi yra dvasinės aukos forma: „Tad per jį atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Hbr 13, 15). Šlovinimo auka – tai Biblijos Dievo aukštinimas nusižeminimo sąskaita. Kreipdamasis į Jahvę, žmogus turi pripažinti savo bevertiškumą, nuodėmingumą, kaltumą, dvasinį neįgalumą, visišką priklausomybę nuo Dievo gailestingumo. „Kas tas mirtingasis, kad galėtų būti švarus, ar gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus Dievo akyse?“ (Job 15, 14). „Aš gimiau su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7). „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30). Apsinuoginęs šokdamas Dovydas sako: „Aš šoksiu VIEŠPATIES akivaizdoje, darysiu save dar niekingesnį ir būsiu menkas savo akyse“ (2 Sam 6, 21–22). Katalikų pamaldas dažnai lydi žodžiai: „Esu kaltas, esu labai kaltas“ ir pan.

Kančios siužetai krikščioniškose bendruomenėse skaitomi kas savaitgalį, o kai kuriose ir kasdien. Prieš akis visada nukryžiuotasis, kurio pavyzdžiu krikščioniui vis primenama, kad jis yra skerdimui skirta avis (Iz 53, 7; Jn 10, 3; Rom 8, 36). Ir tai tęsiasi jau du tūkstančius metų.

Tik nuolankus kentėjimas ne visada taikomas sau. Frydrichas Nyčė apie krikščionybės tarnus rašė: „Juk ir tarp jų yra didvyrių; nemaža jų gan daug kentėjo: dabar jie nori, kad kiti kentėtų. Pikti yra jie priešai: nerasi nieko kerštingesnio kaip nuolankumas jųjų. Todėl tasai išvysta kraują greitai, kuris juos pulti ima“ [7].

Biblinė ideologija veda į abu kraštutinumus. Vieni tampa nuožmūs aukotojai, kiti – palaužtos savanoriškos aukos. Kad būtų kuo daugiau žmogaus aukų Biblijos Dievui pasotinti.

Štai kodėl Apreiškimo (5, 5–6) Kristus vaizduojamas ir kaip Judo giminės liūtas, ir kaip avinėlis: „Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. […] Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį“. Liūtas, plėšrus ir žiaurus žvėris, šiuo atveju yra aukotojas, o avinėlis – auka.

Šiame kontekste suprantami tampa ir kiti prieštaringi Kristaus nurodymai. Čia jis liepia pasiimti kalaviją, piniginę ir krepšį (Lk 22, 36), čia įspėja: „O kas žudo kalaviju, turės nuo kalavijo žūti“ (Apr 13, 10), arba įsako išparduoti savo turtą ir išdalyti išmaldai (Lk 12, 33). Taip ir gyvenime: kryžiuočių vienuolių ordinas – karingas, turtingas, Biblijos Dievui paaukojęs daugybę žmonių, tarp jų ir saviškių, krikščionių – prisiminkime nusiaubtą Konstantinopolį. Tuo tarpu kiti vienuolių ordinai priima neturto, tylėjimo, visokių alinančių askezių įžadus, tuo prisiimdami aukos vaidmenį. Bažnyčios liūtai – kunigai, pastoriai, krikščionybės ideologai – mėgsta Kristaus patarimą griebtis kalavijo, šiais laikais jį priversti aiškinti perkeltine prasme, kaip Dievo žodį (Ef 6, 17), nepaleidžia iš rankų ir piniginės bei rinkliavoms atkišto krepšio. O nuolankioms avelėms skirtas Kristaus priesakas parduoti savo turtą ir išdalyti išmaldai.

Jahvės atžvilgiu aukos yra visi krikščionys. Jų gaudymas Biblijoje lyginamas su žuvų gaudymu. Kristus savo mokiniams sakė: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Karlas Gustavas Jungas rašė: „Pisciculi christianorum [pažodžiui, „krikščioniškosios žuvelės“ – dažnas įrašas pirmųjų amžių krikščionių antkapiuose] rodo, kad Kristaus sekėjai patys yra žuvys. Tai nesuvokiančios sielos, kurioms reikalinga cura animatorium [pažodžiui, rūpinimasis sielomis, t. y. kurių sielomis reikia pasirūpinti]. Taigi žuvų laboratorija yra bažnyčios sielovados sinonimas“ [8].

Jaukas arba tinklas, kuriuo gaudomi žmonės-žuvys, – tai žadamas Dievo gailestingumas ir jo suteiksimas amžinasis gyvenimas (Jd 21), taip pat nuodėmių atleidimas per Kristaus atperkamąją auką (Ef 1, 7). Bet tai tik tariamas gėris, dėl kurio žmogus imasi aukoti tiek save, tiek kitus. F. Nyčė apie krikščionis rašė: „Bet aš kentėjau ir kenčiu dėl jų: belaisviai jie, paženklintieji – štai kas man jie yra visi. O tą, kuris grandinėm juos sukaustė, jie išganytoju vadina, – grandinėm netikrų vertybių, tuščių iliuzijų ir žodžių! O, kad kas nors juos išganytų nuo to, kas juos išganė!“ [9]

---
LDiena.lt: prie šito išsamaus straipsnio puikiai atskleidžiančio satanistinę žydkrikščionybės esmę labai rekomenduoju perskaityti nedidelę Vidinio TSRS Prediktoriaus paruoštą „nukrikščioninimo“ apžvalgą pavadinimu „Kaip ir kokiu tikslu raštai daromi "šventais"“.

Kol nėra išversta į lietuvių kalbą, skaityti galite rusiškai Как и для чего писания делаются «священными»? arba vertimą angliškai How and why are Scriptures made «sacred»?

Pažadu, kad sužinosite daug įdomaus!

---
Literatūra:

[1] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.

[2] Jahvės vardas JHVH žydų balsiai netariamas ir keičiamas Adonai „Viešpats“, kuris

lietuviškame Biblijos vertime rašomas didžiosiomis raidėmis: VIEŠPATS.

[3] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 110.

[4] http://www.opusdei.org/lt-lt/document/prelato-laiskas-2009-m-lapkritis

[5] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 95–96.

[6] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 187.

[7] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai, p. 94.

[8]Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai, 2010, p. 298.


Įvertink straipsnį: 15   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 4

4. N.> Laurynui
2017-12-01 10:45:21
+0 -0

Žinai, tu panašus į žmogų, kuris užsidarė langus ir duris, sėdi  tamsiame kambaryje ir klausia - kas dabar prasklaidys tą tamsą? Joks šėtonas, aišku, šviesos neatneš. Nei Dievas neapšvies, jeigu Jį laikysi šėtonu ir savanoriškai užsidarysi. Pritarimas tokiam G. Burneikos aiškinimui būtent ir yra užsidarymas tamsoje su savo demonais.

Šv. Raštą reikia aiškinti moksliškai, o ne bet kaip, - šičia Burneika geriausiu atveju aiškina primityviai pažodiškai, reaguodamas nuogais prigimtiniais čiuptuvais. O naivūs skaitytojai, perskaitę šituos paistalus, skuba dėlioti pliusus.

Biblija aiškinama remiantis įvairiais metodais: istoriniu-kritiniu, literatūriniu (tarp to ir semiotiniu), tradiciniu (kanoniniu ir priėjimu per žydų aiškinimo tradicijas ir kt.), sociologiniu, psichologiniu ir t.t. Be to, reikia išlaikyti požiūrį į pilnatvišką ST ir NT ryšį; atsižvelgti į kitas teologijos disciplinas, į ŠR prasmes - žodinę, moralinę, dvasinę ir jų sąveiką...

Žodžiu, ne kiekvienam.

3. Laurynas
2017-12-01 22:23:52
+0 -0

Vienintelė "šviesa", kurią atnešė ši žydkrikščių neapykantos religija - tai skaisčiai liepsnojantys inkvizicijos laužai ir įkaitinti iki raudonumo žarstekliai, kuriais sutanoti tamsos ir neapykantos dievo Jahvės žyniai skiepijo "dievo meilę" laisviems Dievo vaikams.

Nori būti šios satanistų primestos ideologijos tarnaite? Prašau, tamstos valia.

Nors, bent jau pramogos dėlei perskaityk tą apybraižą, nuorodą į katrą įdėjau ir mielai pakartosiu Как и для чего писания делаются «священными»?

2. N.
2017-11-30 14:49:51
+0 -5

Nučiuožta šonais. ST baisus be NT, t.y. be įvykdymo, kurio bet kas, neįkvėptas Dvasios, nesupras. Ir tie, kurie nepripažįsta Naujojo Testamento, o tik Senąjį (kuris toks, koks yra, nebegalioja), irgi smenga žemyn. Dėl to Kristus juos ir vadino velnio vaikais. Gręžkis atgal, Gintarai, teapšviečia Tavo galvą Viešpats.

1. Laurynas
2017-11-30 21:24:53
+0 -0

Ir koks gi "viešpats" tą galvą turi prašviesti savo rentgenu? Jahvė ar pats Trigalvis šėtonas?


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956