Henrikas Heinė

Anonimusas
+ 8 - 7
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/12/henrikas-heine.html...
7535-12-14 (2017 m.), skaitė 1080
4

Sueina lygiai 220 metų, kaip 1797-ųjų gruodžio 13-ą dieną gimė žydų kilmės vokiečių poetas, kultūros ir politinis veikėjas ir K. Markso draugas, savo gyvenimą ir žymią kūrybos dalį susiejęs su revoliucine kova – Henrikas HEINĖ (1797-1856). Mūsuose, kur vyrauja vergiškas nusistatymas, esą menas ir politika, dalykai atskiri, o socializmas-komunizmas ir apskritai revoliucinės idėjos virtusios kone egzotiniu dalyku, tikrai verta pasinaudoti garbingu jubiliejumi kaip puikia proga susipažinti su šio šviesuolio, poeto ir kovotojo, gyvenimu bei kūryba, kuri aktualumo nepraranda ir šiandien.

HENRIKAS HEINĖ

Iš tiesų nežinau, ar esu vertas to, kad mano karstą puoštų laurų vainikas. .. bet kalavijas turi būti padėtas ant mano kapo, nes aš buvau drąsus karys kovoje už žmonijos išvadavimą („Kelionių vaizdai“).

Intymi meilės lyrika, aštri politinė satyra, neapykanta žmonijos priešams ir sąmoju trykštanti revoliucinė poezija, publicistika – visa tai jungiasi genialaus vokiečių poeto ir publicisto Henriko Heinės kūryboje.

Didžiulę Heinės poezijos jtaką patyrė jau jo amžininkai. Dar penktame dešimtmetyje F. Engelsas pavadino Heinę geriausiu to meto vokiečių poetu. Heinė kirto smūgį vokiškam reakcingajam romantizmui, kovojo su jo negyvenimiškais praeities idealais. Poetas mėgdavo vadinti save „revoliucijos būgnininku“. Jo poezija galingai skambėjo 1848 metų revoliucijos laikotarpiu.

Nepaseno Heinė ir iki mūsų dienų. Revoliucinė jo poezijos reikšmė siekia toli už Vokietijos ribų.

Kaip tik todėl ir kyla tiek daug ginčų dėl Heinės gyvenimo ir kūrybos įvertinimo. Nė vienas iš XIX a. vokiečių rašytojų nėra tiek giriamas ir kartu tiek puolamas, kaip Heinė. Vieni jį kelia į padanges, kiti apdrabsto purvais. Ir tai natūralu. Heinės nekenčia reakcijos atstovai, prieš kuriuos jis visą gyvenimą negailestingai kovojo, kuriems išpranašavo greitą pražūtį. Heinę myli tie, kuriems brangus žmogus, jo laimė ir ateitis, nes poetas visada stovėjo kovotojų už laisvę eilėse. Nežiūrint kai kurių svyravimų, Heinė aiškiai suprato, kad rytojus priklauso darbo žmonėms, proletariatui, ir šaukė juos į revoliucinę kovą.

Nors atskiri Heinės eilėraščiai lietuvių kalba pasirodė jau XIX a. pabaigos ir XX a. periodikoje (juos vertė J. Mačys-Kėkštas, J. Žilinskis, kiek vėliau Liudas Gira, Balys Sruoga ir kt.), bet atskira knyga Heinės poezijos rinktinė pasirodo pirmą kartą Tarybų Lietuvoje. Todėl čia norėtųsi trumpai supažindinti mūsų skaitytojus su Heinės gyvenimu ir jo kūrybos pagrindiniais bruožais.

* * *

Heinrichas Heinė gimė 1797 m. gruodžio mėn. 13 d. – Diuseldorfe, neturtingo pirklio šeimoje 1806 m. jo gimtasis miestas buvo prancūzų armijos okupuotas, ir tokiu būdu Heinė nuo pat vaikystės susidūrė su prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjų atgarsiais. Napoleonas tapo jam išsivadavimo nuo feodalinės priespaudos simboliu, nors vėliau jis ir suprato savo nuomonės klaidingurną. 1813 m. prancūzų armija buvo sutriuškinta, Reino sritis atiteko Prūsijai vokiškos feodalinės reakcijos tvirtovei. Meternichas Šventosios Sąjungos vardu atstatė Vokietijoje senąją tvarką. Tuo pačiu sužlugo visos Heinės tėvų viltys padaryti savo vyriausiąjį sūnų stambiu valdininku, ir jie išrinko jam komersanto karjerą, kuriai tačiau pats Heinė neturėjo jokio pašaukimo. 1816 m. jis buvo pasiųstas į Hamburgą pas milijonierių dėdę S. Heinę mokytis, bet visų giminių pastangos padaryti Heinę pirkliu nuėjo veltui. Pagaliau, po ilgų derybų, dėdė sutiko leisti Heinę studijuoti su ta sąlyga, jeigu jis pasirinks teisę, kad galėtų vėliau tapti advokatu ir gyventi savarankiškai.

Studijų laikotarpis – svarbus etapas Heinės gyvenime. Nuo 1819 m. iki 1825 m. jis lankė Bonos, Getingeno ir Berlyno universitetus, kol pagaliau vargais negalais įsigijo teisės daktaro diplomą. Mat, Heinė studijų metais žymiai daugiau domėjosi filosofija, meno istorija ir ypač literatūra, negu savo specialybe. Jis klausėsi romantikų vado А. V. Šlegelio ir vokiškos klasikinės filosofijos atstovo G. Hėgelio paskaitų. Čia formavosi jo pasaulėžiūra, brendo jo poetinis talentas. Heinė niekad netapo advokatu, jis buvo pašauktas tapti didžiu vokiečių tautos revoliuciniu poetu.

1821 m. pavasarį pas vieno Berlyno žurnalo redaktorių atėjo jaunas vyras ir įteikė jam eilėraščių pluoštą su parašu „H. Heinė“. „Aš jums visai nežinomas, bet noriu jūsų dėka tapti garsus“, –pasakė nustebusiam redaktoriui jaunuolis.

Taip pasirodė pirmas Heinės eilėraščių rinkinys, kuris iš karto sužavėjo skaitytojus savo originalumu ir jausmų gilumu.

Heinė atėjo į vokiečių literatūrą romantizmo viešpatavimo metais ir pats patyrė jo įtaką, ypač per savo profesorių А. V. Šlegelį. Tačiau nuo pat pradžių Heinė kritiškai įsisavino romantizmo tradicijas. Jis griežtai atsisakė idealizuoti feodalinius krikščioniškus viduramžius, jam svetimas buvo misticizmas ir noras pabėgti nuo tikrovės į fantazijos pasaulį. Jis reikalavo mene aiškumo ir paprastumo. Nuo pat pirmųjų žingsnių Heinė siejo savo kūrybą su laisvės ir naujo gyvenimo, naujos Vokietijos motyvais. Heinė pasisavino iš romantikų vien tai, ką jie turėjo gyvo ir sveiko, ir visų pirma – meilę liaudies kūrybai.

Pasaulinio garso jaunasis Heinė nusipelnė jau savo „Dainų knyga“, išėjusia 1827 m., ir „Kelionių vaizdais“, kurie pasirodė 1826-1831 metu laikotarpiu.

„Dainų knyga“ susideda iš eilėraščių, parašytų 1817-1827 metais. Jos turinį sudaro poeto nelaimingos meilės ir kančių istorija. Lyriniai eilėraščiai perteikia subtiliausius poeto nuotaikų ir pergyvenimų niuansus. Skaitytoją iš karto pagauna Heinės gamtos ir meilės dainų paprastumas, muzikalumas. Neatsitiktinai Heinės eilėraščiai tapo liaudies dainomis, kurių negalėjo išbraukti net hitleriniai fašistai, deginę Heinės raštus ir uždraudę minėti jo vardą. Heinės eilėraščių tekstais muziką rašė Šubertas, Šumanas, Mendelsonas, Čaikovskis ir daugelis kitų kompozitorių.

Tačiau atskleisdamas seną ir amžinai naują meilės istoriją, Heinė sugebėjo perteikti ne tik savo asmeninius jausmus, bet ir būdingus to meto pažangaus jaunuolio pergyvenimus, kuriam nepakenčiama buvo gyventi tvankioje Vokietijos atmosferoje. Poetas kenčia dėl to, kad gyvenime dažnai ima viršų bukapročiai, filisteriai, turtuoliai, aristokratai. „Dainų knygoje“ skamba poeto ironija, nukreipta prieš senąjį pasaulį, kuriame neranda sau vietos jo širdis. Juokas tampa svarbiausiu Heinės kovos ginklu, jo ironija nuvainikuoja palaipsniui visas pasenusias „vertybes“.

Vis daugiau įsitraukdamas į kovą su feodaline-absoliutine reakcija Vokietijoje, Heinė aiškiai pajunta savo poezijos tematinį siaurumą. Jis nori be-tarpiškai dalyvauti kovoje su gyvenimo negerovėmis ir vis daugiau pradeda linkti į prozą. 1826 m. jis rašė: „Aš baigtas kaip poetas-dainius. Proza priima mane į savo glėbį“. „Kelionių vaizduose“ jau visiškai aiškiai atsispindi Heinės politinės tendencijos. Knyga persunkta aistringu poeto protestu prieš suskaldytą feodalinę Vokietiją, prieš teutomaniją ir klerikalizmą, prieš scholastinį mokslą ir filisterišką moralę. Paskutiniuose „Kelionių vaizdų“ tomuose, ypač „Angliškuose fragmentuose“, jau išryškėja antiburžuazinis Heinės kūrybos kryptingumas. Poeto ironija ir humoras pavirsta aštria satyra. Skurdžiai Vokietijos tikrovei jis priešpastato prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjas.

* * *

1830 m. liepos revoliucijos Prancūzijoje išvakarėse Meine atsidūrė labai sunkioje būklėje ir moraliniu, ir materialiniu atžvilgiu. Cenzūra ir policija persekiojo jo knygas ir jį patį. Heinė negalėjo gauti pastovaus darbo, kuris užtikrintų jam pragyvenimą, ir vis dažniau svajoja išvykti į Prancūziją, kuri jam nuo jaunystės dienų liko revoliucijos šalimi. Ir kai pagaliau atėjo žinia apie .1830 m. liepos revoliuciją, Heinė emigravo į Paryžių, kur prasidėjo naujas jo gyvenimo ir kūrybos laikotarpis.

Paryžius: tuo- metu buvo stambiausias politinis ir kultūrinis Europos centras. Mentės akiratis čia plečiasi, užsimezga naujos pažintys su žymiais to meto rašytojais ir kompozitoriais (Beranžė, Balzakas, Zorž Sand, Šopenas, Berliozas ir kt.). Tačiau, gyvendamas Paryžiuje,, vedęs paprastą prancūzų valstietę mergaitę Matildą Mira, jis nė vienai valandėlei' neužmiršo Vokietijos. Visi Heinės kūriniai, parašyti ištremtyje, buvo persunkti tėvynės ilgesio ir begalinės jos. meilės.

Heinės išvykimas buvo neišvengiamas. Prieš jį stovėjo dilema,, apie kurią jis pats kiek vėliau rašė: „Aš turėjau pasirinkti arba visišką kapituliaciją, arbą kovą iki mirties – aš  pasirinkau kovą.“ Ir iš tiesų, visas tolimesnis Heinės gyvenimas yra negailestinga kova su priešais meninio žodžio ginklu.

Todėl visiškai nepagrįstas yra vokiečių buržuazinių nacionalistų mestas Heinei kaltinimas, jog jis pardavė savo tėvynę prancūzams. Heinė laikė save karštu savo tėvynės patriotu. Bet patriotizmą jis suprato ne kaip siaurą nacionalizmą. Savo poemos „Vokietija. Žiemos pasaka“ pratarmėj Heinė aiškiai sako, kad jo patriotizmas surištas su revoliucijos sąvoka. Tik iš karštos meilės savo tėvynei jis taip smarkiai, negailestingai pliekė jos ydas.

Heinė jautėsi esąs pašauktas tapti revoliucijos tribūnu, prikelti vokiečių tautą iš amžiais trukusio sustingimo. Štai kodėl intymi lyrika IV-tame dešimtmetyje jau neužima dominuojančios vietos jo kūryboje. Heinė rašo daugiau proza, tampa žymiausiu vokiečių revoliuciniu publicistu. Studijuodamas utopinio socializmo teorijas, Heinė pradeda giliau suprasti kapitalistinės visuomenės prieštaravimus, klasių kovos dėsnius. Poetui atrodo, kad jo uždavinys dabar yra suartinti vokiečių filosofinės minties ir prancūzų revoliucinės dvasios nešėjus. Todėl jis rašo straipsnius, supažindinančius prancūzus su Vokietija ir atvirkščiai –vokiečius su prancūzais. Taip atsiranda jo žymios knygos: „Romantinė mokykla“, –Apie religijos ir filosofijos istoriją Vokietijoje“, „Prancūzijos reikalai“ ir kitos. Tikėdamas, kad Vokietijoj greit išmuš laisvės valanda, Heinė šlovino revoliucinės praeities tradicijas. Sensimonistinių idėjų įtakoje krikščioniškam viduramžių asketizmui jis priešpastato žemiško gyvenimo džiaugsmus. Krikščionių „kančių religiją“ turi. dabar pakeisti „džiaugsmo religija“. Šitų nuotaikų išraišką mes randame ir IV-ojo dešimtmečio Heinės. poezijoje („Naujieji eilėraščiai“, ypač ciklas „Įvairūs“).

Vokišką reakciją baugino drąsus Heinės žodis. 1835 m. Sąjunginio Teismo nutarimu buvo uždraustos jo knygos. Bet tai neišgąsdino poeto. Jo plunksna pasidarė dar aštresnė.

* * *

Penktame dešimtmetyje, kai revoliucinio judėjimo centras persikėlė į Vokietiją, Heinė pergyveno savo kūrybos žydėjimo laikotarpį. Dabar Heinė, ypač publicistikoje, sprendė jau ne tiek filosofinius ir literatūrinius, kiek betarpiškai socialinius-politinius klausimus. Jis, galutinai nusivylęs buržuazijos skelbiamais „lygybės“, „brolybės“ ir „laisvės“ šūkiais, priėjo išvados, kad buržuazinio pasaulio žlugimas yra neišvengiamas ir kad ateitis priklauso proletariatui. Jo publicistinėje knygoje „Liutecija“, parašytoje praeito amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje, aiškiai skamba socialistiniai idealai.

Ypač didelę reikšmę Heinės gyvenime turėjo jo draugystė su Karlu Marksu, kuri prasidėjo 1843 m. pabaigoje Paryžiuje. 46 metų poetas pajunta gilią pagarbą 25 metų jaunuoliui Karlui Marksui, kurį vėliau pavadino „revoliucijos daktaru“. Heinė beveik kasdien lankėsi jo namuose, dalinosi savo kūrybiniais planais, kartu su juo skaitydavo savo eiles. Betarpiškas Heinės ir Markso bendravimas buvo labai trumpalaikis, nes jau 1845 m. Marksas buvo ištremtas iš Paryžiaus už revoliucinę veiklą, o Heinė išvengė to paties likimo tik todėl, kad prancūzų vyriausybė pabūgo ištremti pasaulinio garso poetą. Bet ši draugystė paliko gilius pėdsakus jo kūryboje.

Tuo metu Heinė vėl sugrįžta prie poezijos, bet rašo jau ne meilės dainas, o aštrius politinius eilėraščius, satyras, liečiančias aktualius revoliucinio judėjimo klausimus ir sudarančias vadinamųjų „Nūdienių eilėraščių“ ciklą. 1844 m. Heinė išleidžia savo žymiausią satyrinę poemą, apvainikuojančią visą jo kūrybą „Vokietija. Žiemos pasaka“. Heinė pilna to žodžio prasme tampa revoliucijos būgnininku. Iš jo poezijos beveik išnyksta individualistinės gaidos, abejonės ir svyravimai. Jis siunčia prakeikimą senajam pasauliui ir dainuoja naują dainą apie naują gyvenimą, kuris turi prasidėti čia žemėje:

 

Aš naują dainą – geresnė ji bus! –
Draugai, jums dabar dainuoju:
Mes savo laimę surasim ir čia,
Mes žemėj sukursim rojų.
(„Vokietija. Žiemos pasaka“)

Heinės poezijoje pilnu balsu skamba socialistiniai motyvai. Pasikeitus turiniui, atitinkamai pasikeitė ir Heinės eilėraščių forma. Vietoj dainingos lyrinės intonacijos atsiranda kapota publicistinė kovinga intonacija, triskiemenes pėdas pakeičia dviskiemenės ir t. t.

Heinės politinė lyrika ir jo poema – Vokietija. Žiemos pasaka yra to meto Vokietijos revoliucinės poezijos viršūnė.

* * *

Artėjo 1848 metų revoliucija, kurios taip aistringai laukė poetas. Bet Heinė nebegalėjo aktyviai joje dalyvauti. Jau 1845 m. žymiai pablogėjo jo sveikata, o nuo 1848 m. jis, visai suparalyžiuotas, pusiau apakęs, gulėjo ligos patale, iš kurio niekad nebepasikėlė. Aštuonerius metus truko baisios poeto kančios. Tačiau Heinė, net gulėdamas savo –matraco karste, akylai sekė įvykius, revoliucijos eigą ir tragiškai pergyveno jos pralaimėjimą. 1848 m. jis rašė: „Naujienos, kurios pasiekė mane iš tėvynės, dar labiau padidino mano kančias. Dabar, kai aš turėčiau aktyviausiai vykdyti viso savo gyvenimo siekį, aš pasmerktas nejudėti, aš net negaliu atsakyti į savo draugų nevilties šauksmų, prašantį iš manęs įprastos jiems pagalbos.“

Iki paskutinės savo gyvenimo dienos Heinė kūrė. Nebegalėdamas pats rašyti, jis diktuoja savo straipsnius ir eilėraščius sekretoriui ir pasiekia naujų poezijos viršūnių, dar labiau suklesti jo poetinis meistriškumas. Apie tai liudija Heinės eilėraščių rinkinys „Romansero“, išėjęs 1851 m., ir jo „Paskutinieji eilėraščiai“, iš dalies pasirodę tik po poeto mirties. Heinė apvaldo naują žanrų – eiliuotą realistinį istorinį pasakojimą („Disputas“, „Viclipucli“, „Poetas Firdusi“ ir kt.), ištobulina baladę, rašo ir lyrinius eilėraščius. Paskutiniuose Heinės kūriniuose atsispindi sudėtingos, kartais pilnos prieštaravimų poeto nuotaikos, tam tikras blaškymasis. Daug buvo kalbama apie Heinės – sugrįžimą prie dievo–, bet 1851 m. jis aiškiai rašė laiške poetui G. Hervegui: „Aš mirštu kaip poetas, kuriam nereikalinga nei religija, nei filosofija, ir kuris neturi nieko bendro su jomis.“ Sustiprėjo jau ir anksčiau būdingi Heinei prieštaravimai pažiūrose j proletariatą ir komunistus. Trokšdamas jų pergalės, jis kartu bijojo, kad jie panaikinsią visas senas estetines vertybes, taip brangias poeto širdžiai, ir į jo „Dainų knygos“ puslapius vyniosią tabaką ir kavą.

Bet visos šitos abejonės, sukeltos baisių fizinių skausmų ir pergyvenimų dėl revoliucijos pralaimėjimo, nenulėmė nei poeto pasaulėžiūros, nei jo kūrybos. Jis iki galo liko ištikimas savo revoliuciniams idealams ir pilna teise eilėraštyje „Enfant perdu“ galėjo pasakyti apie save:

Kovos už laisvę postą atsakingą
Aš tris dešimtmečius jau išlaikiau.
Kovoju, nors laimėt viltis pradingo,
Nors gyvas likt nebetikiu daugiau.
 
Čionai, draugai! Jau postą perimt laikas!
Išsenka jėgos... Artinas mirtis....
Aš atlaikiau, ir ginklas liko sveikas,
Tik neatlaikė sužeista širdis.

Heinė mirė 1856 m. vasario mėn. 17 d. Palaidotas Paryžiuje.

I. VEIŠAITĖ

Šaltinis: H. Heinė. Lyrika ir satyra. V., 1957, p. 3-13.


8   7
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 4

4. Petia
0 5
2017-12-15 09:30:37

komunistai jobani. 

3. Anonimas
10 1
2017-12-15 11:24:10

Petia, tu suklydai. Reikia rasyti kapitalistai, burzujai ir fasistai jobani.

2. Petia
0 2
2017-12-15 13:57:26

As milijona kartu rasiau, kad visi -istai - uzsikruskit. Kapitalistai, komunistai, naciai ir dar xuj paimi kokie kolektyvistai. 

1. Anonimas
1 3
2017-12-14 20:20:18

Dabar skaitau "lenios" raštus. Sutampa! Ypa!


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai