Kaip komjaunuolis Linkevičius rusofobu tapo

Kinas Linkevičius, archyvinė nuotrauka
Kinas Linkevičius, archyvinė nuotrauka

Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ištobulino meną laikytis valdžioje iki naujųjų aukštumų

Linkevičius tapo chrestomatiniu pavyzdžiu visiems, siekiantiems sėkmingos karjeros nūdienos Lietuvoje.

Svarbiausia — jausti, iš kur pučia vėjas ir kokias permainas jis atneša. Tada belieka tik išskleisti savas bures ir čiuožti įvykių paviršiumi savo laimės link. Tad šį rudenį Linkevičius nenustebino, kai vardan išlikimo ministro kėdėje metė socialdemokratų partijos bilietą.

Partijos, prie kurios ištakų jis pats stovėjo prieš ketvirtį amžiaus. "Nesavalaikis sprendimas", — taip trumpai drūtai, naudodamas tarybinių biurokratų pamėgtą leksiką, ministras apibūdino socdemų sprendimą išeiti iš valdančiosios koalicijos į opoziciją. Mat žodžiai "nesavalaikis" ar "savalaikis" patogūs savo neapibrėžtumu. Kas yra "savalaikis"? Kas yra "savas laikas"? Kam tas laikas yra "savas"? Matyt, valdžiai.

Valdžia tada pati sprendė, kas ir kada buvo "savalaikiška", o kas — ne. Senam kadrui išsprūdo žodelis iš pasąmonės. Geras tarybinis kadras neįsivaizduoja savęs, pakylančio iš šiltos ministro kėdės ir išeinančio į kažkokią "parlamentinę opoziciją". Nesavalaikiška tai! O atsidurti tinkamoj vietoj "savu laiku", štai kur menas!

Linas Antanas Linkevičius gimė 1961 metais inžinieriaus ir mokytojos šeimoje. Aukso medaliu baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą. 1983 metais, išvystyto brežnevizmo laikais, mūsų herojus įgijo inžinieriaus specialybę Kauno politechnikos institute, prieš tai, žinoma, pavyzdingai išlaikęs marsksizmo-leninizmo egzaminą (arba įskaitą, bet koks gi skirtumas?). Tačiau inžinerija, matyt, pasirodė Linui per siaura sritis.

Širdis kvietė būti naudingu komunizmą statančiai visuomenei. Ir būsimasis ministras iš karto po studijų pasuka sunkios kovos už TSKP idealus keliu. Iš pradžių reikia užlipti ant pirmojo laiptelio. Ir Linas jau tais pačiais 1983 metais tampa Lietuvos Lenininio Komunistinio Jaunimo Sąjungos (LLKJS) Kauno miesto Panemunės rajono sekretoriumi.

Wikipedija kukliai nutyli, ar jaunasis leninietis kartais nepradėjo komjaunuoliškos karjeros dar institute ar net mokykloje. Greičiausiai taip, kadangi ne bet kas po aukštosios mokyklos baigimo galėjo iš karto tapti ištįso miesto rajono komjaunimo sekretoriumi.

Bet šalin tą lietuvišką pavydą! Verčiau pasidžiaukime jaunojo Linkevičiaus sėkme. O gal net užjauskime jį. Nelengvas tai buvo darbas. Juk Kaunas tada laikytas "nacionalistų lizdu". Linui teko auklėti atitinkamose, valdžiai nelabai lojaliose šeimose užaugusį  jaunimą komunistine dvasia, aiškinti jam apie nacionalizmo žalą, nušviesti partijos ir vyriausybės nutarimus, peikti Ameriką ir girti senyvus tarybinius vadus kaip tik tuo metu, kai vienas po kito mirė Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas, Konstantinas Černenko.

Oficialioje būsimojo ministro biografijoje rašoma, kad po (matyt, sėkmingo) darbo Kaune jis pradėjo eiti LLKJS Centro Komiteto skyriaus vedėjo pareigas Vilniuje. Biografas nepatikslina nei skyriaus pavadinimo, nei metų. Tačiau kai kurie ministro amžininkai teigia, kad jis vadovavo ideologijos skyriui. Galiausiai tai nėra esminė detalė, nors ir labai panaši į teisybę.

Faktas yra tai, kad "tarybinės okupacijos" metais mūsų herojus buvo komunistinės nomenklatūros dalis. Ir visai nepretendavo į sistemos reformatoriaus vaidmenį, nes tokiu atveju jis būtų palikęs kokių nors vidinio disidentavimo pėdsakų. Tokių mūsų istorikai neaptiko.

Papūtus "gorbačiovinio" persitvarkymo vėjams, spėriai persitvarko ir Linas Linkevičius. Jis — vienas iš iniciatorių bei ideologų 1989 metais, atskiriant Lietuvos komjaunimą nuo sąjunginio komjaunimo ir įkuriant savarankišką Lietuvos komjaunimo organizaciją. Dar po metų šios organizacijos nebeliko, ją likvidavo patys jos įkūrėjai. Į sceną įžengia naujasis Linas Linkevičius — Lietuvos patriotas, demokratas ir liberalas.

Apibendrinant pasakojimą apie aną, senąjį Linkevičių, tenka pastebėti, kad niekas nevertė jo dirbti komjaunime ir kovoti už komunizmą. Tai buvo sąmoningas, "savalaikis" ir savarankiškas jo apsisprendimas. Ir, beje, ne mums teisti už tai šį žmogų. Anais laikais taip elgėsi daugelis. Tas daugelis nežinojo visos tiesos apie tarybinės sistemos ydas ir net nusikaltimus. Nors… šį tą visi tikrai žinojo.

Linkevičius negalėjo negirdėti apie lietuvių trėmimus į Sibirą, apie ikikarinę nepriklausomybę. Girdėjo, bet toliau propagavo komunizmą. Psichologai pastebi, kad nepatogią jiems informaciją žmonės linkę nustumti šalin, kad ji netrukdytų, kaip antai vokiečiai girdėdavo, bet atmesdavo žinias apie žydų persekiojimus ikikarinėje Vokietijoje. Todėl teisintis, kad "mes tada daug ko nežinojome", yra nerimta. Esmę žinojo.

Gi atgailos iš naujojo Linkevičiaus mes taip ir neišgirdome. Jeigu jau esi toks didis patriotas, tai viešai atsiprašyk už tai, kad jaunystėje prisidėjai prie patriotų persekiojimo… O kol neatsiprašei, tai kodėl, žmogau, mes turime tikėti tavo nuoširdumu? Kada tu melavai sau ir kitiems — tada ar dabar?…

Naujasis Linkevičius tad tapo simboliu  daugelio naujojo elito atstovų, kurie ramia veido išraiška per naktį persidažė iš raudonų į oranžinius ar net rudus, pagal dialektikos dėsnį perėjo į savo priešybes — iš internacionalistų virto nacionalistais, iš rusofilų — rusofobais.

Kaip ir Linkevičius, šie žmonės taip ir neatsiprašė už savo moralinį kūlverstį. Daugelis tapo krikščionimis. Tik jie pamiršo, kad kai krikščionis persekiojęs būsimasis apaštalas Paulius atsivertė į krikščionybę, jis ilgam prarado kalbos dovaną ir kokius metus šalinosi viešumos. Mūsiškiai gi, praleidę progą kurį laiką patylėti, pasuko fariziejų keliu, šventeiviškai skaitydami moralus kitiems. Ir po to jie stebisi, kodėl toks aukštas piliečių procentas nepasitiki valdžios institucijomis.

Kas turi dėtis žmonių galvose, jeigu jie vieną dieną tarnauja "okupantams", o kitą dieną, nieko neatsiprašę, tuos "okupantus" koneveikia?… Jei ne šizofrenija, tai bent jau gilus moralinis konfliktas. Vidinį konfliktą, vidinį karą su savimi jie bando užmiršti, nukreipdami dėmesį nuo savo praeities, keldami konfliktus išorėje. Štai ir visa Lietuvos elito rusofobijos priežastis.

Ir vis tik Linas Linkevičius išlieka naujųjų laikų herojumi, mat asmenybių rinkoje toks prisitaikantis charakteris turi didelę paklausą. Jis padarė puikią karjerą. Seimo narys, ambasadorius kelias kadencijas, krašto apsaugos ministras. O kai buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pabandė normalizuoti santykius su Rusija ir nepakluso kietai Dalios Grybauskaitės linijai, tinkamesnio kandidato pakeisti jį už Linkevičių neatsirado.

Tačiau žinant, kaip smarkiai gali keistis mūsų herojus, neatmestina, kad pakitus laikams, "savalaikiškai" evoliucionuos ir jis.


Įvertink straipsnį: 23   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 3

3. Pagalvok
2017-12-24 22:19:54
+0 -1

Labai mažai buvo tų nekomjaunuolių, tokie laikai buvo. Prisimenu, buvom trys Ne, bet kaip mus mokykloje vadino? O gi, veikėjai iš Gogolio "Mirusių sielų", turėjom kiekviena savo pravardę - tai Pliuškinas, tai..,. Nebeprisimenu tų veikėjų iš Gogolio raštų, bet kiekvienai savas herojus. 

2. broliai lietuviai
2017-12-23 00:39:37
+1 -0

reikia kiaules pjauti nes jei ne tai jie jus isnaikins

 

1. Anonimas
2017-12-20 10:57:27
+1 -1

"nesavalaikis" ir "ne tos dimencijos" kaip panašūs kaip broliai dvyniai.


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Reklama

PressJazz.tv

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 852 | 415.956