Šiauliuose primuštas algų nemokėjęs buržujus. Plėšimas ar teisingumas?
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-12-21 17:51:50, skaitė 3722, komentavo 9
Prieš kurį laiką pasirodė trumpas pranešimasapie gruodžio 15 d. Šiaulių Spindulio g. stovinčio namo kieme įvykusį incidentą: trys vyrai – pora statybų įmonės darbininkų su vienu draugu pasigavo ir primušė juos samdžiusį buržujų savininką. Mat šis, kaip žinia, piktybiškai jiems nemokėjęs darbo užmokesčio. Be to teigiama, kad darbininkai iš pastarojo kišenės pasiėmė ir 1050 eurų sumą. Priskaičiavus 1270 eurų neturtinės žalos, prieš vyrus iškeltas ikiteisminis tyrimas neva dėl plėšimo.
Kyla klausimas – kur čia teisybė? Buržujai gali atlyginimų nemokėti – dažnai jų ir nemoka, reikalaudami darbininkų „būti kantriems“ ir tiesiog „dar palaukti“. Ir už tai jokių teisinių sankcijų nesulaukia. Kaip sakoma, tokiais atvejais „vsio zakonno“. Bet visai kas kita, kai darbininkai pasipriešina. Imk organizuoti profsąjungą – jei dar neišmes iš darbo, pamėgink streikuoti. Tuomet patys biudžetinių „profsojūzų“ vadukai tave „statys vieton“. Mat reikia ne kovoti, o „dialogo“ ieškoti. Skaityk: nusižeminus priešais buržujų ant pilvo šliaužioti.
Kuomet tokios profsąjungos, darbininkai lieka pavieniais pirštais, bet ne vieningu kumščiu ir, nematydami realios kovos perspektyvos, bando ieškoti atitinkamų išeičių. Vieni emigruoja. Antri geria ir žmonas muša. Ar netgi žudosi patys. Dar treti bando kovoti kitais būdais. Ar sukčiaudami, apgaule eidami „prieš sistemą“, ar štai, kaip padarė šiauliečiai – individualiai stodami prieš savo išnaudotojus ir pavergėjus.
Ir kas iš to? Tiesa, sakyti, kad įmonės savininką primušę darbininkai būtų pasielgę neteisingai – neapsiverčia liežuvis. Tai suvokia kiekvienas doras žmogus – kas matyti ir iš gausybės internetinių komentarų, kuriuose paprasta liaudis vieningu balsu išreiškia pritarimą šiauliečiams statybininkams. Bet realiai – tokios kovos formos niekur neveda. Viskas baigsis buržujui palankiu teismo verdiktu.
Lygiai tas pat pasakytina ir apie bylinėjimąsi su ponais savininkais. Net jei pavieniam darbininkui pavyksta ką nors pasiekti, jo likimo brolių padėtis nesikeičia. O kas svarbiausia, darbo žmonės taip ir lieka susiskaldę po vieną. Bet ne visi kartu krūvoje – kumštyje. Istorinis patyrimas, tuo tarpu, byloja, kad tik kumštyje – susivieniję ne kaip atskiri asmenys, bet kaip ištisa DARBO KLASĖ, liaudies sūnūs ir dukros gali apginti savo reikalus.
Smerkti šiauliečių tikrai nėra už ką. Jie elgėsi, kaip manė yra geriausia. Ir pasipriešino. Bet be pavieniui jie liks pralaimėję. Nes teismai, kaip ir policija, kaip ir visas valstybinis aparatas – tokiais atvejais yra ne kas kita, kaip ginklai buržujų rankose. Dėl to nedera puoselėti jokių iliuzijų. Verčiau susižinoti – kas ir kur, kas ir kaip, ir vienytis. Realus solidarumas galėtų palengvinti ir šių trijų vyrų dalią. Dar daugiau – darbo žmonių susivienijimas atvertų žymiai perspektyvesnį kovos kelią, kokiu eina pažangieji Europos, Azijos ir pasaulio šalių darbininkai, organizuoti kovingose profsąjungose, kairiosiose darbininkų ir komunistų partijose, išsireikalaujantys sau ir atlyginimus, ir trumpesnes darbo valandas. O svarbiausia – tampantys politine jėga.
Štai Graikijoje vos prieš porą savaičių (gruodžio 4 d.) pseudokairiųjų vyriausybei mėginus „prastumti“ prieš darbininkų teisę streikuoti nukreiptą įstatymo projektą, prasidėjo didžiausi bruzdėjimai (žr. video apačioje), peraugę į masines demonstracijas su kairiosiomis profsąjungomis irKomunistų partija priešakyje, galiausiai užkirtusias šiai savivalei kelią – valdžia savo ketinimų atsisakė. Kodėl? Nes graikų darbininkai – ne susiskaldę, ne išsigandę, bet susivieniję, orūs ir kovingi. Iš jų pavyzdžio vertėtų mokytis ir mums.
KIBIRKŠTIS