Jonas Ragauskas. Griūvantis bastionas

Anonimusas
+ 9 - 2
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/12/jonas-ragauskas-griuva...
7535-12-22 (2017 m.), skaitė 660
3

Įrodinėdami dievo buvimą, religininkai daug kalba apie pasaulio tvarką ir tikslingumą. Kaip tikslingas laikrodžio mechanizmas savaime neatsiranda, bet jį padaro žmogus, taip ir žmogus, juoba visas „nuostabiai tikslingas“ pasaulis, savaime neatsiradęs – visa tai sukūręs dievas.

Pasaulio „tikslingumas“ – iš tiesų sunki kliūtis, kurią daugeliui tikinčiųjų nelengva nugalėti. Gerokai turėjau vargo su ja ir aš. Ilgai man atrodė, kad pasaulio ir gamtos tikslingumas – tai neįveikiamas religijos bastionas, nesugriaunamas dievo buvimo įrodymas. Galiausiai paaiškėjo, kad čia iš viso nėra jokio „bastiono“. Gamtoje ir pasaulyje nėra to tikslingumo, apie kurį kalba teologai. Jie pasaulio tikslingumą ima siaura prasme, laikydami tikslingą tokį veiksmą ar reiškinį, kuriame dalyvauja protas, sąmonė. Kitaip sakant, čia iš anksto numatomas tam tikras tikslas, kuris paskui planingai siekiamas atitinkamais veiksmais.

Šitaip veikia tik žmogus, kaip protinga būtybė, bet ne gamta, ne pasaulis.

„Bet juk gamtos reiškiniai, – pasakys tikintysis, – nėra chaotiški! Jie vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos turėjo nustatyti aukštesnė už medžiagą ir protinga būtybė – dievas.“

Taip, visi gamtoje ir pasaulyje vykstantieji reiškiniai yra ne chaotiški, o dėsningi. Tačiau tai nereiškia, kad gamtos dėsnius turėjo kažkas sugalvoti ir nustatyti. Kaip šiuo metu nėra nei dėsnių be materijos, nei materijos be dėsnių, taip buvo visada ir praeityje. Ir kaip nereikalingas dievas materijos atsiradimui, nes materija amžina ir nesukurta, taip nereikalingas dievas ir materijos dėsniams nustatyti, kadangi materijos dėsningumas egzistuoja amžinai kartu su materija, kaip jos neatskiriama savybė.

Tikintieji dažnai klausia: „Jei nėra dievo, tai kas nustatė dangaus kūnų judėjimo kelius ir tvarką?“

Žvaigždžių ir planetų kelių niekas nenustatinėja – juos apsprendžia jų masė ir judėjimas. Žemės nuotolis nuo Saulės ir jos apsisukimo aplink Saulę laikas priklauso nuo Saulės ir Žemės masės bei judėjimo greičio. Esant dabartinei Žemės ir Saulės masei ir dabartiniam judėjimo greičiui, jų tarpusavio atstumas ir Žemės orbita negali būti kitokie (kalbu, žinoma, apytikriai, nes čia turi reikšmės daugelis kitų, bet tokių pat materialinių faktorių).

Panašiai yra ir su visa Saulės sistema, Galaktika ir Visata – visur viešpatauja ne sąmoningas tikslingumas, bet dėsningumas, neperžengiąs materijos judėjimo dėsnių ribos.

Taip pat ir gyvojoje gamtoje, išskyrus žmogų, kaip protaujančią būtybę, egzistuoja toks pat dėsningumas, bet ne sąmoningas tikslingumas.

Mes esame linkę „sužmoginti“ pasaulį, daiktams ir reiškiniams priskirdami savo pačių ypatybes. Taip yra, tarp kitko, ir su gamtos dėsningumu, kurį mes dažnai susigundome vadinti tvarka, nepastebėdami, kad šiuo žodžiu gamtos dėsningumui priskiriame žmogiškąjį pobūdį. Juk tvarkyti gali tik žmogus – protinga, sąmoninga būtybė. Tvarkyti – vadinasi, ką nors daryti pagal iš anksto užsibrėžtą tikslą ir planą. Tuo tarpu gamta nieko netvarko: joje reiškiniai vyksta dėsningai, bet ne sąmoningai. Yra amžina materija, amžinas judėjimas, Įvairios materijos ir energijos savybės, nuo kurių būtinai priklauso atskirų materijos formų, atskirų daiktų buvimo ir judėjimo dėsningumai. Tų dėsningumų konkrečią išraišką mes be reikalo vadiname tvarka, priskirdami šiai sąvokai sąmoningumo požymį, kurio pasaulio „tvarkoje“ nėra.

Lygiai be reikalo kai kuriuos gamtos procesus vadiname chaotiškais, pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius, Saulėje bei žvaigždėse Įkaitusios masės kunkuliavimą ir kt. Ne tik tai, kas mūsų požiūriu yra tvarkinga, bet ir tai, kas mums atrodo chaotiška, iš tiesų vyksta dėsningai. Pasaulio daiktai ir reiškiniai nėra nei tvarkingi, nei netvarkingi – jie tokie, kaip juos apsprendžia objektyvios sąlygos. O tos objektyvios sąlygos – dar sykį pabrėžkime – yra ne kas kita, kaip materijos judėjimo savybės.

Greta būtinų reiškinių gamtoje, žinoma, būna ir atsitiktinių. Atsitiktinumas papildo būtinumą, bet atsitiktiniai reiškiniai taip pat turi savo priežastį, kurioje irgi atsiskleidžia tam tikri dėsningumai.

Panašus reikalas ir su tobulumo sąvoka. Mes vėl esame linkę viską matuoti tobulumo matu: vieni daiktai mums atrodo netobuli, kiti truputį, o dar kiti – labai tobuli. Bet juk tai mūsų subjektyvus požiūris, kuris giliai įsišaknijo religinėje pasaulėžiūroje, klaidindamas protavimą.

Religininkai nuolat vartoja posakius: „Iš nieko niekas neatsiranda“, „Ko neturi, kitam neduosi“. Atseit, tobulesnė būtybė negali kilti iš mažiau tobulos būtybės, nes aukštesnė būtybė turinti kažką daugiau už žemesniąją. Kadangi gamtoje yra įvairaus tobulumo būtybių, tai ši tobulumo gradacija įrodanti dievo buvimą.

Šitokiame samprotavime gamtos reiškiniai nudažomi mūsų subjektyvizmu, sužmoginami. Žmogiškas požiūris tinka, kalbant tik apie žmogų ir jo veiksmus, bet filosofuojant apie gamtą ir jos reiškinius, juo labiau apie Visatą, reikia „nusiimti žmogiškus akinius“, nes, žiūrėdamas pro juos, pridarysi klaidingų išvadų.

Mes neturime teisės įvairias materijos formas vertinti subjektyviu tobulumo kriterijumi. Gamtos produktai nėra nei tobuli, nei netobuli, bet tokie, kokie susidaro, esant atitinkamoms objektyvioms materijos judėjimo sąlygoms.

Absoliutinio tobulumo nėra ir negali būti nei gamtoje, nei visuomenėje. Tobulumas ar netobulumas, jeigu vartosime tuos žodžius, yra materijos vystymosi padariniai. Kiekvienas daiktas, kiekviena būtybė yra savaip tobula, nes ji turi jos būčiai būdingas savybes, apsprendžiamas objektyvių sąlygų, ir savaip netobula, nes kiekvienas reiškinys, daiktas vystosi toliau.

Religininkai labai mėgsta jodinėti pasaulio tvarkos arkliuku: pasaulio tvarka tvirtai įrodanti, kad yra dievas – „pirmoji“ tvarkos priežastis.

Nebekartojant, kas jau sakyta apie pasaulio tvarką, tenka pastebėti, kad religininkai, tuo arkliuku tariamai prijoję dievą, ne tik neišsprendžia „tvarkos“ problemos, bet palieka kaip buvę pačioje jos pradžioje. Mat, jei, pasak jų, tvarka ar dėsningumas negali būti amžinas arba egzistuoti savaime, tai tą patį reikia pasakyti ir apie dievą. Juk dievas esąs tobuliausia, atseit, tvarkingiausia būtybė. Tačiau dievas, jų pačių teigimu, esąs nesukurtas, amžinas. Vadinasi, vis dėlto tvarka gali būti nesukurta, amžina! Tuo būdu, ką jie vieną kartą neigia, tą bematant jau teigia. Ateistams belieka paklausti: jei tvarka ir dėsningumai negali būti amžini, jei juos būtinai turėjo sukurti kita būtybė, tai kas sukūrė „aukščiausiąją tvarką“ – dievą?

Religija giriasi, kad tik ji viena sugebanti atsakyti į visus klausimus, kurie iškyla žmogui ir prieš kuriuos esąs bejėgis mokslas.

Pirmiausia, kaip matėme, religija pagamina daug „problemų“, kurios yra neapdairaus ar sąmoningo sąvokų supainiojimo išdava. Antra vertus, kokie gi yra religijos atsakymai į tuos klausimus, kurių tariamai neįveikia išaiškinti arba dar nėra išaiškinęs mokslas? Į visus klausimus religija duoda vienus ir tuos pačius atsakus: „Dievas tai padarė“, „Tokia dievo valia“.

Ar tai problemų išsprendimas? Tai žmogaus protavimo, žmogaus tiriančios, svarstančios ir aiškinančios minties stabdymas. Jei „tokia dievo valia“, jei „viską dievas sukūrė ir sutvarkė“, tai ką daryti žmogui? Tuomet jam nėra kas veikia, belieka poterius kalbėti.

Per tūkstančius metų religija neišaiškino nė vieno gamtos reiškinio, neišsprendė nė vienos problemos. Gal tai ne jos sritis? (beje, religija taip ir sako). Bet juk religija nuolat ir nuolat kišasi į mokslus, į tą iš tiesų ne savo sritį, „tikrindama“ jų išvadas, kritikuodama jų pasiekimus. O kur yra grynai pačios religijos sritis, – religinė dogmatika, – ten scholastikos, teologijos ir kitų „šventųjų mokslų“ uždavinys buvo ir tebėra ne vystyti pažinimą, bet išlaikyti žmonių sąmonėje prieš tūkstančius metų susidariusius naivius vaizdinius apie pasaulį, gamtą ir žmogų, visokiais būdais siekiant, kad žmonės kuo mažiau „ragautų vaisiaus nuo pažinimo medžio“.

Tačiau žmogus nepaiso šio religijos draudimo. Jis smalsiai domisi tuo, kas nauja, nesuprantama, neaišku. Ilgų tūkstantmečių patyrimas Įtikinamai rodo, kad ne religija, o mokslas veda žmoniją į tikrąjį pasaulio pažinimą ir užvaldymą.

Šaltinis: J. Ragauskas. Žmogus ieško tiesos. V., 1972, p. 229-234.


9   2
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 3

3. Vytautas
5 0
2017-12-23 17:45:10

Ir praktinis pastebėjimas kaip atskirti esi žmogus originalas ar kopija. Žmonės originalai yra keistai saugomi. Gali būti daug mirtinai kritiškų gyvenimo situacijos ir tokie žmonės lieka gyvi ir sveiki. Kopijos nesaugomos ir žūsta pirmai pasitaikiusiai progai. Su jokiais tikėjimais, religijomis tai neturi nieko bendro. :)

2. Vytautas
3 1
2017-12-23 13:33:40

Ir dar vienas "techninis" momentas. Jei šis pasaulis iš tikro yra sukurtas o ne atsirado pats savaime tai jo kūrėjai su laiku turėtų viską sustatyti į normalias vėžes. Čia vaikai prišiukšlino tėvai viską sutvarkys ir sumažins vaikų saviveiklos galimybes. Tvarkymo esmė maždaug tokia. Pagal tai kaip žmonės kenkia vieni kitiems išrūšiuojami. Labai piktybiški atskiriami nuo normalių žmonių. Jokių problemų kūrėjams sukurti atskirą planetą tokiems. Čia ir yra esminis skirtumas tarp religinio dievo ar dievų "naikinančių blogį". Nereikia nieko naikinti galima tik atskirti.

1. Vytautas
5 3
2017-12-22 21:49:21

Problema yra tame kad pvz mūsų organizmas per sudėtingas atsirasti savaime. Logiškai savaime turėjo atsirasti kompiuteriai nes ten viskas labai paprasta milijonai vienodų detalių. Dėl atsiradimo iš kažkokios pirminės "sriubos" taip pat nevykęs variantas nes neturėtų būti problemų surasti tarpines grandis ar iš viso "pagaminti" gyvą nors vienaląstį organizmą. Bet dėja taip nėra. bet yra ir kita labai paprasta problema į tikinčių daržą. Jei yra kažkas ir dar labai geras kodėl mus sukūrė taip netobulai kad, norėdami egzistuoti" turime būtinai suvalgyti kitą gyvybę. Viskas paremta vienų valgymu kitų visoje "tobuloje" gamtoje. Net aplinkiniame paprastame kosmose visiška betvarkė. Ir saulė tai šviečia per daug tai per mažai.  Skraido asteroidai, kometos. Daužosi vieni į kitus. Jokios dieviškos tvarkos. Bet pažiūrėjus į savo veiklą tai tą chaosą sukeliam mes patys ir padarom betvarkę. Įtarimas kad prieš mus buvo dar kietesni ir gudresni ir to chaoso pridarė žymiai daugiau nors pirminiai gal ir buvo tvarka. Trečias momentas visumoje dabartinė gamta degraduoja, išnyksta šimtai rūšių ir neatsiranda nieko naujo. Tiksliau kai kas atsiranda bet tik žmonėms pažaidus su genetika. Čia ir glūdi esmė kad kažkas prieš mus genetikos srityje pažaidė ypatingai gausiai ir sukūrė praktiškai viską kas dabar yra. Tik išskyrus mus, bet iš mūsų "pagamino" kitokius padarus. O nevykusius eksperimentus tiesiog paskandino, nuplovė "tvanais". Bet visumoje pirminiai "jie" ir "mes" esam tų pačių kūrėjų kūriniai. Tik jie buvo kaip tobuli robotai su praktiškai neribotomis materijos keitimo galimybėmis, o mes jau tikri kūrėjų vaikai turinys minimalias materijos keitimo galimybes bet nematerialią kūrėjų dalelę. Ir tai ne visi. Didžioji dalis tiesiog žmonių originalų klonavimo pasekmė. O klonavimas tam kad turėti didelę energetinę fermą. O ta energija tai mūsų emocijos nesvarbu teigiamos ar neigiamos. Visas šis pasaulis suorganizuotas taip kad pastoviai gyventume streso būsenoje ir gamintume "energiją". :)


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai